Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas) ir Danguolės Šiugždinytės,

dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistojo R. M. gynėjui advokatui Domantui Skebui, nukentėjusiajam S. K., jo atstovui advokatui Marijui Veličkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo R. M. gynėjo advokato Domanto Skebo apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį, 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda.

Nuosprendžiu patenkinti ir civiliniai ieškiniai. Iš ADB „Gjensidige“ nukentėjusiajam S. K. priteista 1759,77 Eur turtinės žalos ir 2800 Eur neturtinės žalos atlyginimui, nukentėjusiajai E. K. – 1200 Eur neturtinės žalos atlyginimui, nukentėjusiajam D. K. – 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, šią sumą išieškant jo tėvui S. K. ir pavedant jam šias lėšas tvarkyti uzufrukto teise.

Iš R. M. priteista nukentėjusiajam S. K. 1000 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 31 d. apie 17 val. 30 min., kelio „(duomenys neskelbtini)“ 31-ame kilometre, Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio ruože pažymėtame kelio ženklu Nr. 108 „Sankryža su šalutiniu keliu“, vairuodamas kelių transporto priemonę - automobilį „Mercedes-Benz 518“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 9 ir 117, 119, 126, 127, 128 reikalavimus, tai yra važiuojamojoje kelio dalyje, kuri pažymėta ištisine horizontaliąja ženklinimo linija, skiriančia priešingų krypčių eismo juostas, kurią kirsti draudžiama ir vairuotojui privaloma važiuoti dešiniau nuo jos, nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, nes neatsižvelgęs į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą, nepasirinkęs saugaus važiavimo greičio, atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiavusią kelių transporto priemonę - automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su priekaba (kemperiu), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas iš paskos ir didesniu greičiu artėdamas prie priekyje lėčiau važiuojančio ir į kairę iš dešinės važiuojamosios dalies pusės sukančio automobilio „VW Passat“ su priekaba, vairuojamo S. K., kelio ruože, kuriame draudžiamas lenkimas ir kur draudžiama įvažiuoti į priešingos krypties eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę, privalėdamas važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, laiku nemažino savo vairuojamų transporto priemonių junginio važiavimo greičio dešinėje važiuojamosios dalies pusėje, staiga manevravo į kairę pusę, ir susidūrė su į kairę sukamu automobiliu „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu S. K., dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio nukentėjusiajam S. K. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, nes dėl kairio priekinio kryžminio raiščio plyšimo ir kairio medialinio kolateralinio raiščio plyšimo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, o automobilio „VW Passat“ keleiviams nukentėjusiesiems D. K. ir E. N. (K.) padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai.Nuteistasis R. M. ir jo gynėjas skundžia priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą jo atžvilgiu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą bei in dubio pro reo principą, kadangi nuosprendį grindė prielaidomis ir spėlionėmis, be motyvuotų argumentų netenkino R. M. prašymo dėl eismo įvykio ekspertizės byloje atlikimo. Teismas rėmėsi į bylą pateikta 2016 m. gegužės 31 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau buvo neatsižvelgta, kad nukentėjusiojo versija prieštarauja R. M. ir ikiteisminiame tyrime apklaustų liudytojų, važiavusių automobiliu „MB“ duotiems parodymams. Nors teismas nuosprendy nurodė, kad