Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-02 · Administracinė byla Nr. I-3954-764/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-02
Bylos Nr.
I-3954-764/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04191-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
D. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3954-764/2016Proceso Nr. 3-61-3-04191-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. M. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–4), prašydamas priteisti: 1) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, jo naudai 10 000 Eur neturtinę žalą; 2) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba), jo naudai 15 000 Eur neturtinę žalą.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-03-01 iki 2015-03-03 Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Kamerose buvo tamsu, nes langai buvo labai maži, o stiklai nešvarūs, todėl nebuvo galimybės skaityti ar rašyti. Skunde taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2015-03-03 nesilaikant teisės aktų reikalavimų buvo etapuojamas iš / į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kauno tardymo izoliatoriaus, Marijampolės pataisos namų ir Lukiškių TI-K. Konvojaus automobiliai būdavo perpildyti, neužtekdavo sėdimų vietų, nebuvo įrengti saugos diržai. Automobiliuose nebuvo ventiliacijos, trūkdavo oro, nebuvo šildymo sistemos. Dėl teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo ir konvojavimo sąlygų buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. nuostatos, pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas. Patirtą neturtinę žalą, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str., privalo atlyginti valstybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 250 str.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 14–20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam nebuvo užtikrintas minimalaus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitinka tikrovės. Tam tikrais laikotarpiais, kurie yra nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs iš pataisos įstaigos, todėl jo teisių Lukiškių TI-K pažeisti negalėjo. Nuteistieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Lukiškių TI-K stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, taip pat naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Administracija stengiasi, kad nuteistieji ar suimtieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. perkeliant į laisvesnes kameras. Visos kameros yra vėdinamos pro langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Pagal CK 6.271 str., deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir ar dėl tokio veikimo ar neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 52–54) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė pažymėjo, kad nuteistieji / suimtieji yra konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Visi Tarnybos automobiliai naudojami remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu bei techninės apžiūros ataskaitomis. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija visuose automobiliuose yra atlikusi dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimus ir nustačiusi, kad automobiliai atitinka teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 146.4 p. reikalavimus. Tarnyba užtikrina Taisyklių 109 p. laikymąsi, t. y. kad transporto priemonėse vyktų tik leidžiamas asmenų skaičius. Taisyklių 146 p. reikalavimas nenustato, kad specialiajame transporte kiekvienam konvojuojamajam turi būti įrengti saugos diržai. Manydamas, kad yra pažeidžiamos jo teisės, pareiškėjas konvojaus metu galėjo pateikti skundus konvojaus viršininkui, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Tarnybos pareigūnų veiksmuose negali būti nustatyta būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, nes sąlygos konvojaus automobiliuose atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo turėtų būti taikomas CK 1.125 str. 8 d. įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Šiaulių AVPK) atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 146–149) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad dėl dalies reikalavimų pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs CK CK 1.125 str. 8 d. nustatytą ieškinio senaties terminą, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. 2012–2013 metais pareiškėjas iš / į Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo konvojuotas 20 kartų automobiliais ,,Mercedes Benz“, valstybinis Nr. CFV107 (12 sėdimų vietų) ir ,,Renault Midlum“ valstybinis Nr. VVH165 (32 sėdimos vietos). Konvojai buvo vykdomi laikantis Taisyklių reikalavimų, jokių pažeidimų jų metu nustatyta nebuvo. Nurodyti automobiliai yra techniškai tvarkingi, pritaikyti žmonėms vežti. Vienu metu buvo konvojuojama tiek asmenų, kiek automobiliuose įrengta sėdimų vietų, todėl pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Šiaulių AVPK nuomone, pareiškėjas neįrodė nei vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK kilti, todėl jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo D. M. teisės į neturtinės žalos, kurią jis kildina iš netinkamų kalinimo ir konvojavimo sąlygų, atlyginimą.

CK 6.271 str. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. 2 ir 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiga įrodyti valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti jam padarytą žalą.

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-03-01 iki 2015-03-03 jo laisvė Lukiškių TI-K buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, t. y. neužtikrinant, kad vienam asmeniui kameroje tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Be to, kamerose buvo tamsu, nes langai buvo labai maži, o stiklai nešvarūs, todėl nebuvo galimybės skaityti ar rašyti.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas D. M. į Lukiškių TI-K pirmą kartą atvyko 2013-04-05, o išleistas 2015-03-03. Per nurodytą laikotarpį Lukiškių TI-K pareiškėjas viso praleido 74 dienas.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010). Jos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairaus ploto kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m gyvenamųjų kamerų plotas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, ar ne.

Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (74 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas 36 dienas, t. y. 2013-04-05, 2013-04-06 vakare, 2013-04-08 vakare, 2014-04-09 vakare, 2013-04-10 vakare, nuo 2014-05-09 iki 2014-05-14, nuo 2014-05-16 iki 2014-05-19, nuo 2014-05-21 iki 2014-05-28, nuo 2015-02-14 iki 2015-02-18, nuo 2015-02-21 iki 2015-02-23, 2015-02-25, nuo 2015-02-27 iki 2015-03-02. Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo talpinti į kamerą, atitinkančią reikalavimus, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad 36 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

Grįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas nurodo ir tai, kad kamerose buvo tamsu. Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad būdamas pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 258, 265, 271 ir 309. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad atlikus patikrinimą kamerose Nr. 265 ir 309 Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimo, susijusio su netinkamu apšvietimu kamerose, nebuvo nustatyta. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kameros apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal CK 250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (a. b. Nr. A143-1966/2008; a. b. Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, neatsižvelgdamos į finansinius ar kitokius sunkumus, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.

Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad 36 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad D. M. atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas neįrodė ir teismas nenustatė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisių pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 360 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 360 Eur sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms.

Pareiškėjas taip pat prašo teismą iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinę žalą, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2015-03-03 iš / į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK), Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ŠTI), Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – KTI), Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN) ir Lukiškių TI-K buvo konvojuojamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Nustatyta, kad pareiškėjo konvojavimą iš Panevėžio AVPK iš ŠTI laikotarpiu nuo 2010-06-15 iki 2013-02-15 vykdė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro konvojaus būrys, o laikotarpiu nuo 2013-04-05 iki 2015-02-12 iš ŠTI, KTI, Marijampolės PN ir Lukiškių TI-K – Tarnyba (t. I, b. l. 137, 140–141).

Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 str. 8 d. yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Skundą dėl žalos, kurią kildina iš netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2015-03-03, atlyginimo, pareiškėjas padavė 2015-08-18 (t. I, b. l. 8). Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.

Įvertinęs tai, kad dėl dalies skundo reikalavimų pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, neprašo jo atnaujinti, pagrindas jį atnaujinti ex officio nenustatytas, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimų atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2012-08-16, atmestina kaip nepagrįsta.

Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės.

ŠTI pateikti duomenys iš pareiškėjo asmens bylos (t. I, b. l. 140–141) patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012-08-17 iki 2015-03-03) Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro konvojaus būrys konvojavo pareiškėją: 2012-09-19 iš ŠTI į Panevėžio AVPK (automobiliu ,,Renault Midlum“ valstybinis Nr. VVH165 – 32 sėdimos vietos), 2013-02-04 iš Panevėžio AVPK į ŠTI, 2013-02-13 iš ŠTI į Panevėžio AVPK (automobiliu ,,Renault Midlum“ valstybinis Nr. VVH165 – 32 sėdimos vietos), 2013-02-15 iš Panevėžio AVPK į ŠTI (automobiliu ,,Renault Midlum“ valstybinis Nr. VVH165 – 32 sėdimos vietos) (t. II, b. l. 48–53).

Lukiškių TI-K pateikti duomenys iš pareiškėjo asmens bylos (t. I, b. l. 137) patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012-08-17 iki 2015-03-03) Tarnyba konvojavo pareiškėją: 2013-04-05 iš ŠTI į Lukiškių TI-K, 2013-04-11 iš Lukiškių TI-K į ŠTI, 2013-04-19 iš ŠTI į Marijampolės PN (per KTI), 2013-04-23 iš KTI į Marijampolės PN, 2013-10-17 iš Marijampolės PN į Lukiškių TI-K, 2013-11-14 iš Lukiškių TI-K į Marijampolės PN, 2014-05-08 iš Marijampolės PN į Lukiškių TI-K, 2014-05-29 iš Lukiškių TI-K į Marijampolės PN, 2015-02-12 iš Marijampolės PN į Lukiškių TI-K.

Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Tarnyba pareiškėją konvojavo specialiaisiais automobiliais „Iveco Eurocargo“ (valstybinis Nr. GND472, 30 sėdimų vietų), „VW Crafter“ (valstybinis Nr. FUV253, FUV254, EFS558, EDL153 – 19 sėdimų vietų), „MAZ437040“ (valstybinis Nr. TVU514, 33 sėdimos vietos), „MAZ437040“ (valstybinis Nr. VVV096, 43 sėdimos vietos), „Mercedes Benz 918“ (valstybinis Nr. DOK714 – 29 sėdimos vietos, AHG184 – 36 sėdimos vietos) (t. I, b. l. 85–96, 109–111, 113–116, 118–121, 127–130, 152–159).

Nurodytų automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas registracijos liudijimai ir techninės apžiūros rezultatų kortelės bei Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015-11-10 tarnybinis pranešimas patvirtina, kad visos nurodytos transporto priemonės yra (buvo) techniškai tvarkingos (t. I, b. l. 67–74, 76–78, 82–84, 97–103, 105–109, 123, 124, –131, 151, 160–162, t. II, b. l. 6–7). Šių aplinkybių neginčija ir pats pareiškėjas.

Taisyklių 109 p. nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamų asmenų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Įvertinęs teismui pateiktus duomenis apie automobiliuose, kuriuose pareiškėjas buvo konvojuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengtas sėdimas vietas bei duomenis apie kartu su pareiškėju konvojuotų asmenų skaičių, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas buvo konvojuotas perpildytuose automobiliuose. Pažymėtina, kad konvojuojamų asmenų skaičius ginčui aktualiu laikotarpiu neviršijo automobiliuose įrengtų sėdimų vietų skaičiaus. Nesant pakankamai sėdimų vietų visiems konvojuojamiesiems viename automobilyje, konvojus būdavo vykdomas keliais automobiliais, taip užtikrinant Taisyklių 109 p. reikalavimų laikymąsi.

Taisyklių 146.4 p. nustatyta, kad specialiajame automobilyje ar autobuse turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, ne mažesnis kaip 50 lx (liuksų) kamerų dirbtinis apšvietimas. Teismui pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus dirbtinės apšvietos matavimo protokolai bei ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolai (t. I, b. l. 64–66, 75, 79–81, 104, 112, 117–122, 125–126 ir 132) patvirtina, kad Tarnybos naudotos transporto priemonės, kuriose buvo konvojuotas pareiškėjas, Taisyklių 146.4 p. reikalavimus atitiko (atitinka). Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015-11-10 tarnybinis pranešimas patvirtina, kad naudotas automobilis ,,Renault Midlum“ valstybinis Nr. VVH165 taip pat atitiko nurodytus Taisyklių reikalavimus.

Taisyklių 146 p. nėra nustatyta, kad specialiajame automobilyje ar autobuse kiekvienam konvojuojam asmeniui turi būti įrengti saugos diržai. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.

Teismas taip pat pažymi, kad Taisyklių 137 p. nustatyta, kad konvojuojami asmenys turi teisę konvojaus viršininkui raštu ar žodžiu teikti skundus ar prašymus dėl konvojavimo sąlygų. Apie gautus skundus ir jų turinį turi būti pažymėta konvojaus kelionės žiniaraštyje. Susipažinęs su teismui pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų, nederamo pareigūnų elgesio nei raštu, nei žodžiu skundų konvojaus viršininkui nėra teikęs.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. Tarnybos ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėti veiksmai. Kaip nurodyta anksčiau, automobiliai, kuriuose pareiškėjas buvo konvojuotas, atitinka ne tik techninius reikalavimus, bet ir Taisyklėse nustatytus specialiuosius įrengimo reikalavimus. Pareiškėjo skunde nurodytus argumentus teismas paneigė objektyviai ir nuodugniai ištyręs pateiktus rašytinius įrodymus ir konstatuoja, kad pareiškėjo skundas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 127 ir 129 str. teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 360 (trijų šimtų šešiasdešimties) Eur neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė