Kauno apygardos teismo nutartis

2008-10-13 · Civilinė byla Nr. 2A-18-436/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-13
Bylos Nr.
2A-18-436/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arūnas Rudzinskas (pirm.), Birutė Bobrel, Leonas Jachimavičius
Ieškovas
S. V.
Atsakovas
Alytaus apskrities viršininko administracijos, S. K.
Trečiasis asmuo
UAB „Skirnuva“, L. K., M. M., J. Z.
Advokatai
Vytautas Kucevičius, Marius Navickas, Vida Kisielienė
Kategorijos
  • 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-18-436/2008
Pirmosios instancijos teismoteisėja Ramunė Kuzmienė
Procesinio sprendimo kategorija: 25.3;30.5;45.6;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Arūno Rudzinsko,kolegijos teisėjų Birutės Bobrel, Leono Jachimavičiaus,sekretoriaujant Irenai Nikolajenko,dalyvaujant ieškovui S. V.,ieškovo S. V. atstovei advokatei Vidai Kisielienei,atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos atstovei O. G.,atsakovo S. K. atstovui advokatui Vytautui Kucevičiui,trečiojo asmens UAB „Skirnuva“ atstovui advokatui Mariui Navickui,

išvadą byloje davusios institucijos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovams O. K., A. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-67-572/2007 pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovams S. K., Alytaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims L. K., M. M., J. Z., UAB „Skirnuva“ dėl pažeistų teisių gynimo, valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė apginti jo pažeistas teises ir pripažinti negaliojančiais Alytaus apskrities viršininko administracijos 1996-05-28 įsakymą Nr.297 „Dėl faktiškai naudojamų žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo Alytaus rajone“, šio įsakymo priedą Nr.1, 1996-06-18 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P33/96-0890, sudarytą tarp S.K. ir Alytaus apskrities viršininko administracijos, bei taikyti abišalę restituciją. Nurodė, kad 1996-08-30 Alytaus apskrities valdytojo administracija priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė atstatyti ieškovui nuosavybės teisę į 2,08 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) , natūra grąžinant 1,56 ha. 2002-10-22 Alytaus apskrities viršininko administracija surašė pažymą Nr.1334, kuria nustatė, kad S.V. turi teisę į 3,12 ha žemės. Tokiu būdu liko negrąžinta 1,04 ha žemės. Ieškovas prašymą dėl žemės grąžinimo pateikė 1991-12-19, todėl nuo šios datos Alytaus apskrities valdytojo administracijai buvo žinoma, kad yra pretendentas į žemę. 1996-04-15 S.K. nupirko iš UAB „Skirnuva“ pastatą ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini) . 1996-05-28 Alytaus apskrities valdytojo administracija priėmė įsakymą Nr.297 „Dėl faktiškai naudojamų žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo Alytaus rajone“, kurio pagrindu, pažeidžiant LR Žemės reformos įstatymo 10 str., 14 str., 16 str. ir 18 str. reikalavimus, buvo sudaryta 1996-06-18 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr.P33/96-0890, pagal kurią S.K. įsigijo 15000 kv.m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas buvo laisvas ir vadovaujantis LR Nekilnojamojo turto įstatymu turėjo būti grąžintas ieškovui. Apie 1996-05-28 įsakymą bei 1996-06-18 žemės pirkimo-pardavimo sutartį ieškovui tapo žinoma tik 2006-03-27, gavus išrašą iš VĮ Registrų centras. Ieškovo nuomone, Alytaus apskrities viršininko administracija pažeidė ne tik imperatyvias teisės normas, bet ir poįstatyminius aktus. 1996-06-18 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nesilaikant LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimo Nr.987, šiuo nutarimu patvirtintos valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos, ji sudaryta neįgalioto asmens, mero potvarkiu nepatvirtinus žemės sklypo dydžio ir neturint įregistruoto leidimo verstis komercine-ūkine veikla. Žemės sklypas buvo suformuotas nepagrįstai didelis, neatsižvelgiant į pretendentų teisę atgauti šį žemės sklypą natūra bei į žemės reformos žemėtvarkos projektą. Sudarant valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį su S.K. buvo pažeistas LR Vyriausybės nutarimo Nr.785 1.7 p., LR Kelių įstatymo 2 str. 3 p., 3 str., 6 str. bei 1996-04-19 Savivaldos pagrindų įstatymo 18 str. 16 p. Pirmenybę savininkams suteikia ir LR Konstitucija.