kaltinamasis ir byloje apklausti liudytojai paaiškino ir parodė, kad nukentėjusysis S. K., prieš atlikdamas manevrą į kairę nerodė kairio posūkio signalo, tačiau nėra duomenų, kodėl šiais parodymais teismas nesivadovavo. Paties nukentėjusiojo tvirtinimas, kad jis rodė posūkio signalą, nėra patvirtintas jokiais duomenimis, tame tarpe to negalėjo patvirtinti ir jo sutuoktinė. Apeliantas tvirtina, kad vairuotojas S. K. elgėsi akivaizdžiai neatsargiai, pažeidė KET 4, 9, 82, 82.2., 86, 111, 112 punktuose numatytus reikalavimus, tačiau jo padarytų pažeidimų įtaka eismo įvykio kilimui nebuvo tinkamai įvertinta bylos nagrinėjimo metu. Išvadas apie tai, kad S. K. veiksmai nėra priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, teismas padarė remdamasis tik S. K. parodymais, remiantis prielaidomis. Nurodo, kad patenkinus R. M. prašymą dėl ekspertizės atlikimo, būtų pašalintos visos abejonės, tačiau teismas nemotyvuotai ir neargumentuotai tokį prašymą atmetė, kas patvirtina, kad nuosprendis yra nepagrįstas, pažeidžiantis R. M. teisę į teisingą teisminį procesą. Skunde pažymima, kad jei S. K. būtų rodęs posūkio signalą, tai R. M. būtų galimai ėmęsis visai kitokių veiksmų, turėjęs galimybę sustabdyti automobilį iš karto ar sukti į dešinę pusę, siekiant išvengti susidūrimo, todėl vertina, kad nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, t.y. jo paties ir jo artimųjų patirtais sveikatos sužalojimais. Skunde nurodoma, jog byloje apklaustas ekspertas nurodė, kad negali kategoriškai tvirtinti, jog eismo įvykio jokių pėdsakų dešiniajame kelkraštyje nebuvo, tačiau, pažymėjo, kad kažkokius pėdsakus įžvelgė, tačiau į ekspertizę neįtraukė, kaip neįtraukė ir kaltinamojo ir liudytojų parodymų. Dėl to, mano, kad negalima sutikti su teismo išvadomis, jog neturėjo galimybės prasilenkti, nes nebuvo vietos. Pats teismas pripažino, kad dešiniame kelkraštyje matyti rato žymė, todėl nurodo, kad faktinės aplinkybės, jog automobilis su kemperiu suko iš dešiniojo kelkraščio į kairę, nebuvo nuginčytos ir paneigtos. Ekspertizė atlikta remiantis situacija, kuri susidarytų, jei S. K. automobilis pasuktų iš važiuojamosios dalies, o aplinkybės, kad sukta iš dešiniojo kelkraščio netirtos, todėl toks nuteisimas, paremtas prielaidomis yra neteisėtas, todėl R. M. turėjo būti išteisintas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo R. M. gynėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti nuosprendį ir bylą nutraukti, kadangi R. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundas grindžiamas tuo, kad paties nukentėjusiojo S. K. veiksmai (nerodymas kairiojo posūkio ir sukimasis iš dešiniojo kelkraščio) įtakojo eismo įvykio kilimą. Teigiama, kad teismas rėmėsi vien tik nukentėjusiojo duotais parodymais, kurių pagrindu buvo paremta ir į bylą teikta specialisto išvada. Tvirtina, kad nebuvo remtasi nuteistojo paaiškinimais ir nebuvo tirta jo įvykio versija, netenkintas prašymas dėl ekspertizės atlikimo pagal jo nurodomą įvykių seką, vykusią iki eismo įvykio.Susipažinęs su baudžiamąja byla, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas priėmė motyvuotą, įrodymais pagrįstą nuosprendį, kad baudžiamasis įstatymas nuteistojo R. M. atžvilgiu pritaikytas teisingai ir tinkamai, nepažeidžiant jo teisių, teisingumo, teisėtumo principų.