Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – Tarnyba) 2012-01-12 rašte Nr. 4S-174 „Dėl viešojo pirkimo Nr. 91529 dokumentų ir procedūrų vertinimo“ (toliau – Išvada) konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – pareiškėja, Bendrovė arba UAB „(duomenys neskelbtini)“) padarė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – Įstatymas) pažeidimus: siekį dirbtinai riboti konkurenciją, tendencingą pirkimo dokumentų parengimą, diskriminuojančių pirkimo dokumentų parengimą, neskaidrumą, prasilenkimą su viešojo pirkimo tikslais dėl Bendrovės vykdyto 57 mln. Lt vertės pirkimo, kuriuo pirktas Elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimas, pakeitimas daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ir apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių. Šią Išvadą Tarnyba paskelbė viešai savo oficialaus tinklalapio www.vpt.lt pirmajame puslapyje ir kitoje minėto tinklalapio dalyje bei pranešė spaudai, o Lietuvos interneto tinklaraščiai šią žinią išplatino. Tarnyba 2012-01-23 viešai paskelbė ir informacinį pranešimą apie kreipimąsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (bendrai tekste Išvados ir informacinis pranešimas įvardijami Išvadų paskelbimas), kuriame paviešino duomenis ne tik apie kreipimąsi į prokuratūrą, bet ir pateikė Bendrovę žeminančią informaciją, kad ši vykdytame pirkime nustatė nepagrįstus, perteklinius ir dirbtinai konkurenciją ribojančius minimalius kvalifikacijos reikalavimus, technines sąlygas paruošė taip, kad būtų sudarytos sąlygos pirkimą laimėti konkrečiai bendrovei, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Pareiškėjos nuomone, Tarnyba plačiu mastu paskleidė tikrovės neatitinkančią Išvadą ir paviešino tikrovės neatitinkančius duomenis dėl vykdyto pirkimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso – toliau Civilinio kodekso, 2.24 straipsnis). Taip atsakovė sumenkino Bendrovės dalykinę reputaciją, klientų, darbuotojų bei visuomenės pasitikėjimą. Išvadų viešas paskelbimas yra „aktas“ pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalį. Pareiškėja kelia viešo Išvadų paskelbimo teisėtumo klausimą. Tarnyba atliko Bendrovės vykdyto viešojo pirkimo vertinimą pagal Tarnybos direktoriaus 2010-08-23 įsakymu Nr. 1S-122 „Dėl viešųjų pirkimų vertinimų atlikimo ir jų rezultatų įforminimo ir Perkančiųjų organizacijų viešųjų pirkimų veiklos tikrinimų taisyklių tvirtinimo“ (toliau – Vertinimo ir įforminimo taisyklės) bei Įstatymo 8-2 straipsnį. Įrodžius, kad Tarnyba pažeidė Civilinio kodekso 2.24 straipsnio reikalavimus, įrodomas ir „akto“ neteisėtumas pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį.

Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalis neformalizuoja „paskleidimo“ sąvokos turinio. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, teigia, kad paskelbimas bus bet kada, kai informacija taps prieinama bent vienam trečiajam asmeniui, nepriklausomai nuo to, kur ji paskelbta. Paskelbtos Išvados tinklalapyje www.vpt.lt tapo prieinamos tretiesiems asmenims.

Išvadoje pateikta informacija žemina Bendrovės dalykinę reputaciją, nes jai priskiriamas priešingas teisei veiksmų atlikimas. Išvadoje Bendrovė valstybės vardu įvardijama kaip diskriminuojantis ūkio subjektas, neskaidriai vykdantis viešuosius pirkimus, skelbiantis tendencingai parengtas pirkimo sąlygas, sudarantis niekinius sandorius ir švaistantis biudžeto lėšas. Tarnyba kaltina Bendrovę ne tik šiurkščiu Įstatymo normų pažeidimu, tačiau ir nesąžininga komercine veikla (asmenų protegavimu) ir pan.

Kadangi Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai, tai Tarnyba privalo įrodyti, kad jos Išvados yra pagrįstos. Pareiškėja teigia, kad Tarnybos paskleisti duomenys neatitinka tikrovės dėl nepagrįsto viešųjų pirkimų teisės taikymo, nes Įstatymas taikomas tik asmenims, turintiems „specialią ar išimtinę teisę“ pagal Įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Šilumos tiekimo licencijos turėjimas nėra specialioji ar išimtinė teisė pagal Įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Direktyvos Nr. 2004/17 /EB 2 straipsnio 2 dalies b punktą, 2 straipsnio 3 dalį ir tai tiesiogiai patvirtina šios Direktyvos konstatuojamosios dalies 25 punktas. Pareiškėjai netaikomi viešųjų pirkimų teisės reikalavimai, nes šilumos tiekimo licencija nėra specialioji ar išimtinė teisė. Tarnyba nepagrindė Įstatymo taikymo Bendrovės vykdytam pirkimui, todėl jos nustatyti pažeidimai nepagrįsti, o Išvados neatitinka tikrovės, nes Bendrovė negalėjo pažeisti teisės, kuri nereguliuoja Bendrovės veiklos.

Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga vykdyti pirkimus pagal šį įstatymą neatitinka Europos Sąjungos teisinio reguliavimo, todėl nesuponuoja jokių pareigų pareiškėjai. Šilumos ūkio įstatymas priešingai Europos Sąjungos teisei, nustato pareigą Bendrovei vykdyti pirkimus pagal Šilumos ūkio įstatymą, o tai riboja Bendrovės ūkinę veiklą. Pareiškėja, remdamasi Direktyvos 2004/17/EB 2 straipsnio 2 dalies b punkto, 2 straipsnio 3 dalies, konstatuojamosios dalies 25 punkto nuostatomis, teigia, kad ji neturėjo pareigos vykdyti pirkimo pagal viešųjų pirkimų teisę, nes Bendrovė šilumos ūkių valdymą 8 Lietuvos miestuose įgijo laimėjusi koncesijų ar analogiškus konkursus ir varžėsi su kitais konkurentais lygiavertėmis sąlygomis, o laimėtojo nustatymo kriterijai buvo objektyvūs, nediskriminaciniai ir proporcingi.

Tarnybos paskleisti duomenys neatitinka tikrovės dėl neobjektyvumo. Tarnyba neatliko jokio tyrimo dėl viešųjų pirkimų teisės privalomumo Bendrovei, nors tokio tyrimo privalomumą įtvirtina Europos Komisijos aiškinamojo komunikato „Dėl išimtinių teisių sąvokos aiškinimo“ 8 punktas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismo) precedentas byloje Nr. C-302/94.

Tarnyba negalėjo būti įsitikinusi Išvadų pagrįstumu nesusipažinusi su Bendrovės pozicija dėl inkriminuojamų pažeidimų. Tarnyba paneigė Bendrovės teisę į gynybą, nes, prieš paviešindama neigiamas Išvadas, nesudarė Bendrovei galimybės pateikti savo paaiškinimų bei susipažinti su Tarnybos surinktais įrodymais. Teisės į gynybą principo turinį apibrėžia ginčui taikytinas precedentas byloje Nr. C-315/99 Ismeri Europa Srl v Court of Auditors of the Europeen Communities (toliau – Ismeri byla), kurioje Teisingumo Teismas išaiškino, jog teisė į gynybą (šiuo atveju – teisė būti išklausytam) yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas, kuris taikomas ir procedūrose, kurių pabaigoje priimamas sprendimas, kuris gali pastebimai paveikti asmens interesus. Tarnyba neprašė pareiškėjos išsakyti pozicijos dėl jai inkriminuojamų kaltinimų, nepateikė kaltinančių įrodymų (Metrologijos tarnybos paaiškinimų), kurių turinio pareiškėja ir šiuo metu nežino, o prašė tik informacijos ir paaiškinimų. Nors Vertinimo ir įforminimo taisyklės ir nenustato Tarnybai pareigos informuoti Bendrovę apie inkriminuojamų pažeidimų išviešinimą ir paskelbimą, tačiau šiuo atveju Tarnyba konstatavo konkurencijos teisės pažeidimus, todėl turėjo sudaryti sąlygas Bendrovei pateikti paaiškinimus, kaip nustato Konkurencijos įstatymo 32, 34 straipsniai. Teisės į gynybą neužtikrinimo pažeidimai laikomi esminiais procedūriniais pažeidimais pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – Administracinių bylų teisenos įstatymo) 89 straipsnio 1 dalį, kurie negalėjo suponuoti Tarnybos objektyvaus ir nešališko įsitikinimo Išvadų pagrįstumu. Tarnybos neveikimas pažeidimų konstatavimo procese buvo nerūpestingas, todėl Išvados neatitinka tikrovės.

