Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešejas Ryšardas Skirtunas Baudžiamoji byla Nr. 1A-1152/07

Teisejas Ovidijus Ramanauskas Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.; 2.1.6.2.; 2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.

2007 m. gruodžio 14 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ryšardo Skirtuno,

teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo baudžiamaja byla pagal nuteistojo V. A. apeliacini skunda del Vilniaus miesto 2 apylinkes teismo 2007 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d. laisves atemimu vieneriems metams ir šešiems menesiams.

Vadovaujantis LR BK 92 str., bausmes vykdymas atidetas dviems metams.

Taip pat V. A. pritaikytos LR BK 82 str. numatytos auklejimo priemones: apribotas jo elgesys ir jis ipareigotas 6 menesiu laikotarpiui, skaiciuojant ši termina nuo nuosprendžio isiteisejimo dienos, nuo 22.00 iki 7.00 val. buti savo gyvenamojoje vietoje, iskaitant ir poilsio dienas. Taip pat paskirti V. A. nemokami auklejamojo pobudžio darbai ir ipareigotas jis per 12 menesiu, ši termina skaiciuojant nuo nuosprendžio isiteisejimo dienos, išdirbti 35 valandas sveikatos priežiuros, globos ir rupybos ar kitose valstybinese ar nevalstybinese istaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali tureti auklejamaji poveiki.

Vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d. 1 p., V. A. pagal LR BK 214 str. 1 d. (istatymo 2005-06-23 redakcija), pagal 302 str. 1 d. išteisintas, nenustacius, kad jis padare veikas, turincias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiu.

Taip pat šiuo teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisves atemimu dvejiems metams V. Ž., bausmes vykdyma atidedant dvejiems metams, ipareigojant ji bausmes vykdymo atidejimo laikotarpiu, per viena menesi, ši termina skaiciuojant nuo nuosprendžio isiteisejimo dienos, pradeti dirbti bei be institucijos, prižiurincios bausmes vykdymo atidejima, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d. 1 p., V. Ž. pagal LR BK 214 str. 1 d. (istatymo 2005-06-23 redakcija), pagal 302 str. 1 d. išteisintas, nenustacius, kad jis padare veikas, turincias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiu.

Aprašomoji dalis

nustate:

V. A. ir V. Ž. nuteisti už tai, kad kartu su ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinejimo metu nenustatytu asmeniu, veikdami bendrai, 2006 m. rugpjucio 26 d., apie 0.15 val., prie automobiliu stovejimo aikšteles, esancios Vilniuje, V. Ž. panaudojus fizini smurta, pasireiškusi tuo, kad sugriebe už kaklo ir laike nukentejusiji V. T. ir tokiu budu atemes galimybe pastarajam priešintis, pagrasino ji „pabadyti“, pareikalavo atiduoti mobilaus ryšio telefona. Toliau, vykdydami bendra susitarima, V. A. ir ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinejimo metu nenustatytas asmuo, paeme iš nukentejusiojo jiems perduota mobilaus ryšio telefona „Nokia 3100“, 130 Lt vertes bei apieškoje nukentejusiojo kišenes, iš jo pagrobe 10 Lt vertes pinigine, su joje buvusiais 50 Lt ir automobilio CD grotuvo „PIONEER“ nuimama skydeli 50 Lt vertes, padarydami nukentejusiajam bendra 240 Lt turtine žala. Tokiais savo veiksmais V. A. padare nusikalstama veika, numatyta BK 180 str. 1 d.

Apeliacines instancijos teismo posedyje nuteistojo gyneja praše apeliacini skunda patenkinti, o prokurore - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas nurodo, kad plešime nedalyvavo, neatliko užpuolimo veiksmu, nepasisavino jokio turto. Taciau šie teiginiai atmestini kaip nepagristi, nes pirmosios instancijos teismas, išnagrinejes ir ivertines irodymu viseta, nustate, kad V. A. aktyviai veike kartu su V. Ž. ir nenustatytu asmeniu bei pagrobe nukentejusiajam priklausanti turta. Nustatytos aplinkybes pagristos šiais irodymais: išsamiais ir neprieštaringais nukentejusiojo, nuteistojo V. Ž., liudytojos S. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posedyje, akistatu tarp nukentejusiojo ir nuteistojo V. Ž. bei tarp nuteistuju V. Ž. ir V. A. protokolais ir kitais bylos duomenimis. Todel apeliacinio skundo argumentas, kad nei nukentejusysis, nei V. Ž., nei liudytojai nenurode, kokius konkrecius nusikalstamus veiksmus jis atliko, vertintinas kritiškai, nes prieštarauja ne tik byloje esanciu irodymu turiniui, kuris išsamiai atskleistas teismo nuosprendyje, bet ir nustatytoms faktinems bylos aplinkybems.