Žemesnės instancijos teismas

Alytaus rajono apylinkės teismas 2007-03-09 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 91,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas sprendė, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos 1996-05-28 įsakymas Nr.297 „Dėl faktiškai naudojamų žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo Alytaus rajone“ bei šio įsakymo priedas Nr.1 priimti nepažeidžiant įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimų, todėl pripažinti negaliojančiais nebuvo teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 str. 8p., LR Žemės reformos įstatymo 10 str., 13 str., 18 str. 2d., LR Žemės įstatymo 14 str., 15 str., 18 str., LR Kelių įstatymo 3 str., 4 str., LR Vyriausybės 1993-10-19 nutarimas Nr.785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėse, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“, LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimas Nr.987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, 1996-02-26 LR Vyriausybės nutarimas Nr.282 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų žemės reformos ir valstybinės žemės pardavimo klausimais dalinio pakeitimo“). Kaip pasekmę teismas atmetė ir reikalavimą pripažinti negaliojančia 1996-06-18 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P33/96-0890, sudarytą tarp S.K. ir Alytaus apskrities valdytojo administracijos ir taikyti abišalę restituciją.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas S. V. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2007-03-09 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė materialinės bei procesinės teisės normas, neteisingai vertindamas byloje surinktus įrodymus, nes priimant ginčijamą Alytaus apskrities viršininko administracijos 1996-05-28 įsakymą Nr.297 „Dėl faktiškai naudojamų žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo Alytaus rajone" bei šio įsakymo priedą, taip pat sudarant su S.K. 1996-06-18 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį Nr.P33/96-0890, buvo pažeista eilė įstatymų bei poįstatyminių aktų reikalavimų. Byloje neginčytinai nustatyta, kad ieškovas 1991-12-19 Alytaus rajono Alovės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl buvusio savininko P. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos 12,51 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinimo. Taigi, nuo 1991 m. pabaigos atsakovui Alytaus apskrities viršininko administracijai buvo žinoma, kad žemę, esančią (duomenys neskelbtini), pageidauja natūra susigrąžinti ieškovas bei tretieji asmenys. Tačiau tik pardavus žemę S.K., 1996-08-30 buvo priimtas Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimas Nr.33-5672, kuriuo S.V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 1,56 ha žemės bei išperkant 0,52 ha žemės, sumokant už tai kompensaciją litais. Tokiu būdu, dalis P.Z. turėtos žemės, kuri buvo laisva ir neužstatyta, vietoj to, kad būtų grąžinta pretendentams, pirmiau buvo parduota S.K.. Todėl tuometinė Alytaus apskrities valdytojo administracija pažeidė LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 str., LR Žemės reformos įstatymo 10 str. bei LR Vyriausybės 1993-10-19 nutarimo Nr.785 1.7 p. reikalavimus. Pagal LR Žemės reformos įstatymo 10 str. nustatytą eiliškumą, 4 eilės numeriu eina asmenys, susigrąžinantys žemę natūra, ir 11 eilės numeriu numatyti kiti piliečiai, perkantys valstybinę žemę. Parduodant žemę S.K. šis įstatymo numatytas eiliškumas buvo pažeistas. LR Vyriausybės 1993-10-19 nutarimu Nr.785 taip pat buvo nustatyta, kad Žemės reformos įstatymo 10 str. įtvirtintas eiliškumas taikomas, vykdant žemės reformą kaimo vietovėje ir ne tik žemės ūkio paskirties žemei. Apeliantas taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo nuostata, jog ginčo sklypas valstybės išperkamai žemei priskirtas teisėtai, nepažeidžiant LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 str. 8 p. reikalavimų, nes ženklinimo metu 1,50 ha žemės sklypas buvo priskirtas Domantonių žemės ūkio įmonei. Teismas neteisingai taikė minėto įstatymo 12 str. ir sprendime nenurodė, pagal kokį 12 str. 8 p. požymį S.K. parduotas žemės sklypas yra valstybės išperkamas. Apelianto nuomone, ginčijamų aktų bei žemės pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumas turi būti nustatomas pagal įsakymo ir sandorio metu galiojančius įstatymus bei faktines aplinkybes. 