Be to, Išvados yra neobjektyvios ir dėl netinkamai nustatytų pirkimo aplinkybių ir paremtos neteisingu Įstatymo ir kitų teisės aktų aiškinimu. Tarnyba netinkamai nustatė pirkimo aplinkybes ir išaiškino bei pritaikė Įstatymą, padarė loginių argumentacijos klaidų. Tarnyba nepagrįstai nustatė, kad Skelbiamų derybų sąlygų 2 lentelėje „Ekonominės ir finansinės būklės, techninio ir profesinio pajėgumo reikalavimai“ (toliau – Sąlygų) 4.1.8 ir 4.1.9 punktuose nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai turėti patirties skaitiklių pirkimo–pardavimo srityje yra pertekliniai ir dirbtinai riboja konkurenciją, nes Tarnyba remiasi neteisinga pirmine prielaida, kad buvo pirkti tik darbai, nors Bendrovė pirko ir pačius skaitiklius (kaip prekę), todėl galėjo kelti kvalifikacinius reikalavimus tiekėjams, kad šie turėtų patirties prekiaujant skaitikliais. Išvados dėl reikalavimų neproporcingumo (pardavimų apimtims) yra nepagrįstos, nes pareiškėjos nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai yra teisėti, nes įvertinus pirkimų mąstą (buvo pirkta 53 000 vnt. skaitiklių), pareiškėja galėjo nustatyti 6,3 mln. skaitiklių pardavimo kvalifikaciją, o Sąlygų 4.1.8 punkte nustatė reikalavimą, kad vidutinė metinė tiekėjo buitinių karšto vandens skaitiklių pardavimai per pastaruosius metus turi siekti 1 mln. Pareiškėja Sąlygų 4.1.9 punkte teisėtai ir pagrįstai reikalavo turėti 5 tūkst. elektroninių skaitiklių pardavimų patirties (kiekybinis reikalavimas), nors pagal pardavimų apimtis galėjo reikalauti 37 tūkst. elektroninių skaitiklių pardavimų kvalifikacijos, o reikalavo 7,42 kartus mažesnės. Tarnyba turėjo įrodyti sąlygos nepagrįstumą, o ne pareiškėja įrodyti sąlygos pagrįstumą, todėl Tarnybos teiginiai, kad Bendrovė neįrodė, kam iš viso sąlygos reikalingos, yra teisiškai nepagrįsti. Sąlygų 4.1.12 punkte nustatytas reikalavimas tiekėjui būti įvykdžius bent 1 skaitiklių įdiegimo rangos sutartį, kurios vertė bent 1 mln. Lt, skirtas įsitikinti tiekėjo gebėjimais įvykdyti rangos darbus, o Sąlygų 4.1.8 ir 4.1.9 punktai skirti įsitikinti tiekėjo kvalifikacija / gebėjimais apsirūpinti skaitikliais. Kadangi pirkimo objektas buvo sujungtas, tai pagrįstai buvo keliami reikalavimai įsitikinti tiekėjo gebėjimu įvykdyti visą sutartį. Įstatymo 32 straipsnio 3 dalis nereglamentuoja pirkimo dokumentų turinio ir jo nustatymo, todėl ši norma netaikoma vertinant pirkimo sąlygų turinį. Atsakovės teiginys, kad pasiūlymą pateikė tik vienas tiekėjas, įrodo, jog Sąlygų 4.1.8 ir 4.1.9 punktai yra neteisėti (pertekliniai), laikytinas loginės argumentacijos klaida (argumentum ad consequentiam). Tarnyba nepagrįstai nurodė, kad Sąlygų 4.1.8 ir 4.1.9 punktai yra neteisėti pagal Įstatymo 32 straipsnio 2 dalį ir Įstatymo 3 straipsnį.

