- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-03
- Bylos Nr.
- 1A-379-382-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Pocius (pirm.), Eduardas Maškevičius, Valentinas Janonis
- Nuteistasis
- G. K.
- Nukentėjusysis
- R. J.
- Advokatai
- Henrikas Mackevičius
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė nustatyta vieneri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo.
Pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Iš G. K. priteista 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. J..
Aprašomoji dalis
nustatė
G. K. nuteistas už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų: 2008 m. lapkričio 2 d. apie 22.00 val., Klaipėdoje, Kauno g. 39 namo kieme, važiuodamas automobiliu „Audi A6” atbuline eiga, gali būti, kad užkliudė automobilį „Opel Vectra“, nežymiai jį apgadindamas, o išėjus išsiaiškinti automobilio „Opel Vectra“ savininkui R. J., viešoje vietoje, minėto namo kieme, tyčia dėl mažareikšmės dingsties išsitraukė iš po drabužių turėtą teleskopinę lazdą ir ja sudavė R. J. taikydamas į galvą ne mažiau kaip 7 smūgius, tačiau šiam užsidengus galvą rankomis, pataikė į rankas, padarydamas muštinę žaizdą ir poodinę kraujosruvą aplinkui dešinio dilbio viršutinį paviršių, kairės plaštakos V delnakaulio lūžimą, poodinę kraujosruvą ir dvi muštines žaizdeles kairiame dilbyje, poodines kraujosruvas kairiame žaste, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei vartojo necenzūrinius žodžius R. J. atžvilgiu, ir pasišalino link Kauno g. 41 namo, Klaipėdoje. Tęsdamas nusikalstamą veiką, po 5 minučių, G. K. sugrįžo į įvykio vietą su nenustatytais trimis vaikinais, vienas iš kurių sudavė R. J. kumščiu vieną smūgį į veidą, padarydamas poodinę kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke ir muštinę žaizdelę ant dešiniojo antakio bei sudavė D. Š. buteliu vieną smūgį per galvą, padarydamas kaktos muštinę žaizdą, galvos sumušimą, po to G. K. su nenustatytais asmenimis užgauliojo R. J., jo žmoną R. J., vartojo jų atžvilgiu necenzūrinius žodžius. Taigi G. K. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuosprendį panaikinti ir atleisti G. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei perduoti jį laiduotojų K. M. ir G. N. atsakomybėn, taip pat įpareigoti G. K. sumokėti nukentėjusiajam R. J. 4000 Lt neturtinės žalos kompensaciją. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra sąlygų G. K. taikyti BK 40 str. nuostatas bei atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. BK 40 str. 1 d. nustato, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei. BK 40 str. 3 d. įtvirtina, kad laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. BK 40 str. 1 d. taip pat numato, kad nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti atleistas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Taigi BK 40 str. taikymui turi būti sąlygos, susijusios su veikos sunkumu, bei sąlygos, susijusios su laiduotojo asmenybe.
G. K. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., t. y. atsižvelgiant į BK 11 str. 3, 4 d., G. K. padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą, todėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, susijusi su nusikalstamos veikos sunkumu, egzistuoja.
Byloje pateikti K. M. bei G. N. prašymai perduoti kaltinamąjį G. K. pagal laidavimą. Laiduotojas K. M. yra Lietuvos kariuomenės Karinių jūros pajėgų PML „Kuršis“ REKD radarų komandos vadas. Kaltinamasis G. K. yra šio asmens tiesioginis pavaldinys, todėl K. M. gali daryti kaltinamajam teigiamą įtaką, be to, tiesioginio viršininko buvimas laiduotoju labiau įpareigotų ir patį kaltinamąjį – dėl netinkamo G. K. elgesio neigiami padariniai jam gali kilti ir tarnyboje. Laiduotojas G. N. yra nuteistojo G. K. krikšto tėvas, dirba Klaipėdos teritorinėje muitinėje, turi III klasės muitininko pareiginį laipsnį, todėl, būdamas kaltinamojo laiduotoju, turėtų galimybę daryti kaltinamajam teigiamą įtaką bei rodyti jam subrendusio ir atsakingo žmogaus pavyzdį. Taigi abu laiduotojai yra verti teismo pasitikėjimo, turi galimybę daryti teigiamą įtaką G. K., todėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, susijusios su laiduotojų asmenybe, taip pat egzistuoja.
