Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-04-18 · Administracinė byla Nr. A-556-221-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-18
Bylos Nr.
A-556-221-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Antanas Ablingis
Pareiškėjas
E. V.
Atsakovas
Valstybinei
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 - 221/2011Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.1.1.1; 9.1.3; 9.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui Jonui Korsakui,atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja E. V. (toliau - ir pareiškėja) su skundu (b. l. 3-7), kurį patikslino (b. l. 34-39), kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. S-147(7-124/2009), panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2009 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 68-75 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 14.4-115/2008-8, arba panaikinti paminėtus sprendimus ir grąžinti bylą Inspekcijai atlikti mokestinį patikrinimą iš naujo. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad Inspekcijos 2008 m. lapkričio 25 d. patikrinimo aktu Nr. 35-222 nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 17 d. iki 2007 m. balandžio 20 d. iš užsienio bankų į savo sąskaitas, esančias AB banke Hansabankas, gavo 514 854,75 Lt pajamų, 2004 m. – 164 538 Lt pajamų natūra (šias sumas pripažino B klasės pajamomis), o 2005 m., nepraėjus 3 metams nuo įsigijimo, perleido ½ namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini). Šio turto pardavimo pajamos priskirtos A klasės pajamoms. Dėl nurodytų aplinkybių vietos mokesčių administratorius patikrinimo metu priskaičiavo pareiškėjai 219 392 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau - ir GPM), 77 934,00 Lt delspinigių, iš viso 297 326 Lt. Inspekcija 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 14.4-115/2008-8 iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą – nurodė sumokėti 206 193 Lt GPM, 73 093 Lt delspinigių. Centrinis mokesčių administratorius Inspekcijos sprendimą pakeitė – sumažino GPM baudą nuo 61 858 Lt iki 20 619 Lt GPM baudos. Pareiškėja nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 1.1 straipsnio nuostatas mokestiniuose santykiuose taikytinos Civilinio kodekso normos. Rėmėsi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi ir aiškino, kad į pareiškėjos sąskaitą pervestos sumos neatitinka įstatyme nustatyto pajamų kriterijaus. Paaiškino, kad mokesčių administratorius rėmėsi užsienio piliečio M. D. S. paaiškinimais, o šis asmuo yra šališkas. Su M. D. S. gyveno kartu nuo 2004 metų, o ne nuo dalies nekilnojamojo turto jam perleidimo momento. Jie vedė bendrą ūkį ir kūrė bendrą dalinę nuosavybę. Šios nuosavybės kūrimu rūpinosi išimtinai pareiškėja, pervestas lėšas naudojo nuosavybės kūrimui. Pareiškėjos manymu, atsakovas netinkamai vertino tą aplinkybę, kad didžioji dalis pareiškėjai į sąskaitą pervestų lėšų buvo naudojamos M. D. S. reikmėms tenkinti bei jo dalies namų valdos remontui. Teigė, kad tarp jos ir M. D. S. buvo civiliniai pavedimo santykiai. Dėl to jai pervestos lėšos negali būti pripažintos jos gauta nauda pinigais ir nuo jų negali būti skaičiuojamas GPM. Mokesčių įstatymuose nėra teisės normos, reguliuojančios gautos naudos pinigais nustatymo kriterijų ar pripažinimo nauda tvarkos, kas yra mokesčių įstatymų spraga. Todėl, pareiškėjos manymu, mokesčių administratorius privalėjo Civilinio kodekso nustatyta tvarka nustatyti pareiškėjos gautą naudą pinigais. Paaiškino, kad tik dalis pervestų sumų gali būti pripažinta pareiškėjos pajamomis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) prasme. Mokesčių administratorius nepagrįstai sieja bendrosios dalinės nuosavybės kūrimo pradžią su tokios nuosavybės atsiradimo momentu. Teigė, kad bendroji nuosavybė buvo kuriama iki namų valdos dalies perleidimo. Nesutiko su tuo, kaip mokesčių administratorius vertino pareiškėjos pateikiamus įrodymus. Rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad mokesčių administratorius turėjo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio sumas. Paaiškino, kad jai kaip fiziniam asmeniui nenustatytos jokios buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo taisyklės. Dėl to iš pareiškėjos negalima reikalauti įrodymų apie faktinį lėšų panaudojimą. Pareiškėjos pateikti tinkami dokumentai, kurie patvirtina jos argumentus. M. D. S. neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio nei Lietuvoje, nei ES, kad užsienyje jis buvo nuteistas baudžiamojoje byloje už ekonominius ir finansinius nusikaltimus. Šis asmuo neturėjo daugiau jokių pajamų, išskyrus į pareiškėjos sąskaitą pervedamas lėšas, už jas įsigijo nuosavybę, tas lėšas naudojo ir pragyvenimui. Šių aplinkybių mokesčių administratorius netyrė, o pareiškėja jų įrodyti neturi jokios galimybės. Pareiškėja nesutiko su apskaičiuotu 17 500 Lt GPM, aiškino, kad jos pajamos iš parduoto turto yra 17 500 Lt, tuomet GPM - 2 625 Lt. Dėl delspinigių paaiškino, kad mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija neatsižvelgė į MAĮ 100 straipsnio 1 dalį. Paaiškino, kad nenustačius pareiškėjos pajamų dydžio, nėra galimybės apskaičiuoti ir delspinigius. Pareiškėja rėmėsi MAĮ 132 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, kad sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo turėjo būti priimtas per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunamos pastabos dėl patikrinimo akto. Ši įstatymo nuostata buvo pažeista, todėl sprendimas turi būti pripažintas niekiniu ir panaikintas. Paaiškino, kad Inspekcijos 2009 m. sausio 9 d. sprendime Nr. 