- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-08
- Bylos Nr.
- 2A-2388-590/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-05854-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius (pran.), Natalja Cikoto
- Ieškovas
- M. M.
- Atsakovas
- UADB „Ergo Lietuva“
- Trečiasis asmuo
- D. I., UAB „European Building Service“
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys: D. I., UAB „European Building Service“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė M. M. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo 69 568,50 Lt draudimo išmoką,1 486,67 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2010-07-01 sudarė automobilio „Mercedes Benz Viano“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių draudimo sutartį. 2010-11-30 apdraustas automobilis buvo išnuomotas D. I.. Pasibaigus nuomos terminui, nuomininkas automobilio negrąžino. Dėl šio fakto Vilniaus apskrities VPK NTV APGTS pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu nustatyta, kad minėtas automobilis trečiųjų asmenų įgytas apgaulės būdu. Ieškovė pareikalavo, kad atsakovas sumokėtų draudimo išmoką, tačiau atsakovas atsisakė sumokėti draudimo išmoką. Ieškovė mano, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė sumokėti draudimo išmoką.
Atsiliepimas
Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 1.18. punktą nėra apdraudžiami atvejai (rizika) dėl transporto priemonės pasisavinimo, įvykdyto paties draudėjo ar jo įgalioto asmens ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Analogiškos nuostatos įrašytos taisyklių Nr. 030 4.2.1.6. p. Atsakovo manymu, šios taisyklių nuostatos leidžia jam nemokėti draudimo išmokos.
Trečiasis asmuo D. I. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jis neturėtų būti dalyvaujantis šioje byloje asmuo, nes nuomodamasis automobilį iš ieškovės veikė ne kaip fizinis asmuo, o kaip UAB „European Building Service“ direktoriaus įgaliotas darbuotojas. Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad iš ieškovės išsinuomotą automobilį „Mercedes Benz Viano“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) perdavė savo darbdaviui, o suėjus nuomos sutarties terminui, nuvyko pas darbdavį paimti minėto automobilio, kad galėtų jį grąžinti ieškovei, tačiau nei automobilio, nei darbdavio surasti nepavyko. Trečiasis asmuo prašė vietoje jo į bylą trečiuoju asmeniu patraukti UAB „European Building Service“.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-02-07 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad draudikas pagrįstai Draudimo taisyklėse Nr. 030 numatė, kad žala dėl automobilio vagystės ar plėšimo nėra laikoma draudžiamuoju įvykiu ir pagal šias taisykles nėra apdraudžiama, jei transporto priemonė pasisavinama asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Ieškovė automobilį išnuomojo (perdavė naudotis kitiems asmenims) žinodama šią draudimo taisyklių nuostatą. Teismas padarė išvadą, kad trečiojo asmens D. I. atsiliepimas į ieškinį ir jo paaiškinimai apie ieškovės automobilio dingimo aplinkybes yra pakankamas pagrindas spręsti, kad automobilį pasisavino tie asmenys, kuriems šią transporto priemonę (kartu su raktais, dokumentais ir nuomos sutartimi) buvo perdavęs D. I.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo atsisakymas sumokėti ieškovei draudimo išmoką atitinka CK 6.987 str. nuostatas ir draudimo taisyklių Nr. 030 4.1. bei 4.2.1.6. p. nuostatas. Draudikas įvykdė Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 str. 6 d. įtvirtintą pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo, todėl nėra pagrindo ieškovės reikalavimams patenkinti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė M. M. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-07 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendime nepagrįstai nurodyta, kad ji žinojo Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 nuostatą , jog žala dėl automobilio vagystės ar plėšimo nėra draudžiamuoju įvykiu ir pagal draudimo taisykles nėra apdraudžiama, jei transporto priemonė pasisavinama asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Apeliantė remiasi draudimo taisyklių 3.1. papunkčio nuostata, kad „draudžiamuoju įvykiu šių taisyklių prasme laikomas draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu atsitikęs įvykis [....] jei apdrausta transporto priemonė (jos dalis (-ys)) buvo pavogta ar užvaldyta plėšimo būdu.