Nors teismas teigia, kad laiduotojai K. M. bei G. N. nėra tie asmenys, kurie galėtų daryti teigiamą įtaką G. K., nes nėra jokių duomenų apie kokius nors laiduotojų ir kaltininko asmeninius ryšius, be to, nusikaltimai, už kuriuos G. K. teisiamas, niekaip nesusijęs su jo darbine veikla, o K. M. gerai net nežino, už kokią veiką teisiamas G. K., o G. N. nedaug žino apie G. K. laisvalaikį ar draugus, gyvenimo sąlygas, tačiau tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Nors G. K. atliko nusikalstamas veikas, nesusijusias su jo darbine veikla, tačiau tai nesuvaržo K. M. galimybių daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad G. K., atlikdamas tarnybą Lietuvos kariuomenės Karinėse jūrų pajėgose didžiąją laiko dalį (visą savaitę, neįskaitant savaitgalių, t. y., darbo dienomis mažiausiai po 8 valandas tarnybos laiko) praleidžia tarnyboje, kurios metu yra tiesiogiai pavaldus K. M.. Todėl nėra jokios abejonės dėl K. M. galimybės daryti G. K. teigiamą įtaką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-06-03 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.2K-239/2008 nurodė, kad laiduotojas turi turėti autoritetą kaltininko, kuris atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, atžvilgiu. K. M. turi neabejotiną autoritetą nuteistojo G. K. atžvilgiu – nuteistasis yra sudaręs profesinės karo tarnybos sutartį ketveriems metams (pagal BK 40 str. 4 d. laidavimas nustatomas iki trejų metų terminui, kitaip sakant, laidavimas baigsis, iki G. K. atliks profesinę tarnybą pagal sutartį), taigi bent artimiausią ateitį nuteistasis sieja su karine tarnyba. Akivaizdu, jog karinės tarnybos siekiančiam asmeniui jo viršininkas bei aukštesnį karinį laipsnį turintis karys yra autoritetas. Kitas laiduotojas G. N. yra G. K. krikšto tėvas, teisiamojo posėdžio metu teigiamai charakterizavo nuteistąjį G. K., tačiau nurodė, kad jo poelgio nepateisina. G. N. taip pat nurodė, jog bendrauja su G. K. per šeimos šventes, žino, kad G. K. gyvena atskirai nuo tėvų su drauge V. M., su kuria planuoja vedybas, todėl akivaizdu, kad šis asmuo žino apie G. K. asmeninį gyvenimą. Tai, kad laiduotojas nedaug žino apie nuteistojo G. K. laisvalaikį bei neleidžia laisvalaikio drauge su nuteistuoju, negali būti pagrindu teigti, jog šis asmuo nepadarys nuteistajam teigiamos įtakos. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje akcentuojamas laiduotojo autoritetas kaltininko atžvilgiu. Akivaizdu, kad asmeniu, turinčiu autoritetą kaltininko atžvilgiu, laikytinas ne jo bendraamžis, o vyresnis ir didesnę gyvenimo patirtį sukaupęs asmuo. Įprasta situacija, jog jaunas žmogus didesnę dalį savo laisvalaikio praleidžia su bendraamžiais draugais, tačiau vyresniųjų autoritetas dėl to nėra paneigiamas – būdamas žymiai vyresniu už kaltininką asmeniu, laiduotojas negali kontroliuoti kaltininko laisvalaikio, tačiau laiduotojo autoritetas šiuo atveju pasireiškia kaltininko pagarba vyresniajam asmeniui bei baime sulaukti neigiamo savo veiksmų įvertinimo iš gerbiamo žmogaus pusės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BK 40 str. 3 d. laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys, taigi laiduotojais neprivalo būti kaltininko tėvai. Vertinant G. N. galimybę daryti G. K. teigiamą įtaką, atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis šiuo metu gyvena atskirai nuo tėvų, ketina susituokti, todėl G. N. galimybės teigiamai paveikti nuteistąjį yra ne mažesnės nei G. K. tėvų. K. M. bei G. N. buvimas G. K. laiduotojais užtikrintų teigiamos įtakos kaltininkui darymą tiek G. K. atliekant tarnybos pareigas, tiek ir gyvenant asmeninį gyvenimą, todėl šiems asmenims esant nuteistojo laiduotojais būtų tinkamai garantuota, jog daugiau nusikalstamų veikų G. K. nebeatliks. Pažymėtina, kad prisiimdami už kaltininką atsakomybę laiduotojai prisiima ne tik moralinę pareigą, bet, teismui nusprendus, ir finansinę riziką. Šioje byloje buvo abiejų laiduotojų prašymai paskirti užstatą iki vieno tūkstančio litų, o teisiamojo posėdžio metu G. N. nurodė, kad galėtų sumokėti ir didesnį nei tūkstantis litų užstatą. Esant šiai situacijai galima daryti pagrįstą išvadą, kad laiduotojų K. M. bei G. N. ketinimai daryti teigiamą įtaką nuteistajam G. K. yra rimti.
Taip pat šioje byloje yra nustatytos ir kitos BK 40 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pagal byloje surinktus duomenis, G. K. kitų nusikalstamų veikų nebuvo atlikęs, dar ikiteisminio tyrimo metu visiškai prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo, visa padaryta turtinė žala atlyginta ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu G. K. nurodė, jog sutinka atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą, tačiau nesusitarta dėl neturtinės žalos dydžio. Šiuo klausimu pažymėtina, jog kaltinamasis ne kartą siūlė nukentėjusiajam sumokėti 5000 Lt neturtinės žalos kompensaciją.
Tuo tarpu teismo išvados, jog G. P. tik iš dalies pripažįsta savo kaltę, nes neigia nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – buvimą, o nepripažindamas savo kaltės dėl to negali ir gailėtis, dėl padarytos žalos atlyginimo nesusitarė, todėl nėra visų būtinų BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų, taip pat yra nepagrįstos.
BK 138 str. 1 d. nustato, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet nukentėjusiajam asmeniui nekilo BK 135 str. 1 d. numatyti padariniai. BK 138 str. 2 d. numato kvalifikuotą šios nusikalstamos veikos sudėtį, o kaip vieną iš kvalifikuojančių šią nusikalstamą veiką požymių numato chuliganiškas paskatas. Taigi chuliganiškos paskatos (mažareikšmė dingstis atlikti nusikalstamą veiką) šiuo atveju yra ne tik nusikalstamos veikos motyvas, bet ir nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis. Neigti chuliganiškas paskatas reikštų veikos kvalifikavimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. neigimą. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo neigiama, kad veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. G. K., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu, nupasakojo jo prisimenamas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes. G. K. savo duotais paaiškinimais nebandė klaidinti teismo, išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Pažymėtina, kad iš įtariamojo (kaltinamojo) pusės būtų nelogiška neigti aplinkybes, sudarančias kvalifikuojantį nusikalstamos veikos požymį, tačiau neginčyti paties veikos kvalifikavimo, kadangi už kvalifikuotos sudėties nusikalstamos veikos padarymą BK numato griežtesnę atsakomybę. Taigi nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. neneigimas bei visiškas prisipažinimas padarius veiką laikytinas visišku G. K. kaltės pripažinimu.
Gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos padarymo yra subjektyvus dalykas, kurį įvertinti sudėtinga. Todėl vertinant, ar nusikalstamą veiką atlikęs asmuo iš tiesų gailisi, atsižvelgtina į tai, kokius veiksmus asmuo atliko po nusikalstamos veikos padarymo. Objektyviai vertinant, nuteistojo G. K. veiksmai po nusikalstamos veikos atlikimo rodo jo gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos padarymo. 2008-11-10 įteikus G. K. pranešimą apie įtarimą bei apklausiant ikiteisminio tyrimo metu, G. K. parodė, kad su jam reiškiamais įtarimais sutinka, ir nupasakojo prisimintas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, t. y. nebandė neigti nusikalstamos veikos padarymo, neklaidino ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų. G. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, teigė, kad gailisi dėl savo veiksmų, ir jo gailėjimasis pasireiškė ne tik teiginiais, bet ir realiu padarytos žalos atlyginimu – 2008-12-04 mokėjimo nurodymu G. K. apmokėjo Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo gydymo išlaidas, 2009-02-21 pašto perlaida kompensavo nukentėjusiojo R. J. nurodytą turtinę žalą, pasireiškusią mobiliojo ryšio telefono sugadinimu. Pats nukentėjusysis R. J. 2008-11-10 vykusios apklausos metu nurodė, kad po įvykio, kurio metu nukentėjusysis sužalotas, G. K. buvo atvykęs pas jį, atsiprašė jo, nepraėjus po įvykio ir aštuonioms dienoms ir dar iki pranešimo apie įtarimą įteikimo (nukentėjusiojo apklausa atlikta 2008-11-10 nuo 10.00 val. iki 10.40 val., įtarimas įteiktas ir įtariamasis apklaustas 2008-11-10 16.00 val.-17.10 val.), tačiau pats nukentėjusysis teigė, jog tuo metu nebuvo apsisprendęs, ar norės su G. K. susitaikyti. Taigi nuteistasis iš tiesų gailisi dėl savo veiksmų ir siekia kompensuoti padarytą žalą.
Nuteistasis G. K. visiškai atlygino padarytą turtinę žalą, be to, net kelis kartus siūlė nukentėjusiajam 5000 Lt kompensaciją už padarytą neturtinę žalą, tačiau, nukentėjusiajam reikalaujant didesnės sumos, susitarimas nebuvo pasiektas. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, nuteistasis G. K. nurodė, jog nukentėjusiajam už jo patirtą neturtinę žalą galėtų sumokėti 5000 Lt. Todėl teismui įvertinus nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą 5000 Lt, o nuteistajam G. K. sutinkant su šiuo neturtinės žalos dydžiu, teismas galėjo atleisti G. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kartu įpareigodamas sumokėti nukentėjusiajam minėto dydžio neturtinės žalos kompensaciją. Atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaltinamasis privalo būti bent iš dalies atlyginęs padarytą žalą ar įsipareigojęs ją atlyginti (BK 40 str. 2 d. 3 p.). Akivaizdu, kad ši teisės norma numato dvi alternatyvias sąlygas - dalinį žalos atlyginimą arba įsipareigojimą atlyginti žalą, be to, nusikaltimu padarytos žalos ši teisės norma neskirsto į turtinę ir neturtinę. G. K., atlyginęs visą nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, įvykdė pirmąją sąlygą, todėl net nepasiekus susitarimo dėl neturtinės žalos dydžio, laikytina, kad nuteistasis G. K. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Prieš pateikiant apeliacinį skundą, nuteistasis G. K. pašto perlaida pervedė nukentėjusiajam R. J. 1000 Lt sumą. Ši suma nebuvo nukentėjusiajam sumokėta anksčiau, kadangi iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nebuvo jokio objektyvaus nukentėjusiojo R. J. patirtos neturtinės žalos įvertinimo. Atleidus G. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, G. K. įsipareigotų teismo nustatytu terminu sumokėti nukentėjusiajam likusią neturtinės žalos kompensacijos dalį – 4000 Lt.
G. K. informuotas apie BK 40 str. 7, 8 d. numatytas naujos nusikalstamos veikos padarymo pasekmes – jeigu atleidus G. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą jis laidavimo metu padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti klausimą dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. G. K. taipogi žinoma, kad jam laidavimo metu padarius naują tyčinį nusikaltimą, sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustotų galioti ir būtų sprendžiama dėl G. K. baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Tai leidžia teigti, jog G. K. visiškai atlygins padarytą neturtinę žalą, laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija, priešingai nei apeliantai, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. K. BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas, nes nėra visų būtinų BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų, t. y. G. K. tik iš dalies pripažįsta savo kaltę ir nesusitarė dėl padarytos žalos atlyginimo.
BK 59 str. 1 d. 2 p. nustato, kad kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte teismams išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Nors nuteistasis G. K. per pirminę apklausą 2008-11-10 parodė, kad kaltę pripažįsta visiškai, tačiau toliau davė parodymus, prieštaraujančius kai kurioms esminėms įtarime nurodytoms įvykio aplinkybėms, t. y. parodė, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis, pirmasis jam į veidą sudavė nukentėjusysis, o jis nukentėjusiajam sudavė tik gindamasis, gindamasis pabėgo ir iš įvykio vietos, be to, grįžo į įvykio vietą kartu su savo drauge, o jo iš matymo pažįstami draugai jau buvo įvykio vietoje ir jis nematė, kaip jie smurtavo prieš nukentėjusiuosius. Beje, šios versijos G. K. laikėsi ir per akistatą su nukentėjusiuoju R. J. 2008-12-04. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2008-12-23 G. K. pateikus patikslintą įtarimą (iš esmės analogiškam pirminiam), pastarasis apklausiamas, beje, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies ir pasilieka prie savo parodymų, duotų 208-11-10. Taigi apeliacinio skundo teiginys, kad G. K. visiškai pripažino savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teisme G. K. taip pat laikėsi savo versijos, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo gindamasis, ir nors, priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad į konflikto vietą sugrįžo ne tik su savo drauge, bet ir kitais trimis savo draugais, vienas kurių sudavė nukentėjusiajam R. J. į veidą, o kitam nukentėjusiajam D. Š. buteliu per galvą, tačiau vėliau parodė, kad nematė, kas ir su kuo sudavė D. Š., nes kaip tik tada grįžinėjo link įvykio vietos, t. y. iš esmės vėl sugrįžo prie ikiteisminio tyrimo metu iškeltos versijos, kad į įvykio vietą sugrįžo jau po to, kai jo draugai pavartoto smurtą prieš nukentėjusiuosius. Be to, G. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apylinkės teisme neatskleidė savo draugų, smurtavusių prieš nukentėjusiuosius, tapatybės duomenų, motyvuodamas tuo, kad jie neva gyvena Anglijoje ir jis žino tik jų vardus, tačiau tokia nuteistojo versija, kurią patvirtino ir nuteistojo draugė liudytoja V. M., yra visiškai neįtikėtina, atsižvelgiant į tai, kad šiuos draugus pats nuteistasis įvykio išvakarėse pasikvietė pas save į svečius. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, jog nuteistasis G. K. duodamas parodymus nebuvo nuoširdus, todėl pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs G. K. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu turinį, pagrįstai nenustatė BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo.
BK 40 str. 2 d. 3 p. nustatyta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti. Kolegijos nuomone, nė vienos iš dviejų minėtų alternatyvių sąlygų šioje byloje nėra. Apeliantas net neginčija, kad susitarimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo iki pat apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo nebuvo pasiektas. Po nuosprendžio paskelbimo dėl neturtinės žalos atlyginimo sąlygų nuteistasis su nukentėjusiuoju taip pat nesusitarė, laikydamasis apeliaciniame skunde deklaruotos nuostatos, kad jį sumokėti nukentėjusiajam neturtinę žalą turėtų įpareigoti teismas, atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Kolegija negali sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad G. K., atlyginęs visą nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, įvykdė pirmąją iš BK 40 str. 2 d. 3 p. nustatytų alternatyvių sąlygų, todėl net nepasiekus susitarimo dėl neturtinės žalos dydžio, laikytina, kad nuteistasis G. K. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kolegija mano, jog tam, kad būtų galima pripažinti dalinį žalos atlyginimo faktą, tokios žalos atlyginta dalis turi būti reikšminga, rodanti nuoširdžius kaltininko ketinimus sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Iš bylos matyti, kad G. K. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam R. J. buvo padaryta 350 Lt turtinė žala (mobiliojo ryšio telefono sugadinimas) ir 5000 Lt neturtinė žala. Nors G. K. turtinę žalą atlygino, tačiau ši žala lyginant su neturtine žala nėra tokia reikšminga. Tuo tarpu po nuosprendžio paskelbimo iš teismo priteistos 5000 Lt neturtinės žalos G. K. atlygino tik 1000 Lt, o apeliaciniame skunde nurodė, kad ši suma nebuvo nukentėjusiajam sumokėta anksčiau, kadangi iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nebuvo jokio objektyvaus nukentėjusiojo R. J. patirtos neturtinės žalos įvertinimo. Toks apeliacinio skundo teiginys ne tik prieštarauja to paties apeliacinio skundo teiginiui, kad dar ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis kelis kartus siūlė nukentėjusiajam 5000 Lt kompensaciją už padarytą neturtinę žalą, bet ir nuteistojo gynėjo teisiamajame posėdyje išsakytam teiginiui, kad jeigu žala būtų 3000 Lt, ją nuteistasis sumokėtų iškart. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad nuteistojo deklaruojami ketinimai atlyginti nukentėjusiajam neturtinę žalą nėra nuoširdūs, nežymia daline įmoka (visiškai neatitinkančia jo paties ir jo gynėjo deklaruojamiems ketinimams) po jam nepalankaus teismo nuosprendžio jis siekia tik formaliai pagrįsti savo apeliacinio skundo teiginį dėl BK 40 str. 2 d. 3 p. sąlygų buvimo. Todėl kolegija neturi jokio pagrindo pripažinti, kad yra BK 40 str. 2 d. 3 p. nustatyta atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtina sąlyga.
Pagal BK 40 str. 1 ir 3 d. reikalavimus laiduotoju gali būti tik teismo pasitikėjimo vertas asmuo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad laiduotojai K. M. bei G. N. nėra tie asmenys, kurie galėtų daryti teigiamą įtaką G. K., nes nėra jokių duomenų apie kokius nors laiduotojų ir kaltininko asmeninius ryšius, be to, nusikaltimai, už kuriuos G. K. teisiamas, niekaip nesusijęs su jo darbine veikla, o K. M. gerai net nežino, už kokią veiką teisiamas G. K., G. N. nedaug žino apie G. K. laisvalaikį ar draugus, gyvenimo sąlygas. Apeliaciniame skunde, išskyrus vien tik teismo kritiką šiuo klausimu, jokių papildomų duomenų, išskyrus tuos, kuriuos jau įvertino apylinkės teismas, paneigiančių teismo abejones dėl laiduotojų atitikimo įstatymo keliamiems reikalavimams, nepateikta, todėl kolegija neturi jokio pagrindo daryti kitokią išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas.
Taigi byloje nesant visų BK 40 str. nustatytų būtinų sąlygų, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. K. neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo G. K. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.