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo teiginio, kad prieš sukdamas į kairę jis rodė kairįjį posūkį, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą konstatuodamas tuo, kad nukentėjusysis S. K. nuo pat pirmų apklausų tvirtino, jog prieš sukdamas į kairėje esantį šalutinį kelią jis buvo įjungęs kairįjį posūkį. Be to, priešingai nei nurodo apeliantas, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji E. N. (K.) neneigė, jog S. K. rodė posūkį. Apklausiama ji parodė, kad nepastebėjo ir negali pasakyti kokiam atstumui likus iki sankryžos S. K. įsijungė posūkio signalą. Be to, ji kaip vieną iš įvykio kilimo versijų nurodė tai, kad galbūt R. M. nepastebėjo jų automobilio rodomo posūkio signalo (t. 2, b. l. 57-58). Apklausiama teisme nukentėjusioji nurodė, kad ji laikydama navigaciją iš anksto perspėjo S. K., kad neužilgo reikės sukti į kairę, prieš sukdamas vyras stabtelėjo ir darė kairį posūkį, bet visiškai sustojęs nebuvo, kadangi iš priekio buvo laisvas kelias. Vyras prieš sukdamas rodė posūkį į kairę. Jis visada rodo posūkius. Negali atsakyti, jog užfiksavo, kad jungia posūkį (t. 4, b. l. 32-38). Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad nukentėjusysis S. K. rodė posūkį į dešinę, o tai, jog nerodė posūkio signalo prieš sukdamas į kairę, apeliaciniame skunde nurodoma, kad patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai. Apeliacinės instancijos teismas, pažymi, jog šių R. M. nurodomų aplinkybių nepatvirtina byloje esantys duomenys. Abu nukentėjusieji (S. K. ir E. K.) tvirtino, jog važiavo pagal navigaciją ir E. K. iš anksto buvo pasakiusi S. K., kad reikės sukti į kairę, todėl akivaizdu, jog jie žinojo savo važiavimo kelią ir sukti į dešinę pusę neplanavo. Be to, išanalizavus visų byloje apklaustų liudytojų parodymus taip pat nenustatyta, kad nors vienas būtų teigęs apie rodomą dešinįjį posūkio signalą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. A. parodė, kad automobilis su kemperiu nerodė jokių signalų (t. 2, b. l. 83). Teismo posėdžio metu liudytoja J. A. taip pat tvirtino, kad S. K. vairuojama transporto priemonė nerodė jokių posūkio signalų. Tačiau kaip minėta, šios liudytojos parodymai iš esmės prieštarauja ir paties nuteistojo R. M. parodymams, kad automobilis rodė posūkį į dešinį. Be to, šios liudytojos parodymai prieštarauja ir įvykio vietos schemai ir kitiems byloje ištirtiems duomenims, kad S. K. suko į kairėje esantį šalutinį kelią, kadangi pati liudytoja J. A. tvirtino, kad įvykis įvyko ir S. K. apsisukinėjo jau pravažiavus posūkį (t. 4, b. l. 32-38). Liudytoja Z. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad paties įvykio nematė, kadangi tuo metu gėrė kavą ir tik R. M. surikus ji pamatė prieš juos besisukančio automobilio su kemperiu užblokuotą kelią, ar rodė posūkius nematė (t. 2, b. l. 87), teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad nematė žybsinčių posūkio signalų. Liudytojas T. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ar S. K. valdomos transporto priemonės rodė posūkį nežino, nes nekreipė į tai dėmesio (t. 2, b. l. 89). Liudytojas K. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad neįsiminė, ar automobilio su kemperiu vairuotojas rodė kokius nors posūkio signalus (t. 2, b. l. 93). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas negali pritarti skundo argumentui, jog teismas nesirėmė liudytojų parodymais, kad S. K. posūkio signalo nerodė. Byloje esantys duomenys nepaneigė nukentėjusiųjų teiginių apie iš anksto planuotą posūkį ir kairiojo posūkio signalo rodymą. Dar viena apeliaciniame skunde kelta versija apie tai, kad S. K. valdoma transporto priemonė su prikabintu kemperiu važiavo ir suko iš dešiniojo kelkraščio pusės, dėl ko nebuvo galima numatyti tokio jo manevro ir išvengti susidūrimo. Tam, kad būtų nustatyta, ar atliktas S. K. vairuojamos transporto priemonės manevras galėjo būti padarytas iš dešiniojo kelkraščio ir ar tai sąlygojo transporto priemonių susidūrimą, nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašė paskirti ekspertizę tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme. Susipažinus su visa bylos medžiaga, teisėjų kolegija šį prašymą, kaip ir pirmosios instancijos teismas, atmetė konstatuodamas, jog byloje apklaustas specialistas atsakė į visus esminius klausimus. Tai, kad S. K. vairuojama transporto priemonė ir prie jos prikabintas kemperis nusuko į dešinįjį kelkraštį teigė ne tik pats nuteistasis, bet ir su juo kartu važiavę liudytojai. Liudytoja Z. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad paties įvykio nematė, kadangi tuo metu gėrė kavą ir tik R. M. surikus ji pamatė prieš juos besisukančio automobilio su kemperiu užblokuotą kelią, tačiau kartu ji nurodė, kad automobilį S. K. suko iš dešinės eismo juostos, t.y. iš tos pačios, kuria važiavo ir jie (t. 2, b. l. 87), o apklausiama teisme ji nurodė, kad įvykio metu kemperis buvo ant smėlėtos kelkraščio dalies, o automobilis priešpriešinėje eismo juostoje (t. 4., b. l. 32-38). Liudytojas K. S. nors ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog „VW Passat“ su kemperiu beveik pilnai įvažiavo į dešinį kelkraštį ir sulėtino greitį, po to staiga vėl pasuko į kairę link kairėje pusėjo buvusio keliuko, tuo užkirto kelią (t. 2, b. l. 93), tačiau teisme nurodė, kad priešais važiuojančio automobilio nematė iki kol R. M. nesušuko, o tada pamatė, kad priešais važiuojantis transporto priemonių junginys nuvažiavo dešiniau kelio ir staigia pasuko į kairę (t. 4., b. l. 32-38). Iš šių liudytojų parodymų nėra aišku, kada R. M. neigiamai sureagavo balsu į S. K. atliekamus veiksmus jam pradėjus sukti dešiniau kelkraščio, kaip nurodo K. S., ar jau pasukus į kairę, kaip tą nurodo Z. R.. Liudytojas T. R. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad automobilis su kemperiu pradėjo lėtinti ir pasuko dešiniau link kelkraščio ir kai R. M. vairuojamam automobiliui iki „VW Passat“ buvo likę keli metrai, S. K. pradėjo apsisukinėti sukdamas kairėn. (t. 2, b. l. 89). Teismo posėdžio metu liudytojas teigė, kad S. K. pradėjo lėtinti ir įvažiavo į dešinį kelkraštį, dėl ko R. M. pradėjo lėtinti ir lenkti iš kairės pusės, o taip pat teigė, kad „VW Passat“ su kemperiu išvažiavo į kelkraštį abiem ratais ir jiems netrukdė pravažiuoti, todėl R. M. greičio nelėtino, o pradėjo stabdyti tik S. K. pradėjus apsisukinėti (t. 4, b. l. 32-38). Be to, liudytoja J. A. teisiamojo posėdžio metu taip pat tvirtino, kad S. K. vairuojamas automobilis buvo nuvažiavęs į kelkraštį, tačiau kemperio kairieji ratai buvo ant asfalto, todėl R. M. pradėjo jį apvažinėti. Tačiau šių liudytojų parodymai paneigti byloje ištirtais duomenimis, kadangi byloje neginčytinai nustatyta, jog R. M. vairuojamo automobilio stabdymo žymės prasideda būtent jų važiavimo krypties (dešinės juostos) važiuojamojoje dalyje. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia ir tai, jog liudytoja J. A. teismo posėdžio metu dar nurodė, kad jie visi (nuteistasis ir liudytojai, važiavę kartu) po įvykio dar apie tai kalbėjo, kas galimai lėmė ir atitinkamų aplinkybių galimą įteigimą ar versijų derinimą.Siekiant išvengti bet kokių abejonių ir nepažeisti kaltinamojo teisių, pirmosios instancijos teisme buvo apklausiamas ir specialisto išvadą surašęs specialistas V. L., kuris tik patvirtino, jog nepaisant to, ar S. K. būtų važiavęs ir sukęs nuo kairiosios juostos dalies, ar dešiniojo kelkraščio, vis tik R. M. tiek vienu, tiek kitu atveju privalėtų sumažinti greitį iki tiek, kad būtų buvę galima išvengti pasekmių, todėl jis pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus, kurie ir lėmė avarijos kilimą. Specialisto išvadoje yra nurodoma, jog pagal automobilių paliktus ratų pėdsakus yra nustatyta automobilių susidūrimo vieta, pagal