- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-07-04
- Bylos Nr.
- eI2-10586-1161/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02348-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. (D. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 24S115625 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti iš Migracijos departamento bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Sprendimu panaikintas pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi Nr. 760302449, galiojęs iki 2025 m. spalio 27 d. Sprendime nurodyta, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo UAB „A“ (toliau– ir Bendrovė) pagrindu, tačiau užsienietis, nesudarė darbo sutarties su UAB „A“. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse asmuo šiuo metu nedirba. Migracijos departamentas konstatavo, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl minėtas leidimas laikinai gyventi panaikintas.
Pareiškėjas pažymi, kad teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jis sąžiningai nurodė, kad ketina dirbti UAB „A“ ir gauti už darbą reguliarias pajamas bei pagrįstai tikėjosi, kad būsimasis darbdavys, lygiai taip pat kaip ir jis, laikysis savo įsipareigojimų ir įdarbins pareiškėją. Pareiškėjas pažymi, kad jis negalėjo numatyti, jog darbdavys, nevykdys savo įsipareigojimų ir jo neįdarbins.
Pabrėžia, kad Sprendime nėra jokių duomenų apie tai, ar UAB „A“ pateikė Migracijos departamentui paaiškinimą ar pranešimą apie pareiškėjo neįdarbinimo priežastis.
Pareiškėjas pažymi, kad UAB „A“ nesuteikus jam sulygto darbo, jis, nepaisant įvairių sunkumų (kalbos barjeras, teisinių žinių stoka) aktyviai ieško kito darbo. Teigia, kad jis dėjo ir deda visas pastangas, tam, kad kiek įmanoma skubiau surasti naują darbdavį, įsidarbinti ir tokiu būdu turėti pakankamas pragyvenimo lėšas ir reguliarias pajamas Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimas jam buvo netikėtas, apie numatomą sprendimą panaikinti leidimą iš Migracijos departamento jokių pranešimų ar įspėjimų negavo.
Pareiškėjas mano, kad jis viską atliko tinkamai ir buvo sąžiningas, šiuo atveju leidimo laikinai gyventi panaikinimas neatitinka gero administravimo bei proporcingumo principo.
Pažymi, kad gero administravimo principo nesilaikymas, be kita ko, nesuteikimas asmeniui galimybių pateikti paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su priimamu jo atžvilgiu sprendimu, yra pakankamas pagrindas viešojo administravimo subjekto sprendimą pripažinti neteisėtu. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepakankamai bendradarbiavo su pareiškėju, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatskleidė jam gautos informacijos, nesuteikė pareiškėjui jokios galimybės paaiškinti situacijos, neapklausė nesąžiningo darbdavio, o tik atsiuntė jam jau priimtą Sprendimą.
Pareiškėjas neginčija, kad darbdavys jo neįdarbino taip, kaip žadėjo, tačiau šiuo atveju atsakovas nevertino to fakto, jog tokios priežastys atsirado dėl darbdavio nesąžiningumo ir pareiškėjas niekaip negalėjo jų objektyviai numatyti, kadangi jis pagrįstai tikėjosi, kad darbdavys laikysis savo įsipareigojimų, o taip pat ir Migracijos departamentas jam praneš iš anksto apie numatomą naikinti leidimą laikinai gyventi ir jis turės pakankamai laiko ir galimybių kito darbo ir darbdavio paieškoms bei darbo sutarties sudarymui.
Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, vadovaudamasis gero administravimo principu, turėjo prieš priimdamas Sprendimą, suteikti galimybę pareiškėjui pateikti paaiškinimus ir susiklosčius tokiai objektyviai ir nuo pareiškėjo valios niekaip nepriklausiusiai situacijai, leisti pareiškėjui ištaisyti trūkumus ir surasti naują darbdavį, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neproporcinga priemonė pareiškėjo atžvilgiu.
Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, t. y. tai, jog jis nebuvo įdarbintas UAB „A“ ir pagrįstai tikėjosi turėti ilgalaikius darbo santykius, tačiau dėl darbdavio nesąžiningumo pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas pažymi, kad negavęs darbo iš karto ėmėsi veiksmų dėl naujo darbo paieškos, nes nori dirbti, todėl šios aplinkybės turėjo būti pripažintos, kaip svarbios ir reikšmingos, nesudarančios pagrindo leidimo laikinai gyventi panaikinimui.
Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento Sprendimas yra neobjektyvus, nemotyvuotas, nepagrįstas bei neteisėtas, pažeidžiantis žmogaus pagrindines teises bei gero administravimo ir proporcingumo principus, o taip pat prieštaraujantis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijams, todėl jis turėtų būti panaikintas.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „A“ tinkuotoju Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - ir Įstatymas, ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas, pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760302449, galiojusį nuo 2023 m. spalio 27 d. iki 2025 m. spalio 27 d.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad ginčijamą Sprendimą priėmė nustatęs, jog pareiškėjas atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Be to, užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1000 Eur. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Pažymi, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.
Atsakovas vadovaudamasis LVAT praktika pažymi, kad Migracijos departamentas neprivalo kreiptis į pareiškėją ar į pareiškėjo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų, priimant sprendimą dėl pareiškėjo leidimo panaikinimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teigia, jog pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto, perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.
Mano, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 24S115625, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra Turkijos Respublikos pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini). turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2025 m. spalio 27 d., kuris ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas.
Į bylą yra pateiktas pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 25 d. prašymas Nr. 2309-LLG-10663 išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti tinkuotoju pagal darbo sutartį su UAB „A“. Prašyme nenurodyta, kad pareiškėjas planuoja užsiimti alternatyviomis veiklomis Lietuvoje, nurodomas planuojamas gauti darbo užmokestis – 1000,00 Eur, kurį pareiškėjas įvardija vieninteliu pragyvenimo šaltiniu.
Byloje pateiktas UAB „A“ tarpininkavimo raštas Nr. 20230924-183228, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas bus įdarbintas tinkuotoju pagal neterminuotą darbo sutartį, o numatomo mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis – 1000,00 Eur.
Remiantis į bylą pateiktais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pareiškėjas UAB „A“ įdarbintas nebuvo, jokiose kitose įmonėse Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nedirba.
Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą Nr. 24S115625 tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 7 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuojantis Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Įstatymo 44 straipsnyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams; leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; o kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos; jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją (Įstatymo 44 straipsnio 3-6 dalys).
Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnis. Remiantis šio straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o pagal tos pačios dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Remiantis nurodytų teisės aktų nuostatų analize, konstatuotina, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjui) išdavimo ar panaikinimo, todėl laikytina, jog Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam Įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
Kaip nurodyta Sprendime, leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas, nes pareiškėjas nebuvo įdarbintas UAB „A“, su juo darbo sutartis nebuvo sudaryta. Pareiškėjas šių Migracijos departamento Sprendime nurodytų faktų neginčija. Tai paneigiančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė.
Teismas pažymi, kad Sprendime taip pat konstatuota, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo UAB „A“ pagrindu, tačiau užsienietis, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutarties su UAB „A“ nesudarė, todėl padaryta išvada, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Minėta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė, jokiose kitose įmonėse nedirba.
Iš pateiktų faktinių aplinkybių (kurių neneigia ir pareiškėjas), akivaizdu, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pažymėtina, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą, būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo dėl leidimo gyventi pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.
Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.).
Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2023 m. spalio 27 d., o ginčijamas Sprendimas priimtas 2024 m. gegužės 7 d. Pareiškėjas per 6 mėnesius, jau žinodamas apie tai, kad su juo darbo sutartis nesudaryta, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl pasikeitusių aplinkybių, nors tokią pareigą pareiškėjui nustato Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis.
Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose nustatytų imperatyvių pagrindų buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareigos įspėti užsienietį apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi ar paprašyti pateikti paaiškinimus Migracijos departamentui galiojantys teisės aktai nenustato.
Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normos pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi Įstatymo bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.
Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. gegužės 7 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą Nr. 24S115625, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760302449, galiojęs iki 2025 m. spalio 27 d., todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. T. (D. T.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.