- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-12
- Bylos Nr.
- ATP-605-309/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-29-3-00754-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Zigmas Kavaliauskas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas
teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto B. J. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nutarimo, kuriuo:
B. J. atžvilgiu nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 7 dalyje numatyto teisės pažeidimo nesant teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskirta 100 Lt (vieno šimto litų) dydžio bauda;
ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskirta 2500 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskirta 3500 Lt (trijų tūkstančių penkių šimtų litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 4000 Lt (keturių tūkstančių litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. J. nubaustas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 26 d. 17.48 val. (duomenys neskelbtini) r. sav. kelio (duomenys neskelbtini) vairuodamas automobilį „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) lenkdamas ta pačia kryptimi važiuojantį automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepaliko saugaus tarpo iš šono ir jį kliudė apgadinęs abu automobilius; nepranešęs policijai iš eismo įvykio vietos pasišalino; iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo vartojo alkoholinius gėrimus (nustatytas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis – 1,04 promilių), tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 132, 231.1, 233 punktų reikalavimus, t. y. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu B. J. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje iš dalies pakeisti ir administracinę bylą dėl ATPK 126 straipsnio 4 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies jo atžvilgiu nutraukti.
Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nutarimo dalis dėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį bei 130 straipsnio 1 dalį yra visiškai neteisėta bei nepagrįsta. Jeigu jis netyčia ir pažeidė kokius nors Kelių eismo taisyklių reikalavimus bei sukėlė eismo įvykį, to net nepastebėdamas ir nesuprasdamas, tokiu atveju jis tikrai specialiai tyčia iš eismo įvykio vietos nepasišalino ir net neturėjo jokio pagrindo pasišalinti. Be to, jei po to ir vartojo alkoholį, tai tikrai nežinodamas, jog prieš tai sukėlė kokį nors eismo įvykį. Todėl tokiuose jo veiksmuose tikrai nebuvo administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
Pasak apelianto, iš šio nutarimo matyti, kad pripažindamas jį kaltu dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, nulėmusio kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (ATPK 127 straipsnio 2 dalis), dėl tyčinio pasitraukimo iš eismo įvykio vietos (ATPK 130 straipsnio 1 dalis), bei dėl alkoholio vartojimo po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo (ATPK 126 straipsnio 4 dalis) apylinkės teismas iš esmės rėmėsi 2012 m. rugsėjo 26 d. administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotais pažeidimo faktais, jo blaivumo testo parodymais, eismo įvykio vietos schema, transporto priemonių techninės apžiūros aktais, fotonuotraukomis, nukentėjusiosios D. K. paaiškinimu bei liudytojų, Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK pareigūnų A. Š., D. V. ir G. G. paaiškinimais. Būtent iš šių duomenų teismas nustatė, kad kontaktas tarp jo ir nukentėjusiosios vairuotų automobilių turėjo būti pakankamai stiprus, ir jis tai turėjo pajusti, kadangi, pasak teismo, automobiliui „Audi A4“ buvo padaryti žymūs nubrozdinimai, ir šio automobilio veidrodėlio gaubtas buvo rastas net už 150 m nuo eismo įvykio vietos. Be to, liudytojui A. Š. tą patį vakarą apžiūrint jo vairuotą automobilį apeliantas jam esą sakė, kad juto smūgį – tarsi būtų kliuvę su šaka. Anot teismo, teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai vairuotojai, kliudę tam tikrus objektus, nesuvokia padarę KET pažeidimą (nejunta kontakto), tačiau tokios išvados daromos tik tais atvejais, kada apgadinimai yra nežymūs arba jų iš viso nėra. Šiuo atveju esantys apgadinimai teismui neva neleidžia daryti tokios išvados. Todėl teismas sprendė, kad jis esą turėjo suprasti lenkimo metu kliudęs kitą automobilį, ir iš eismo įvykio pasišalino sąmoningai, t. y. kad yra pagrindas traukti jį administracinėn atsakomybėn tiek pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, tiek ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, kadangi jis net neslėpė, jog po to nuvyko pas savo giminaitį J. K., gyvenantį Mažeikių r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), bei vartojo su juo alkoholį, ir tik po to, sužinojęs apie eismo įvykį, vyko į policiją aiškintis jo aplinkybių, pasak teismo, tokiu atveju esą yra pagrindas jį traukti administracinėn atsakomybėn ir pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, t. y. už alkoholio vartojimą po eismo įvykio nenustačius jo aplinkybių.