1996 m. gegužės – birželio mėn. Domantonių žemės ūkio įmonė nebuvo ginčo sklypo valdytoja. Be to, ieškovui pateikiant prašymą dėl žemės grąžinimo natūra (1991-12-19) galiojo LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1991-06-18 Nr.1-1454 redakcija. Alytaus apskrities valdytojo administracijai priimant ginčijamą įsakymą bei sudarant valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį galiojo minėto įstatymo 1995-05-30 Nr.I-906 redakcija, ir pagal 12 str. 8 p. formuluotę, ginčo sklypas negalėjo būti išpirktas. S.K. pastatą įsigijo iš UAB „Skirnuva“ 1996-04-15 notarine sutartimi. UAB „Skirnuva“ žemės sklypas nebuvo suteiktas neterminuotai naudotis nustatyta tvarka. Todėl, 1996 m. gegužės mėn. priimant ginčijamą Alytaus apskrities valdytojo administracijos įsakymą, bei 1996 m. birželio mėn. sudarant valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį, ginčo žemės sklypas negalėjo būti priskirtas valstybės išperkamai žemei, ir nesant įstatyminio pagrindo negalėjo būti parduotas S.K.. Taip pat apeliantas nurodo, kad pagal LR Žemės įstatymo 21 str., Alytaus apskrities viršininko administracija galėjo tik nuomoti, bet neparduoti žemės S.K., iki žemė nebus sugrąžinta natūra privačion nuosavybėn. Be to, 1996-06-18 žemės pirkimo – pardavimo sutartis pažeidė ir LR Kelių įstatymą bei LR Žemės reformos įstatymo 13 straipsnį, draudžiantį privatinėn nuosavybėn piliečiams parduoti kelių žemę. Kad kelias objektyviai egzistuoja matyti iš byloje esančių brėžinių. Ant Alytaus vartotojų kooperatyvo Dausima valdos žemės sklypo ribų plano esanti vyr. architekto pastaba „į sklypo plotą įmatuotą kelio atkarpą neprivatizuoti“ taip pat patvirtina, kad per ginčo žemės sklypą ėjo kelias, kuris negalėjo būti privatizuotas. Šis kelias eina ne tik per S.K. sklypą, bet jis jungia ir rajoninius kelius bei gyvenamąsias vietoves, todėl, apelianto nuomone, pagal LR Kelių įstatymo 3 str. 3 d. 1 p. jis priskirtinas pagal savo pobūdį vietinės reikšmės viešiesiems keliams. Tai, kad valstybės institucija neatliko LR Kelių įstatymo 7 str. numatytų pareigų ir vietinės reikšmės kelio atkarpą įformino kaip kelio servitutą, nekeičia šio reiškinio esmės. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad 1996-06-18 sudarant valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sandorį nebuvo pažeistas LR Žemės įstatymo 18 str. reikalavimas, numatantis, kad ūkinei komercinei veiklai žemę gali įsigyti piliečiai, turintys įstatymo nustatyta tvarka įregistruotą leidimą užsiimti šia veikla, nes LR Vyriausybės 1996-02-26 nutarimu Nr.282 toks reikalavimas buvo panaikintas, atitinkamai pakeičiant LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimo Nr.987 7.1.7 punktą. Nurodo, kad sudarant valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, galiojo LR Žemės įstatymo 18 str. 1995-06-13 Nr.I-939 redakcija, ir galiojo iki 2000-05-04. Todėl teismas privalėjo vadovautis aukštesnę galią turinčiu LR Žemės įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu. Taip pat teismas neteisingai taikė ir aiškino LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr.987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintą valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarką, nes kaip numatė šios Tvarkos 6 p., šiuo atveju nebuvo nei patvirtinto detaliojo plano, nei žemės reformos žemėtvarkos projekto. Taip pat nebuvo priimtas sprendimas dėl S.K. naudojamo žemės sklypo dydžio, nebuvo nubraižytas žemės sklypo brėžinys, nėra net S.K. kreipimosi dėl žemės sklypo ploto nustatymo. Parduodant žemės sklypą S.K.nbuvo pažeistas ir Tvarkos 7 p., nes 1,5 ha žemės nėra būtinas tiesioginiai pastato paskirčiai. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nemotyvavo, dėl ko yra atmestas reikalavimas pripažinti negaliojančia 1996-06-18 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P33/96-0890, sudarytą tarp S.K. ir Alytaus apskrities viršininko administracijos, nors ieškovas minėtą reikalavimą grindė CK 1.80 ir 1.81 str. bei LR Žemės įstatymu. Kadangi prie ginčijamo sandorio nebuvo tinkamai paruošto žemės sklypo plano ir atsakovui parduotas valstybinės žemės sklypas nebuvo nustatyta tvarka įregistruotas valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje, todėl šie LR Žemės įstatymo 14 ir 15 str. pažeidimai buvo pagrindas pripažinti negaliojančia žemės pirkimo - pardavimo sutartį CK 1.80 str. pagrindu. O ankščiau nurodyti poįstatyminių aktų pažeidimai bei LR Žemės reformos įstatymo 10 str., nustatančio eiliškumą, pažeidimas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl buvo pagrindas panaikinti ginčijamą sandorį ir CK 1.81 str. pagrindu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apelianto minėta LR Žemės reformos įstatymo 10 str. nuostata, numatanti pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eiles, šiuo atveju netaikytina, nes ginčo žemės sklypo tikslinė paskirtis buvo ir yra kita ūkinei-komercinei veiklai, o ne žemės ūkio. Taip pat apeliantas nepagrįstai nurodo, kad Alytaus apskrities viršininko administracija