Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. (J. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2, 4 dalyse, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams;

vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant J. K. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.

Procesas dėl UAB ,,xxx“ civilinio ieškinio 57 952,63 Lt žalai atlyginti nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad kaip juridinio asmens UAB „xxx“, įmonės kodas xxx, registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), komercijos direktorius pagal 2006 m. liepos 19 d. lizingo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. xxx ir 2006 m. liepos 21 d. įrengimo perdavimo–priėmimo aktą (priedas Nr. 2 prie pirkimo–pardavimo sutarties Nr. xxx) gavęs bei priėmęs valdyti ir naudoti jam patikėtą UAB „xxx“ (dabartinis pavadinimas „xxx“) turtą – 209 957,40 Lt vertės krautuvą ,,Bobcat S300“ (nuosprendyje neteisingai rašoma ,,BOBKAT S300“), identifikavimo Nr. xxx, su visa komplektacija, 2009 metų rudenį, spalio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, nesilaikydamas lizingo sutarties reikalavimų, dėl neatsargumo sudarė sąlygas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims jam patikėtą krautuvą ,,Bobcat S300“ neteisėtai perimti. Tokiu būdu J. K. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB „xxx“ turtą, tuo padarydamas šiai bendrovei 57 952,63 Lt turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistasis J. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis naikintinas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Baudžiamoji teisė kaip priemonė socialiniams santykiams reguliuoti turi būti pasitelkiama tik tada, kai kitos teisės šakos yra bejėgės. Apeliantas abejoja, ar jo veiksmai turi būti vertinami baudžiamosios teisės kontekste. Krautuvo palikimas nesaugomoje teritorijoje neturėtų būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas ar neveikimas. Tačiau tokiam veiksmui neteisėtumo kontekstą sukuria tarp apelianto bei ,,xxx“ sudaryta lizingo sutartis, pagal kurios nuostatas sutarties šalims privalomos taisyklės, numatančios, kaip turi būti prižiūrimas daiktas. Taigi daikto palikimas nesilaikant sutartyje numatytų sąlygų yra sutarties pažeidimas, t. y. civilinės teisės deliktas. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad apeliantas nesiekė pavojingų padarinių, lengvabūdiškai tikėjosi, jog krautuvo niekas neims. Tai rodo mažą rūšinį jo asmens ir veikos pavojingumą. Apelianto nuomone, dėl to netikslinga taikyti ultima ratio teisę (paskutinę priemonę), kai veikos padarinius galima visiškai likviduoti, pasitelkus civilinės teisės normas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnyje numatyta, kad asmens turtui padarytą žalą turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Šiuo atveju žalos atsiradimo priežastis yra sutartinių daikto laikymo taisyklių pažeidimas, todėl dėl šio pažeidimo atsiradusią žalą apeliantas turėtų atlyginti civilinių santykių, o ne baudžiamosios teisės pagrindu.

Aplinkybė, jog krautuvas pavogtas, bendrovei ,,xxx“ neužkerta kelio gauti visišką nuostolių atlyginimą. Be to, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. teismo įsakymas patvirtina, kad iš UAB ,,xxx“ ir apelianto pagal 2006 m. liepos 19 d. lizingo sutartį bei 2007 m. gegužės 4 d. laidavimo sutartį išieškota 88 807,61 Lt įsiskolinimo, 3 622,24 Lt delspinigių ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą 92 429,85 Lt sumą iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ,,xxx“ naudai. Teismo įsakymo įvykdymui užtikrinti 2010 m. birželio 31 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – UAB ,,xxx“ ir apelianto turto areštas. Minėta suma priteista dėl lizingo sutarties neįvykdymo, o sutartis neįvykdyta dėl prarasto krautuvo. Vadinasi, žalą patyrusi šalis ne tik neprarado galimybės gauti nuostolių atlyginimo civilinio proceso tvarka, bet realiai šia teise pasinaudojo ir nuostoliai jai bus atlyginti. Dėl to, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra pagrindo apelianto traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Inkriminuojant BK 184 straipsnyje numatytą veiką, turi būti įrodytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp asmens veikos ar neveikimo ir kilusių padarinių. Teismas nuosprendyje konstatavo, jog apeliantas veikė nerūpestingai, nes sužinojęs apie vagystę nesiėmė jokių priemonių, kad pavogtas turtas būtų surastas padedant policijos pareigūnams ar kitomis priemonėmis. Tačiau veikos inkriminavimui svarbios ir reikšmingos tik tos aplinkybės, kurios galėjo nurodyti asmens santykį su nusikalstama veika ar neveikimu jos padarymo momentu. Asmens santykis su veika po jos padarymo (kai turtas jau pavogtas) gali rodyti asmens rūšinio pavojingumo laipsnį, bet ne veikos padarymo būdą, t. y. apelianto elgesys po veikos padarymo negali parodyti jo santykio su inkriminuojama nusikalstama veika jos padarymo momentu. Be to, vertindamas apelianto psichologinį santykį su nusikalstama veika po jos padarymo, teismas įvertino tik tai, jog jis nesikreipė į policiją, bet neatsižvelgė į tokio elgesio motyvus, parodančius jo asmenybės mažesnį rūšinį pavojingumą. Apeliantas nesikreipė į pareigūnus ne todėl, kad norėjo nuslėpti vagystės faktą, o todėl, jog lizingo sutartis nebūtų nutraukta, jis sąžiningai galėtų padengti likusią įsiskolinimo dalį ir nebūtų padaryta žala bendrovei.

Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas sudarė sąlygas jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai perimti kitiems asmenims. Sąlygų sudarymas nusikaltimui padaryti paprastai vertinamas kaip padėjimas padaryti nusikaltimą. Šiuo atveju daikto laikymas nesaugomoje teritorijoje negali būti traktuojamas kaip sąlygų vagystei padaryti sudarymas. Be to, negalima atmesti galimybės, jog daiktas gali būti pavogtas ir saugomoje ar aptvertoje teritorijoje. Taigi teismas neįrodė, kad būtent apelianto veiksmai buvo vagystės priežastis, todėl teismo sprendimas pagrįstas ne absoliučia, visiškai įrodyta tiesa, bet prezumpcijomis ir prielaidomis.

Nagrinėjantį bylą teismą saisto kaltinamojo akto nustatytos ribos. Kaltinamajame akte apeliantui inkriminuota BK 184 straipsnio 2 dalis, tačiau jis nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis. Nors BK 184 straipsnio 4 dalies norma gali būti laikoma atsakomybę lengvinančia, tačiau šiuo atveju pažeistas apelianto teisės į gynybą principas, nes jis neturėjo galimybės parengti savo gynybinės pozicijos pagal kitą inkriminuojamą Baudžiamojo kodekso straipsnio dalį.

Nuteistasis J. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Nuteistojo J. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl civilinių teisinių santykių transformavimosi į baudžiamuosius

ir veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2, 4 dalis

Nuteistojo J. K. nuomone, lizingo sutarties pagrindu atsirado civiliniai teisiniai santykiai, todėl, neįvykdžius sutarties sąlygų ir negrąžinus turto, galėjo būti taikoma tik civilinė atsakomybė. Savo teiginiams pagrįsti apeliantas pasirinktinai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007.

Su tokiais apelianto teiginiais negalima sutikti. Beje, apelianto nurodytoje baudžiamojoje byloje analogiški kasatoriaus argumentai, kai išnuomotas automobilis buvo negrąžintas ir perduotas nenustatytiems asmenims, pripažinti nepagrįstais bei atmesti.

Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje iš tiesų nurodyta, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalis neteisėtais veiksmais sąmoningai užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, laikytina, jog veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas.

Apeliantas teisus tuo aspektu, kad jam savo įmonės vardu su lizingo bendrove pasirašius krautuvo ,,Bobcat S300“ lizingo pirkimo–pardavimo sutartį, tarp jų atsirado civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau tokie santykiai galioja tol, kol sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų.

Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti.

Pagal nuteistojo J. K. apeliacinį skundą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje būtent taip ir atsitiko. Lizingo gavėjo UAB „xxx“ komercijos direktoriaus J. K. veiksmai padarė lizingo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą neįmanomą. Tai rodo pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kurias esant pripažįsta ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliantas, atstovaudamas civilinių teisinių santykių subjektui UAB „xxx“ ir žinodamas, jog krautuvas ,,Bobcat S300“ dingo, o lizingo bendrovė dėl nuolat ne laiku vykdomų įsipareigojimų atsiskaityti su ja nesutiko pakeisti lizingo sutarties sąlygų, vienašališkai nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo grąžinti lizingo būdu įsigytą turtą, sąmoningai nevykdė lizingo sutartyje numatytų įsipareigojimų (nustatytais terminais nemokėjo sutartyje numatytų mokėjimų, neinformavo lizingo davėjo apie dingusį turtą, nesuteikė lizingo davėjui informacijos apie savo buvimo vietą pranešęs, kad yra Ukrainoje ir artimiausiu metu į Lietuvą sugrįžti neketina, vengė bendrauti su lizingo bendrovės atstovais, neatsiliepdavo telefonu, o vėliau visus mobiliojo ryšio telefonus išjungė ir pan.). Dėl tokių priešingų teisei J. K. veiksmų iškilo realus pavojus kito juridinio asmens nuosavybei – UAB „xxx“ turtui.

