Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-06-07 · Civilinė byla Nr. 2A-474/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-07
Bylos Nr.
2A-474/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
D. G.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (posėdžio pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Jonai Tamašauskienei,

dalyvaujant atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Raminta“ atstovui Mariui Zamulskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto D. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Raminta“ dėl automobilio grąžinimo ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Raminta“ priešieškinį D. G. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Ž. L. , R. T. ir J. G. .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas D. G. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą bankrutuojančią uždarąją akcinę bendrovę „Raminta“ (toliau – UAB „Raminta) grąžinti ieškovui nuosavybės teise priklausantį automobilį bei panaikinti šio automobilio areštą.

Ieškovas nurodė, kad 2008 m. kovo 10 d. sudarė su atsakovu automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir automobilio perdavimo-priėmimo aktą. Tą pačią dieną už automobilį sumokėjo atsakovui grynaisiais 40 120 Lt. 2008 m. spalio 13 d. ieškovas gavo pranešimą, kad įsigytas automobilis yra saugomas bankroto administratoriaus, jam yra taikomas areštas. Ieškovas kreipėsi į administratorių dėl automobilio grąžinimo, tačiau, nepaaiškinus priežasčių, tai padaryti buvo atsisakyta. Ieškovas mano, kad tokiu būdu yra pažeidžiama jo nuosavybės teisė.

Atsakovas bankrutuojanti UAB „Raminta“ pareiškė priešieškinį, prašydamas pripažinti ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir jo perdavimo-priėmimo aktą negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad 2008 m. kovo 6 d. teisme gautas vieno iš kreditorių pareiškimas dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Apie ketinimą kelti bankroto bylą atsakovas buvo informuotas 2008 m. vasario 6 d. Bankroto byla atsakovui buvo iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 7 d. nutartimi; ši nutartis įsiteisėjo 2008 m. rugpjūčio 28 d. Atsakovo valdymo organai nevykdė pareigos perduoti bankroto administratoriui visus bankrutuojančios įmonės dokumentus ir turtą. Apie atsakovo turimus automobilius bankroto administratorius iš valstybės įmonės „REGITRA“ sužinojo 2008 m. liepos 4 d., o ginčo automobilį perėmė 2008 m. spalio 10 d. Apie tai, kad automobilis priklauso ieškovui, atsakovo administratorius sužinojo ieškovui kreipusis dėl automobilio grąžinimo.

Atsakovo nuomone, ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra neteisėta, nes pažeidžia atsakovo kreditorių interesus. Egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos. Pirma, atsakovas neprivalėjo su ieškovu sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties. Antra, ginčijama sutartis turėjo įtakos atsakovo nemokumui, nes dėl to sumažėjo jo turtas, į kurį kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą. Kadangi bankroto administratoriui iki šiol nėra perduoti bankrutuojančios įmonės dokumentai, neįmanoma patikrinti, ar grynieji pinigai buvo įnešti į įmonės kasą ar parduotas turtas suteikė atsakovui ekonominės naudos. Atsakovas jau ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo nemokus. Ši aplinkybė jo akcininkams ir vadovui buvo žinoma, tačiau pastarieji neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, pardavė ieškovui 40 120 Lt vertės turtą, kai teismui jau buvo pateiktas vieno iš kreditorių ieškinys dėl bankroto. Trečia, atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, žinojo, kad pažeidžia kitų kreditorių interesus. Ketvirta, ieškovas šio sandorio metu buvo nesąžiningas (CK 6.67 straipsnio 7 punktas).

Atsiliepimas

Atsakovas taip pat nurodė, kad abejonių dėl sandorio teisėtumo kelia ieškovo neveikimas: ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog būtų kreipęsis dėl nuosavybės teisės į ginčo automobilį įregistravimo ar derinęs klausimą dėl automobilio arešto panaikinimo su atsakovo valdymo organais. Įtarimą kelia ir ta aplinkybė, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartyje ir sąskaitoje Ž. L. pasirašo kaip vadybininkas, o kasos pajamų orderio kvite – kaip vyriausias buhalteris ir kasininkas, nors įprastai įmonės kasoje ar sąskaitoje banke esančiomis piniginėmis lėšomis disponuoja įmonės vadovas. Be to, ginčo sandoris sudarytas 2008 m. kovo 10 d., tą pačią dieną sumokėti pinigai ir perduotas automobilis, tačiau areštas automobiliui taikytas tik 2008 m. gegužės 22 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino – pripažino ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir jo perdavimo-priėmimo aktą negaliojančiais; restitucijos netaikė.

Teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, nurodė, kad ieškovas savo reikalavimus grindžia automobilio pirkimo-pardavimo sutartimi, jo perdavimo-priėmimo aktu, taip pat sąskaitos ir kasos pajamų orderio kvito kopijomis. Ieškovas nurodė, kad, atliekant jo darbdavio UAB „Baltauto“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, buvo paimti ir ieškovo asmeniniai dokumentai, įskaitant nurodytą sąskaitą ir kasos pajamų orderio kvitą. Teismas laikė šią aplinkybę neįrodyta, nes iš Muitinės kriminalinės tarnybos rašto matyti, jog 2008 m. lapkričio 10 d. kratų UAB „Baltauto“ biure bei ieškovo bute metu buvo paimti UAB „Baltauto“ tvarkomieji ir buhalterinės apskaitos dokumentai. Kadangi atsakovo valdymo organai iki šiol neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų, tame tarpe ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties, priėmimo-perdavimo akto, sąskaitos, kasos pajamų orderio kvito bei kasos knygos, nėra pagrindo padaryti išvados, kad pagal į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kopijas ieškovas sumokėjo į atsakovo kasą kainą už perkamą automobilį, nes šiais įrodymais nėra galimybės remtis kaip patikimais, ieškinio reikalavimus pagrindžiančiais įrodymais (CPK 114 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog tuometis atsakovo direktorius būtų išdavęs įgaliojimą tuo metu vadybininku bendrovėje dirbusiam Ž. L. sudaryti su ieškovu ginčijamą sandorį. Be to, ieškovas neįrodė, kad apie 6 mėnesius delsė įregistruoti nuosavybes teises į ginčo automobilį siekdamas išvengti turto pasidalijimo su sutuoktine.

Teismas, nagrinėdamas priešieškinio reikalavimų pagrįstumą, nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas buvo nemokus, jo valdymo organams, taip pat aptariamą sutartį sudariusiam Ž. L. buvo žinomos skolos kreditoriams ir įmonės nemokumas. Teismo nuomone, byloje nustatytos aplinkybės, jog: ieškovas dvidešimt metų pažįsta Ž. L. ; jie abu yra UAB „Oliveda“ akcininkai, juos sieja krovinių pervežimo verslo santykiai; prasidėjus procedūrai dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; tiek Ž. L. , tiek ieškovui ginčo sutarties sudarymo metu buvo žinoma, jog atsakovo finansinė būklė ir įsiskolinimai kreditoriams; ginčijamas sandoris pažeidžia atsakovo kreditorių teises, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas įrodė priešieškinį, todėl jis yra tenkintinas (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovui neįrodžius, jog už perkamą automobilį sumokėjo atsakovui jo kainą, restitucija netaikytina.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas D. G. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos netinkamai išaiškino faktines aplinkybes, klaidingai nustatė ir traktavo juridinius faktus, neteisingai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla. Apeliaciniame skunde pateikiami šie argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismui netenkinus ieškinio kaip nepagrįsto, preziumuojama, kad ieškovas ieškinį pateikė nesąžiningai (CPK 95 straipsnio 1 dalis). Tačiau vien ta aplinkybė, kad bankroto administratorius nedisponuoja atsakovo buhalteriniais dokumentais, nepaneigia ieškovo sąžiningumo. Skirtingai nei atsakovas, ieškovas disponuoja dokumentais, patvirtinančiais įvykusį sandorį. Priėmus skundžiamą sprendimą, ieškovas neteko teisės ateityje reikšti tapatų ieškinį, nors atsakovui ir būtų grąžinti visi tiriami įrodymai dėl automobilio pirkimo. Ieškovas negali prisiimti atsakomybės dėl atsakovo valdymo organų netinkamo pareigos perduoti bankrutuojančios įmonės turtą ir dokumentus ir dėl šios priežasties negali būti apsunkinta ieškovo nuosavybės teisė.

2. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė tik faktines aplinkybes, nenurodė teisės normų ir jų neargumentavo, taip pat nepasisakė dėl actio Pauliana galimumo (CPK 266 straipsnis). Nesant įrodymų, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovui buvo žinoma atsakovo finansinė būklė. Be to, ginčo sandoris atsakovo kreditorių teisių nepažeidė, nes ir po jo atsakovo žinioje liko pakankamai turto, kurio sąskaita galima visiškai patenkinti kreditorių reikalavimus (areštuoto turto vertė yra 216 468 Lt, o kreditoriniai įsiskolinimai siekia 45 000 Lt). Atsakovo administratoriaus nesugebėjimas tinkamai panaudoti jo žinioje esančio bankrutuojančios įmonės turto nesudaro pagrindo tenkinti priešieškinį.

