Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje pateikti D. L. asmens bylos duomenys patvirtina, kad jis paskirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atlieka nuo 2016 m. birželio 29 d.; bausmės pabaiga – 2020 m. vasario 26 d. ( b. l. 18-19).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų pataisos įstaigoje, atlyginimo.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą aiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas prašė priteisti už 2018 m. birželio 5 d. - 2018 m. rugsėjo 12 d. laikotarpiu patirtą neturtinę žalą (b. l. 4). Bylos duomenimis, pareiškėjas skundą per pataisos įstaigą padavė 2018 m. rugsėjo 11 d. ( b. l. 6). Atsižvelgus į nurodytus duomenis, sprendžiama, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 11 d. įskaitytinai.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad ginčo laikotarpiu jam teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, nei numato teisės aktai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgus į tai, kad objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį mažesnį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Remiantis Alytaus PN pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas priskirtas paprastajai grupei, nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. buvo paskirtas į 6 lokalinį sektorių, 14 būrį, 3 miegamąjį (b. l. 13). Nustatyta, kad nurodyto miegamojo jos plotas 34,00 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui patalpoje teko 3,77 kv. m ploto (b. l. 13, 21a).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo kalinamas kamerų tipo patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013), todėl, šiai institucijai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 3-asis miegamasis yra ne kamerų, o bendrabučio tipo patalpa, tačiau vėliau nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų tipo patalpų reikalavimus (b. l. 14-15). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuolat buvo laikomas užrakintas, gyvenamosios patalpos buvo įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus (įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra klozetas ir praustuvas, įrengta pareigūnų iškvietimo sistema), teismas vertina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje. Dėl šios priežasties apskaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą taikomas Taisyklių 11¹.2 punktas.

Atsižvelgęs į bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kamerų tipo patalpoje buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Vertinant pareiškėjo prašymą atsižvelgti į patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą, atsižvelgiama į tai, kad nacionaliniai teisės aktai nenumato, jog sprendžiant, ar asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgtina į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis EŽTT jurisprudencija, savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).

Nagrinėjamoje byloje minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimas nebuvo nustatytas. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu Alytus PN pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktais vienam asmeniui nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad 3-ojo miegamojo plotas buvo apie 33 kv. m, tačiau tai pagrindžiančių objektyvių įrodymų nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog Alytaus PN veikė netinkamai ir pažeidė jo teisę į teisės aktais nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad kameroje įrengti langai grotuoti iš išorės ir iš vidaus, jie prasidaro nedaug ir dėl to patalpų neįmanoma gerai išvėdinti.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad gyvenamosios patalpos pataisos įstaigoje vėdinamos per atidaromus langus. Nustatytą aplinkybę patvirtina atsakovės atstovės pateiktos fotonuotraukos (b. l. 30, 31). Toks patalpų vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, byloje nenustatyta. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo yra deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio, daroma išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu neužtikrino galimybės vėdinti gyvenamąją patalpą.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu jis buvo užrakinamas ir išeiti iš kameros galėjo tik tris valandas per parą.

BVK 70 straipsnio 7 dalis numato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose užrakinami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka. Šių taisyklių 73¹ punktas numato, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1 punktas), kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.2 punktas). Taisyklių 73² punktas numato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita BVK nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.

Taigi, aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas nustato, kad nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytų reikalavimų.

BVK 103 straipsnis numato nuteistųjų teisę pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. BVK 73, 74 ir 75 straipsniai reglamentuoja pasivaikščiojimų gryname ore trukmę skirtingoms nuteistųjų grupėms. BVK 73 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas.

Alytaus PN pripažino, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas, tačiau kiekvieną dieną dienotvarkėje numatytu laiku nuo 13.30 val. iki 16.30 val. galėjo laisvai judėti viso 6 lokalinio sektoriaus teritorijoje - koridoriuje, virtuvėlėje, laisvalaikio kambaryje, kieme ir t.t. (b. l. 14-15). Pareiškėjas skunde patvirtino, kad jis buvo išleidžiamas 3 valandas pasivaikščioti. Atsižvelgus į Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 patvirtintą Nuteistųjų, esančių 5,6 lokaliniuose sektoriuose, dienotvarkę, daroma išvada, kad atsakovės atstovas sudarė galimybes pareiškėjui užsiimti naudinga veikla - dalyvauti pataisos programų, pozityvaus užimtumo ir psichologinės terapijos priemonėse, mokymosi užsiėmimuose (b. l. 39).

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog Alytaus PN būtų pažeidę teisės normas, reglamentuojančias pareiškėjo judėjimo laisvę pataisos įstaigoje.

Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuojama, kad nagrinėjamo ginčo atveju nenustatyta viena iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. Alytaus PN veiksmų neteisėtumas. Nenustačius vienos iš sąlygų, būtinų viešajai atsakomybei atsirasti, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus PN, nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo nurodytą neturtinę žalą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.