14.4-115/2008-8 už 2005 m. apskaičiuotas GPM 74 188 Lt klaidingai, nes 217 372 Lt turi būti apmokestinama 33 procentų tarifu, o 17 500 Lt – 15 procentų tarifu. Taikant 4 020 MNPD, iš viso gaunama 74 180 Lt, atitinkamai keičiasi ir 40 000 Lt apmokestinimas. Tuo pačiu neteisingai yra apskaičiuoti delspinigiai ir GPM bauda. Pareiškėja rėmėsi MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi ir aiškino, kad delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami daugiau nei 180 dienų. Teigė, kad buvo padaryti procesiniai pažeidimai, nes Inspekcija vadovavosi pareiškėjos ir M. D. S. paaiškinimais, duotais iki mokestinio patikrinimo pradžios, vėliau nebuvo pašalinti prieštaravimai, kurie buvo jų paaiškinimuose. Taip pat nurodė, kad Lietuvoje bankas neišgrynino M. D. S. grynų pinigų, kas patvirtina pareiškėjos nurodymus, jog šis asmuo negalėjo turėti pinigų savo sąskaitose. Dėl šių aplinkybių mokesčių administratorius M. D. S. neapklausė. Šios aplinkybės pagrįstų, jog šiam asmeniui reikėjo turėti sąskaitą kito asmens vardu. Teigė, kad inspekcija netyrė, kiek pareiškėja turėjo neapmokestinamų pajamų. Nurodė, kad už automobilį mokestis apskaičiuotas neteisingai, nes dalį sumos mokėjo pati pareiškėja. Mokesčių administratorius netyrė, kokią dalį už automobilį mokėjo M. D. S. Teigė, kad M. D. S. vardu mokėti grynieji pinigai patvirtina, kad jis naudojosi iš pareiškėjos sąskaitos gautais pinigais. Nurodė, kad M. D. S. aiškinimai, kad jis naudojosi turimais grynais pinigais, neatitinka tikrovės, nes jis 2007 m. vasario 2 d. skolinosi 40 000 GPB ir 8 437 JAV dolerius iš kito asmens. Nurodė, kad tuomet, kai pareiškėja 2008 m. paliko M. D. S., tai po to jis jai kerštauja. Paaiškino, kad į pareiškėjos sąskaitą buvo duoti 7 pavedimai, o M. D. S. buvo apklaustas tik dėl 6 pavedimų. Kadangi negalima remtis M. D. S. parodymais, būtina užklausti asmenis ir bendroves, kieno prašymu, kam ir kokiu tikslu buvo pervedami pinigai. Teigė, kad mokesčių administratorius neteisingai įvertino pareiškėjos teiktus dokumentus dėl išlaidų namų valdai. Nurodė, kad dalis dokumentų yra datuoti po 2005 m. spalio 19 d., kai namų valda jau buvo perleista. Iš šių dokumentų matyti, kad pareiškėja leido pinigų sumas M. D. S. namų valdos daliai išlaikyti ir eksploatuoti. Pareiškėjos pateikti įrodymai patvirtina, kad ji mokėjo M. D. S. pinigais, pervestais per jos sąskaitą už namo statybą, už jo skrydžio bilietą ir kt. Nurodė, kad bendrą ūkį su M. D. S. ji vedė nuo 2004 m. pavasario. Kadangi pareiškėjos pateikti įrodymai įvertinti netinkamai, be to būtina rinkti naujus įrodymus, mokestinis ginčas grąžintinas patikrinimui atlikti iš naujo.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 61-63) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos mokestiniame ginče keliami argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui. Paaiškino, kad mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl trijų epizodų: 1) dėl įrodymų vertinimo, priskiriant pareiškėjos gautą 514 856,75 Lt sumą pareiškėjos gautoms ir GPMĮ nustatyta tvarka apmokestinamoms pajamoms; 2) dėl pareiškėjai apskaičiuoto GPM, konstatavus, kad pareiškėja pardavė nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įsigytas vėliau nei prieš trejus metus; 3) dėl pareiškėjai apskaičiuoto GPM, pripažinus automobilį pajamomis natūra. Taip pat ginčas yra dėl procedūrų. Nurodė, kad šio mokestinio ginčo bylos nagrinėjimo dalykas yra ne tarp pareiškėjos ir užsienio piliečio M. D. S. susiklosčiusių civilinių teisinių santykių vertinimas civilinės teisės prasme, o iš šių santykių kylančios mokestinės teisinės pasekmės. Paaiškino, kad dėl automobilio pareiškėja skunde nenurodė jokių argumentų. Paaiškino, kad byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 17 d. iki 2007 m. balandžio 20 d. į pareiškėjos asmeninę sąskaitą tarptautiniais pavedimais iš viso pervesta 514 854,75 Lt suma. Rėmėsi GPMĮ 3 straipsniu, 6 straipsnio 2 ir 3 dalimi ir paaiškino, kad pareiškėja turėjo įrodyti, jog jos gautos lėšos nėra pajamos. Nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad šiuo atveju taikytinos Civilinio kodekso normos. Paaiškino, kad pareiškėjos teikiami įrodymai patvirtina tai, jog ji pati pirko savo vardu prekes ir paslaugas. Dėl išlaidų nekilnojamajam turtui paaiškino, kad namų valda nuo 2004 m. kovo 26 d. iki 2005 m. spalio 19 d. nuosavybės teise priklausė pareiškėjai, todėl ir išlaidos namų valdai panaudotos pareiškėjos naudai. Kitas išlaidas patvirtinančiuose dokumentuose nenurodytas pirkėjas, jo adresas, todėl šiais dokumentais neįrodoma, kad išlaidos darytos ne pareiškėjos interesais. Pareiškėja nepateikė nei įgaliojimo, nei pavedimo sutarties. Tai reiškia, kad pareiškėja lėšas iš savo sąskaitų naudojo savo nuožiūra. Dėl įrodinėjimo naštos rėmėsi MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi ir aiškino, kad mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, jog mokesčių administratorius neteisingai nustatė mokesčio bazę. Nurodė, kad pareiškėja, parduodama namų valdą, gavo ne individualios veiklos turto pardavimo pajamas, nuo kurių pagrįstai paskaičiuotas 15 procentų pajamų mokestis. Rėmėsi GPMĮ 6 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 17 straipsnio 21 punktu, 19 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 14 dalimi, 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 27 straipsnio 1, 3 dalimis. Dėl delspinigių paaiškino, kad delspinigių skaičiavimas ginčo metu tęsiamas. Tik atsiradus teisei išieškoti mokesčius priverstine tvarka, delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų.

Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 126-133) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad mokestinis ginčas yra dėl pareiškėjai priskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių delspinigių ir baudos. Teismas, vadovaudamasis MAĮ 132 straipsnio 4 dalimi, MAĮ 71 straipsniu, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius kitą dieną negalėjo priimti sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nes privalėjo išspręsti pareiškėjos pasiūlymą, o vėliau koreguoti sprendimą, atsižvelgdamas į pasiūlymo nagrinėjimo rezultatą. Mokesčių administratorius operatyviai 2009 m. sausio 27 d. priėmė sprendimą dėl pasiūlymo, jame nurodyta, kad E. V. apie šį sprendimą bus informuota sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Todėl sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo turėjo būti keičiamas ir koreguojamas. Dėl to Inspekcijos sprendimo priėmimas dar po vienos dienos yra pateisinamas ir padarytas būtent atsižvelgiant į pareiškėjos interesus. MAĮ 132 straipsnio 4 dalyje nurodytas terminas yra procesinis, kurio pažeidimas nereiškia, jog sprendimas yra neteisėtas ar niekinis. Šiuo atveju spręsdamas, kokią reikšmę sprendimo teisėtumui turėjo termino praleidimas, teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Sprendimas gali būti pripažintas neteisėtu dėl pagrindinių procedūrų pažeidimo tik tuo atveju, kai toks pažeidimas galėjo turėti įtakos objektyviam visų aplinkybių vertinimui ir sprendimo pagrįstumui. Šiuo atveju pareiškėjos atstovas nenurodė, kokią įtaką vienos dienos termino praleidimas turėjo objektyviam visų aplinkybių vertinimui ir sprendimo pagrįstumui. Teismas taip pat nenustatė, kad nurodytas procesinis pažeidimas galėjo turėti kokią nors įtaką objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir sprendimo pagrįstumui. Priešingai, šiuo atveju mokesčių administratorius, spręsdamas dėl pasiūlymo susitarti dėl mokesčio sumos, dar kartą įvertino reikšmingas šio ginčo aplinkybes. Dėl to teismas nurodė, kad šis pareiškėjos argumentas laikomas nepagrįstu. Teismas pasisakydamas dėl gyventojų pajamų mokesčio nurodė, kad pareiškėja neginčija, jog į jos sąskaitą buvo pervesta 514 854,75 Lt suma. Inspekcijos sprendime nurodyta, kad lėšos pervestos iš fizinių ir juridinių asmenų, nurodyti šie asmenys. Šios sumos pagrįstai pripažintos pareiškėjos pajamomis. Pareiškėja nurodo, kad būtina atsižvelgti į jos asmeninius santykius su M. D. S., tačiau mokesčių įstatymų taikymui šie santykiai nėra reikšmingi (Civilinio kodekso 1.1 str. 2 d.). Šiuo atveju mokesčius reglamentuojantys įstatymai reglamentuoja santykius, kurie susiklostė tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčio mokėtojo, todėl mokesčių administratorius neprivalėjo vertinti, kokie civiliniai santykiai egzistavo tarp pareiškėjos ir M. D. S. Be to, dalis pajamų gauta iš kitų asmenų ir mokesčių administratorius pagal MAĮ 67 straipsnio nuostatas neprivalo aiškintis, kokiu pagrindu šie asmenys į pareiškėjos sąskaitą pervedė lėšas. Šias aplinkybes galėjo įrodinėti pareiškėja. Pareiškėja gautas lėšas naudojo savo nuožiūra. Investavimas į įrenginėjamą namą taip pat rodo, kad pareiškėja lėšas naudojo savo reikmėms. Gautų pajamų panaudojimas kieno tai kito naudai, nereiškia, kad gautos sumos nėra pareiškėjos pajamos, pinigai gauti jos naudai, o kur ji juos panaudoja, yra jos asmeninis sprendimas. Lėšų panaudojimo tokiu atveju, kai nėra pateiktos kažkokios sutartys, patvirtinančios, kad pareiškėja vykdė pavedimus ar užsiėmė kokia kita veikla kieno nors naudai, mokesčių administratorius tirti neprivalo. Nors šiuo atveju mokesčių administratoriai analizavo pareiškėjos teikiamus įrodymus dėl lėšų panaudojimo ir dėl jų pasisakė. Pačios pareiškėjos pateikti kvitai, kiti atsiskaitymo dokumentai, patvirtina, kad ji pinigais disponavo asmeniškai. Pareiškėja neįrodė, kad ji negavo naudos pinigais (GPMĮ 2 str. 14 d.). Mokesčių administratoriui nustačius mokesčio bazę, pareiškėja privalėjo įrodyti, kad nurodytos sumos negali būti laikomos jos pajamomis (MAĮ 67 str.). Mokesčių administratorius mokesčio bazę nustatė sąskaitų iš banko pagrindu, t. y. įrodė konkrečias apmokestinamas sumas ir jų pagrindu apskaičiavo mokestį. Mokesčių administratorius tinkamai pasisakė dėl pareiškėjos teiktų įvairių sąskaitų, čekių, sutarčių, statybos darbų aktų. Pagal GPMĮ 5 straipsnį pajamų mokesčio objektu yra gyventojo pajamos, o 6 straipsnyje nustatyti pajamų mokesčio tarifai. Mokesčių administratorius pagrįstai taikė skirtingais laikotarpiais skirtingą mokesčio tarifą – 33 ir 27 procentų dydžio. Dalis pajamų mokesčio apskaičiuota dėl nekilnojamojo turto perleidimo. Pareiškėja niekaip nepaneigia, kad gavo pajamų, pardavusi nekilnojamąjį turtą. Įsigydama šį turtą pareiškėja, pagrįsdama šios sumos turėjimą, nurodė 2002 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią jos motina jai dovanojo 45 000 Lt. Taigi nekilnojamą turtą ji įsigijo už savo lėšas, kurios neapmokestinamos, o pardavė ½ šio turto M. D. S. už 40 000 Lt, kas reiškia, kad gavo 17 500 Lt apmokestinamų pajamų. Šioje dalyje pajamų mokestis apskaičiuotas teisėtai, pagrįstai ir teisingai, vadovaujantis GPMĮ 5, 6 ir 17 straipsnio 21 dalimi. Teismas pasisakydamas dėl pajamų gautų natūra nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, nei kad ji faktiškai mokėjo automobilio įsigijimo išlaidas, nei, kad automobiliu disponuoti laisvai negalėjo. Nustačius, kad pareiškėja gavo pajamas natūra, šioms pajamoms taikytinos GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies ir 6 straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl šios pajamos pagrįstai apmokestintos 33 procentų tarifu, kuris galiojo 2004 metais. Teismas taip pat nurodė, kad nėra nei vieno nei MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje, nei 100 straipsnio 1 dalyje nustatytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėja ateityje mokesčių administratoriui negalės teikti pagrįstų prašymų dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos. Dėl delspinigių skaičiavimo trukmės būtina vadovautis MAĮ 96, 97 straipsnių nuostatomis. Pagal MAĮ 97 straipsnio 2 dalį delspinigiai turėjo būti pradėti skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą. Nenustatyta maksimali delspinigių skaičiavimo trukmė. Pagal MAĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą delspinigiai tokiu kaip šis atveju skaičiuojami iki mokesčio sumokėjimo į biudžetą dienos. MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje kalbama apie kitą atvejį – tai delspinigių skaičiavimas nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Tokiu atveju nustatyta delspinigių skaičiavimo trukmė – 180 dienų. Kadangi mokesčių administratoriui dar neatsirado teisė priverstinai išieškoti mokesčius, 180 dienų terminas dar negali būti taikomas. Pareiškėjai taikyta minimali 10 procentų GPM bauda, todėl nėra pagrindo keisti sprendimus šioje dalyje. Mokesčiai, mokesčių delspinigiai ir bauda apskaičiuoti teisėtai ir pagrįstai, todėl pareiškėjos skundas yra nepagrįstas. Atmetus pareiškėjos skundą, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str.).