neturėjo teisės parduoti žemės S.K., o galėjo tik nuomoti, iki žemė nebus sugrąžinta natūra privačion nuosavybėn, ir kad ginčo sklypas pagal įstatymą negalėjo būti išpirktas. LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 str. 1 d. numatyta, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita valstybės išperkama žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 str. numatytus išpirkimo būdus. Ginčo žemės sklypas 1986-01-17 Lietuvos TSR Ministrų Tarybos potvarkiu Nr.26p buvo nuolatiniam naudojimui suteiktas Alytaus miesto vykdomo komiteto Komunalinio ūkio valdybai gyvulių turgavietei įrengti. Taigi, šis žemės sklypas tiek Žemės reformos žemėtvarkos preliminariniame projekte (1992 m.), tiek Žemės reformos žemėtvarkos projekte (1994 m.), tiek ir Išperkamos ir neprivatizuotinos žemės plane buvo pažymėtas kaip valstybės išperkama žemė. 1994-11-30 dalyvaujant būsimiems savininkams bei kviestiniams buvo parodytos ir paženklintos grąžinamo žemės sklypo ribos. Jame aiškiai nurodytos gretimybės: su keliu, turgaviete, valstybiniu mišku. Taigi, ženklinant grąžintiną žemės sklypą pagal LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 str. 8 p. ginčo sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, t.y. negrąžintinas (priskirtas turgavietės ir statinių savininkei valstybinės žemės ūkio įmonei Domantonys). Be to, nei vienas teisės aktas nenumato, jog pasikeitus statinių savininkui, visos teisės, turėtos ankstesnio savininko, neperduodamos - išnyksta ir jomis naujasis savininkas negali pasinaudoti. Nepagrįstas skundo motyvas, kad pagal LR Kelių įstatymo 3 str. 3 d. 1 p., per ginčo sklypą einantis kelias pagal savo pobūdį priskirtinas vietinės reikšmės viešiesiems keliams. S.K. privatizavimo byloje esantys dokumentai bei civilinėje byloje surinkti įrodymai - VĮ „Alytaus regiono keliai“, Alytaus rajono savivaldybės administracijos, VĮ Registrų centro Alytaus filialo raštai, patvirtina, kad minėtas kelias yra servitutinis. Nepagrįstai apeliantas teigia, kad teismas pažeidė normatyvinių aktų taikymo taisykles ir pritaikė žemesnę galią turintį normatyvinį aktą, kuris prieštaravo įstatymui. Tuo metu galiojančio LR Žemės įstatymo 24 str. 1 d. nurodyta, kad valstybinę žemę parduoda ar kitaip privatinėn nuosavybėn perleidžia apskričių valdytojai įstatymų ir LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Panaši nuostata numatyta ir LR Žemės reformos įstatymo 8 str. 6 d. Apeliantas vadovaujasi ir klaidinančiai nurodo LR Žemės įstatymo 18 str., kuris numato privačios žemės perleidimo ir padalijimo sąlygas, todėl ši nuostata šiuo atveju netaikytina. Apeliantas, vadovaudamasis LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimo Nr.987 6 p., skundą grindžia tuo, kad nebuvo nei patvirtino detaliojo plano, nei žemės reformos žemėtvarkos projekto, tačiau šiuo atveju ginčo objektas buvo parduotas ne kaip naujas žemės sklypas, o kaip naudojamas. Taip pat nepagrįstai apeliantas nurodo, kad nebuvo priimtas mero (valdybos) sprendimas dėl S.K. naudojamo žemės sklypo dydžio, nebuvo nubraižytas žemės sklypo brėžinys ir nėra S.K. kreipimosi dėl žemės sklypo ploto nustatymo. LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimo Nr.987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 7.1.7 p, šiuo nutarimu patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarkos taisyklių 4-6 p., LR Vyriausybės 1993-10-19 nutarimas Nr.785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“, LR Vietos savivaldos įstatymo 4 str., LR Seimo 1993-07-16 įstatymas Nr.I-239 „Dėl rajonų valdybų žemės ūkio skyrių žemės reformos laikotarpiu“ (Žin., 1993, Nr.32-732) patvirtinta, jog miestų ir miestelių teritorijose žemės sklypų ribas ir dydžius tvirtino meras savo potvarkiu, o rajonų žemės sklypai formuojami, t.y. jų ribos ir dydžiai nustatomi pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Priešingai nei nurodo apeliantas, S.K. žemės sklypo privatizavimo byloje yra ir teisės aktų nustatyta tvarka parengtas bei suderintas žemės sklypo ribų planas M 1:500. Taip pat nepagrįstai apeliantas teigia, kad S.K. parduotas žemės sklypas nebuvo nustatyta tvarka įregistruotas valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje. Vadovaujantis LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 str. 2 d., LR Vyriausybės 1992-04-30 nutarimo Nr.316 1.6 ir 1.10 p., valstybinio žemės kadastro duomenis nustatyta tvarka rengė ir tvarkė tuometinės apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos. Pagal byloje esančią medžiagą, o būtent pagal Valstybinio žemės kadastro duomenų registrą Nr.33/10616-2 matyti, kad ginčo sklypas tikrai buvo nustatyta tvarka įregistruotas valstybinio žemės kadastro duomenų registre.

Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, formuojanti Lietuvos Respublikos teismų praktiką nurodė, jog nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą apeliacinio skundo ribose, reiškia apskųsto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 10 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-522/2000, kat. 40). Kitoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, t.y. 1) pasisako dėl apskųstos sprendimo dalies, 2) pasisako dėl apelianto nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 30 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-1109/2000, kat. 8).

Nagrinėjamojoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė, o apeliacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

Šalies argumentai

Byloje nustatyta, jog ieškovas S. V. 1991-12-19 Alytaus rajono Alovės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl buvusio savininko P. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos 12,51 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) , grąžinimo.

1996-05-28 Alytaus apskrities valdytojas priėmė įsakymą, kuriuo leido parduoti atsakovui S. K. faktiškai naudojamą 1,5 ha ploto žemės sklypą gamybinei – ūkinei ir komercinei veiklai, esantį (duomenys neskelbtini) , t.y. buvusio savininko P. Z. nuosavybės teisėmis valdytos žemės vietoje. Šio įsakymo pagrindu 1996-06-18 buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis pagal kurią atsakovas S. K. įsigijo ginčo žemės sklypą nuosavybėn.

Ieškovui S. V. nuosavybės teisės į dalį P. Z. nuosavybės teisėmis valdytos žemės atkurtos 1996-08-30 Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimu.

Ieškovas ieškiniu ginčija minėtą administracinį aktą - 1996-05-28 Alytaus apskrities valdytojo įsakymą ir jo pagrindu 1996-06-18 sudarytą valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį kaip pažeidžiančius jo prioritetinę teisę į nuosavybės atkūrimą.