Tarnybos išvados dėl techninių sąlygų neteisėtumo yra nepagrįstos, nes jas Tarnyba vertino atskirai nuo paties pirkimo objekto ir jo specifikos bei pirkimu siekiamo tikslo, tačiau nevertino ir nelygino pasirinkto standarto ir jo pranašumo su kitais standartais, nevertino tiekėjų absoliučios teisės teikti lygiaverčius pasiūlymus pagal Įstatymo 25 straipsnio 4 dalį ir techninių sąlygų 2.4 punktą. Bendrovė, nustatydama techninių reikalavimų ribinius dydžius, kurie apima įvairių techninių parametrų skaitiklius, vykdė Įstatymo 25 straipsnio 3 dalies 2–4 punktuose nustatytą pareigą. Techninėse sąlygose nustatyti minimalūs reikalavimai skaitikliams, tačiau tiekėjai galėjo teikti lygiaverčius ar geresnius pasiūlymus – taip buvo užtikrinta konkurencija tarp skirtingų skaitiklių tiekėjų. Tarnybos nustatytas pažeidimas, kad techninės sąlygos parengtos pagal senąją matavimo prietaisų direktyvą Nr. 79/830/EEB, nėra viešųjų pirkimų pažeidimas, nes jos nustatytos pagal Įstatymo 25 straipsnio reikalavimus, siekiant įsigyti objektą, kurio duomenys atitiktų Bendrovei reikalingo daikto reikalavimus. Tiekėjai be jokių apribojimų galėjo siūlyti ne tik matavimo priemones, kurios įtrauktos į Lietuvos matavimo priemonių registrą, bet ir tas, kurios į registrą neįtrauktos, tačiau turi Europos Bendrijų tipo patvirtinimą ir pirminę patikrą, atliktą Europos Bendrijos valstybės. Tarnyba netinkamai išaiškino Techninių sąlygų (Sąlygų 5 priedas) 2.4 punkto nuostatas, ignoravo jame nurodytus žodžius „arba lygiaverčius“. Tarnybos išvados dėl techninių sąlygų 2.4.29 punkto reikalavimo yra nepagrįstos dar ir dėl to, kad Metrologijos tarnybos direktoriaus 2010-11-15 įsakymas Nr. V-107 viešojo pirkimo paskelbimo metu (2010-07-09) dar nebuvo priimtas, tai jo Bendrovė negalėjo pažeisti.

Tarnybos išvados dėl procedūrinių pažeidimų yra nepagrįstos, pareiškėjai Įstatymo 32 straipsnio 7 dalies pažeidimas negalėjo būti konstatuotas. Tiekėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ kvalifikacija buvo vertinama pagal jo pateiktus dokumentus. Tiekėjo kvalifikacija yra objektyvi kategorija, todėl Tarnyba turėjo objektyviai įsitikinti, ar tiekėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka Sąlygų 4.1.13 punkto reikalavimus. Tarnyba netyrė, kokių ir kiek paslaugų tiekėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteikusi pagal sutartį, kuria grindė atitikimą Sąlygų 4.1.13 punktui. Tarnybos išvados dėl Įstatymo 39 straipsnio 7 dalies pažeidimo yra nepagrįstos, nes Bendrovė vertino tiekėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasiūlymą, kurį ji patvirtino kaip atitinkantį Techninių sąlygų 2.4.18, 2.4.19 punktų reikalavimus, o Bendrovė šį patvirtinimą įvertino. Tarnyba nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad Bendrovė iš kitų tiekėjų nebūtų priėmusi tokių pačių patvirtinimų, todėl neįrodė nelygiateisio / neskaidraus tiekėjų vertinimo. Pirkimas buvo vykdytas derybų būdu, todėl Bendrovė turėjo teisę susitarti dėl 2011-09-02 sudarytos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Sutartis) 7.7 ir 13.2 punktų, nes juose nustatytos sąlygos nesusijusios su pasiūlymo technine dalimi ir Tarnyba nepagrįstai nustatė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Tarnyba neįvertino, kad šiam tarptautinės vertės pirkimui taikomos ir 2004-03-31 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (toliau – Komunalinio sektoriaus direktyva) nuostatos. Šioje direktyvoje nurodoma, kad komunalinio sektoriaus derybų ribos nėra apibrėžiamos, tik įtvirtintas draudimas priimti pasiūlymą, kuris neatitinka pasiūlymo techninių sąlygų. Įstatyme nėra nustatyto skirtumo tarp komunalinio ir viešojo sektoriaus perkančiosios organizacijos vedamų derybų. Tarnybos išvados dėl pažeidimo apskaičiuojant fiksuotą įkainį yra nepagrįstos teisės normomis. Bendrovė, vykdydama Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 18 straipsnių formalius reikalavimus, į Sutartį įtraukė Sąlygų 17.13 punktą, nors jokie subrangovai pirkimui pasitelkti nebuvo. Bendrovė Metrologijos tarnybos direktoriaus 2009-04-10 įsakymą Nr. V-25 „Dėl matavimo priemonių teisinio metrologinio reglamentavimo taisyklių patvirtinimo“ tiesiogiai įtvirtino Sutarties priedo Nr. 2 „Tvarkos aprašas“ 3.10 punkte. Tarnyba nepagrįstai konstatavo Įstatymo 18 straipsnio 6 dalies 3 punkto pažeidimą, nes Sutartyje buvo nustatyta kainos perskaičiavimo tvarka.