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 138-149) prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, klausiant ar Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalis iš dalies, kur nurodoma, kad „delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo“ nenustatant riboto delspinigių skaičiavimo termino, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo ir teisinės valstybės principams; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti; dėl M. D. S. 2009 m. gruodžio 7 d. teismui duotų žinomai melagingų parodymų ABTĮ 109 straipsnio nustatyta tvarka pranešti prokurorui; byloje užklausti asmenis ir bendroves pervedusius pinigus į jos sąskaitas, jų klausiant, kieno prašymu, kam ir kokiu tikslu (kokia tų pinigų paskirtis) buvo siunčiami pinigai į jo sąskaitas ir užklausti Didžiosios Britanijos teisėsaugos institucijas, klausiant, ar M. D. S. buvo teistas už ekonominius/finansinius nusikaltimus ir ar jam buvo apribota teisė iš sąskaitų gauti grynus pinigus laikotarpyje 2004-2008 metais; užklausti AB DnB Nord bankas, (duomenys neskelbtini), ar Šiaulių mieste 2005 m. sausio - vasario mėnesį iš AB DnB Nord bankas, apie 00⁰⁰ - 01⁰⁰ val., tuo metu buvusio bankomato adresu (duomenys neskelbtini), buvo bandoma išgryninti pinigus iš VISA kortelės sąskaitos Nr. xxxxxxxx (duomenys neskelbtini) ar ne, o jeigu taip, tai kokiu pagrindu iš šios sąskaitos bankomatas atsisakė išduoti grynus pinigus bei nurodyti tokio atsisakymo pagrindą ir pateikti tokios operacijos patvirtinančių dokumentų kopijas; užklausti Swedbank AB, (duomenys neskelbtini), ar 2004 m. rugsėjo 7 d. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė D. K. ar kitam asmeniui, o jeigu taip, tai kam (nurodant asmens vardą ir pavardę) ir ar 2004 m. rugsėjo 8 d. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė M. D. S. ar kitam asmeniui, o jeigu taip, tai kam (nurodant asmens vardą ir pavardę); apeliacinio skundo nagrinėjimui kviesti liudytojais V. R., gyv. (duomenys neskelbtini), D. K., gyv. (duomenys neskelbtini), P. I., gyv. (duomenys neskelbtini), ir G. L., gyv. (duomenys neskelbtini); pareiškėjai iš atsakovo VMI prie FM priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas susijusias su bylos nagrinėjimu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas

1. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo turi būti priimtas per 30 dienų nuo tos dienos, kai mokesčių administratorius pastabas gauna. Toks sprendimas priimtas praleidus įstatymo nustatytą terminą, ką byloje pripažino ir atsakovas atsiliepimu, ką nustatė ir teismas. Todėl nustačius, kad sprendimas priimtas praleidus įstatymo nustatytą terminą, o terminas nebuvo nei atnaujintas, nei pratęstas, sprendimas naikintinas, juolab, kad ir sisteminis įstatymo aiškinimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tokio termino atstatymo, atnaujinimo ar pratęsimo įstatymas net nenumato (MAĮ 131 str. 2 d., 152 str. 3 d. ir kt.).

2. MAĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu. Dėl ko pagrįstai teigtina, jog pareiškėjos 2009 m. sausio 27 d. pateiktas pasiūlymas susitarti visiškai nesietinas su MAĮ 132 straipsnio 4 dalyje numatytais terminais ir niekaip netrukdė mokesčių administratoriui įstatymo numatytu (per 30 dienų) terminu patvirtinti sprendimą. Teismo praleisto termino skaičiavimas ir jo vertinimas akivaizdžiai prieštarauja ir ABTĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kur vienareikšmiškai nurodoma, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo, o šiuo atveju MAĮ 132 straipsnio 4 dalyje nustatytam 30 dienų terminui, todėl pagrįstai teigtina, kad pasibaigus įstatymo numatytam 30 dienų terminui mokesčių administratoriui išnyko teisė atlikti procesinius veiksmus, o šiuo atveju priimti sprendimą, kas tik dar kartą patvirtina, jog MAĮ 132 straipsnio 4 dalyje nustatytas 30 dienų terminas, kai įstatymų leidėjas nenumato galimybės šį terminą atnaujinti, pripažintinas naikinamuoju, beje tokią teismų praktiką suformavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A2-1125-2003).

3. Teismo išvados, kad į pareiškėjos sąskaitą iš fizinių ir juridinių asmenų pervesta 514 854,75 Lt suma, kuri pagrįstai pripažinta pareiškėjos pajamomis, nes pareiškėja nepateikė jokių susitarimų su nurodytais fiziniais ir juridiniais asmenimis, kurie patvirtintų, jog šios sumos nėra pareiškėjos pajamos, o tai kaip šios lėšos buvo panaudojamos jų apmokestinimui reikšmės neturi, neatitinka tikrovės ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Teismas ne tik nevykdė ABTĮ 81 straipsnyje numatytos pareigos, bet atvirkščiai, užkirto pareiškėjai galimybę teisme pateikti įrodymus.

4. Teismo išvada, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog ji faktiškai mokėjo automobilio įsigijimo išlaidas, pripažintina nepagrįsta ir klaidinga, o Inspekcija nepagrįstai visą automobilio kainą apmokestino GPM.