Pasak apelianto turėtų būti akivaizdu, jog apylinkės teismas minėtus įrodymus vertino visiškai netinkamai bei nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė šios bylos aplinkybes. Kita vertus, net teismo posėdyje buvo galima suprasti, kad teismas bus neobjektyvus jo atžvilgiu, nes šią bylą nagrinėjusi teisėja dar įrodymų tyrimo metu netiesiogiai išsakė savo nuomonę dėl bylos baigties.
Apeliantas nurodo, kad šioje byloje tiek policijai, tiek teismui buvo paaiškinęs, kad minėtą 2012 m. rugsėjo 26 d., apie 17.30 val., jis savo giminaitei V. I. priklausančiu visureigiu „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš tiesų važiavo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) bei kelyje (duomenys neskelbtini) aplenkė priekyje jo lėtai važiavusį merginos vairuojamą „Audi“ markės automobilį, galbūt tai ir buvo nukentėjusiosios D. K. vairuotas automobilis „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Tačiau tiek savo paaiškinime policijai, tiek ir teisme jis taip pat paaiškino, jog šio lenkimo metu jokio kontakto su automobiliu „Audi“, jeigu jis ir buvo, jis tikrai nejuto bei negirdėjo, be to, jo vairuotame visureigyje garsiai grojo radijas. Todėl, nieko nežinodamas apie jokį eismo įvykį, atvažiavęs į (duomenys neskelbtini) jis visureigį paprasčiausiai pastatė gatvėje prie bažnyčios – atviroje vietoje – bei nuėjo pas savo tolimą giminaitį J. K., su kuriuo jo namuose gėrė alų ir brendį. Ir tik po to, kai apie 20.00 val. jam paskambino visureigio savininkė V. I., jis sužinojo, jog yra padaręs eismo įvykį ir kad jo ieško policijos pareigūnai. Be to, sužinojo, kad jo visureigis „Toyota Land Cruiser“ yra nuvežtas į stovėjimo aikštelę. Dėl to, visiškai net nežinodamas apie tai, kad yra pasitraukęs iš kokios nors eismo įvykio vietos, be to, net nemanydamas, jog gali būti apkaltintas dar ir alkoholio vartojimu iki aplinkybių nustatymo, su V. I. pats savo iniciatyva nuvyko į policijos komisariatą visoms aplinkybėms išsiaiškinti. Policijos komisariate jis taip pat sutiko, jog būtų tikrinamas jo girtumas, kadangi nemanė, jog bus dėl to traukiamas administracinėn atsakomybėn.
Pasak apelianto, jis policijai ir teismui paaiškino, kad, jeigu jis lenkimo metu netyčia ir kliudė nukentėjusiosios automobilį, tai to nematė, negirdėjo bei nesuprato, nes jo vairuotas visureigis „Toyota Land Cruiser“ po šio įvykio visiškai nebuvo nė kiek sužalotas arba deformuotas. Kai šis visureigis jam buvo sugrąžintas, buvo galima matyti tik labai nežymius įbrėžimus dešinės pusės galinio sparno arkos praplatinime. Būtent tai jis užfiksavo fotonuotraukose, kurias pateikė ir teismui. Taigi, teismui turėjo būti akivaizdu, kad jis tikrai nesuprato padaręs kokį nors eismo įvykį. O ir jokių objektyvių požymių, kad tai privalėjo pajusti ar suprasti, nebuvo. Kita vertus, jis visiškai nesupranta, kodėl liudytojas A. Š. teigia, kad jis neva jam prisipažino jutęs kontaktą su nukentėjusiosios automobiliu, jeigu apeliantas to niekada jam nesakė, be to, tokių jo žodžių nėra nei raštiškame paaiškinime policijai, nei žodiniame paaiškinime teismui.