Pažeistų nuosavybės teisių gynimo principo pripažinimas prioritetiniu nereiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimas, kaip pažeistų nuosavybės teisių gynimo būdas, yra absoliutus – nuosavybės teisių atkūrimo procese pagal įstatymą taikoma ribota, bet ne absoliuti restitucija. Be to, nei įstatyme Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme neįtvirtintas savaiminis turėtų nuosavybės teisių atkūrimas. Šiuose įstatymuose tik deklaruojamas neteisėtai paneigtų nuosavybės teisių tęstinumas ir garantuojama, kad asmenims, pareiškusiems valią atkurti turėtas ar jiems perėjusias nuosavybės teises, jos bus atkuriamos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nuosavybės teisės į išlikusį turtą turi būti atkuriamos griežtai laikantis atkūrimo momentu galiojančios įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų, nes tik tada galima pretendentų į privatinę nuosavybę interesų pusiausvyra.

Pagal ieškovo ginčijamų administracinio akto priėmimo ir valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio (1995-05-30 įstatymo Nr. I-906 red.) 20 dalies nuostatas nuosavybės teisė į kaimo vietovėje turėtą ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio paskirties žemę atstatoma sugrąžinant ją natūra arba, jeigu pretendentai nepageidauja susigrąžinti žemės natūra arba ši žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, išperkant ją šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytais išpirkimo būdais, išskyrus kompensavimą pinigais. Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme numatytas žemės išpirkimas, savaime nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo principo (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas).