kurią sumodeliuota „VW Passat“ kairiojo posūkio trajektorija. Iš išvados matyti, kad į padėtį, tikėtiną, buvusią automobilių susidūrimo metu, S. K. vairuojamas automobilis su kemperiu gali pateikti sukamas iš kairės kraštinė padėties savo krypties važiuojamosios dalies pusėje. Išvadoje nurodoma, kad eismo įvykio vietos apžiūros dokumentuose, taip pat nuotraukose, neužfiksuoti automobilio „VW Passat“ ir jo vilktos priekabos (kemperio) ratų pėdsakai dešiniajame kelkraštyje, todėl nėra pagrindo teigti, kad automobilis „VW Passat“ į kairę buvo sukamas ne iš važiuojamosios kelio dalies, o iš dešiniojo kelkraščio. Be to konstatuota, kad R. M. ėmė stabdyti jo vairuojamą automobilį dar būnant dešinėje važiuojamosios dalies pusėje, kas rodo, kad šis automobilis įvykio metu nebuvo lenkiančiuoju, todėl artėdamas prie priekyje ta pačia kryptimi lėčiau judančio automobilio, kelio ruože, kuriame lenkimas draudžiamas R. M. privalėjo iš anksto mažinti savo važiavimo greitį, o laiku pradėjus mažinti greitį būtų tokio susidūrimo galima išvengti. Išvadoje pažymėta ir tai, kad priešingai nei nurodo apeliantas savo apeliaciniame skunde, specialistais S. K. veiksmų negalėjo pripažinti kaip nepriimtinų ir turėjusių įtakos šio eismo įvykio kilimui (t. 1., b. l. 153-161). Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas išvadą rengęs specialistas parodė, kad eismo įvykio vietos apžiūros dokumentuose nėra jokių faktų, kad automobilis „VW Passat“ suko iš dešinio kelkraščio, nes nėra užfiksuota tokių pėdsakų nei eismo įvykio schemoje, nei nuotraukose, kurios padarytos irgi sankryžoje. Ekspertas nurodė, kad yra pėdsakai, kurie matosi už sankryžos ribų, o ties sankryža tokių pėdsakų neįžiūrima, todėl teigia, kad iš to daro išvada, kad automobilis suko iš važiuojamosios dalies. Taigi, priešingai nei nurodė, apeliantas skunde, ekspertas nurodė matęs kelkraštyje automobilio pėdsakus, tačiau ne eismo įvykio vietoje, t. y prieš sankryžą ir joje, o jau už jos ribų. Ekspertas nurodė, kad susidūrimo vietoje matosi ratų slydimo žymės žvyruotoje kelkraščio dalyje, tačiau kalbama apie kairįjį kelkraštį, o ne dešinį, iš kurio, pasak apelianto, buvo sukama. Pėdsakai, kuriuos matė dešiniojo kelkraščio dalyje yra nesusiję, kadangi kaip teigė ekspertas, jie yra už galimų automobilių judėjimo trajektorijų ribų, todėl tai galimai yra kitų, nesusijusių su įvykiu, transporto priemonių palikti pėdsakai. Taip pat posėdyje aiškino, kad jei S. K. ir kreipė automobilį šiek tiek į dešinę, ko daryti jam taisyklės nedraudžia, jo nepakreipė tiek, kad tas automobilis atsidurtų kelkraštyje (t. 4, b. l. 53-57). Ekspertas posėdžio metu taip pat nurodė, kad konkrečios „VW Passat“ padėties iki manevro pradžios, iš tyrimui pateiktos medžiagos nustatyti negalima, todėl pagrįstai tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo atmestas prašymas atlikti papildomą ekspertizę. Be to, ekspertas taip pat nurodė, kad net jei tariamai automobilis „VW Passat“ būtų išvažiavęs į dešinįjį kelkraštį, pagal kelių eismo taisykles, R. M. automobilis bet kokiu atveju negalėtų jo aplenkti neišvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą dėl kemperio gabaritų, o atsižvelgiant į tai, kad buvo ištisinė juosta, išvažiuoti R. M. į priešingą eismo juostą neturėtų teisės, todėl bet kokiu atveju jis būtų privalėjęs stabdyti automobilį iki kol S. K. vairuojamas automobilis baigtų pradėtą manevrą (t. 4, b. l. 53-57). Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis R. M. atžvilgiu yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, jis priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo R. M. gynėjo advokato Domanto Skebo apeliacinį skundą atmesti.