Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. 2S-1615-163/2015

2015 m. spalio 22 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. R., atstovaujamos advokato padėjėjos I. R., ieškinį atsakovui D. J. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija Klaipėdos rajono Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė ieškiniu pareiškė reikalavimus: 1) pakeisti 2013-06-25 taikos sutartimi nustatytą šalių dukros M. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą ir dukros gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; 2) priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukrai M. J., gim. 2011-04-03, mokamą periodinėmis išmokomis po 200 Eur kas mėnesį iki dukros pilnametystės; 3) nustatyti atsakovui bendravimo tvarką su dukra ieškovės nurodytu būdu. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad pagal tarp šalių sudarytą taikos sutartį šalių nepilnametės dukros M. J. gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu, tačiau faktiškai nuo 2013-11-13 vaikas gyvena su ieškove užsienyje, kur yra įsikūrusios ir deklaravusios gyvenamąją vietą, dukra lanko darželį, ieškovė šiuo metu nedirba, yra namų šeimininkė. Atsakovas yra visiškai nusišalinęs nuo bendravimo su dukra, jos ugdymo, dukra tėvo nematė daugiau kaip vienerius metus, nerodė jokio noro susitikti, bendrauti su dukra. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas netinkamai rūpinosi dukra, netinkamai ją prižiūrėjo, nepakankamai skyrė dėmesio jos sveikatai. Šiuo atveju siekiant užtikrinti šalių dukros interesus, t. y. vaiko teisę visapusiškai ir harmoningai vystytis, augti ramioje aplinkoje, taip siekiant patenkinti vaiko būtinus poreikius, būtina taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. 1) nustatyti dukros M. J. laikinąją gyvenamąją vietą su ieškove; 2) priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą dukrai Melitai, mokamą periodinėmis išmokomis po 200 Eur kas mėnesį.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatant nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, taip pat priteisiant laikiną išlaikymą iš atsakovo. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. nustatyti vaiko gyvenamąją vieta su ieškove iki bus išnagrinėtas ieškinys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Laikinosios apsaugos priemonės šeimos bylose taikomos, iki bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-25 nutartimi buvo patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis, pagal kurią šalys susitarė, kad jų nepilnametės dukros gyvenamoji vieta nustatoma su tėvu - atsakovu, vaiko mama – ieškovė įsipareigojo teikti išlaikymą nepilnametei dukrai, mokamą po 400 Lt kas mėnesį nuo 2013-07-01 iki dukros pilnametystės, be to, vaiko mama pripažino, kad išlaikymo vaikui įsiskolinimas 2013-06-30 yra 2600 Lt, juos įsipareigojo sumokėti per 26 mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, mokant po 100 Lt per mėnesį. Tuo tarpu Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos r. PK pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl ieškovės baudžiamojoje byloje Nr. 68-1-00867-13 pagal LR BK 156 str. 2 d., 245 str. Ieškovei įteiktas 2014-05-09 pranešimas apie įtarimą. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad ieškovė, žinodama, kad teismo nutartimi jos dukros gyvenamoji vieta yra nustatyta su tėvu, gavus iš jo žodinį sutikimą pasimatyti su vaiku, 2013-10-30 atvykus į lopšelį-darželį Klaipėdos mieste, pasiėmė dukrą ir jos teisėtam atstovui nebegrąžino. Priimtas 2013-12-12 nutarimas pripažinti ieškovę įtariamąja. 2013-11-15 priimtas nutarimas pripažinti atsakovą nukentėjusiuoju. Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos r. PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo 2013-12-12 nutarimu paskelbta įtariamosios ieškovės paieška. Nustačius ieškovės buvimo vietą, 2014-04-04 paieška buvo nutraukta.

Asmuo, prašantis pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pagal CPK 144–148 str. teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktus įrodymus ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas. Nagrinėjamu atveju apeliantė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemone grindžia vien tik įtarimu, kad atsakovas galbūt gali paimti iš ieškovės dukterį joms atvažiavus į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės ir jos negrąžinti. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalių mažametė dukra jau beveik dvejus metus gyvena kartu su mama užsienyje, o byloje nėra duomenų apie tai, kad vaiko tėvas (atsakovas) drastiškai būtų bandęs susigrąžinti dukrą į Lietuvą, dar daugiau, teismo posėdžio metu tiek atsakovas, tiek jo atstovas patvirtino, jog atsakovas neketina paimti dukros iš motinos, iki bus išnagrinėtas ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Taip pat kreiptinas dėmesys ir į Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktą išvadą dėl ieškovės pateiktų įrodymų apie mažametės dukters gyvenimo sąlygas su ja, įstaiga nurodė, kad ieškovė iš Jungtinės Karalystės gyvenamosios vietos kompetentingos institucijos apie jos ir nepilnametės dukters gyvenimo sąlygas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė tinkamai vykdo pareigas savo nepilnametei dukteriai. Todėl užtikrintai teigti, kad šiuo metu mažamečiam vaiku geriausia gyventi tik su ieškove negalima. Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo išvadai padaryti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta asmeninėms neturtinėms šalių nepilnametės dukros teisėms (LR CK 3.65 str. 1 d.). Taip pat pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tačiau šiuo atveju ieškovė pateikė ieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, o šiuo metu susiklosčiusi tokia situacija, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir tenkinus ieškovės ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos betiksliai, o priešingu atveju – atmetus ieškovės ieškinį, mažametė dukra turėtų likti gyventi su atsakovu, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje situacijoje yra visiškai netikslingas. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad šiuo metu nėra būtinybės taikyti ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę ir šalių nepilnametės dukros laikinąją gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, kadangi šios laikinosios apsaugos priemonės tikslas jau yra pasiektas (dukra gyvena su ieškove). Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas privalo vykdyti tarp šalių sudarytos ir teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygas, o pasikeitus aplinkybėms, abi taikos sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos bei išlaikymo vaikui pakeitimo (CK 3.169 straipsnis, 3.170 straipsnis, 3.201 straipsnis). Pažymėtina, kad klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo pakeitimo turi būti sprendžiami teisėtu būdu, o ne savavališkais veiksmais, pažeidžiant įstatymo numatytą tvarką, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje situacijoje legitimuotų ieškovės veiksmus taikos sutarties atžvilgiu, kadangi pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria), o iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009). Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra netikslingas ir nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada šiuo klausimu yra teisėta, todėl nekeistina.

Dėl laikino išlaikymo vaikui.

Byloje nustatyta, kad 2013-06-25 teismo nutartimi buvo patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti išlaikymą nepilnametei dukrai, mokamą po 400 Lt kas mėnesį nuo 2013-07-01 iki dukros pilnametystės, be to, vaiko mama pripažino, kad išlaikymo vaikui įsiskolinimas 2013-06-30 yra 2600 Lt, kuriuos įsipareigojo sumokėti per 26 mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, mokant po 100 Lt per mėnesį. Atsižvelgus į tai, kad teismo patvirtinta taikos sutartis vis dar yra galiojanti, nėra pakeista, todėl taikos sutartyje numatytas sąlygas šalys privalo vykdyti, t. y. šalių mažametė dukra turėtų gyventi su atsakovu, o ieškovė privalėtų teikti išlaikymą savo nepilnametei dukrai. Ieškovė be tėvo sutikimo paėmusi ir išsivežusi į užsienį mažametę dukrą, turi prisiimti atsakomybę už jos išlaikymą, iki bus išspręstas ginčas tarp šalių dėl dukros gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo. Įvertinus šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą šalių nepilnametei dukrai.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį byloje, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ieškovės atskirojo skundo argumentų pagrindu (LRCPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

palikti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį nepakeistą.