Tarnybos apibendrinamosios išvados dėl sudarytos sutarties termino (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pažeidimo) nepagrįstos ir neatitinka tikrovės. Tarnyba neanalizavo pirktos paslaugos teikimo sąnaudų, todėl negalėjo padaryti išvadų, jog nustatyta sutarties kaina nėra ar nebus racionali ateityje bei lėšos nėra ar nebus racionaliai naudojamos. Maksimalus nustatytas apskaitos duomenų surinkimo iš skaitiklių paslaugų tiekimo terminas – 276 mėnesiai, bet ne ilgiau nei 2033-09-30 dėl to, kad šilumos ūkio veikla vykdoma įvairiuose Lietuvos miestuose pagal šilumos ūkio perdavimo (turto nuomos) sutartis, kurių galiojimo terminai atitinkamuose filialuose skiriasi; Sutarties 13.1 punktas nustato, kad paslaugos pagal šią sutartį, pasibaigus atitinkamo miesto / rajono šilumos ūkio nuomos sutarčiai, Bendrovei nebus teikiamos; Sutarties galiojimo laikotarpiu gali keistis objektų kiekis, atitinkamai gali būti didinamas arba mažinamas apmokėjimas už atliktus darbus / paslaugas. Pareiškėjos nuomone, egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, nes Tarnybos apie Bendrovę paskleisti duomenys žeminantys Bendrovę ir neatitinka tikrovės. Tai, kad Bendrovė yra galimai „viešasis asmuo“ neeliminuoja valstybės atsakomybės už melagingų duomenų paviešinimą, nes Tarnybos kaltinimai negali būti laikytini kritika.

Dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų Bendrovė patyrė žalą. Nustatant žalos dydį reikšmingu laikytinas faktas, kad Išvados buvo paskleistos plačiai (Tarnybos paskleistą žinią naudojo 21 500 interneto šaltinių) ir pablogėjęs asmenų požiūris į Bendrovę. Tarnyba kreipimesi į prokuratūrą pateikė žeminančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie Įstatymo pažeidimus: nepagrįstus, perteklinius ir dirbtinai konkurenciją ribojančius minimalius kvalifikacijos reikalavimus; technines sąlygas, neva paruoštas taip, kad būtų sudarytos sąlygos pirkimą laimėti konkrečiai bendrovei – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šią Tarnybos paskleistą informaciją naudojo 18 700 interneto šaltinių. Dėl Tarnybos paskleistos informacijos pablogėjo Bendrovės dalykinė reputacija.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą palikti nenagrinėtą, kaip pareikštą nesilaikant ikiteisminės ginčo sprendimo ne per teismą tvarkos, o jei byla bus nagrinėjama iš esmės, skundą atmesti kaip nepagrįstą, neįrodžius civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

Kadangi nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo dėl tikrovės neatitinkančios ir juridinio asmens dalykinę reputaciją pažeidžiančių duomenų paneigimo sprendimo tvarka, o pareiškėja ja nepasinaudojo, t. y. nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į atsakovę su prašymu paneigti duomenis, o ši atsisakė paskelbti paneigimą arba to nepadarė per dvi savaites (Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 2 ir 4 dalys), tai, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjos skundas turi būti paliktas nenagrinėtas.

Dėl Išvadoje nustatytų pažeidimų, už kuriuos atsakinga pareiškėja, atsakovė nurodė, kad pareiškėja neįsigilino į Išvados turinį. Pagal Sąlygų 1.1 punktą UAB „Vilniaus energija“ yra įgaliotoji organizacija pirkimo procedūroms atlikti iki pirkimo sutarties sudarymo. Būtina atskirti pareiškėjos ir UAB „Vilniaus energija“ teisinį statusą ir atsakomybę vykdant pirkimą. Pareiškėja laikoma atsakinga tik dėl Sutarties sudarymo, pažeidžiant Įstatymo nuostatas, todėl ji nėra kaltinama nei nesąžininga komercine veikla, nei įvardijama kaip tendencingai skelbianti pirkimo sąlygas. Neaišku, kieno interesus gina pareiškėjos atstovas, t. y. ar jos, ar – UAB „Vilniaus energija“.