3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes reikalavo iš ieškovo pateikti įrodymus, kuriuos, įrodinėdamas savo reikalavimus, turėtų pateikti atsakovas. Ieškovas negali pateikti įrodymų, kur atsakovas panaudojo ieškovo lėšas, ar atsakovas turėjo kokių įsiskolinimų ir grąžino skolas, ar atsakovui buvo uždrausta pardavinėti automobilį, kaip buvo tvarkoma atsakovo buhalterija, kur yra buhalterinės knygos nepateikimą ir kt.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 6.66 straipsnio 2 ir 5 dalimis. Teismas turėjo atsisakyti tenkinti priešieškinio reikalavimus, nes iš sąžiningo asmens įstatymas neleidžia išreikalauti įgyto turto (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnio 3 dalis, 6.66 straipsnio 2 dalis).

5. Pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl dalies byloje esančių įrodymų, kitus įrodymus atmesdamas ar visai jų neminėdamas:

5.1. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovas ginčo automobilį įsigijo tuo metu, kai buvo skolingas bankroto bylą iškėlusiam kreditoriui. Vadovaujantis teismo motyvais, atsakovui įsigyjant automobilį kreditorių interesai nebuvo pažeisti, o automobilį įsigijus atsakovui – jau buvo pažeisti.

5.2. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad ginčijamą sandorį pagrindžiantys dokumentai yra Muitinės kriminalinės tarnybos žinioje. Teismas pats pareikalavo šios tarnybos pateikti dokumentus, tačiau buvo gautas atsakymas, jog jie yra ekspertų žinioje. Kadangi Muitinės kriminalinė tarnyba aptariamų dokumentų nepateikė ir teismui, ieškovas jų gauti negalėjo jokiu būdu.

Žemesnės instancijos teismas

5.3. Teismas konstatavo, kad ieškovas su Ž. L. yra verslo partneriai, tačiau iš kartu su apeliaciniu skundu pridedamo Juridinio asmenų registro išrašo apie UAB „Oliveda“ matyti, šie asmenys nėra nei akcininkai, nei verslo partneriai.

5.4. Teismo išvada, kad ieškovui ginčo sandorio sudarymo metu buvo žinoma atsakovo finansinė būklė ir įsiskolinimai kitiems kreditoriams, yra akivaizdžiai klaidinga ir nepagrįsta jokiais įrodymais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas bankrutuojanti UAB „Raminta“ prašo skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Byloje kilo ginčas dėl tarp šalių sudarytos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties. Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovo nusipirktą automobilį, tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, ginčijo šį sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pripažino sandorį negaliojantį, tačiau restitucijos netaikė, nes sprendė nesant pakankamai įrodymų, kad ieškovas iš tiesų sumokėjo kainą už įsigytą turtą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad civiliniame procese taikomas laivas įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Be to, įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Dujotiekio statyba“, bylos Nr. 3K-3-427/2009).

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas vienas iš kreditoriaus interesų gynimo būdų – teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana). Teisę naudotis šiuo kreditoriaus interesų gynimo būdu turi ir bankroto administratorius, ginčydamas bankrutuojančios įmonės iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 ir 14 punktai). Actio Pauliana instituto taikymui būtinos šios sąlygos: pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; antra, ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; trečia, skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; ketvirta, skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; penkta, trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistavo visos sąlygos pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka.

Byloje nustatyta, kad ginčijamą sandorį atsakovo vardu pasirašė Ž. L. , kuris jo sudarymo metu buvo vienintelis atsakovo akcininkas (b. l. 44). Atsakovo vadovu tuo metu buvo Ž. L. brolis R. T. , kuris, Ž. L. teigimu, įgaliojo jį sudaryti aptariamą sandorį (b. l. 44, 144-145). Nurodytiems asmenims, kaip juridinio asmens organams, neabejotinai turėjo būti žinoma bendra atsakovo finansinė padėtis, įskaitant ir ginčijamo sandorio sudarymo metu – 2008 m. kovo 10 d. Netrukus po šio sandorio sudarymo, Klaipėdos apygardos teismas, konstatavęs, kad atsakovas yra nemokus, 2008 m. gegužės 7 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą. Šią nutartį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą. Pažymėtina, kad atsakovui bankroto bylą inicijavęs jo kreditorius apie ketinimą kreiptis į teismą atsakovą įspėjo dar 2008 m. vasario 6 d. raštu (b. l. 86), o 2008 m. kovo 5 d. pranešimu informavo, kad kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir pateikė tai patvirtinančio ieškinio egzempliorių (b. l. 89). Iš karto po to buvo sudarytas ginčijamas automobilio perleidimo sandoris. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, visos šios aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovo organams buvo žinoma, kad atsakovas yra nemokus ir jam ketinama kelti bankroto bylą. Atsakovui esant nemokiam, automobilio perleidimas sumažino jo turto bendrą vertę, t. y. pažeidė kreditorių interesus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas būtų privalėjęs sudaryti šį sandorį, tuo labiau, kad automobilis atsakovo vardu buvo registruotas 2008 m. vasario 1 d. (b. l. 49) ir jau po mėnesio perleistas ieškovui.