5. MAĮ 100 straipsnio 2 dalis numato, kad nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu - ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija, t. y. šiuo atveju teismas, todėl teismas nepagrįstai netaikė MAĮ 100 straipsnio 2 dalies, nes pareiškėja augina nepilnametį sūnų, šiuo metu laukiasi kūdikio, ieško darbo ir yra registruota darbo biržoje, o jai priskaičiuotų delspinigių suma labai didelė, t. y. 73 093 Lt (MAĮ 100 str. 1 d. 3 p.). Antra, pareiškėja patikslintu skundu teismui argumentavo, kad Inspekcijos 2009 m. sausio 29 d. sprendime Nr. 14.4-115/2008-8 delspinigiai jai nuo priskaičiuotų sumų buvo skaičiuojami atitinkamai 2004 metais už 516 ir 787 dienas, 2005 m. už 787 dienas, 2006 m. už 574 dienas, 2007 m. už 208 dienas, kas pripažintina kaip nepagrįstai ir neteisėtai per didelių sumų priskaičiavimas už labai ilgą terminą, o jų perskaičiavimas atitinkamai keičia ir kitus duomenis. Teismas nepagrįstai nesivadovavo ir netaikė Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų bei Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimo „Dėl administracinių teisės pažeidimų ir mokesčių administravimo“ nuostatų, kur sakoma, kad nors pagal Konstituciją Seimas turi kompetenciją įstatymais nustatyti valstybinius mokesčius, taip pat teisinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas gali už mokesčių įstatymų pažeidimus nustatyti bet kokios rūšies teisinę atsakomybę ar bet kokios rūšies nuobaudas, taip pat ir bet kokio dydžio baudas. Šioje byloje skaičiuoti pareiškėjai delspinigiai už du ir daugiau metų yra akivaizdžiai neproporcingi (neadekvatūs) teisės pažeidimui, o MAĮ 97 straipsnio 2 dalis nenumatanti delspinigių skaičiavimo terminų akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 161-166) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti, ar MAĮ 97 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, netenkintinas, nes MAĮ įtvirtintas delspinigių skaičiavimas yra mokesčių mokėtojų privalomos vykdyti prievolės, t. y. laiku ir teisingai sumokėti mokesčius, užtikrinimo priemonė. Pagal bendruosius teisės principus prievolės užtikrinimo priemonė yra taikoma iki prievolės įvykdymo momento (šiuo atveju delspinigiai skaičiuojami iki faktiško mokesčių sumokėjimo), arba iki įstatymu nustatyto apribojimo iki kada prievolė turi būti įvykdyta (šiuo atveju ne ilgiau kaip 180 dienų nuo mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos). Atsakovo manymu, MAĮ 97 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 160) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl: 1) pareiškėjos gautos 514 856,75 Lt sumos priskyrimo pareiškėjos gautoms ir GPMĮ nustatyta tvarka apmokestinamoms pajamoms; 2) pareiškėjai apskaičiuoto GPM, konstatavus, kad pareiškėja pardavė nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įsigytas ne vėliau nei prieš trejus metus; 3) pareiškėjai apskaičiuoto GPM, pripažinus automobilį pajamomis natūra.

Dėl pareiškėjos gautų pinigų priskyrimo pareiškėjos pajamoms.

Administracinėje byloje neginčytinai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 17 d. iki 2007 m. balandžio 20 d. į pareiškėjos asmeninę sąskaitą tarptautiniais pervedimais iš viso pervesta 514 854,75 Lt suma. Tam, kad ši suma būtų pripažinta pareiškėjos pajamomis, mokesčių administratorius turėjo surinkti atitinkamus, tai pagrindžiančius įrodymus. Tuo tarpu mokesčių mokėtojo pareiga buvo pateikti faktinius duomenis leidžiančius teigti kitaip. Priešingu atveju sprendimas negalėtų ir neturėtų būti priimamas besikreipusio teisminės gynybos asmens naudai. Vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas mokestinę bylą dėl įpareigojimo sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį nepagrindus gautų pajamų, administracinėje byloje Nr. A17-301/2007 (procesinio sprendimo kategorija 9.1) yra pažymėjęs, kad „Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Pastaruoju klausimu taip pat yra pasisakiusi Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-203-2005 Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija“.

Byloje mokesčių administratoriaus surinkti ir pateikti įrodymai leido tvirtinti ir pirmosios instancijos teismui patvirtinti, kad ginčo pinigai gauti iš užsienio priskirtini pareiškėjos pajamoms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Pareiškėjos tvirtinimas esą šie pinigai buvo skirti užsienio piliečio M. D. S. poreikių tenkinimui nėra pagrįstas faktiniais duomenimis. Esantys duomenys byloja priešingai. Mokesčių administratoriaus apklaustas M. D. S. teigė, jog pinigai pareiškėjai buvo siunčiami išskirtinai pastarosios naudai. Nekilnojamasis turtas, į kurį teigiama buvus investuotos gautos piniginės lėšos laiko tarpu nuo 2004 m. kovo 23 d. iki 2005 m. spalio 19 d., nuosavybės teise priklausė pareiškėjai, todėl jos pateikti 2004 m. gruodžio 9 d. ir 2005 m. rugpjūčio 22 d. UAB „Gauduva“ atliktų darbų aktai, 2004 m. lapkričio 6 d. ir 2005 m. sausio 26 d. pareiškėjos sudarytos baldų pirkimo pardavimo sutartys priskirtini pareiškėjos nuosavybės teise priklausančio turto remontui, o tai reiškia, kad iš užsienio gauti pinigai buvo skirti asmeninių poreikių tenkinimui. Kita dalis pareiškėjos pateiktų dokumentų (dėl šaldytuvo pirkimo, trinkelės grindinio, bordiūro elementų) negali tarnauti, kaip patvirtinantys pareiškėjos poziciją, nes juose nenurodytas nei pirkėjas, nei jo adresas. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad iš užsienio gauti pinigai buvo skirti ne asmeniškai pareiškėjai, o kitų asmenų pavedimams vykdyti, darbams atlikti ir panašiai. Tai, kad pareiškėja galimai ateidavo paimti pinigų kartu su M. D. S., neįrodo ginčo pinigų priskyrimo kitam asmeniui.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pareiškėjos iš užsienio gautą pinigų sumą pripažino E. V. pajamomis ir jas apmokestino pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą. Iš pareiškėjos (apelianto) pusės vis dėlto nebuvo pateikta įtikinamų faktinių duomenų, kurie leistų suabejoti, o galiausiai ir paneigti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus. Būtina pastebėti, kad ne bet kokie dokumentai (kiti įrodymai), kurie pateikiami, siekiant pagrįsti savo (šiuo atveju pareiškėjos) paaiškinimus, gali turėti teisinę reikšmę, o tik tie, kurie turi aiškias, ar nesunkiai suprantamas sąsajas tarp gautų pinigų siuntėjų ir atliktų darbų, įsigytų daiktų, suteiktų paslaugų ar panašiai, tų konkrečių pinigų siuntėjų naudai arba kitų asmenų naudai, bet pinigų siuntėjų nurodymu. Galimi liudytojų, kuriuos prašyta iškviesti bei apklausti, parodymai pareiškėjos naudai be jų parodymus patvirtinančios dokumentinės medžiagos būtų abejotini ir negalėtų sąlygoti priešingo sprendimo priėmimo.