Taigi lizingo sutarties vykdymas ir lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vienos sutarties šalies atstovo sąmoningų veiksmų. Dėl to lizingo bendrovė, gindama savo pažeistas teises, kreipėsi į teisėsaugos instituciją.

Šiuo konkrečiu atveju apelianto veiksmai, pasireiškę sąmoningu slapstymusi nuo lizingo davėjo, žymiai viršijo sutartinių santykių vienos šalies pasitaikančio nesilaikymo ribas, įgavo ryškiai piktybinį pobūdį. Dėl tokių priežasčių civiliniai teisiniai santykiai transformavosi į baudžiamuosius. Panašių pavyzdžių teismų praktikoje galima rasti ir daugiau (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-255/2011).

Aplinkybė, jog Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 31 d. priėmė teismo įsakymą išieškoti solidariai iš UAB „xxx“ ir J. K. įsiskolinimą kreditoriui UAB „xxx“, apelianto veikos nedaro nenusikalstama. Beje, šis teismo įsakymas neįvykdytas iki šiol ir lizingo bendrovei realiai nekompensuotas dėl J. K. kaltės prarastas turtas.

BK 184 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymą.

Apeliantas neginčija aplinkybės, kad UAB „xxx“ perduotas valdyti ir naudotis apelianto vadovaujamai bendrovei „xxx“ krautuvas ,,Bobcat S300“, už kurį apeliantas laidavo savo turtu, buvo jam patikėtas. Apeliantas pripažįsta ir tai, jog nutraukęs statybos darbus paliko krautuvą be jokios priežiūros prie atokioje vietoje pastatyto kotedžo maždaug mėnesiui, o pats tuo metu girtavo ir nesirūpino svetimu, lizingo bendrovei priklausančiu turtu. Šios aplinkybės išdėstytos skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nedetalizuoja.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad didelės vertės svetimo turto palikimas nesaugomo sudarė sąlygas patikėtą turtą neteisėtai perimti nenustatytiems asmenims ir padarė žalą turto savininkui UAB „xxx“.

Taigi būtent skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptarti nuteistojo nusikalstami veiksmai su jam patikėtu turtu, o ne paprastas sutartinių daikto laikymo taisyklių pažeidimas, kaip teigiama apeliaciniame skunde, buvo turto praradimo priežastis.

Dėl to nepagrįsti apelianto argumentai, jog jis nesudarė sąlygų turtui prarasti, tarp jo elgesio ir kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio, turtas galėjo būti pavogtas ir iš saugomos ar aptvertos teritorijos.

Sąlygų sudarymas neteisėtai perimti turtą nenustatytiems asmenims šiuo konkrečiu atveju nereiškia padėjimo padaryti nusikaltimą. Apeliantas tuo nebuvo kaltinamas.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp apelianto veikos, atokioje vietoje palikus ilgam laikui nesaugomą didelės vertės svetimą turtą be jokios priežiūros, ir kilusių padarinių – to turto praradimo.

Apeliantas teisus, kad turtas galėjo būti pavogtas ir iš saugomos ar aptvertos teritorijos, tačiau tokiu atveju nebūtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp apelianto veikos bei atsiradusių padarinių ir apeliantui nebūtų kilusi baudžiamoji atsakomybė, nes, tinkamai pasirūpinęs turtu, jis būtų pripažintas ėmęsis visų galimų priemonių turtui apsaugoti, nors šis dėl trečiųjų asmenų kaltės ir būtų prarastas.

Reikia sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog veikos inkriminavimui svarbios ir reikšmingos tik tos aplinkybės, kurios nurodo asmens santykį su nusikalstama veika ar neveikimu jos padarymo momentu, o ne po jos padarymo. J. K. neatsargios kaltės motyvavimas nuosprendyje tuo, kad jis nesiėmė jokių priemonių dingusiam turtui surasti, nesikreipė į policiją, yra netikslus.

Beje, nereikėtų painioti priežastinio ryšio ir kaltės. Priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas nepakeičia kaltės nustatymo, nepreziumuoja kaltės.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog apeliantas neturėjo tyčios turtą iššvaistyti, ir jo elgesį įvertino kaip neatsargų, neatitinkantį įprastų atidaus, rūpestingo, protingo asmens elgesio kriterijų, kurių reikalavo konkreti situacija.

Tiesa, teismas aiškiai neatribojo apelianto neatsargios kaltės rūšies, paminėdamas ir lengvabūdišką tikėjimąsi išvengti neigiamų padarinių, būdingą nusikalstamam pasitikėjimui, ir nusikalstamą nerūpestingumą, tačiau iš nuosprendžio motyvų visumos matyti, kad teismas nustatė apeliantą veikus nusikalstamai nerūpestingai (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Taigi teismas teisingai nustatė apelianto kaltės formą ir rūšį. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka.