Vertinant ieškovo sąžiningumą ginčo sandorio sudarymo metu, pažymėtina, kad ieškovas ir atsakovo vardu pirkimo-pardavimo sutartį pasirašęs Ž. L. yra pažįstami dvidešimt metų (b. l. 66), taip pat yra buvę vienos įmonės akcininkais (b. l. 144). Šios aplinkybės, remiantis įrodymų vertinimo civilinėje byloje principais, leidžia konstatuoti, kad sandorio sudarymo metu ieškovui buvo žinoma atsakovo finansinė padėtis, t. y. galima teigti ieškovą buvus nesąžiningą. Tokią išvadą pagrindžia ir ta aplinkybė, kad ieškovas iki pat 2008 m. spalio mėn. nesikreipė dėl automobilio įregistravimo, o jo paaiškinimas dėl tokio delsimo byloje nustatytų aplinkybių kontekste nėra įtikinamas. Apeliaciniame skunde neigiama, kad ieškovas su Ž. L. yra verslo partneriai, tačiau, minėta, šią aplinkybę patvirtino pats Ž. L. (b. l. 144). Juridinių asmenų registre duomenys apie akcininką nurodomi tik tuo atveju, jei akcijos priklauso vienam asmeniui, todėl ieškovo pateiktas išrašas iš šio registro jo teiginių nepatvirtina (Juridinių asmenų registro nuostatų 23.1.2 punktas).

Taigi, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir jos pagrindu sudarytą priėmimo-perdavimo aktą negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Dėl restitucijos taikymo

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškinį negaliojančiu, restitucijos netaikė, nusprendęs, kad nėra pakankamai įrodymų, jog už įsigytą automobilį buvo sumokėta. Teisėjų kolegija su šia išvada taip pat sutinka.

Ieškovas faktą, kad kainą už automobilį sumokėjo, įrodinėja atsakovo išrašytomis sąskaitos ir kasos pajamų orderio nepatvirtintomis kopijomis (b. l. 8-9). Teisėjų kolegija pažymi, kad net šių dokumentų originalai, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, inter alia šalių nesąžiningumą sudarant aptariamą sandorį, neleistų konstatuoti, jog pinigai už automobilį iš tiesų buvo sumokėti (CPK 185 straipsnis). Todėl pagrindo taikyti dvišalę restituciją nebuvo (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad atsakovo valdymo organai nevykdo pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas), todėl byloje objektyviai nėra galimybės paneigti aukščiau nurodytą išvadą. Minėta, ginčo sandorio sudarymo metu vieninteliu atsakovo akcininku buvo Ž. L. , o vadovu – jo brolis R. T. . Nuo 2008 m. balandžio mėn. atsakovo vadovu ir vieninteliu akcininku tapo V. K. (b. l. 44), tačiau byloje yra duomenų, jog šis asmuo faktiškai įmonei nevadovauja, o akcijas perėmė ir vadovu tapo paprašytas nenustatytų asmenų, kurie už tai jam atsilygino pinigais (b. l. 51-53). Teisėjų kolegijos nuomone, susiklosčius tokiai situacijai, ieškovas, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, gali reikalauti žalos atlyginimo iš tų asmenų, kurių neteisėti veiksmai apsunkina atsakovo bankroto administratoriaus veiklą, įskaitant įmonės kreditorių nustatymą. Be to, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, ieškovas turi teisę reikšti ieškinį kitu pagrindu, pavyzdžiui, vadovaudamasis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutais (CK 6.237-6.242 straipsniai).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pripažinus, kad priešieškinis tenkintas pagrįstai, tenkinti ieškinio reikalavimų negalima (CPK 143 straipsnio 2 dalies 2 punktas), todėl teisėjų kolegija jo pagrįstumo nenagrinėja.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai: Konstantinas Gurinas Nijolė Piškinaitė Vigintas Višinskis