Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Švenčionių rajono savivaldybės administracijai, Politinei partijai „Naujoji sąjunga“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, LR Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, dėl Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorės įsakymo panaikinimo ir savivaldybės turto panaudos sutarties panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Nurodo, jog 2008-12-11 įsakymu nutraukus ginčo panaudos sutartį, ji tapo negaliojanti nuo jos nutraukimo momento, t.y. nuo 2008-12-15, o šios sutarties neteisėtumas laikotarpiu nuo 2005-07-01 iki 2008-12-15 nebuvo konstatuotas, nors ieškiniu buvo prašoma pripažinti šią sutartį negaliojančia ab initio. Taigi teismas nepagrįstai sprendė, jog nebeliko ginčo dalyko.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų (Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 d. ir 1.95 straipsnis) ir procesinės teisės normų (Civilinio proceso kodekso 265 straipsnis) aiškinimo.

Nustatyta, kad atsakovas Švenčionių rajono savivaldybė patikėjimo teise valdo valstybės nuosavybę – patalpas, esančias Stoties g. 4, Švenčionyse (b.l. 13-41). 2005-07-01 Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorės įsakymo Nr. A-287 „Dėl savivaldybės turto perdavimo“ bei tos pačios dienos panaudos sutarties Nr. J-155 pagrindu Švenčionių rajono savivaldybė perdavė atsakovui politinei partijai „Naujoji sąjunga“ minėtas negyvenamąsias patalpas panaudai politinės partijos Švenčionių skyriaus veiklai vykdyti (b.l. 7, 8-11). Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras gindamas viešą interesą prašė teismo panaikinti minėtą sprendimą ir pripažinti negaliojančia panaudos sutartį Civilinio kodekso 1.80 straipsnio pagrindu (įsakymas ir sandoris prieštarauja imperatyvios įstatymo normoms).

Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d. nustato, kad niekiniu ir negaliojančiu pripažįstamas imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris. 2005-07-01 Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorės įsakymo Nr. A-287 „Dėl savivaldybės turto perdavimo“ ir tos pačios dienos panaudos sutarties Nr. J-155 sutarties sudarymo metu galiojančio LR Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio 4 d. numatė, kad savivaldybės joms patikėjimo teise perduotą valstybės turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad valstybė savivaldybėms patikėjo turtą valdyti imperatyviai reglamentuodama turtą valdančių subjektų įgalinimus. LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo 13 straipsnyje nustatė, jog valstybės ir savivaldybių turtas gali būti perduotas laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvarka įstatyme išvardintiems subjektams, tarp jų ir politinėms partijoms. Sprendimą dėl valstybei priklausančio turto perdavimo pagal panaudos sutartį politinėms partijoms priima Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybė valstybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį politinėms partijoms norminiais aktais niekam nedelegavo, taip pat ir savivaldybėms, o šią teisę pasiliko sau 2002-12-03 Vyriausybės nutarimu Nr. 1890 patvirtintos Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos 2.1. p.

Pirmos instancijos teismas nagrinėdamas ieškinį teisingai ir pagrįstai nustatė, kad Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorė priimdama 2005-07-01 įsakymą Nr. A-287 „Dėl savivaldybės turto perdavimo“ viršijo savo kompetenciją, nes aukščiau paminėti norminiai aktai, savivaldybėms nesuteikė teisės valstybės turto perduoti pagal panaudą politinėms partijoms, o Švenčionių rajono savivaldybės administracijos ir politinės partijos Naujoji sąjunga 2005-07-01 sudaryta turto panaudos sutartis prieštarauja imperatyvioms aukščiau nurodytoms įstatymo ir norminių aktų normoms. Tačiau teismas nustatęs, kad Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorė 2008-12-11 įsakymu Nr. A-665 „Dėl savivaldybės turto panaudos sutarties nutraukimo“ nutraukė ginčo panaudos sutartį nuo 2008 m. gruodžio 15 d. ir laikė netekusiu galios Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-07-01 įsakymą Nr. a-287 „Dėl savivaldybės turto perdavimo“ (b.l. 72, 73), neturėjo pagrindo spręsti, kad neliko ginčo dalyko ir tuo pagrindu ieškinį visiškai atmesti. Teismas priimdamas tokį sprendimą netinkamai aiškino sandorio negaliojimo (Civilinio kodekso 1.95 straipsnis) ir sutarties nutraukimo teisines pasekmes (Civilinio kodekso 6.221 straipsnis), dėl to teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu iš esmės.

Pagal Civilinio kodekso 1.95 straipsnio 1 d. nuostatas pripažinus sandorį negaliojančiu, sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento. Sandorį pripažinus negaliojančiu, nei viena iš sandorio šalių negali nieko įgyti nei sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita, o taip pat visi šalių įsipareigojimai išnyksta. Kitaip yra įstatymo leidėjo reglamentuotos sutarties nutraukimo pasekmės. Pagal Civilinio kodekso 6.221 straipsnio nuostatas, nutraukus sutartį šalys yra atleidžiamos nuo tolimesnės sutarties vykdymo, tačiau jos yra susaistytos įsipareigojimais pagal sutartį iki sutarties nutraukimo momento, o tam tikrais atvejais sutarties sąlygos lieka galioti ir po sutarties nutraukimo, nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties nevykdymo, bei netesybas. Taip pat sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.

Šaliai byloje pareiškus reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančia ir bylos nagrinėjimo eigoje vienai iš šalių nutraukus sutartį, teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti ieškinį dėl to, jog neliko ginčo dalyko, o pripažinus, kad ginčijama panaudos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, teismui buvo pagrindas ieškinį dalyje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu tenkinti.

Dėl išdėstyto teismo sprendimas dalyje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 2 p.).

Kitos sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas dėl Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorės 2005-07-01 įsakymo Nr. A-287 „Dėl savivaldybės turto perdavimo“, apeliantas neskundžia. Kolegija, nenustačiusi absoliučių sprendimo šioje dalyje negaliojimo pagrindų, numatytų Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnis), sprendimą šioje dalyje palieka galioti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais kolegija

nusprendė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti iš dalies – pripažinti negaliojančia 2005 m. liepos 1 d. panaudos sutartį Nr. J-155, sudarytą tarp Švenčionių rajono savivaldybės administracijos ir politinės partijos Naujoji sąjunga.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.