- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-06
- Bylos Nr.
- I-188-402/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01224-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau tekste – Alytaus PN), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-36) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2018-06-01 buvo laikomas Alytaus PN netinkamomis sąlygomis. Buvo apgyvendintas įvairių lokalinių sektorių gyvenamosiose patalpose pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, kad baldai mažino plotą. Alytaus PN 7-to lokalinio sektoriaus miegamieji įrengti virš darbo cecho, todėl visą laiką buvo jaučiama vibracija, tepalų kvapas. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, langai supuvę, laiptai ištrupėję, grindys supuvusios, sienos ir lubos apipelijusios, būdavo šalta, netinkamas vėdinimas, apšvietimas. Valgykloje sienos apipelijusios, takai ištrupėję. Pažymėjo, kad dėl ištrupėjusių takų jis pargriuvo ir susilaužė žandikaulį. Tualeto patalpoje netinkama ventiliacija, jautėsi šlapimo kvapas, tarp tualetų sienelė tik 1 m. aukščio. Neužtikrintas tualetuose privatumas. Sanitariniame mazge prie tualetų nebuvo įrengtos kojų plautuvės, nebuvo privatumo duše, nes nebuvo atskirų dušo kabinų, atskirų persirengimo kabinų. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2017-01-01 jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, šampūnas. Pareiškėjas žodžiu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau jam buvo atsakyta, kad jo statusas yra nuteistasis, todėl higienos priemones nebus išduotos. Nurodė, jog po sporto nebuvo galimybės nusiprausti po dušu, nebuvo įrengta sporto salė, sporto inventorius yra nesaugus. Pareiškėjas teigia, jog maistas buvo neskanus bei energetinė vertė per maža. Valgykloje buvo antisanitarinės sąlygos, sienos apipelijusios, takai ištrupėję, išdaužyti. Dėl išdaužytų takų patyrė traumą – parkrito ir susilaužė žandikaulį. Alytaus PN pareigūnai nesugeba atlikti savo pareigų, t. y. susidoroti su draudžiamų daiktų (narkotikų) patekimu į pataisos namus ir esančiu smurtu pataisos namuose, nepaiso pareigūnų etikos taisyklių, pareigūnai turi sadistinio elgesio požymių. Žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ir ŽIV) infekuoti asmenys buvo laikomi kartu su sveikais asmenimis. Alytaus PN netinkamai suteikiamos gydymo paslaugos, negydė nuo narkotikų vartojimo, todėl užsikrėtė hepatitu C, sveikatos priežiūros tarnybos gydytojai nekreipė į tai dėmesio arba skyrė medikamentus, kurie nedarė jokios įtakos sveikata, nesuteikė psichiatro pagalbos. Nurodė, kad buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, nepriimtinomis, neturint privataus gyvenimo, antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs sveikatos sutrikimus, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Prašė netaikyti 3 metų senaties termino, kadangi pažeidimas buvo tęstinis, o senatis neturėtų būti taikoma pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Nuo pat pirmųjų dienų Alytaus PN pareigūnai jam grasino, kad, jeigu skųsis teismui dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, jam bus skiriamos nuobaudos, paskirs į blogesnes sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Alytaus pataisos namai, atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 47-55). Nurodė, jog minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta. Akcentavo, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigoje skaičiavimo su baldais ar be jų. Jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje, jis galėjo kreiptis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar jo perkėlimo į kitą būrį, tačiau šia teise nepasinaudojo. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, šią aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Pažymėjo, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisės aktais. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, galiojusias iki 2017-01-01, bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus. Šis teisės aktas nenumatė, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis. Vadovaujantis 2016-04-20 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132, įsigaliojusiu 2017-01-01, nuteistiesiems išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis (1 vnt./mėn.), dantų pasta 75 ml. (kas du mėnesius), skutimosi peiliukai (4 vnt./mėn.). Iki 2017-01-01 muilas ir tualetinis popierius visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo išduodamas, neatsižvelgiant į jo pajamas ir ar jis rūko ar ne. Alytaus PN sporto salės nėra, yra įrengtas sporto aikštynas po atviru dangumi. Kiekviename lokaliniame sektoriuje yra įrengta svarmenų kilnojimo aikštelė, krepšinio aikštelė, kuriose nuteistieji gali sportuoti. Pataisos namų atskirame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas ir nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normos reikalavimus. Maistas yra patiekiamas geros kokybės. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Nėra teisinio reglamentavimo draudžiančio ŽIV ar hepatitu C infekuotus asmenis laikyti, apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. Mano, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jis konkrečiai neįvardijo atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas nenurodė, kuo yra grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2018-06-01.