Iš 1992 m. Alytaus rajono valstybinės žemės ūkio įmonės „Domantonys“ žemės reformos žemėtvarkos preliminariojo projekto, 1994 m. Alytaus rajono valstybinės žemės ūkio įmonės „Domantonys“ žemės reformos žemėtvarkos projekto ir 1994 m. Alytaus rajono valstybinės žemės ūkio įmonės „Domantonys“ valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės plano matyti, kad šiais teritorijų planavimo dokumentais ginčo žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei. Šiuose dokumentuose ginčo žemės naudotoju nurodytas Alytaus rajono vartotojų kooperatyvų sąjungos paruošų gamybinis susivienijimas. Be to, kaip matyti iš nekilnojamojo turto registro duomenų, ginčo sklype 1985 m. buvo pastatytas administracinis pastatas su kiemo įrengimais. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas sprendime padarė iš esmės pagrįstą išvadą, jog ginčo žemės priskyrimas valstybės išperkamai žemei nepažeidė tuo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio (1995-05-30 įstatymo Nr. I-906 red.) nuostatų. Tačiau teismas padarė klaidingą išvadą, jog ginčo žemės sklypas valstybės išperkamai žemei priskirtas pagal minėto įstatymo 12 straipsnio 8 punkto nuostatas kaip suteiktas naudotis valstybinei žemės ūkio įmonei „Domantonys“. Kaip jau minėta, ginčo žemės sklypo naudotoju jo priskyrimo valstybės išperkamai žemei metu buvo Alytaus rajono vartotojų kooperatyvų sąjungos paruošų gamybinis susivienijimas. Šiame sklype esantis administracinis pastatas su kiemo įrengimais tuo metu priklausė Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungai. Pastaroji išvada darytina remiantis bylos duomenimis nustatyta aplinkybe, jog nuosavybės teisę į administracinį pastatą su kiemo įrengimais Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga 1996-02-27 potvarkiu Nr. 38 perleido Alytaus vartotojų kooperatyvui „Dausima“. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio (1995-05-30 įstatymo Nr. I-906 red.) 3 punktas nustatė, kad valstybės išperkamai žemei taip pat priskiriami žemės sklypai, kuriuos užima fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje. Tokiu būdu kolegija daro išvada, kad valstybės išperkamos žemės statusas ginčo žemės sklypui suteiktas remiantis įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio (1995-05-30 įstatymo Nr. I-906 red.) ne 8 punkto nuostatomis kaip sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, o 3 punkto nuostatomis. Todėl vėlesnis nuosavybės teisių į administracinį pastatą su kiemo įrengimais perleidimas juridiniams asmenims – Alytaus vartotojų kooperatyvui „Dausima, UAB „Skirnuva“ ir fiziniam asmeniui S. K. įtakos ginčo žemės sklypui suteikto valstybės išperkamos žemės statusui pasikeitimui neturi. Remdamasi išdėstytu, kolegija apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ginčo žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei teisėtumu, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog parduodant ginčo žemės sklypą atsakovui S. K.buvo pažeisti Žemės reformos ir Žemės įstatymų bei Vyriausybės nutarimų, reglamentuojančių valstybinės žemės sklypų pardavimą, reikalavimai. Apeliaciniame skunde teigiama, jog parduodant ginčo žemės sklypą atsakovui S.K. buvo pažeistas Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytas piliečių, įsigyjančių žemę, eiliškumas, nes asmenys, susigrąžinantys žemę natūra, turi pirmenybės teisę prieš asmenis, perkančius valstybinę žemę. Apeliantas nurodo, jog analogiška nuostata įtvirtinta ir Vyriausybės 1993-10-19 nutarime Nr. 785, nustatančiame, kad numatomi privatizuoti žemės sklypai preliminariuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose suformuojami laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos tvarkos ir eiliškumo. Sutikti su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo. Visų pirma, Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad 11 eilės numeriu parduodama žemės ūkio veiklai žemė piliečiams, kurie įsigijo nuosavybėn gamybinius pastatus iš buvusių žemės ūkio įmonių. Tuo tarpu ginčo žemės sklypo paskirtis yra ne žemės ūkio, o kita ūkinė – komercinė veikla. Be to Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyto eiliškumo parduodama tik žemės ūkio paskirties žemė, o ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Ginčijamų administracinio akto priėmimo ir sandorio sudarymo metu Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimą ir nuomą reglamentavo Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtinta Tvarka. Šioje Tvarkoje apelianto nurodytas žemės įsigijimo eiliškumas nenustatytas. Kita vertus, atsakovas S.K. įsigijo valstybės išperkamos statusą turinčią žemę, kuri natūra savininkams negrąžinama. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, jog pagal Žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatą ginčo žemės sklypas atsakovui S.K. galėjo būti tik išnuomotas, tačiau neparduotas. Ginčo žemės sklypo pardavimo atsakovui S.K. metu galiojusio Žemės įstatymo 21 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemę, grąžintiną pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, iki jos sugrąžinimo natūra privačiai nuosavybėn valstybė gali išnuomoti Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi ginčo žemės sklypas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, t.y. natūra savininkams negrąžintinai, minėta įstatymo nuostata negali būti taikoma. Apeliaciniame skunde be to teigiama, jog pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 13 straipsnį atsakovui S.K. buvo parduota kelių žemė. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių. Iš byloje esančių Alytaus rajono savivaldybės administracijos ir Valstybės įmonės „Alytaus regiono keliai“ raštų matyti, kad atsakovui S.K. parduotame žemės sklype nėra nei valstybinių nei savivaldybės kelių. Iš Registrų centro rašto matyti, kad šiam žemės sklypui yra įregistruota daiktinė teisė – kelio servitutas. Tačiau servitutiniai keliai nepriskiriami nei valstybiniams, nei savivaldybių keliams (Kelių įstatymo 3 straipsnis). Apelianto teigimu sudarant ginčijamą valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį buvo pažeistas Žemės įstatymo 18 straipsnio (1995-06-13 įstatymo Nr. I-939) 7 dalies reikalavimas piliečiams įsigyjant ūkinei – komercinei veiklai žemę turėti įstatymo nustatytą tvarka įregistruotą leidimą užsiimti šia veikla. Tokie apelianto teiginiai neturi teisinio pagrindo, nes toks reikalavimas buvo taikomas tik perleidžiant ir padalijant privačią žemę. Gi atsakovui buvo parduota valstybinė žemė. Todėl šis Žemės įstatymo 18 straipsnio 7 dalies reikalavimas nebuvo pažeistas. Antra vertus, kaip jau minėta, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad reikalavimas turėti įstatymų nustatyta tvarka įregistruotą leidimą verstis komercine – ūkine ar nekomercine veikla Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.7. punkte buvo numatytas piliečiams įsigyjantiems ir valstybinę žemę. Tačiau šis reikalavimas buvo panaikintas Vyriausybės 1996-02-26 nutarimu Nr. 282, t.y. iki ginčijamų administracinio akto priėmimo ir pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Apelianto nuomone ginčo žemės sklypas atsakovui S.K. parduotas nesilaikant Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6 punkto reikalavimų parduodant žemės sklypus ne žemės ūkio veiklai vadovautis nustatytąja tvarka patvirtintais detaliaisiais planais arba žemės reformos žemėtvarkos projektais. Reikalavimas vadovautis nustatytąja tvarka patvirtintais detaliaisiais planais arba žemės reformos žemėtvarkos projektais pagal minėtos Tvarkos 6 punktą turi būti taikomas parduodant tik naujus žemės sklypus. Tuo tarpu atsakovui S.K. buvo parduotas ne naujas, o naudojamas žemės sklypas. Apelianto teigimu ginčo žemės sklypas atsakovui parduotas nepateikus sklypo brėžinio, nesant būtinybės parduoti 1,5 ha ploto žemės sklypą, kuris nėra būtinas tiesioginiai pastato paskirčiai, neįregistravus parduodamo žemės sklypo valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje (Žemės įstatymo 14, 15 straipsniai, Tvarkos 6, 7.1.7. punktai). Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.7. punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams - žemės sklypai prie pastatų, įsigytų ir įsigyjamų iš valstybės, žemės ūkio ar akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų, priskiriant tiems sklypams tik pastatų pardavimo metu buvusiai tiesioginei pastatų paskirčiai reikalingus žemės plotus ir nustatant ribas, kaip nurodyta šios tvarkos 6 punkte. Pastarajame tvarkos punkte nurodyta, kad nustatant sklypų dydį kaimo vietovėje, laikomasi Vyriausybės 1993-10-19 nutarime Nr. 785 numatytos tvarkos. Šio nutarimo nuostatos nenumato, jog sklypų dydis kaimo vietovėje nustatomas mero potvarkiu kaip teigia apeliantas. Iš sisteminės Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos bei Vyriausybės 1993-10-19 nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ analizės darytina išvada, jog parduodamo žemės sklypo plotas mero potvarkiu tvirtinamas parduodant miestų teritorijose esančius žemės sklypus, o parduodant žemės sklypus kaimo vietovėje jų ribos ir dydžiai nustatomi vadovaujantis žemės reformos žemėtvarkos projektais. Neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir apelianto teiginiai, jog nebuvo pateiktas atsakovui S.K. parduoto žemės sklypo brėžinys. Toks brėžinys yra pateiktas į bylą. Tai, jog šis brėžinys yra ankstesnio administracinio pastato savininko ir ginčo žemės sklypo naudotojo Alytaus vartotojų kooperatyvo „Dausima“ vardu, nepaneigia ginčo žemės sklypo pardavimo atsakovui S.K. teisėtumo. Iš bylos duomenų matyti, jog ginčo žemės sklype nuo 1986 m. yra vykdoma turgavietės veikla. Šią veiklą ginčo sklype šiuo metu vykdo tretysis asmuo UAB „Skirnuva“, kuriai atsakovas S.K. jam priklausančius administracinį pastatą su kiemo įrengimais ir ginčo žemės sklypą yra perdavęs naudotis panaudos sutarties pagrindu. Bylos įrodymais nepaneigta, kad šiai veiklai vykdyti prie atsakovui S.K. priklausančio administracinio pastato su kiemo įrengimais buvo priskirtas nepagrįstai didelis žemės plotas. Iš namų valdos techninės apskaitos kortelės duomenų matyti, jog naudojamas prie administracinio pastato žemės plotas sudaro būtent 15 000 kv.m., t.y. tokį plotą, kuris ir buvo parduotas atsakovui S.K. . Šis žemės sklypas, priešingai nei teigia apeliantas, yra įregistruotas Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre, jam suteiktas Nr. 33/10616-2. Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, jog sprendimas dalyje ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia yra be motyvų. Šis ieškovo reikalavimas buvo grindžiamas Žemės įstatymo nuostatų pažeidimais. Visas ieškovo nurodytas aplinkybes, susijusias su šiuo reikalavimu teismas ištyrė, o įrodymus, kuriais buvo grindžiamas šis reikalavimas ir teismo išvados, sprendime įvertino (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalis).

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Naikinti priimtą teismo sprendimą remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimą kolegija palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Arūnas RudzinskasKolegijos teisėjai: Birutė BobrelLeonas Jachimavičius