Dėl nekilnojamojo turto pardavimo ir jo apmokestinimo GPM.

Pareiškėja 2005 m. spalio 10 d. pardavė užsienio piliečiui ½ ginčo nekilnojamojo turto dalį už kurią gavo 40 000 Lt. Iš 2004 m. vasario 18 d. žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad parduotą užsienio piliečiui turto dalį bei kitą šio turto dalį, pareiškėja įsigijo už 45 000 Lt. Tarp paminėtų sandorių laiko tarpas yra mažesnis negu trys metai. Gautos pajamos nebuvo deklaruotos ir mokestis nesumokėtas, todėl mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo ½ nekilnojamojo turto dalis buvo parduota užsienio piliečiui, gautas pajamas apmokestino 15 % tarifu (GPMĮ 6 str. 2 d. 9 p., 17 str. 21 p. 19 str., 22 str., 27 str.).

Apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, kad šiame epizode ir būtent dėl nekilnojamojo turto dalies adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėja turėjo mokėti kitokio dydžio mokestį nuo gautų pajamų. E. V. apjungia visas už 2005 m. apskaičiuotas mokesčio sumas, o taip yra iškraipoma reali situacija dėl aptariamo nekilnojamo turto pardavimo pajamų apmokestinimo pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą.

Dėl pareiškėjai apskaičiuoto GPM, pripažinus automobilį pajamomis natūra.

E. S. (E. V.) vardu pagal 2004 m. rugsėjo 6 d. pirkimo pardavimo sutartį iš uždarosios akcinės bendrovės „Silberauto“ pirktas automobilis Mercedes-Benz. Pirkimo pardavimo sutarties 3 p. nurodyta, kad 16 300 Lt avansą sumoka D. K., o likusią prekės dalį įsipareigoja sumokėti M. D. S. 2004 m. rugsėjo 14 d. įmonės „Regitra“ duomenų bazės duomenis minėtas automobilis įregistruotas E. S. (E. V. vardu). 2008 m. spalio 17 d. automobilis Mersedes Benz išregistruotas ir įregistruotas A. D. vardu.

Mokestinio tyrimo metu pareiškėja nepaaiškino, kokiu pagrindu dalį pinigų už transporto priemonę sumokėjo D. K., vėliau teigė mokėjusi pati tą dalį, o M. D. S. patvirtino sumokėjęs likusią dalį už automobilį. Pirkimo pardavimo sutartis nuginčyta nebuvo. Byloje nėra įrodymų dėl to, kad pareiškėja už automobilį mokėjo pati, ar už ją sumokėjo kiti asmenys taip padengdami kitokiu pagrindu atsiradusius finansinius įsipareigojimus. Dėl to, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi ir 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis gautas turtas pagrįstai priskirtas pajamoms natūra ir apmokestintas.

Dėl sprendimo dėl patikrinimo akto priėmimo termino.

Sprendimas dėl patikrinimo akto, su kuo sutinka ir Inspekcija, turėjo būti priimtas 2009 m. sausio 28 d. , tačiau priimtas 2009 m. sausio 29 d. Tvirtinama terminą nebuvus praleistą, nes E. V. 2009 m. sausio 27 d. pateiktas prašymas dėl susitarimo pasirašymo tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus pateko į pastabų dėl patikrinimo akto sąvoką. Tokiu atveju, mokesčių administratoriaus nuomone, taikytina Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata – „tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas pateikia pastabų dėl patikrinimo akto, sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo turi būti priimtas per 30 dienų nuo tos dienos, kai mokesčių administratorius šias pastabas gauna“.