Apelianto teigimu, jo vairuotas visureigis „Toyota Land Cruiser“ eismo įvykio metu buvo apgadintas tik nežymiai, t. y. buvo tik nubrozdintas dešinės pusės galinio sparno praplatinimas, akivaizdžiai matosi ir iš byloje esančių kitų įrodymų: t. y. techninės apžiūros akto, fotolentelės (17 b. l.) ir kt. Be to, tai pripažino savo nutarime ir pats teismas. Po teismo nutarimo jis dar papildomai kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, ten surašytas visureigio „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros aktas bei dar kartą patvirtinta, kad dešinės pusės galinio sparno arkos praplatinimas yra tik įbrėžtas, nedeformuotas ir po įvykio neperdažytas. Taip pat patvirtinta, kad nėra pakeistos ir jokios šio visureigio detalės (aktas pridedamas).
Apelianto manymu, jam sunku įrodinėti, kad jis, galbūt, net nekliudė D. K. automobilio, nors, išskyrus šios nukentėjusiosios paaiškinimą, daugiau jokių kitokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Tačiau, kadangi jis taip pat negali tvirtinti, jog lenkimo metu kontakto su jos automobiliu tikrai nebuvo, be to, kaip žinoma, nesuprasdamas, kad buvo eismo įvykis, po aplenkimo jis nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) bei nepasiliko eismo įvykio vietoje, nematė prasmės ginčyti savo kaltės dėl pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Apelianto įsitikinimu, tai dar tikrai nereiškia, kad jis taip pat tyčia pasišalino ir iš eismo įvykio vietos, bei, žinodamas apie šį eismo įvykį, iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė būtent už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET, ir toks pažeidimas pagal LVAT praktiką yra padaromas tik tyčia (žr. LVAT 2007-09-06 nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007 ir kt.). Tačiau, apelianto manymu, vertinant visus šioje byloje surinktus įrodymus ir visas aplinkybes, turėtų būti akivaizdu, kad jo veiksmuose, nors jis po įvykio iš tiesų nesustojo ir nuvažiavo toliau, nėra jokios tyčios.
Pabrėžia, kad jis tikrai nejuto buvus jo ir D. K. automobilių kontakto. Nors teismas, imdamas pagrindu tik nukentėjusiosios automobiliui padarytus sužalojimus, savo nutarime teigia, kad esą jo bei nukentėjusiosios automobilių kontaktas buvo pakankamai stiprus, ir esą jį jis turėjo pajusti, yra akivaizdu, kad šiuo atveju teismas įvertino ne visas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teismas visiškai neatkreipė dėmesio ir neaptarė, kad jo vairuotas visureigis „Toyota Land Cruiser“ yra didelis automobilis, palyginus su nukentėjusiosios automobiliu, bei yra už jį dvigubai sunkesnis. Be to, su nukentėjusiosios automobiliu kontaktavo tik jo vairuoto visureigio dešiniosios pusės galinė dalis. Todėl, atsižvelgiant į jo vairuotame visureigyje palikusį nežymų nubrozdinimą po kontakto su nukentėjusiosios automobiliu, be to, į jo paaiškinimą ir anksčiau minėtas aplinkybes, teismas neturėjo jokio pagrindo teigti, kad jis tikrai juto arba privalėjo justi buvus automobilių kontaktą. Šiuo atveju, kadangi jo vairuotas visureigis buvo dvigubai sunkesnis už nukentėjusiosios automobilį, pastarasis daugiau ir nukentėjo, be to, nukentėjusiosios automobilis kontaktavo dešine, t. y. vairuotojo, puse ir priekine dalimi, ir todėl dar negalima laikyti, jog jis privalėjo pajausti ir matyti tą patį, ką ir nukentėjusioji. Todėl turėtų būti taip pat akivaizdu, kad ir jo nuvažiavimas iš eismo įvykio vietos buvo lemtas ne kokio nors siekimo išvengti vienokios arba kitokios atsakomybės už kito automobilio apgadinimą, bet buvo paremtas jo įsitikinimu, kad jokio eismo įvykio net neįvyko, dėl to nekyla ir pareiga sustoti bei apie tai pranešti policijai (KET XXX skirsnis). Todėl mano, kad teismui tai turėjo aiškiai matytis ir iš to, kad jis, nuvažiavęs į (duomenys neskelbtini), visureigio „Toyota Land Cruiser“ niekur nepaslėpė, o paliko jį atviroje vietoje – aikštelėje prie bažnyčios. Bet teismas šios aplinkybės, kaip ir kitų pirmiau jo paminėtų aplinkybių nevertino ir dėl jų net nepasisakė, nors jo atstovas teismo posėdyje primygtinai prašė atkreipti į tai dėmesį.