BK 180 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybe tam, kas padare plešima – panaudodamas fizini smurta ar grasindamas tuoj pat ji panaudoti arba kitaip atimdamas galimybe nukentejusiam asmeniui priešintis pagrobe svetima turta. Apeliantas skunde, gincydamas savo kalte del prieš nukentejusiji padaryto plešimo, nurodo, kad irodymu, patvirtinanciu jo dalyvavima nusikaltime, nera, nes nei nukentejusysis, nei V. Ž., nei liudytojai nenurode, kokius konkrecius nusikalstamus veiksmus jis atliko. Pasak apelianto, užpuolimo veiksmu jis neatliko ir plešime nedalyvavo. Teiseju kolegijos nuomone, šie apelianto teiginiai yra nepagristi. Nuteistojo V. A. kalte ir vaidmuo pagrobiant svetima nukentejusiojo turta nustatyta byloje surinktais, teisiamajame posedyje ištirtais, nuosprendyje išanalizuotais ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytu taisykliu ivertintais irodymais. Tiek nukentejusysis, tiek nuteistasis V. Ž., tiek liudytoja S. S. patvirtino, kad apiplešime dalyvavo nuteistasis V. A.. Juolab, kad šie parodymai tarpusavyje iš esmes sutapo ir visi kartu sudare vieninga irodomaja medžiaga. Todel teiseju kolegija daro išvada, kad sprendžiant apelianto kaltes klausima, BK 2 straipsnio nuostatos pritaikytos tinkamai.

Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje išdestyti teiginiai yra prieštaraujantys vieni kitiems, nes iš pradžiu nurodoma, kad buvo vykdomas bendras susitarimas, o veliau jau teismas teigia, kad nukentejusiojo užpuolimas ivyko spontaniškai. Pasak apelianto, neaišku, kuo tas susitarimas pasireiške, t.y. del kokiu veiksmu buvo tartasi, koks veiksmu pobudis, kiekvieno asmens vaidmuo, veikimo ribos, kokiu buvo siekiama rezultatu. Nurodo, kad susitarimo daryti nusikaltima nebuvo. Teiseju kolegija nurodytus apeliacinio skundo argumentus vertina kritiškai. Pirmosios instancijos teismas, ištyres ir ivertines surinktus duomenis, konstatavo, kad V. Ž. sugriebe nukentejusiji už kaklo iš nugaros puses ir laike, t.y. panaudojo fizini smurta ir pagrasino, kad bus tuojau „subadytas“. Smurto metu palaužus nukentejusiojo pasipriešinima, V. A. ir nenustatytas asmuo tuo metu paeme mobilaus ryšio telefona, krauste kišenes, taip, turedami vieninga tycia, aktyviais veiksmais jie pagrobe nukentejusiojo turta. Bendrininku grupe yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenu susitaria nusikalstama veika daryti, testi ar užbaigti, jei bent du iš ju yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenu pasiskirstymas ir pan. nera butini bendrininku grupes požymiai. Butinas bendrininku grupes požymis yra tai, kad joje turi buti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudeties objektyviuosius požymius. Asmenu susitarimas bendrai atlikti nusikalstama veika galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Apeliantas nurodo, kad susitarimo atlikti kokius nors veiksmus nebuvo. Taciau teismas pažymi, kad vienam iš bendrininku – V. Ž. laikant už kaklo nukentejusiji, jam grasinant ir taip atimant galimybe priešintis, veika peraugo i plešima, nes tuo metu kiti – V. A. ir nenustatytas asmuo – paeme nukentejusiojo telefona, krauste jo kišenes ir pagrobe turta. V. Ž. laikant nukentejusiji už kaklo ir taip atemus galimybe jam priešintis, apeliantas tai mate, suprato ir pritare šiam veiksmui paimdamas nukentejusiojo telefona, patikrindamas jo kišenes ir pagrobdamas jo turta. Taigi pirmosios instancijos teismas padare pagrista išvada, kad nukentejusysis buvo užpultas bendrais veiksmais, abu bendrininkai buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dali plešimo objektyviuju požymiu ir veike tiesiogine tycia.

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinejes visas bylos aplinkybes ir išanalizaves byloje surinktus irodymus motyvuotai paneige apelianto versija, kad jis plešime nedalyvavo, nes pasak jo, pamates V. Ž. atliekamus veiksmus, labai išsigando ir nubego. Taciau pirmosios instancijos teismas nurodytus apelianto teiginius ivertino kaip siekima išvengti baudžiamosios atsakomybes, nes jo parodymu nepatvirtino faktines baudžiamosios bylos aplinkybes ir ištirti irodymai. Tokia teismo išvada yra pagrista, nes nuosprendyje yra nurodyti irodymai, pagrindžiantys padarytas išvadas del V. A. padarytos veikos, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis atmete apelianto parodymus del jo nedalyvavimo plešime. Taigi visi apelianto argumentai, susije su jo gynybine versija, buvo išsamiai išnagrineti pirmosios instancijos teismo posedyje, atsižvelgiant i faktiniu bylos duomenu visuma ir teismo sprendime motyvuotai paneigti.

Kolegijos nuomone, byloje negincytinai nustatyta, kad apeliantas, kartu su V. Ž., kuris grasino smurtu, iš nugaros ranka už kaklo laike nukentejusiji, bei nenustatytu asmeniu, paeme nukentejusiojo mobilaus ryšio telefona ir apieškojes jo kišenes, pagrobe jam priklausanti turta. Taigi jo nusikalstama veika visiškai atitinka BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicija. Teismas tinkamai pritaike baudžiamaji istatyma ir teisingai kvalifikavo šia nuteistojo nusikalstama veika.

Teiseju kolegija Baudžiamojo proceso istatymu pažeidimu, tiek tiriant ar nagrinejant šia baudžiamaja byla, del kuriu reiketu keisti ar naikinti priimta teismo sprendima apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nenustate. Todel tenkinti nuteistojo apeliacini skunda nera pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutare:

nuteistojo V. A. apeliacini skunda atmesti.