Įstatymų leidėjas neapibrėžė pastabų sąvokos, bet, teisėjų kolegijos vertinimu, į ją nepatenka prašymas dėl susitarimo. Mokestinės teisės prasme tai skirtingos kategorijos. Pirmuoju atveju išreiškiami atitinkami pastebėjimai dėl patikrinimo akto, o antruoju atveju ne kritikuojama, o siūloma tartis dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tokiu atveju netaikytina Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 4 dalyje esanti paminėta taisyklė. Pripažintina buvus praleistą terminą priimti sprendimui dėl patikrinimo akto, bet padaryta pažaida nėra esminė. Be to, būtina pabrėžti, kad mokesčių administratorius vis dėl to turėjo turėti laiko apsvarstyti pateiktam prašymui. Šis vienos dienos neatitikimas su įstatymo leidėjo nustatytu terminu niekaip nepažeidė pareiškėjos teisių bei interesų. Tai – procedūrinis pažeidimas, kuris niekaip nepaneigia terminų instituto. Kita vertus, galima teigti, kad pareiškėjai net suteiktas ilgesnis laiko tarpas vietos mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimui, o tai reiškia, kad minimu aspektu apeliacija dėl skundžiamo teismo sprendimo ir mokesčių administratoriaus teisės aktų naikinimo nėra pagrįsta.

Dėl delspinigių skaičiavimo termino ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių teisėje delspinigiai gali būti traktuojami ir kaip tam tikra sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius. Delspinigiai taip pat yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-442-438/2010 yra pažymėjęs, kad “Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo.

Vienu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Remiantis šiuo pagrindu, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis, pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus, turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną.

Kitas delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Tuomet delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo ir tęsiamas iki mokesčių mokėtojas sumokės sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas, bet ne ilgiau nei nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje. Joje numatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju - mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, - ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio Įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (padavus skundą dėl mokestinio ginčo), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas”.

Teisėjų kolegija palaiko teisės normų reguliuojančių delspinigių skaičiavimą interpretavimą. Nemato pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes, kaip jau buvo minėta, mokesčių teisėje delspinigiai galėtų būti traktuojami ir kaip sankcija. Siekiant užtikrinti mokesčių mokėjimą, jų surinkimą įstatymų leidėjas gali numatyti baudas, delspinigius. Delspinigių skaičiavimo terminas, kuris šiuo atveju nėra aiškiai neproporcingas pareiškėjos padarytai teisei priešingai veikai, nėra visiškai neapibrėžtas. Yra numatyta keletas delspinigių skaičiavimo etapų bei maksimalus jų laiko tarpas. Numačius perdėm trumpus delspinigių skaičiavimo terminus būtų sudarytos prielaidos vengti sumokėti apskaičiuotus mokesčius. Šiuo atveju, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, atitinkamas teisinis vienetas, naudojant teisėtą poveikio priemonę – delspinigius, yra drausminamas bei įpareigojamas vykdyti teisės aktais nustatytą prievolę – sumokėti apskaičiuotus mokesčius, o kadangi tai nepadaroma tinkamai bei laiku turi sumokėti ir su jais susijusias sumas. Delspinigių skaičiavimo terminas už du ir daugiau metų pats savaime dar nereiškia, jog yra pažeidžiami teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai. Esminę reikšmę turi tai, ar mokestinės atsakomybės visuminis teisinis reguliavimas yra toks, kuris sudaro teisines prielaidas priversti asmenį sumokėti nesumokėtą mokestį. Seimas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus, turi teisę įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas mokesčių išieškojimas. Mokesčių mokėtojas turi „konstitucinę pareigą laiku sumokėti nustatyto dydžio mokesčius. Mokesčiai yra būtina valstybės funkcionavimo sąlyga, todėl konstitucinė pareiga mokėti įstatymais nustatytus mokesčius įstatymuose yra įtvirtinta kaip valstybės reikalavimas, skirtas visiems mokesčių mokėtojams. Mokesčių mokėtojas privalo dalį savo nuosavybės, kuri yra išreiškiama tam tikra pinigų suma, pervesti į valstybės (savivaldybės) biudžetą, nes kitaip būtų pažeistas viešasis interesas bei kitų asmenų teisės ir įstatymų saugomi interesai. Pažymėtina, kad siekdama užtikrinti konstitucinės pareigos mokėti mokesčius vykdymą valstybė gali nustatyti teisinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus, tokios atsakomybės rūšis, atitinkamas nuobaudas, taip pat ir baudas, kurios gali būti skiriamos fiziniams ir juridiniams asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

Taigi mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo delspinigius už visą nurodytą laiko tarpą, o kreiptis į Konstitucinį Teismą aukščiau išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, abejonė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalis pagal savo turinį, reguliavimo apimtį, formą prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, nekyla.

Dėl atleidimo nuo delspinigių.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims).

Aplinkybių numatytų Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, todėl šiuo pagrindu mokesčių mokėtojas nuo delspinigių mokėjimo tikrai negalėjo būti atleistas.

Tam, kad galėtų būti pasiremta Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėtų būti neginčytinai įrodyta, jog fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Iš turimos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja (apeliantas) nėra pensinio amžiaus, duomenų apie neįgalumą nepateikta, nėra įrodymų apie reikalingą gydymą, medicininę profilaktiką ir reabilitaciją.

E. V. apeliaciniame skunde nurodė esanti registruota darbo biržoje, tačiau duomenų apie tai nepateikta. Dokumentiškai nepatvirtinama ir apie gaunamą socialinę pašalpą. Taigi, ji neatitinka nei vienos iš sąlygų įtvirtintų Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl negali būti atleista nuo delspinigių ir pagal kitą Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę.

Vadinasi, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti paliktas galioti nepakeistas, kaip teisėtas bei pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius