- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-14
- Bylos Nr.
- A-261-645-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
dalyvaujant pareiškėjui A. M. (A. M.), atsakovo atstovui Artūrui Janušauskui, vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
A. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 10 000 litų neturtinės žalos, padarytos Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų neteisėtais veiksmais, atlyginimą.
Skunde paaiškino, kad Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų (toliau – Pataisos namai) administracija nuo 2005 metų spalio mėnesio (jo pristatymo į šią įstaigą atlikti laisvės atėmimo bausmę) nuolat pažeidinėjo įstatymus (LR bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 6, 42, 73 punktus ir kt.) ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Šiuose pataisos namuose jis buvo apvogtas ir jam padaryta 611,40 litų turtinė žala Administracija nekreipė dėmesio į šį faktą. Nebuvo patenkintas jo prašymas perkelti į kitus pataisos namus. Dėl Pataisos namų neteisėtų veiksmų jis pateikė skundą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas). Departamentas, išnagrinėjęs skundą, atsisakė perkelti jį į kitą pataisos įstaigą. Pataisos namuose jis 45 paras buvo neteisėtai uždarytas baudos izoliatoriuje, kankinamas reikalaujant padaryti nusikalstamą veiką. Pataisos namų administracija neleido jam susipažinti su savo asmens byla, iš kurios yra dingęs raštas Nr. 47-66 ir kiti dokumentai. Nuteistieji negauna nedarbingumo pašalpų.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo leista pasimatyti su motina.
Šalies argumentai
Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad dėl pareiškėjo skunde nurodyto vagystės fakto 2006 m. rugsėjo 6 d. Pataisos namuose pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 03-1-00711-06 pagal LR Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį. 2006 m. gruodžio 4 d. baudžiamoji byla perduota Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrai patvirtinimui ir procesinio sprendimo priėmimui.
Pažymėjo, kad nuteistasis A. M. į Pataisos namų administraciją dėl susipažinimo su savo asmens byla nesikreipė. Atsakymas Nr. 47-66 jam nebuvo įteiktas raštu, kadangi atlikus tarnybinį tyrimą, jo skundas pripažintas nepagrįstu. Apie tai padarytas įrašas Direktoriaus atsakymų į nuteistųjų pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus registre Nr. 47. Su šiuo įrašu ir tarnybinio tyrimo išvada Nr. 37-63 pareiškėjas supažindintas pasirašytinai.
Paaiškino, kad 2006 m. rugpjūčio 11 d. apie 10.30 val. A. M. būrio viršininko kabinete žirklėmis sužalojo nuteistąjį R. P. Dėl šio fakto 2006 m. rugpjūčio 11 d. Pataisos namuose pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 03-1-00710-06 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai ir į pareiškėjo asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu, siekiant išvengti tolimesnės konfliktinės situacijos, vadovaujantis BVK 112 straipsnio 2 dalimi ir 113 straipsniu, 2006 m. rugpjūčio 11 d. Pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 2-256 jis pervestas į lokalizuotą būrį – 2 būrį 21 brigadą. Kadangi nuteistasis, nenurodydamas konkrečių priežasčių, atsisakė vykdyti administracijos nurodymą – gyventi jam paskirtame būryje, už šio nurodymo nevykdymą, t.y. BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, jis buvo baudžiamas drausmine tvarka: 2006 m. rugpjūčio 11 d. – uždarymu į baudos izoliatorių 15-ai parų, 2006 m. rugpjūčio 26 d. – uždarymu į baudos izoliatorių 15-ai parų, 2006 m. rugsėjo 11 d. uždarymu į baudos izoliatorių 15-ai parų, 2006 m. rugsėjo 26 – perkėlimu iš paprastosios į drausmės grupę 8 mėnesiams. Perkėlus nuteistąjį į drausmės grupę, 2006 m. rugsėjo 26 d. Pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 2-301 jis buvo perkeltas į 12 būrį 121 brigadą. 2006 m. spalio 4 d. apie 22.30 val. A. M. atsisakė gyventi ir šiame būryje, nenurodydamas konkrečių priežasčių. Už šį drausmės pažeidimą 2006 m. spalio 5 d.m Pataisos namų direktoriaus nutarimu jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas 2 mėnesiams. Vadovaujantis BVK 143 str. 9 d., visas paskirtas nuobaudas pareiškėjas turėjo teisę apskųsti aukštesniam pagal pareigas pareigūnui. Apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl perkėlimo į kitus pataisos namus, Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracija informacijos neturi
Nurodė, kad reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjas turi leistinais įrodymais pagrįsti būtinas žalos atsiradimo sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir kaltę. Mano, kad visi Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracijos atstovų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl atsakovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė, numatyta LR Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje.
Teismo posėdžio metu atstovo atstovas paaiškino, kad visos atsiliepime paminėtos pareiškėjui paskirtos nuobaudos nebuvo nustatyta tvarka ir terminais nuginčytos ir yra galiojančios.
Žemesnės instancijos teismas
Tretysis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2005 m. rugsėjo 21 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių 3-uose pataisos namuose. Nuo 2007 m. vasario 1 d. iki šiol pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose. 2005 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas kreipėsi su skundu į Kalėjimų departamentą dėl jo perkėlimo iš Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų į kitą pataisos įstaigą. Perkėlimo priežastimi nurodė nežmoniškas gyvenimo sąlygas, netinkamą maitinimą, neteisėtus pareigūnų veiksmus jo atžvilgiu ir kt. Tyrimo metu pareiškėjo skunde nurodyti pažeidinėjimo faktai nepasitvirtino ir apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2005 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 16/07-1783.
Atkreipė dėmesį į tai, kad vadovaujantis BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuteistieji privalo laikytis įstatymų reikalavimų ir jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos ar pareigūno nurodymus ir įsakymus. Pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus Pataisos namuose ne kartą buvo skiriamos įvairios nuobaudos. 2006 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 38-473, 2006 m. rugpjūčio 26 d. Nr. 38-519, 2006 m. rugsėjo 11 d. Nr. 38-548 jam buvo paskirtos nuobaudos, numatytos BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte, – uždarymas 15-ai parų į baudos izoliatorių už tai, kad jis atsisakė eiti gyventi į paskirtą 2 būrį. Vadovaujantis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, nuteistieji gali raštu prašyti pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti juos izoliuotus. Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų Vidaus tyrimų tarnybai atliekant tarnybinį tyrimą pareiškėjas atsisakė įvardyti priešus ir nurodyti konkrečias atsisakymo gyventi 2 būryje priežastis, todėl buvo pripažinta, kad pareiškėjas nepagrįstai atsisako vykdyti pareigūnų nurodymus eiti gyventi į jam paskirtą būrį. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2006 m. rugpjūčio 28 d., 2006 m. rugsėjo 12 d., 2005 m. lapkričio 14 d. skundus dėl nurodytų nuobaudų pagrįstumo ir remdamasis nuobaudų skyrimo pareiškėjui medžiaga, konstatavo, kad šios nuobaudos buvo paskirtos pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai, ir 2006 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 2S-1252 bei 2006 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 2S-1310 apie tai informavo pareiškėją.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė paaiškino, kad A. M. buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus dėl tos priežasties, kad atlikdamas bausmę Pravieniškių 3-se pataiso namuose padarė naują nusikaltimą. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo leista pasimatyti su savo motina, tačiau ji neatvyko į pasimatymą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 28 d. sprendimu A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. M. prašomą atlyginti jam 10 000 litų dydžio neturtinę žalą kildina iš, jo manymu, neteisėtų Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad šiuose pataisos namuose buvo pažeidinėjami visi nuteistųjų teises užtikrinantys įstatymai ir jo teisės. Šių teiginių pagrindimui pareiškėjas nurodė faktines aplinkybes, kad jis buvo apvogtas ir patyrė 611,40 litų turtinę žalą; jam neleido susipažinti su savo asmens byla, iš kurios yra dingęs raštas Nr. 47-66 ir kiti dokumentai; jis 45 paras buvo uždarytas baudos izoliatoriuje, kur jį kankino ir reikalavo padaryti nusikalstamą veiką; buvo atsisakyta perkelti jį į kitą pataisos įstaigą; jam nebuvo leista pasimatyti su motina.
Byloje ištirti rašytiniai įrodymai (4,13-15,65,76-96,103-113,136,146,148-152) patvirtina, kad kai kurie faktai (A. M. asmeninių daiktų vagystė; uždarymas atitinkamam laikui į baudos izoliatorių; atsisakymas perkelti į kitą pataisos įstaigą), kuriais remiasi pareiškėjas, prašydamas atlyginti neturtinę žalą, iš tikrųjų įvyko, tačiau vien tokių faktų nustatymas nėra pagrindas tenkinti skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas nurodė, kad deliktinė (t. y. dėl žalos atsirandanti) atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246-6.250 straipsniuose nustatytos sąlygos, kurios yra būtinos civilinei atsakomybei atsirasti, t. y.: neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), įpareigoto asmens kaltė dėl nurodytų veiksmų, kitam asmeniui padaryta žala (nuostoliai arba neturtinė žala) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. CK 6.271 straipsnyje yra nustatytos specialiosios sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Remiantis šios straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatomis, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (t. y. dėl bet kokio valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmo (veikimo, neveikimo), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams), privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, valstybės civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti nėra būtina valstybės valdžios institucijos ar jos tarnautojo (darbuotojo) kaltė dėl asmeniui padarytos žalos, tačiau yra svarbu nustatyti, kad ši valdžios institucija ar jos tarnautojas (darbuotojas) nesilaikė įstatymų, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir kad būtent dėl to asmeniui buvo padaryta žala. Terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str. 2 d.) CK 6.271 straipsnio prasme reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Minėto įstatymo straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pagal CK 6.246-6.250 str., CK 6.271 str. nuostatas esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Tiek turtinė, tiek neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų, tačiau neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui nebūtina nustatyti, kad asmeniui yra padaryta ir turtinė žala. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus jo nurodytos valdžios institucijos (CK 6.271 str. 2 d.) - Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų - neteisėtus aktus (CK6.271 str. 3 d.), neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nepriklausomai nuo to, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas. pažymėjo, kad pagal CK nuostatas (6.250 str. 2 d.) yra nustatyta sąlyga, kad neturtinės žalos atlyginimą numatytų įstatymas. Tarnybos Kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 27 straipsnis nustato, kad žala, kurią eidamas tarnybines pareigas pareigūnas padaro neteisėtais veiksmais ar neveikimu, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė savo skundo teiginių, kad jis buvo apvogtas ir patyrė 611,40 litų turtinę žalą dėl Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracijos neteisėtų aktų. Pagal Bausmių vykdymo kodeksą ir kitus bausmių vykdymą reglamentuojančius teisės aktus pataisos įstaigos administracija nėra atsakinga už maisto produktų ir daiktų, kuriuos leidžiama laisvės atėmimo bausme nuteistiems asmenims turėti su savimi gyvenamosiose patalpose, apsaugą. Už vagystes ir kitus nusikaltimus, padarytus pataisos namų įstaigose, atsako juos padarę asmenys įstatymais nustatyta tvarka. Rašytiniai įrodymai (b.l.4,14,65) patvirtina, kad pagal A. M. pareiškimą, jog laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 11 d. Pravieniškių 3-iuosiuose pataisos namuose iš jo gyvenamosios patalpos buvo pavogta jam priklausančių daiktų ir maisto produktų, kurių bendra vertė yra 611,40 litų. 2006 m. rugsėjo 6 d. šių pataisos namų Vidaus tyrimų tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 03-1-00711-06 pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį. 2006 m. gruodžio 4 d. baudžiamoji byla perduota Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūrai patikrinti ir procesiniam sprendimui priimti. Bylos dokumentai taip pat patvirtina, kad Pataisos namai atliko tarnybinį tyrimą pagal A. M. 2006 m. rugpjūčio 9 d. pareiškimą dėl jam priklausančio LR baudžiamojo kodekso dingimo. Išnagrinėjus tarnybinio tyrimo dokumentinę medžiagą, buvo priimtas sprendimas laikyti pareiškimą nepagrįstu ir atmesti, o tarnybinį tyrimą laikyti baigtu. Su šiuo sprendimu pareiškėjas supažindintas pasirašytinai 2006 m. rugpjūčio 28 d. (b.l. 68-70). Pravieniškių 3-ieji pataisos namai taip pat tyrė 2006 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjo pareiškimą dėl vandens kaitinimo spiralės, batų tepalo su šepečiu, 16 pakelių cigarečių dingimo ir 2006 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. 47-87 pranešė jam apie tyrimo rezultatus (b.l. 96). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Pravieniškių 3-ieji pataisos namai, gavę A. M. pareiškimus dėl jo asmeninių daiktų dingimo, atliko teisės aktais numatytus veiksmus. Šioje dalyje nėra pagrindo pripažinti, kad Pataisos namai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad nebuvo patenkintas jo prašymas perkelti iš Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų į kitą pataisos įstaigą, yra teisinga, tačiau byloje ištirti įrodymai nesuteikia pagrindo pripažinti šiuos veiksmus neteisėtais. BVK 65 straipsniu nustatyta, kad į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Pagal Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (2005-05-11 įsakymo Nr. 4/07-97 redakcija), 1.5 punktą į Pravieniškių 3-iuosius pataisos namus skiriami pilnamečiai vyrai, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, ir pavojingi recidyvistai, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose. Skiriant nuteistuosius į konkrečias pataisos įstaigas pagal šių taisyklių 1.5 punktą, atsižvelgiama į tardymo izoliatorių Vidaus tyrimų, Psichologinės ir Sveikatos priežiūros tarnybų rašytines rekomendacijas (9 p.). Kalėjimų departamento Įskaitos skyrius <...> koordinuoja ir koreguoja nuteistųjų skyrimą į šias pataisos įstaigas bausmei atlikti (10 p.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija 2005 m. rugsėjo 21 d. paskyrė nuteistąjį A. M. atlikti laisvės atėmimo bausmę į Pravieniškių 3-iuosius pataisos namus atsižvelgus į Vidaus tyrimų, Psichologinės ir Sveikatos priežiūros tarnybų rašytines rekomendacijas bei į pataisos namuose laikomų nuteistųjų skaičių (b.l. 125, 126). Teismas konstatavo, kad teisinis reglamentavimas dėl nuteistųjų paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą nebuvo pažeistas. Nuteistojo A. M. paskyrimo į Pravieniškių 3-iuosius pataisos namus teisėtumą patvirtino ir Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs A. M. 2006 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimą dėl Pataisos namų neteisėtų veiksmų (b.l. 124, 127).
Vadovaujantis BVK 69 straipsniu nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje (1 d.). Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (2 d.). Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (3 d.), patvirtintos LR teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194. Šių taisyklių 72 punkte nustatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant nuteistuosius leidžiama perkelti iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Kadangi pareiškėjas pareikštas neatitiko nei vieno punkte numatytų atvejų, negalėjo būti perkeltas iš Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą. Teismas padarė išvadą, kad Pataisos namų administracijos 2005 m. gruodžio 6 d. atsakyme Nr. 13f-573 (b.l. 106-108), Kalėjimų departamento 2005 m. gruodžio 1 d. pažymoje (b.l. 109) ir 2005 m. gruodžio 7 d. atsakyme Nr. 16/07-1783 (b.l. 110-111), Pataisos namų administracijos 2006 m. balandžio 28 d. atsakyme Nr. 47-26 (b.l. 3), 2006 m. rugsėjo 1 d. atsakyme Nr. 47-78 (b.l. 148) buvo teisėtai pripažinta, kad nėra jokio teisinio pagrindo perkelti pareiškėją į kitus pataisos namus. Remiantis minėtais rašytiniais įrodymais ir išdėstytais motyvais konstatavo, kad dalyje dėl atsisakymo perkelti A. M. iš Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų į kitą pataisos įstaigą Pataisos namų administracijos ar Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų taip pat nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad 2006 m. rugpjūčio 11 d. nuteistasis A. M. Pravieniškių 3-iuosiuose pataisos namuose, 4-5-o būrio viršininko kabinete žirklėmis sužalojo nuteistąjį Rimantą Pežinską. Tą pačią dieną, Pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 2-256 jis buvo perkeltas iš 5 būrio 52 brigados į 2 būrio 21 brigadą (b.l. 71, 72). 2006 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjas kategoriškai atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį ir nenurodė tokio atsisakymo priežasčių, už tai Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 38-473 jam buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių penkiolikai parų (b.l. 73-75). 2006 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas vėl kategoriškai atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį, neįvardindamas savo atsisakymo priežasčių, taip pat nurodydamas, kad 2 būryje turi priešų, kuriuos jis atsisako įvardinti. Už tai Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 38-519 jam vėl buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių penkiolikai parų (b.l. 76-78). 2006 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas dar kartą kategoriškai atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį, neįvardindamas savo atsisakymo priežasčių ir tariamai šiame būryje turimų priešų, už tai Pataisos namų direktoriaus 2006 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 38-548 nuteistajam A. M. buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių penkiolikai parų (b.l. 79-83). 2006 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas vėl kategoriškai atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį, paaiškindamas tą pačią priežastį, kad 2 būryje turi priešų, tačiau atsisako juos įvardyti, todėl Pataisos namų direktoriaus 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 38-563 buvo nutarta perkelti pareiškėją iš paprastosios grupės į drausmės grupę 8 mėnesiams, o 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 2-301 jis paskirtas į 12 būrio 121 brigadą (b.l. 84-88). 2006 m. spalio 4 d. A. M. paaiškino, kad negali gyventi ir 12 būryje, nes turi problemų su ten gyvenančiais nuteistaisiais, tačiau kategoriškai atsisakė įvardinti kas konkrečiai iš 12-o būrio nuteistųjų pasakė, jog jis yra nepageidaujamas. Už tai Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų direktoriaus 2006 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 38-575 nuteistajam A. M. paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas dviems mėnesiams (b.l. 89-94).
Remiantis minėtais įrodymais teismas nustatė, kad visais nurodytais pareiškėjo atsisakymo gyventi jam paskirtame būryje atvejais atliktų tarnybinių tyrimų metu nebuvo nustatyta jokių pateisinamų priežasčių, dėl kurių pareiškėjas atsisakė gyventi jam paskirtame būryje. Visais atvejais, tiek atsisakydamas gyventi 2 būryje, tiek 12 būryje, pareiškėjas nenurodė pataisos įstaigos administracijai konkrečių šiuose būriuose gyvenančių nuteistųjų, kurie jam keltų grėsmę, taip pat nenurodė jokių konkrečių pateisinamų priežasčių, dėl kurių jis atsisako gyventi jam paskirtame būryje. Iš atliktų tarnybinių tyrimų išvadų (2006-08-11 Nr. 37-61, 2006-08-26 Nr. 37-65, 2006-09-11 Nr. 37-68, 2006-09-26 Nr. 37-70, 2006-10-05 Nr. 37-73) matyti, kad Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracija ėmėsi visų būtinų veiksmų siekiant nustatyti tikrąsias pareiškėjo atsisakymo gyventi jam paskirtame būryje priežastis: buvo asmeniškai bendraujama su nuteistuoju A. M., gauti jo rašytiniai paaiškinimai, apklausti 12-o būrio nuteistieji ir prižiūrėtojai, taip pat visais atvejais buvo atsižvelgta į tai, kad Vidaus tyrimų tarnyba neturi informacijos apie kitus nuteistuosius, atliekančius bausmę Pravieniškių 3-iuosiuose pataisos namuose, kurie keltų grėsmę A. M. gyvenimui 2-me, 12-me, ar kitame būryje.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių, pateisinamų priežasčių, dėl kurių jis atsisakė gyventi jam paskirtame būryje (tiek 2-ame, tiek 12-ame būryje), o tarnybinių tyrimų metu tokios priežastys nebuvo nustatytos, konstatuota, jog Pravieniškių 3-jų pataisos namų administracija padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjas nepagrįstai atsisakė vykdyti Pataisos namų administracijos nurodymus gyventi jam paskirtuose būriuose. BVK 12 straipsnio 2 dalis ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, todėl už režimo reikalavimų pažeidimą Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracija turėjo pagrindą skirti pareiškėjui BVK 142 straipsnyje numatytas nuobaudas. Pareiškėjas turėjo teisę kiekvieną paskirtą nuobaudą apskųsti nustatyta tvarka. Visos nuobaudos buvo paskirtos įgalioto pareigūno – Pataisos namų direktoriaus nutarimais, skiriant nuobaudas buvo atsižvelgta į pažeidimų padarymo aplinkybes, į pareiškėjui anksčiau taikytas nuobaudas, taip pat į nuteistojo rašytinius paaiškinimus dėl pažeidimo, apie nuobaudų paskyrimą nuteistajam būdavo skelbiama pasirašytinai, taip pat laikomasi kitų BVK 143, 144 straipsniuose ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 70 punkte, XXXV ir XXXVI skyriuose nustatytų reikalavimų.
Pareiškėjas teismui paduotame skunde aiškino, kad jį kankino uždarę į baudos izoliatorių ir reikalavo padaryti nusikalstamą veiką, tačiau šių savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais ir konkrečiais argumentais. Nuobauda - uždarymas į baudos izoliatorių yra numatyta įstatymu (BVK 142 str.). Todėl šios nuobaudos skyrimas, jei ji paskirta pagrįstai ir teisėtai, pats savaime negali būti laikomas žiauriu elgesiu ar kitu tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų ir nuteistojo teisių pažeidimu. Nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimu (b.l. 112-113) ir 2006 m. rugsėjo 12 d. skundu (b.l. 129-130) apskundė Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų direktoriaus sprendimus dėl nuobaudų jam skyrimo Kalėjimų departamento direktoriui. Išnagrinėjus pareiškėjo pateiktus skundus, tretysis suinteresuotas asmuo 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendime Nr. 2S-1252 ir 2006 m. rugsėjo26 d. sprendime Nr. 2S-1310 pripažino, kad pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas už atsisakymą vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymus ir jam paskirtų nuobaudų naikinti nėra pagrindo (b.l. 4, 136). Minėtos nuobaudos teismine tvarka nenuginčytos ir yra galiojančios. Remiantis išdėstytais motyvais teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracija, skirdama pareiškėjui nuobaudas už jo padarytus bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus, veikė neteisėtai, kitaip tariant, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Pareiškėjas aiškinimą, kad jam neleido susipažinti su savo asmens byla, iš kurios yra dingęs raštas Nr. 47-66 ir kiti dokumentai, teismas laikė nepagrįstu ir neįrodytu, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis buvo kada nors pateikęs Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracijai prašymą susipažinti su savo asmens byla. Pareiškėjas net nenurodė šio tariamo pažeidimo padarymo laiko. Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų 2007 m. vasario 19 . pažymoje Nr. 9-165 nurodyta, jog nuteistasis A. M. nesikreipė dėl susipažinimo su savo asmens bylos dokumentais (b.l. 66).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų pateiktas registro išrašas (b.l. 67) paneigia pareiškėjo teiginį apie tai, kad iš jo asmens bylos dingo Pataisos namų 2006 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. 47-66, priešingai, registre padarytas įrašas patvirtina, kad pareiškėjo 2006 m. rugpjūčio 9 d. pareiškimas, atlikus tarnybinį tyrimą, buvo atmestas kaip nepagrįstas ir apie tai pareiškėjas buvo informuotas pasirašytinai. Pareiškėjo argumentas, kad iš jo asmens bylos yra dingę kiti dokumentai yra abstraktaus pobūdžio. Kokie konkrečiai dokumentai yra dingę iš jo asmens bylos pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tokio teiginio atitikimą tikrovei.
Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų 2006-09-06/07 pažymose nurodyta, kad 2005-12-06 A. M. buvo leista pasimatyti su motina, tačiau ji neatvyko į pasimatymą (b.l.114-115). Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pasimatymo su artimaisiais tvarka yra reglamentuojam teisės aktais. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, kad Pravieniškių 3-ieji pataisos namai neteisėtai apribojo ar kitaip suvaržė teisę pasimatyti su artimaisiais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, kad nuteistieji negauna nedarbingumo pašalpų pripažino yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nebuvo įgaliotas paduoti skundą teismui kokių nors kitų asmenų vardu ir interesais ir nepateikė konkrečių faktų bei įrodymų, kad Pravieniškių 3-ieji pataisos namai atliko jo atžvilgiu kokius nors neteisėtus dėl atitinkamų piniginių išmokų neskyrimo.
Remiantis byloje ištirtais įrodymais ir išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo nurodyti Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracijos veiksmai buvo neteisėti, t.y., kad šios įstaigos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalo veikti. Pareiškėjas neįrodė esminės sąlygos atsirasti valstybės civilinei deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį, t. y. valdžios institucijų neteisėtų aktų. Nenustačius minėtos sąlygos negali būti pripažinta, kad dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų asmuo patyrė žalą. Todėl pareiškėjo skundą dėl 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str.1 p.).
III.
Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo:
nustatyti, kur dingsta dokumentai iš jo asmens bylos;nustatyti, kam buvo reikalingas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73 punktas, kadangi Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracija nesprendžia nuteistųjų problemų. To pasekoje buvo įvykdyta vagystė ir buvo sužalotas nuteistasis D. S.;išsiaiškinti, kodėl po nusikaltimo Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracija paskyrė į 2/3 būrį;išsiaiškinti, kodėl Socialinės reabilitacijos skyriaus 5-ojo būrio viršininkas neturėdamas teisės pasakojo nuteistiesiems apie pareiškėjo 2006 m. rugpjūčio 8 d. paduotą pareiškimą dėl Baudžiamojo kodekso vagystės, kadangi pagal nerašytas nuteistųjų taisykles po tokio pareiškimo jis galėjo būti sužalotas;perkelti jį į Vilniaus 2-uosius pataisos namus, kad butų suteikta teisė jo motinai matyti sūnų, kadangi motina beveik negali vaikščioti;dėl neteisėtų Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracijos veiksmų patyrė 10000 Lt turtinę ir neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad padaryti esminiai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 3 dalies, 23 straipsnio 1dalies ir 25 straipsnio 5 dalies pažeidimai, kadangi nebuvo apginta apelianto teisė remiantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi.
Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas Nr. 4/07-260, kuriuo nuo 2005 m. gruodžio 23 d. nuspręsta mokėti nedarbingumo išmoką tiems, kurie neturi pinigų asmeninėje sąskaitoje, yra neteisėtas.
Kalėjimų departamentas pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.3 punktą, kadangi apelianto motina yra 80 metų amžiaus, negali važiuoti į tolimesnes keliones, todėl nuo 2005m. rugpjūčio 26 d. iki 2007 m. birželio 15 d. pareiškėjas nesimatė su savo motina.
Šalies argumentai
Pravieniškių 3-ieji patisos namai su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad apeliantas nenurodo jokių konkrečių pateisinamų priežasčių, dėl kurių jis atsisakė gyventi jam paskirtame 2 būryje, vėliau - 12 būryje (drausmės grupėje). Siekiant nustatyti šių atsisakymų priežastis, Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų Vidaus tyrimų tarnyba atliko tarnybinius tyrimus, kurių metu apeliantas visais atliekamų tyrimų dėl atsisakymo gyventi jam paskirtame būryje atvejais nesutiko nei raštu, nei žodžiu įvardinti Šiuose būriuose jam grėsmę keliančius nuteistuosius ir nenurodė šiuos atsisakymus pagrindžiančių priežasčių. Be to, įstaigos Vidaus tyrimų tarnyba jokios informacijos apie apeliantui keliančius grėsmę 2-o, 3-o ir 12-o būrių nuteistuosius neturėjo.