Be to, pasak apelianto, šiame skunde jau minėjo, jog šią jo bylą nagrinėjusi teisėja dar įrodymų tyrimo metu netiesiogiai išsakė savo nuomonę dėl bylos baigties. Nors skundžiamame nutarime apie tai ir neužsimenama, tačiau iš posėdžio garso įrašo turėtų girdėtis, jog, pasisakant nukentėjusiajai D. K., teisėja išreiškė jai užjautą ir pasakė, kad ir jai yra žinomas tas jausmas, kada nudaužiamas automobilio veidrodėlis. Be to, teisėja posėdžio metu pabrėžė, kad kitame teisme jo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, nors jis dar ir neįsiteisėjęs. Tokiu būdu tai tik dar kartą patvirtina, jog teismas dar bylos nagrinėjimo metu buvo šališkas ir neobjektyvus jo atžvilgiu, dėl to ir byloje surinktus įrodymus jis įvertino neobjektyviai.
Pasak apelianto, iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas net netyrė, nesiaiškino bei nepasisakė, dėl kokios priežasties jis turėjo bėgti (pasitraukti) iš eismo įvykio vietos, jeigu jis buvo blaivus, jo civilinė atsakomybė buvo apdrausta (visureigis yra draustas taip pat ir „Kasko“ draudimu) bei automobilis buvo techniškai tvarkingas. Todėl iš šio teismo nutarimo motyvų, jam yra labiau panašu į tai, kad jo kaltė dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo taip pat ir dėl pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, šioje byloje buvo ne įrodinėjama, o tiesiog preziumuojama iš prielaidų, iš esmės motyvuojant, kad, jeigu eismo įvykį juto ir matė nukentėjusioji, tai ir jis esą turėjo jį suvokti, dėl ko, pasišalindamas iš jo, neva veikė sąmoningai. Be to, tą patį galima pasakyti ir dėl jam pritaikytos administracinės atsakomybės už alkoholio vartojimą po esą eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo (ATPK 126 straipsnio 4 dalis), nes, jeigu jis net nežinojo, kad yra padaręs eismo įvykį, tai alkoholio vartojimas, nors ir po jo, administracinės atsakomybės pagal šį straipsnį neužtraukia. Kyla klausimas: ko tada jis važiavo į policijos komisariatą aiškintis bei sutiko, kad būtų tikrinamas jo girtumas? Tai, kad jis tikrai yra kaltas dėl jam inkriminuotų administracinio teisės pažeidimų, numatytų ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje, padarymo, teismas turėjo nustatyti ne iš prielaidų, o pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, bei vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257, 284 straipsniai).