“ Todėl ieškovė buvo įsitikinusi, kad apdrausdama automobilį gali būti saugi, nes tiek autoįvykio, tiek automobilio pagrobimo atveju atsakovas jai sumokės draudimo išmoką, todėl ji sudarė draudimo sutartį. Taigi, taisyklių 3.1. papunktyje įtvirtinta garantija buvo esminis argumentas, suformavęs ketinimą sudaryti draudimo sutartį. Išnuomodama automobilį ieškovė nežinojo apie tai, jog automobilio pagrobimas, žmogui savo valia jį išnuomojus, gali būti nelaikomas draudiminiu įvykiu. Jei atsakovas būtų tinkamai įgyvendinęs savo pareigą įtvirtintą CK 6.992 str. 2 d., ir ieškovei būtų aiškiai nurodęs, kad išnuomojus automobilį, jo pagrobimo atveju, ji neteks teisės į draudimo išmoką, ieškovė nebūtų išnuomojus automobilio ar sudariusi tokios draudimo sutarties. Apeliantės manymu, draudimo taisyklės yra prieštaringos, nes draudimo taisyklių 1.19 ir 4.2.3 punktai prieštarauja taisyklių 3.1 punktui. Pažymėjo, jog teismas, nepagrįstai nurodė, esą ieškovė M. M., ir jos pavedimu veikęs sūnus, M. M., nėra vartotojai, nes, tariamai, automobilis buvo skirtas nuomoti. Analizuodama CK 1.39 str. 1 d. įvirtintą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išplėtotą vartojimo sutarčių sampratą, tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo draudimo sutartis, nes ieškovė: (i) yra fizinis asmuo, (ii) draudimo sutartį sudarė pirmiausiai asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti. Todėl teismas turėjo taikyti vartotojo teises ginančias teisės normas, inter alia CK 6.193 str. 4 d. įtvirtintą nuostatą, jog visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai netaikė vartotojų teises ginančių nuostatų bei netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 str. įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir tokiu būdu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-07 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad draudimo sutarties sąlyga, jog transporto priemonių kasko draudimas neapima žalos dėl transporto priemonės pasisavinimo, įvykdyto paties draudėjo ar jo įgalioto asmens, ar asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone – draudėjai buvo tinkamai atskleista, dėl šios sąlygos buvo aiškiai susitarta, ji nėra prieštaraujanti kitoms sutarties sąlygoms, o taip pat buvo aptarta ir individualiai, taigi ji negali būti laikoma negaliojančia ir privalo būti taikoma. Pažymi, jog teismas sprendime pagrįstai bei teisingai konstatavo, kad aptariama draudimo sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi, nes transporto priemonė buvo naudojama komerciniais tikslais – nuomai. Jau sudarant draudimo sutartį draudėja žinojo, kad transporto priemonė bus naudojama nuomai, taigi šią sąlygą aptarė su draudiku, be to, teismui buvo pateikta profesionaliai parengta automobilio nuomos sutartis, kas aiškiai įrodo aplinkybę, kad ieškovė, apdrausdama transporto priemonę, ketino ją naudoti nuomai ir faktiškai transporto priemonę nuomojo. Nuomoti numatyto automobilio draudimo sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, o draudėja nėra vartotoja. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad aptariama draudimo sutartis turi būti pripažinta vartojimo sutartimi. Tačiau pažymėtina ir tai, jog net ir tokiu atveju, jeigu aptariama draudimo sutartis būtų pripažinta vartojimo sutartimi, draudimo sutarties aiškinimas nesikeistų – aukščiau išdėstytos aplinkybės bei teismų praktika aiškiai nurodo į tai, jog aptariama draudimo sutartis yra aiški, nedviprasmiška, nuostatos yra neprieštaringos, todėl esant aiškiam ir nuosekliam draudimo sutarties tekstui, bei aplinkybei, jog draudėja su draudimo sutarties sąlygomis buvo tinkamai supažindinta, bet kuriuo atveju – ar draudimo sutartis būtų vartojimo, ar ne vartojimo – nėra jokio pagrindo, aiškinant tokią sutartį, nukrypti nuo aiškaus ir nuoseklaus draudimo sutarties teksto.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė M. M. ir atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ 2010-07-01 sudarė automobilio „Mercedes Benz Viano“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių draudimo sutartį. 2010-11-30 apdraustas automobilis buvo išnuomotas D. I.. Pasibaigus nuomos terminui, nuomininkas automobilio negrąžino. Atsakovas atsisakė sumokėti draudimo išmoką, tvirtindamas, kad automobilį ieškovė prarado dėl nedraudžiamojo įvykio: automobilį pasisavino draudėjo įgaliotas asmuo su teisėto valdytojo žinia.
Kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad jai nebuvo žinoma, jog pagal draudimo sutartį nėra apdraudžiami atvejai (rizika) dėl transporto priemonės pasisavinimo, įvykdyto paties draudėjo ar jo įgalioto asmens, ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030, kurias ieškovė gavo prieš pasirašydama draudimo sutartį, 1.19 punkte yra apibrėžtos vagystės ir plėšimo sąvokos ir nurodyta, kad šių taisyklių prasme nei vagystė, nei plėšimas nėra laikomi draudžiamuoju įvykiu ir pagal šias taisykles nėra apdraudžiami atvejai (rizika) dėl transporto priemonės pasisavinimo, įvykdyto paties draudėjo ar jo įgalioto asmens, ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Šios nuostatos taip pat yra atkartotos tų pačių draudimo taisyklių 4 punkte, kuriame yra pateiktas sąrašas nedraudžiamųjų įvykių, už kuriuos draudimo įmonė neprivalo mokėti draudimo išmokų. Konkrečiai , 4.2.1.6 punkte nurodyta, kad tokiu nedraudžiamuoju įvykiu yra ir toks atvejis, kai žala padaroma dėl transporto priemonės pasisavinimo įvykdyto paties draudėjo ar jo įgalioto asmens, ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Pagaliau, 2010-06-18 Transporto priemonių draudimo liudijime, kurį pasirašė pati ieškovė M. M., taip pat yra nurodyta, kad draudimo sutartimi nėra apdraustos žalos dėl transporto priemonės pasisavinimo įvykdyto paties draudėjo ar jo įgalioto asmens, ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jos teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone (b.l. 8). Kolegija sprendžia, kad draudimo sutarties nuostata, kuri draudimo sutartyje yra pakartota tris kartus, buvo gerai žinoma draudėjui, todėl paminėti apeliacinio skundo argumentai apie draudimo sutarties sąlygų nežinojimą yra visiškai nepagrįsti.
Kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad draudimo taisyklių 1.19 ir 4.2.3 punktai prieštarauja taisyklių 3.1 punktui. Draudimo taisyklių 3.1 punktu nustatytos rizikos, kurios draudžiamos sutartimi, tarp jų ir transporto priemonės vagystės atveju; 1.19 punkte – individualizuoti vagystės ir plėšimo kaip draudžiamųjų įvykių pagal aptariamą draudimo sutartį požymiai, į kuriuos atsižvelgiama, kai sprendžiamas klausimas, ar automobilio praradimas patenka į draudimo sutartimi suteiktos draudimo apsaugos ribas, t. y. ar įvykis pripažintinas draudžiamuoju. Tokia nuostata yra pakartota ir taisyklių 4.2.1.6 punkte, kuriame aptarti nedraudžiamieji įvykiai. Darytina išvada, kad paminėtos sutarties nuostatos ne prieštarauja viena kitai, bet viena kitą paaiškina ir papildo.
Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad jos sudaryta draudimo sutartis priskirtina vartojimo sutartims, o ji pati nagrinėjamu atveju yra vartotoja. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 15 d. nustato, kad vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. 2010-06-18 Transporto priemonių draudimo liudijimas, kuriame nurodyta, kad automobilis yra nuomojamas (b.l. 8) bei 2010-11-30 automobilio nuomos sutartis, pagal kurią automobilį ieškovė išnuomojo trečiajam asmeniui D. I. (b.l. 25-31), patvirtina, kad apdraustas automobilis buvo naudojamas nuomos verslui, bet ne ieškovės asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, todėl ieškovės atžvilgiu negali būti taikomos vartojimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.