Apeliantas A. M. į drausmės grupę (12-tą būrį) buvo paskirtas vadovaujantis Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-68 „Dėl Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijų patvirtinimo", 3 ir 7 punktais. Be to, siekiant Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose nustatytų tikslų, šio straipsnio 4 dalis reglamentuoja pataisos įstaigos administracijos teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Apeliantas laisvės atėmimo bausmės atlikimo Pravieniškių 3-iuosiuose pataisos namuose metu režimą pažeidė sistemingai bei itin piktybiškai.
Piniginių išmokų nuteistiesiems skyrimo kriterijus, šių išmokų dydžių nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 4/07-260 „Dėl Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo". Šio akto 4 punktas numato atvejus, kada piniginės išmokos neskiriamos. Apeliantui Pravieniškių 3-iuosiuose pataisos namuose bausmės atlikimo metu 37 Lt piniginė išmoka buvo vieną kartą skirta už 2006 m. vasario mėn. 2006 m. kovo 17 d. Visais kitais atvejais piniginės išmokos apeliantui skirtos nebuvo, esant išmokų neskyrimo atvejams, numatytiems minėto norminio akto 4.2-4.4 punktuose. Apeliantas savo apeliaciniame skunde, taip pat ir savo skunde pirmosios instancijos administraciniam teismui nepateikė konkrečių faktų ir įrodymų, kad Pravieniškių 3-ieji pataisos namai atliko jo atžvilgiu kokius nors neteisėtus veiksmus sprendžiant klausimus dėl piniginių išmokų skyrimo. Kaip konstatavo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, apeliantas nėra įgaliotas paduoti skundą teismui kokių nors kitų asmenų vardu dėl pataisos įstaigos administracijos neskiriamų nuteistiesiems piniginių išmokų.
Apelianto aiškinimas, kad iš jo asmens bylos dingsta dokumentai yra nepagrįstas. Apeliantas nenurodo kada ir kokie dokumentai (išskyrus 2006 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. 47-66) iš jo asmens bylos dingo. Tokie apelianto teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti. Apeliantas nė karto Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracijai nepateikė prašymo susipažinti su savo asmens byloje esančiais dokumentais.
Apelianto reikalavimas išsiaiškinti, kodėl po nusikaltimo padarymo jis buvo perkeltas į Pravieniškių 3-iuosiuose pataisos namuose esantį 2-ą būrį nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir nėra neatsiejamai susijęs su jau pareikštais reikalavimais. Be to, apeliantas nenurodė, kokį teisės aktą Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracija, jo nuomone, pažeidė.
Atsiliepimas
Kalėjimų departamentas mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, prašo apelianto skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo proceso metu pareiškėjas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Atsakovo atstovas paaiškino, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašė apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurios padarymą sieja su atsakovo neteisėtais veiksmais.
Apeliacinės instancijos teismas tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina ar tinkamai buvo ištirtos ginčo faktinės aplinkybės, ar teisingai pritaikyti teisės aktai, reglamentuojantys ginčo santykius.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.
Pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo skundą tinkamai aiškino deliktinės atsakomybės sąlygas ir teisingai taikė CK 6.271 straipsnį. Pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas nėra pagrįstas, kadangi valstybės civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti nėra būtina valstybės valdžios institucijos ar jos tarnautojo (darbuotojo) kaltė dėl asmeniui padarytos žalos, tačiau yra svarbu nustatyti, kad konkreti valdžios institucija ar jos tarnautojas (darbuotojas) nesilaikė įstatymų, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir kad būtent dėl to asmeniui buvo padaryta žala.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia BVK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kad atsakovas Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų administracija neteikia pagalbos sprendžiant nuteistųjų problemas ir nurodė faktines aplinkybes. Paaiškindamas apeliacinio skundo argumentus pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo proceso metu išsakė tuos pačius argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismo proceso metu. Pareiškėjas nenurodė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių. Esant šiai aplinkybei teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus. Todėl teismo sprendimas teisėtumo ir pagrįstumo aspektu atitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus.
Nesant vienos iš civilinės atsakomybės elemento – atsakovo neteisėtos veikos, civilinė atsakomybė negalima.
Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo administracinę bylą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.