Apelianto įsitikinimu, šioje administracinėje byloje nėra surinkta jokių įrodymų, jog jo veiksmuose yra pažeidimų, numatytų ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, įvykiai bei sudėtys.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 302¹¹ straipsnyje yra numatyta, jog apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
Teismas pažymi, kad teismo posėdžio metu daromas garso įrašas nėra sudėtinė bylos dalis ir prie bylos nepridedamas. Esminės teismo posėdžio aplinkybės fiksuojamos teismo posėdžio protokole.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą nutarimą, buvo šališkas jo atžvilgiu, kadangi dar įrodymų tyrimo metu išsakė poziciją dėl bylos baigties, reiškė palankumą nukentėjusiajai D. K., nurodė, kad baudžiamojoje byloje jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs bylos medžiagą konstatuoja, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutarimą būtų buvęs šališkas. Tai, kad teismo posėdžio metu teisėja pareiškė užuojautą nukentėjusio automobilio vairuotojai, kad padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nesudaro pagrindo teigti, kad teisėja priėmusi skundžiamą nutarimą reiškė palankumą vienai iš proceso šalių, buvo šališka ar turėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl apelianto argumentai dėl teismo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, jo parodymus, jog jis nesuvokė, kad sukėlė eismo įvykį, nejuto kontakto tarp jo ir nukentėjusio automobilio, nežinodamas apie kilusį eismo įvykį vartojo alkoholį, ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir remdamasis tuo daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. Teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad B. J. padarė jam inkriminuotus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, numatytus administracinius teisės pažeidimus. Jo kaltę patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai: administracinio teisės pažeidimo protokolas (3 b. l.); asmenų blaivumo testai (4 b. l.); D. K., B. J. paaiškinimai (8 b. l.); pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo (12 b. l.); transporto priemonės nuvežimo aktas (11 b. l.); transporto priemonių techninės apžiūros aktai (13; 14 b. l.); policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (5; 6 b. l.); eismo įvykio schema (7 b. l.); policijos duomenų bazės išrašas (16 b. l.); fotolentelės (17; 18 b. l.); apylinkės teismo posėdžių metu liudytojų A. Š., D. V., G. G., J. K., V. I., nukentėjusiosios D. K. duoti parodymai (40-50 b. l.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinėje byloje Nr. 2AT-11-2012 dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo pažymėjo, kad šio pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji D. K. parodė, jog 2012-09-26 važiavo keliu (duomenys neskelbtini). Netoli už (duomenys neskelbtini) ji aplenkė koloną automobilių, tada kolonoje buvęs pilkos spalvos džipas aplenkė ją ir prilėtino greitį. Manydama, kad vairuotojas kalba mobiliuoju telefonu ir dėl to sulėtino greitį, vėl jį aplenkė. Džipo vairuotojas padidino greitį ir vėl ėmė lenkti ją, lenkimo metu pamatė kaip džipo galinė dalis artėja prie jos automobilio, ėmė stabdyti, tačiau džipas kliudė jos automobilį, juto kaip nukrito galinio vaizdo veidrodėlis, tada sustojo. Džipo vairuotojas nesustojęs pasišalino iš įvykio vietos, o ji užsirašė automobilio valstybinį numerį ir iškvietė policijos pareigūnus. Nurodė, jog smūgis buvo stiprus ir džipo vairuotojas turėjo jį pajusti, nes jos automobilis buvo stipriai apgadintas.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas A. Š. parodė, jog budėtojas informavo apie eismo įvykį ir iš įvykio pasišalinusį automobilį, kad šis automobilis yra (duomenys neskelbtini). Nuvykęs į vietą apžiūrėjo automobilį, buvo apgadintas dešinės pusės galinis sparnas ir dešinės pusės galinės durelės, truputį įlenkta, įbrėžta, šiek tiek nusitrynę dažai. Automobilis buvo pristatytas į „(duomenys neskelbtini)“ aikštelę, kad nebūtų panaikinti įkalčiai. Tada sužinojo, kad yra atvykęs vairuotojas, jo paklausus, ar nejuto, kaip kliudė automobilį, šis atsakė, kad juto, kaip lyg su šakele būtų liesta. Vairuotojo pažymėjimo vairuotojas nepateikė, vėliau aiškino, kad pažymėjimas yra automobilyje.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas D. V. parodė, jog gavo budėtojo pranešimą apie įvykį, iš kurio vienas vairuotojas pasišalino. Nuvykę rado vieną automobilį „Audi A4“, kuriam buvo apgadintos kairės pusės priekinės durys, sparnas, nulaužtas veidrodėlis, nubrėžtas priekinis ratlankis. Nurodė, jog ant „Audi A4“ automobilio durelių buvo juodos spalvos žymės, galbūt nuo džipo padangos.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas G. G. parodė, jog gavo pranešimą apie eismo įvykį, nuvykę rado apgadintą automobilį „Audi A4“, surašė apžiūros protokolą. Grįždamas namo į (duomenys neskelbtini) pamatė (duomenys neskelbtini) gatvėje automobilį „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris, kaip pranešė budėtojas, pasišalino iš įvykio vietos. Apie tai informavo budėtoją, nematė, ar automobilis apgadintas, nes automobilis stovėjo kaire puse į gatvę. Nurodė, kad ant automobilio „Audi A4“ buvo tamsios spalvos kito automobilio pėdsakai ant sparno, ant durelių, veidrodžio gaubtas buvo apie 150 m nuo automobilio kairėje šalikelėje.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas J. K. parodė, jog apie 17.30–18 val., tiksliai datos neatsimena, pas jį atvyko tolimas giminaitis B. J., su juo gėrė brendį, alų. Kai B. J. pas jį atvyko, nepastebėjo, kad būtų sutrikęs ar vartojęs alkoholį. Vėliau B. J. paskambino jo pusseserė ir pranešė apie eismo įvykį, išėję į lauką pamatė, kad nebėra automobilio, kuriuo B. J. atvažiavo.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja V. I. parodė, jog apie 17 val. jai paskambino iš policijos, pasakė, kad buvo eismo įvykis, klausė, kam ji yra davusi automobilį. Su B. J. nuvyko į policiją, automobilio nepasiėmė, nes buvo jau vėlu. Kitą dieną apžiūrėjo automobilį, tačiau apgadinimų nepastebėjo.
Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas išanalizavęs nukentėjusiosios D. K., ir liudytojų D. V. ir A. Š. nuoseklius parodymus, eismo įvykio schemą, fotolenteles, automobiliams padarytus apgadinimus ir jų pobūdį, konstatuoja, kad B. J. 2012 m. rugsėjo 26 d. 17.48 val. (duomenys neskelbtini) r. sav. kelio (duomenys neskelbtini) vairuodamas automobilį „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir lenkdamas D. K. vairuojamą automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) matė, kad jo automobilis yra pernelyg arti lenkiamo automobilio ir jį kliudė, iš automobiliams padarytų apgadinimų visumos daroma išvada, kad B. J. pajuto kontaktą tarp automobilių, kadangi jo vairuojamo automobilio „Toyota Land Cruiser“ dalys lietėsi su automobilio „Audi A4“ judančiu ratu, tai pasireiškė dideliu garsu ir vibracija, taip pat su kitomis metalinėmis detalėmis, tai pasireiškė dideliu garsu, taip pat matė, kad po lenkimo automobilis „Audi A4“ greitai sustojo kelkraštyje, ir suvokė, jog kilo eismo įvykis, su kuriuo jis susijęs. Tačiau B. J., suvokęs, kad kilo eismo įvykis, eismo įvykio vietoje nesustojo, apie kilusį eismo įvykį nepranešė policijai ir iš jo tyčia skubiai pasišalino, tokiu būdu siekdamas išvengti pareigos atlyginti padarytą žalą ir galinčios kilti administracinės atsakomybės. Toliau, suvokęs, jog yra susijęs su kilusiu eismo įvykiu, nenustačius visų jo aplinkybių, nuvykęs pas J. K. vartojo alkoholį. Šiais veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti apylinkės teismo posėdžio metu įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą liudytojų A. Š., D. V., G. G., nukentėjusiosios D. K. duotais parodymais, kuriais jie patvirtino 2012-09-26 paaiškinime (8 b. l.) bei 2012-09-26 tarnybiniuose pranešimuose (5; 6 b. l.) nurodytas aplinkybes, be to, šiuos parodymus iš dalies patvirtina ir eismo įvykio schemoje (7 b. l.); fotolentelėse (17; 18 b. l.), transporto priemonių apžiūros aktuose (13;14 b. l.), policijos duomenų bazės išraše (16 b. l.) užfiksuoti duomenys. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusioji D. K. ar liudytojai A. Š., D. V., G. G. būtų susipykę ar būtų kitaip suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį. Taip pat visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste iš dalies remiamasi ir liudytojų J. K., V. I. parodymais. Liudytojos V. I. nurodyta aplinkybė, kad ant automobilio nepastebėjo apgadinimų, yra akivaizdžiai neteisinga ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims.
Tai, kad B. J. vairuojamas automobilis buvo draustas privalomuoju ir „Kasko“ draudimu, neįrodo, jog B. J. neturėjo pagrindo pasišalinti ir eismo įvykio vietos.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas priimdamas 2012 m. spalio 22 d. nutarimą B. J. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutarimą, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
B. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nutarimą nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.