Atsakovė dėl pareiškėjos, kaip perkančiosios organizacijos statuso, nurodė, kad Įstatymo 4 straipsnyje, į kurį perkeltos Direktyvos 2004/18 nuostatos, įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos subjektui pripažįstamas perkančiosios organizacijos statusas. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006-02-01 įsakymu Nr. 4-42 patvirtinti Perkančiųjų organizacijų sąrašai, kurie nėra baigtiniai (51.3.3, 52 punktai). Įstatymo 70 straipsnyje reglamentuojamas perkančiųjų organizacijų, veikiančių energetikos, vandentvarkos, transporto ir pašto paslaugų srityje, teisinis statusas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija registruojasi Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje Viešųjų pirkimų tarnybos nustatyta tvarka. Pareiškėja yra užsiregistravusi Įstatymo nustatyta tvarka Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – CVP IS) ir iki šiol vykdė viešuosius pirkimus, vadovaudamasis Įstatymu. Pagal Įstatymo nuostatas atsakovė nėra oficialiai įgaliota ir kompetentinga aiškinti Šilumos ūkio įstatymo teisėtumo ir jo suderinamumo su Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu. Jos pateikti argumentai dėl Šilumos ūkio įstatymo teisėtumo laikytini pertekliniais, nesusijusiais su ginčo objektu šioje administracinėje byloje. Atsakovė, kaip ir pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, privalo vadovautis ir Šilumos ūkio įstatyme 37 straipsnio 1 dalimi, kuri nėra panaikinta.

Atsakovė dėl tariamai jos neteisėtų veiksmų paaiškino, kad pareiga skelbti viešai apie padarytus pažeidimus, jų pobūdį yra įtvirtinta Įstatymo 8-2 straipsnyje, Tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-12-21 nutarimu Nr. 1517, 8.3 punkte bei Vertinimo ir įforminimo taisyklių 27 punkte. Atsakovės veiksmų neteisėtumas galėtų būti nustatytas, jei Išvada nebūtų paskelbta viešai. Išvadoje nustatyti pažeidimai laikomi žiniomis, kurių atitikimą tikrovei galima patikrinti. Išvada remiasi atsakovės pateikta Sutartimi, norminiais teisės aktais, kompetentingų institucijų (Lietuvos Respublikos valstybinė metrologijos tarnyba) išaiškinimais. Išvada surašyta, laikantis Įstatymo bei Vertinimo ir įforminimo taisyklėse nustatytų reikalavimų. Atsakovė palaiko Išvadoje nustatytus Įstatyme įtvirtintų nuostatų pažeidimus bei jų pagrindimą. Išvada atitinka tikrovę, todėl negali būti pripažinta pažeidžiančia pareiškėjos dalykinę reputaciją ir paneigta. Pareiškėja nenurodė atsakovės diskrecijos ribų pažeidimų ir jos veiksmų, kurie pažeistų imperatyvių teisės aktų reikalavimus. Atsakovė tikrinimo procedūras vykdė griežtai laikydamasi teisės aktų reikalavimų. Taigi, nėra neteisėto atsakovės akto (veiksmo ar neveikimo), kurio pagrindu gali būti reikalaujama atlyginti nuostolius.

Atsakovė dėl tariamai pareiškėjos pažeistos teisės į gynybą nurodė, kad atsakovė, prieš nustatydama Išvadoje aprašytus Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 6 dalies pažeidimus, 2011-12-22 raštu Nr. 4S-4816 „Dėl papildomų dokumentų ir informacijos pateikimo“ kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti Sutarties patvirtintą kopiją bei pateikti motyvuotą apskaitos duomenų surinkimo iš skaitiklių paslaugų atlikimo termino nustatymo (276 mėnesiai nuo Sutarties sudarymo, bet ne ilgiau kaip iki 2033-09-30) pagrindimą. Pareiškėja 2012-01-02 raštu Nr. 1.61-2 „Dėl papildomų dokumentų ir informacijos pateikimo“ atsakė į minėtą raštą ir pateikė savo paaiškinimus. Atsakovei nėra nustatytos nei teisės, nei pareigos teikti perkančiosioms organizacijoms vertinimo išvadų projektus ir laukti jų sutikimo ar nesutikimo su priimtais sprendimais ir / ar nustatytais Įstatymo pažeidimais. Atsakovė, suderinusi atliktų vertinimų išvadų projektus su perkančiosiomis organizacijomis, sudarytų prielaidas kvestionuoti jos veiksmų nešališkumą ir objektyvumą.

Atsakovė dėl Išvados turinio, tariamai žeminančio pobūdžio, pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti argumentai yra neteisingi ir neatitinka tikrovės, nes joje nustatyta, jog pareiškėja, sudarydama Sutartį, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau nekalbama apie pažeidimus, rengiant pirkimo dokumentus ar atliekant pirkimo procedūras. Išvadoje nustatyti konkretaus viešojo pirkimo pažeidimai, todėl jie negali būti laikomi absoliučiais, taikomais kiekvieno pareiškėjo vykdomo viešojo pirkimo atveju. Pareiškėja pripažintina viešuoju juridiniu asmeniu, nes teikia didelės reikšmės visuomenines paslaugas, todėl turi toleruoti ir agresyvią kritiką, bei tai, kad atsakovė, paskelbdama viešai Išvadą, veikė sąžiningai, t. y. neperžengdama savo kompetencijos ribų, vykdė jai įstatymų nustatyta tvarka priskiriamas funkcijas, o paskleisti duomenys dėl konkretaus viešojo pirkimo atitiko tikrovę. Atsakovės nuomone, paskleisti duomenys negali būti vertintini kaip žeminančio pobūdžio bei pažeidžiantys pareiškėjos dalykinę reputaciją.