Atsakovės atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018-06-12 (b. l. 42), todėl praleido senaties terminą daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjo teiginiai, jog Alytaus PN pareigūnai grasino, kad jeigu skųsis teismui dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, pareiškėjui bus skiriamos nuobaudos, paskirs į blogesnes sąlygas nepagrįsti jokiais įrodymais. Be to, pareiškėjo teiginiai prieštaringi, kadangi iš pareiškėjo pozicijos dėl praleisto senaties termino neaišku, ar pareiškėjas laiku į teismą nesikreipė dėl to, kad nežinojo apie savo teisų pažeidimą, ar dėl to, kad jam buvo grasinama nuobaudomis. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-08-31 nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, depresiją ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė minėtus nepatogumus ir išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2015-06-11 taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015-06-11 iki 2018-06-01.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Alytaus pataisos namų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m.
Žemesnės instancijos teismas
Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).
Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 48-49) nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014-01-30 iki 2015-10-29, nuo 2018-01-18 iki 2018-05-31 buvo paskirtas į 11 būrį, 1 miegamąjį, (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 45,77 kv. m. ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas - 3,81 kv. m.; nuo 2015-10-29 iki 2016-08-23 paskirtas į 11 būrį, 2 miegamąjį, (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 43,96 kv. m. ploto, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas - 3,66 kv. m.; nuo 2016-08-23 iki 2016-10-04, nuo 2017-03-21 iki 2017-06-13 paskirtas į 14 būrį, 5 miegamąjį, (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 43,96 kv. m. ploto, jame įrengta 9 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas - 3,68 kv. m.; nuo 2016-10-04 iki 2017-03-21 paskirtas į 8 būrį, 2 miegamąjį, (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 62,12 kv. m. ploto, jame įrengta 16 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas - 3,88 kv. m.
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamosios vietos plotą, kalėjusių asmenų skaičių vertinamuoju byloje laikotarpiu neginčijo. Pareiškėjas teismui nepateikė tikslių duomenų apie kartu su juo gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis (pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose patalpose bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos ir pan.). Abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu.
Neturtinę žalą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, jog Alytaus PN iki 2017-01-01 jam nebuvo išduotos higienos priemonės - dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, šampūnas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje (akto redakcija iki 2017-01-01) buvo nustatyta, kad nuteistiesiems (vyrams), atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodami šie higienos reikmenys: 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo bei 1 rulonas tualetinio popieriaus. Minėtoje aprūpinimo normoje nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (akto redakcija nuo 2009-04-01 iki 2017-01-01) 7 punkte buvo numatyta, kad suimtiesiems be aukščiau paminėtų higienos priemonių (skalbiamojo ir tualetinio muilo, tualetinio popieriaus) kas mėnesį papildomai išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, iki 2017-01-01 galiojusios teisės normos suimtiesiems ir nuteistiesiems numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėliu, skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos. Nuo 2017-01-01 įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132, 4-5 punktuose nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant jų prašymui. Pažymėtina, kad pagal Aprašo 5 punktą, drabužių, avalynės ir higienos reikmenų išdavimas siejamas su nuteistojo nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu.
Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui dantų pasta, dantų šepetukas ir skutimosi peiliukai laikotarpiu nuo 2015-06-11 iki 2017-01-01 nebuvo išduoti. Atsakovo atstovo teigimu, šių higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems iki 2017-01-01 nebuvo numatytas galiojusiuose teisės aktuose, be to, pareiškėjas dėl šių priemonių išdavimo į administraciją raštu nesikreipė.
Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, minėtais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. LVAT 2017-04-03 nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį EŽTT yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986-07-08 sprendimą L. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties (žr. EŽTT 2011-12-13 sprendimą L. prieš Slovakiją). Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje M. prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi be kita ko tuo, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad higienos priemonių trūkumas sulaikytam asmeniui yra nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. EŽTT pažymėjo, kad atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, tai aktualu ir sprendžiant dėl valstybės pareigos higienos priemonėmis aprūpinti ir nuteistąjį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje (žr. LVAT 2017-04-03 nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017) suformavo praktiką, pagal kurią Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką, skutimosi peiliukus – neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2008-04-16 sprendimą byloje Nr. A444-619/2008), valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismo vertinimu, šioje byloje taip pat yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimą dėl neteisėto atsakovo atstovo – Alytaus pataisos namų – neveikimo CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjo neaprūpinus dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dantų pasta laikotarpiu nuo 2015-06-11 iki 2017-01-01.
Pareiškėjas nurodė, kad tualeto patalpoje netinkama ventiliacija, jautėsi šlapimo kvapas, tarp tualetų sienelė tik 1 m. aukščio. Neužtikrintas tualetuose privatumas. Sanitariniame mazge prie tualetų nebuvo įrengtos kojų plautuvės.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje patalpoje, klozetai atskirti sienelėmis (b. l. 50).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje (žr. pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje A-886-662/2018) nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C.prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sanitariniame mazge sanitariniai įrenginiai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.
Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teisės aktai nenumato, jog sanitariniame mazge prie tualetų turi būti įrengtos kojų plautuvės, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.
Pareiškėjas nurodo, jog nebuvo privatumo duše, nes nebuvo atskirų kabinų, atskirų persirengimo kabinų.
Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 134:2015) nustato pataisos įstaigose persirengimo kambariuose privalomą užtikrinti oro temperatūrą (16 punktas), tačiau nenumato šių patalpų įrengimo specifikacijos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taip pat nereglamentuoja persirengimo kambarių įrengimo reikalavimų. Detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja. Teisės normose nėra įtvirtinto ir reikalavimo dušinėje ar persirengimo patalpoje įrengti pertvaras. LVAT praktikoje yra pažymėta, jog privatumo duše neužtikrina pertvarų nebuvimas. Nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pertvaros dušinėje yra įrengtos. Taigi, teismo vertinimu, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas.
Kadangi teisės aktai nereglamentuoja persirengimo kambarių įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti rūbų kabyklų su pertvaromis, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Patiriamų patyčių pareiškėjas nekonkretizavo, duomenų, jog dėl patyčių jis kreipėsi į pataisos namų administraciją, byloje nėra, todėl nurodyta aplinkybė laikytina abstrakčia, nesudarančia pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Pareiškėjas teigia, jog po sporto nebuvo galimybės nusiprausti po dušu, nebuvo įrengta sporto salė, sporto inventorius yra nesaugus.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN sporto salės nėra yra įrengtas, sporto aikštynas yra po atviru dangumi. Kiekviename lokaliniame sektoriuje yra įrengta svarmenų kilnojimo aikštelė, krepšinio aikštelė, kuriose nuteistieji gali sportuoti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato sporto salės įrengimo pataisos namuose, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.
Pareiškėjas teigia, jog po sporto nebuvo galimybės nusiprausti po dušu. Atsakovė teigia, jog pareiškėjas galėjo praustis šaltu vandeniu prausykloje ir tai nėra ribojama. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai atmestini, kadangi pareiškėjas galėjo nusiprausti prausykloje, o duomenų kad jam buvo draudžiama tai daryti byloje nėra.