Skundžiamame nuosprendyje konkretizuotas, todėl šioje nutartyje nekartojamas kaltininko neatsargumas, pasireiškęs nusikalstamu nerūpestingumu, nulėmė tokių aplinkybių atsiradimą, kurios leido tretiesiems asmenims patiems paimti apeliantui patikėtą svetimą turtą.

Nuteistojo J. K. veiką kvalifikuojantis požymis – didelė turto vertė – vadovaujantis BK 190 straipsnio nuostatomis nustatytas teisingai. Dėl to nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Nustatęs kitą kaltės formą nei ta, kuria veiką padaręs buvo kaltinamas apeliantas, teismas nurodė veiką kvalifikuojantis ir pagal BK 184 straipsnio 4 dalį.

Dėl teisės į gynybą pažeidimo

Apelianto nuomone, nagrinėjant bylą pažeista jo teisė į gynybą, nes jam buvo inkriminuota BK 184 straipsnio 2 dalis, o jis nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis, todėl neturėjo galimybės parengti savo gynybinės pozicijos pagal kitą inkriminuojamą Baudžiamojo kodekso straipsnio dalį.

Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 256 straipsnio 4 dalis) iš tiesų draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos tais atvejais, kai jos lemia veikos kvalifikavimą: pagal kitą Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą; pagal kitą Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies straipsnį ar jo dalį; pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, tačiau inkriminuojamas kitas tame straipsnyje, jo dalyje ar punkte nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyvusis požymis arba, esant blanketinei dispozicijai, kitas to paties ar kito pažeisto teisės akto straipsnis (jo dalis, punktas ir pan.).

Kaltinamajame akte nurodyta, kad apeliantas tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir nenustatytomis aplinkybėmis tyčia neteisėtai perdavė nenustatytiems asmenims krautuvą ir taip tyčia iššvaistė jam patikėtą svetimą didelės vertės turtą. Taigi kaltinimas nenustatė, kokiomis konkrečiai aplinkybėmis J. K. iššvaistė svetimą turtą, bet konstatavo, jog jis tai padarė tyčia.

Teismas nustatė, kad J. K. nusikalstamą veiką padarė neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo, didelės vertės turtą ilgam laikui palikęs be priežiūros. Nustatęs kaltininkui palankesnę kaltės formą, teismas papildomai nurodė BK 184 straipsnio 4 dalį, iš esmės reiškiančią ne veikos kvalifikavimo, bet kaltės formos pakeitimą.

Sprendžiant, ar pakeista aplinkybė suvaržo kaltininko teisę į gynybą, atsižvelgiama į pakeistos aplinkybės pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, reikšmingas jo teisei į gynybą užtikrinti.

Nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės pakeitimas neturėjo jokios įtakos nuteistojo teisei į gynybą įgyvendinti, nes apeliantas neginčija teismo nustatytos aplinkybės, jog jis prie pastatyto kotedžo maždaug mėnesiui be jokios priežiūros paliko jam patikėtą lizingo būdu iš UAB „xxx“ įsigytą bei pastarajam priklausantį krautuvą ,,Bobcat S300“, kuris dingo. Nėra jokių duomenų, kad dėl pakeistos aplinkybės, kurią apeliantas pripažino ir pats aktyviai teigė, jis būtų pasirinkęs kitokią gynybinę poziciją. Jau minėta, jog šis pakeitimas nepakeitė veikos kvalifikavimo, priešingai, visais atžvilgiais yra palankesnis apeliantui.

Tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos aplinkybės neturi įtakos veikos kvalifikavimui, nesuvaržo kaltinamojo teisės į gynybą, jos nepripažįstamos esminėmis ir teismas jas gali keisti savo iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam bei kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams.

Dėl bausmės

Teismas pakankamai išsamiai motyvavo bausmės skyrimą. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisinga.

Apeliantas nurodo, tiesa, to nesiedamas su bausme, jog teismas neatsižvelgė į jo elgesio motyvus, kodėl jis nesikreipė į policiją, parodančius jo asmenybės mažesnį rūšinį pavojingumą.

Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Priešingai skundo teiginiui, teismas nepaneigė apelianto nurodyto elgesio motyvo, įvertino visas bylos aplinkybes, paskyrė artimą minimaliai bausmę ir jos vykdymą atidėjo. Tai rodo, kad skirdamas bausmę teismas įvertino kaltininko elgesį bei jo asmenybę.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. K. apeliacinį skundą atmesti.