Atsakovė dėl pareiškėjos pareigos pagrįsti neturtinės žalos dydį paaiškino, kad pareiškėja nepateikė įrodymų dėl galimai patirtos neturtinės žalos dydžio. Atsakovė, atsižvelgdama į pareiškėjos įvardintos dalykinės reputacijos pažeidimo pasekmes, mastą ir neturtinės žalos dydį, abejojo, ar pareiškėjos aprašytos neigiamos pasekmės dėl pažeistos dalykinės reputacijos lėmė tik 1 Lt neturtinę žalą. Atsakovė mano, kad akivaizdžiai nepagrįstų reikalavimų kėlimas vertintinas kaip pareiškėjos piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtos neturtinės žalos dydį (pvz., sąskaitų faktūrų, kiek kainuotų jam investuoti į viešuosius ryšius, siekiant atkurti iki Išvados paskelbimo buvusią visuomenės nuomonę). Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra viešasis juridinis asmuo, atsakovė turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės. Kadangi pareiškėja yra viešasis juridinis asmuo, tai jos veikla, informacija apie ją yra reikšminga visuomenei ir visuomenė turi teisėtą interesą ją žinoti. Atsakovė, paskleisdama duomenis apie pareiškėją, veikė sąžiningai, nes vykdė jai teisės aktuose nustatytą funkciją viešai skelbti informaciją apie nustatytus viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimus, jų pobūdį ir su jais susijusius sprendimus. Be to, atsakovės paskelbta informacija rėmėsi Išvados duomenimis, todėl atitiko tikrovę. Atsakovės nuomone, ginčytinos informacijos paskleidimas negali būti vertinamas kaip siekis pažeisti pareiškėjos dalykinę reputaciją.

Atsakovė teigia, kad pareiškėjos prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą turi būti atmestinas ne tik dėl to, kad neįrodė patirtos neturtinės žalos dydžio, neteisėtų atsakovės veiksmų, bet ir dėl to, kad atleidimo nuo civilinės atsakomybės galimybė yra numatyta Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 6 dalies nuostatose.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturtinės žalos atlyginimą kildina plačiu mastu paskleidus tikrovės neatitinkančią ir žeminančią informaciją apie bendrovės vykdytą viešąjį pirkimą, t.y. paskelbė tikrovė neatitinkančio turinio Išvadą ir paviešino tikrovės neatitinkančius duomenis dėl vykdyto pirkimo. Tokie veiksmai lėmė, kad buvo pažeista bendrovės dalykinė reputacija, buvo pakirstas pasitikėjimas bendrove klientų, darbuotojų bei visuomenės akyse.

Pažymėtina, kad galimybė juridiniam asmeniui ginti pažeistas teises, atlyginant jam neturtinę žalą, expressis verbis numatyta Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 8 dalyje: juridinis asmuo, be kita ko, turi teisę reikalauti teismo tvarka atlyginti tikrovės neatitinkančių duomenų, menkinančių jo dalykinę reputaciją, paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Juridinių asmenų teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra pripažįstama ir tarptautinių teismų praktikoje (EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Commingersoll S. A. prieš Portugaliją, Reports of Judgments and Decisions 2000-IV). Tačiau vien tik atitinkamos neturtinės teisės pažeidimas nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, todėl neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos atitinkamu atveju įstatymo reikalaujamos civilinės atsakomybės sąlygos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Viešųjų pirkimų tarnyba, įvertinusi Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos priemonėmis vykdytas skelbiamas derybas „Elektroninių karšto vandens skaitiklių Įrengimas /pakeitimas daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ir apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių“ (skelbtos 2010-07-09 leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 50; pirkimo Nr. 91529 (toliau – Pirkimas), nustatė perkančiosios organizacijos Pirkimo vykdymo metu padarytus įstatymo pažeidimus.

Vertinimo rezultatai buvo įforminti Viešųjų pirkimų tarnybos 2012-01-12 raštu Nr. 4S-174 „Dėl viešojo pirkimo Nr. 91529 dokumentų ir procedūrų vertinimo“. Vertinimo išvadoje konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011-09-02 sudarydama pirkimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios preliminari vertė 57 034 400,00 Lt be PVM, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 3 dalies nuostatas. Viešųjų pirkimų tarnybos nuomone, Atsižvelgiant į Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, perkančioji organizacija turėtų nutraukti Sutartį ir, esant poreikiui, organizuoti naują viešąjį pirkimą. Prašė nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šio rašto gavimo, Tarnybą raštu informuoti apie perkančiosios organizacijos priimtus sprendimus dėl Sutarties nutraukimo (b.l.165-170).

Išvada 2012-01-12 buvo paskelbta Tarnybos interneto tinklalapyje www.vpt.lt skiltyje „PO tikrinimai“.

Tarnybos tinklalapyje www.vpt.lt skiltyje „Naujienos“ 2012-01-12 buvo išplatintas pranešimas „(duomenys neskelbtini)“ sutartis su „(duomenys neskelbtini)“ yra neteisėta“. Pranešime nurodyta tokio turinio informacija: „Tarnyba, įvertinusi įgaliotosios organizacijos bendrovės „Vilniaus energija“ vykdytą elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimo/pakeitimo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ir apskaitos duomenų surinkimo iš skaitiklių pirkimą, nustatė, kad daugiau nei 57 mln. litų vertės sutartis tarp bendrovių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymą ir turėtų būti nutraukta. Tarnyba nustatė nepagrįstų, perteklinių ir konkurenciją dirbtinai ribojančių minimalių kvalifikacijos ir techninių reikalavimų, dėl kurių skelbiamose derybose pasiūlymą pateikė tik vienintelis tiekėjas – koncernui „Icor“ priklausanti bendrovė „(duomenys neskelbtini)“. Techniniai reikalavimai buvo pritaikyti būtent tokiems skaitikliams, kokius gamina ši bendrovė. Tai patvirtino ir Metrologijos tarnyba, informavusi Tarnybą, kad techninėje specifikacijoje nurodytų elektroninių karšto vandens skaitiklių reikalavimų visumą atitinka tik WFH tipo vandens skaitikliai, gaminami bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir Vokietijos firmos „Siemens Landis & Staefa electronic GmbH“. Nors tiekėjo kvalifikacija neatitiko kai kurių pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, o pasiūlymas – techninių sąlygų, „Vilniaus energija“, pažeisdama Viešųjų pirkimų įstatymą, tiekėjo kvalifikaciją ir pasiūlymą pripažino tinkamais. Atsižvelgiant į tai, kad šioje srityje sukoncentruotas ypatingas viešasis interesas, kadangi paslaugos teikimo kaštus turi padengti karšto vandens vartotojai, realiai neturintys alternatyvos pasirinkti karšto vandens tiekėjo, Tarnyba mano, kad net 22-iems metams – iki 2033 m. rugsėjo 30 d. – nustatyta sutarties galiojimo trukmė, nenumačius paslaugos įkainių perskaičiavimo, sudaro prielaidas šį sprendimą vertinti kaip akivaizdžiai palankų ir naudingą tiekėjui.“

Tarnybos tinklalapyje www.vpt.lt skiltyje „Naujienos“ 2012-01-23 buvo išplatintas panešimas „Viešųjų pirkimų tarnyba dėl „Vilniaus energijos“ ir „(duomenys neskelbtini)“ pirkimų kreipėsi į Generalinę prokuratūrą“.

Įvertinusi šių bendrovių vykdytų elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimo/pakeitimo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ir apskaitos duomenų surinkimo iš skaitiklių pirkimus Viešųjų pirkimų tarnyba konstatavo, kad perkančioji organizacija nustatė nepagrįstus, perteklinius ir dirbtinai konkurenciją ribojančius minimalius kvalifikacijos reikalavimus, dėl kurių skelbiamose derybose pasiūlymą pateikė tik vienintelis teikėjas – bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Taip pat nustatyta, kad techninėse specifikacijose nurodyti skaitiklių techniniai reikalavimai buvo pritaikyti konkretaus gamintojo gaminamiems skaitikliams – WFH tipo vandens skaitikliams, kuriuos gamina bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Savo išvadose Tarnyba konstatavo, kad bendrovės „Vilniaus energija“ padaryti Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, vykdant pirkimų procedūras, turėjo įtakos pirkimų rezultatams.“

Pareiškėja nurodo, kad Viešųjų pirkimų tarnyba plačiu mastu paskleidė tikrovės neatitinkančio turinio išvadą ir paviešino tikrovės neatitinkančius duomens dėl vykdyto pirkimo, dėl ko buvo pažeista pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalykinė reputacija.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).