Pagal Taisyklių nuostatas pasivaikščiojo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas).
Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog dėl nesaugos sporto inventoriaus būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad sporto įranga ir inventorius yra techniškai netvarkingi ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į atsakovą, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, langai supuvę, laiptai ištrupėję, grindys supuvusios, sienos ir lubos apipelijusios, būdavo šalta, netinkamas vėdinimas, apšvietimas, jautėsi blogas kvapas ir girdėjosi triukšmas iš gamybinio cecho.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.
Sprendžiant dėl pastato, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, būklės, vertinami tuometinės Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 duomenys. Šių dokumentų duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2008 m. vasario mėn. buvo nustatyta, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (b. l. 75-78). Teismas sprendžia, kad aukščiau nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytą teiginį, jog bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos ir tai nulėmė bloga bendrabučio Nr. 2 patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklė.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog patalpose buvo drėgna, dėl to veisėsi pelėsis.
Pagal HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; pagal HN 134:2015 39 punktą – ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Remiantis bylos duomenimis, daroma išvada, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Tai patvirtina Visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. Patikrinimo aktas Nr. PA-436 (b. l. 72-74), 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 užfiksuoti patikrinimo rezultatai (b. l. 75-78). Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus, atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie patalpose besiveisiantį pelėsį, teismas vadovaujasi HN 134:2015 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Visuomenės sveikatos centras 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 nurodė, jog Alytaus PN bausmę atliekantys nuteistieji aprūpinami reikiamomis valymo priemonėmis. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose. Teismo vertinimu, patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis. Patikrinimo metu taip pat neužfiksuotas neleistinas tepalo kvapas ar per didelis triukšmo lygis. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo ir jose besiveisiančio pelėsio, tepalo kvapo, per didelio triukšmo lygio atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.
Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo Alytaus PN laikotarpiu, tačiau nurodė, kad Alytaus PN atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visa parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas, visuose pataisos namuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Taip pat pažymėtina, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo.
Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad apšvieta neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į atsakovą, o šiuo metu nesant galimybės nustatyti, kokia apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.
Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN jis buvo laikomas kartu su asmenimis infekuotais ŽIV. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigoje tikslai yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalis nustato, jog pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų inter alia sergančius AIDS nuteistuosius. Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį paciento privatus gyvenimas yra neliečiamas; 8 straipsnio 3 dalis nustato, jog visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia. Teismas konstatuoja, kad teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigos atskirti asmenis, užsikrėtusius ŽIV, nuo kitų nuteistųjų, todėl konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu pagrindo nėra.
Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN pareigūnai nesugeba atlikti savo pareigų, t. y. susidoroti su draudžiamų daiktų (narkotikų) patekimu į pataisos namus ir esančiu smurtu pataisos namuose, nepaiso pareigūnų etikos taisyklių, pareigūnai turi sadistinio elgesio požymių.
Narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms yra taikomas Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymu nustatytas kontrolės režimas, nustatant, kokiems tikslams šios medžiagos gali būti įsigyjamos ir laikomos. Asmuo, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (įstatymo 25 straipsnis). Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (259–269 straipsniai). Pareiškėjas skunde teigė, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai padėjo plisti ŽIV ligai, įnešdami narkotines medžiagas, ir vienas pareigūnas buvo pagautas įnešant šias medžiagas, tačiau neįvardino jokių konkrečių atvejų ir nenurodė pareigūnų pavardžių, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė šio argumento. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai netoleruoja neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis įstaigoje. Teismas neturi pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, jog Alytaus pataisos pareigūnai laikosi įstatymo reikalavimų ir jų nepažeidžia. Be to atsakovės atstovas nurodė, kad Alytaus pataisos namuose nuolat yra vykdomas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei kitų draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimo į įstaigą užkardymo, prevencinių bei profilaktinių priemonių planas, ŽIV plitimo mažinimo priemonių planas. Iš atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad vykdant minėtus planus, be kita ko, yra patruliuojama pataisos namuose, vaizdo stebėjimo sistemos pagalba stebima pataisos įstaigos teritorija, įrengti ir veikia stacionarūs priežiūros postai, todėl teismas sprendžia, kad šios priemonės yra skirtos ir veikia tam, kad asmenys neįneštų į pataisos namus narkotinių medžiagų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šis pareiškėjo skundo argumentas yra nepagrįstas.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (turi sadistinius asmenybės sutrikimus), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio yra atmestini.
Pareiškėjas teigia, jog maistas buvo neskanus bei energetinė vertė per maža. Valgykloje buvo antisanitarinės sąlygos, sienos apipelijusios, takai ištrupėję, išdaužyti. Dėl išdaužytų takų patyrė traumą – parkrito ir susilaužė žandikaulį.
Atsakovės atstovas pateikia į bylą Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus Cheminių tyrimų protokolus, Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro tyrimo protokolus, taip pat Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktą (b. l. 79-93), iš kurių matyti, jog Alytaus PN tiekiamas maistas atitiko teisės aktų reikalavimus bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose numatytas maisto energetines vertes. Teismas taip pat pažymi, jog byloje esančiame Medicinos dokumentų išraše (b. l. 94-141) nėra duomenų apie pareiškėjui kilusius sveikatos sutrikimus dėl, jo nuomone, netinkamo maitinimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką pareiškėjas privalo tinkamai ir aiškiai apibrėžti aplinkybes, kuriomis grindžia skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kaip buvo pažeistos jo teisės dėl blogos maisto kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų neatitikimą teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai suteikto maitinimo atmestini, kaip nepagrįsti.
Savo nurodomų argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tačiau tokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl pelėsio ant valgyklos sienų ar ištrupėjusių takų, byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad valgykla neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į atsakovą, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui. Taip pat atsakovės atstovas į bylą pateikė informaciją, kas Sužalotų asmenų medicininės apžiūros pažymų registre Nr. 242 nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų patyręs sveikatos sutrikdymus. Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriuje nebuvo pradėta ikiteisminių tyrimų ar priimti nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus dėl pareiškėjo sveikatos sutrikdymų ginčo laikotarpiu (b. l. 167). Pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl netinkamai įrengtų valgyklos patalpų nelaikytini pakankamais neturtinės žalos, kuri gali būti atlyginta pinigais, konstatavimui.
Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus PN netinkamai suteikiamos gydymo paslaugos, negydė nuo narkotikų vartojimo, todėl užsikrėtė hepatitu C, gydytojai nekreipė į tai dėmesio arba skyrė medikamentus, kurie nedarė jokios įtakos sveikata, nesuteikė psichiatro pagalbos.
Pabrėžtina, kad neturtinės žalos, padarytos dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, atlyginimo nagrinėjimas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013). Dar daugiau, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Atitinkamai Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra. Taigi, nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (nagrinėjamu atveju Alytaus PN) ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Taigi, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą dėl, pareiškėjo teigimu, jam netinkamai suteiktos medicininės pagalbos, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (žr., pavyzdžiui, LVAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-338/2014, 2014 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-370/2014 ir kt.).
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (žr., pavyzdžiui, LVAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-338/2014, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2013 ir kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Alytaus PN, prieš kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalis). Įvertinus nustatytas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (byloje tokių duomenų nėra) ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 103 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (bloga bendrabučio Nr. 2 būklė, laikotarpiu nuo 2015-06-11 iki 2017-01-01 buvo pažeista teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (bloga bendrabučio Nr. 2 būklė, laikotarpiu nuo 2015-06-11 iki 2017-01-01 buvo pažeista teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis), nesant įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 105 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2018 m. birželio 1 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Bylos dalį, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, palikti nenagrinėtą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.