- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-23
- Bylos Nr.
- 1A-44-491/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-54-1-00370-2004-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Meidus (pirm.), Artūras Ridikas, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- A. P., ir E
- Advokatai
- Sigitas Žostautas
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl 2014 m. lapkričio 10 d. Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 2 p., 9 d. ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su 2014-03-20 Kėdainių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, ir jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams.
Nuosprendžiu A. P. baudžiamoji byla pagal BK 180 str. 1 d. ( dėl A. P. turto plėšimo 2004-06-01) nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.).
Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas ir E. K., tačiau jis nuosprendžio neskundžia.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
A. P. nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio 10 d. apie 19 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), išlaužęs duris įsibrovė į nukentėjusiojo P. K. gyvenamąjį namą, kur panaudodamas fizinį smurtą prieš jį, t. y. gulinčiam lovoje suduodamas jam ne mažiau kaip tris kartus kumščiu į veidą bei įspirdamas jam ne mažiau kaip tris kartus į krūtinę, pagrobė jo 80 litų, padarydamas nukentėjusiajam P. K. 80 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį : jo veiką epizode dėl P. K. turto plėšimo iš BK 180 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 294 str. atitinkamą dalį. Nurodo, jog iš nukentėjusiojo P. K. paimdamas I. V. pinigus jis savavaldžiavo, apie tai davė nuoseklius parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje. Mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi velionės I. V. parodymais, kad ji jo nesiuntė paimti pinigų iš nukentėjusiojo. Tokie I. V. parodymai turėtų būti vertinami kaip jos gynybinė pozicija, siekiant išvengti kaltinimų dėl savavaldžiavimo. Pabrėžia, jog įvykio dieną pirmoji pas nukentėjusįjį apsilankė I. V., tačiau šiai esant neblaiviai P. K. pinigų nedavė. Tuomet paimti pinigus buvo pasiųstas jis. Apeliantas tvirtina, kad P. K., I. V. ir M. Z. parodymai turėtų būti vertinti kritiškai, kadangi šie asmenys gyveno viename name, buvo kaimynai ir galėjo tarpusavyje suderinti savo parodymus. Nurodo, jog velionė I. V. bendravo su vyresniais vyrais, įskaitant ir P. K., su kuriais kartu gyveno ir laikė savo uždirbtus pinigus – tai galėjo patvirtinti I. V. motina, kurią apylinkės teismas visiškai nepagrįstai atsisakė apklausti ir apie tai nieko nepasisakė skundžiamame nuosprendyje. Mano, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis ne objektyviais byloje esančiais įrodymais, o savo vidiniu įsitikinimu, visas abejones aiškindamas jo nenaudai. Apeliantas pabrėžia ir tai, jog nuo 2005 m. nėra padaręs jokio nusikaltimo nuosavybei, dirba ir stengiasi gyventi tinkamai, tačiau skirdamas bausmę apylinkės teismas šių aplinkybių visiškai neįvertino.
Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje nuteistasis A. P. nesutinka tik su pirmos instancijos teismo įrodymų vertinimu epizode dėl P. K. turto plėšimo, ir dėl to prašo jo veiką perkvalifikuoti. Kolegijos vertinimu, tam pagrindo nėra.
Apeliantas skunde visiškai nepagrįstai tvirtina, kad pas nukentėjusįjį įvykio metu jis ėjo paimti I. V. pinigų, kuriuos ji neva pas nukentėjusįjį laikė, todėl jo veika turėjo būti vertinama ne kaip plėšimas, o kaip savavaldžiavimas. Visų pirma pažymėtina, kad versiją dėl galimo savavaldžiavimo apeliantas iškėlė tik dėl įvykio apklaustas 2014-03-21, o ikiteisminio tyrimo metu jo paties parodymai buvo visiškai kitokie. Apklaustas 2005-01-13 (3 t., 82 – 84 b.l.) jis tvirtino, kad pas nukentėjusįjį buvo drauge su I. V., tačiau jis jokių pinigų neėmė, smurto nevartojo. Tai, anot nuteistojo, galėjo padaryti I. V.. Papildomai įtariamuoju apklaustas 2014-03-21 (3 t., 89 – 91 b.l.) jis nurodė apie tai, kad I. V. minėjo jam apie jos pas nukentėjusįjį laikomus pinigus, tačiau jo neprašė pinigus nueiti ir paimti. Čia jis parodė, kad nukentėjusiojo gyvenamosios patalpos duris jis išlaužė, kelis kartus jam sudavė, nes šis pinigų nenorėjo atiduoti. Savo parodymus dėl P. K. turto plėšimo apeliantas patvirtino ir 2014-04-18 apklausos metu. Tokiu būdu, tyrimo metu duoti jo parodymai apie tai, kad jis nukentėjusiojo kaip pensiją gautus pinigus užvaldė plėšimo būdu, prieš tai įsibrovęs į patalpą, pilnai atitinka pirmos instancijos teismo nuosprendyje aptartus bylos įrodymus, t.y. paties nukentėjusiojo P. K., liudytojų I. V., J. K., M. Z. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, kad P. K. buto antrųjų durų spyna yra išlaužta (1 t., 106 – 107 b.l.), specialistų išvados, jog P. K. buvo padaryti kūno sužalojimai (1 t., 153 – 154 b.l.), kad ant A. P. rūbų buvo rasta P. K. kraujo (1 t., 148 – 149 b.l.). Šių įrodymų pilnai pakanka pripažinti, kad nuteistojo veika šiame epizode teisingai kvalifikuota pagal BK 180 str. 2 d. Apelianto skundo motyvas, kad nukentėjusiojo, I. V. ir M. Z. parodymai neturėjo būti pripažinti jo kaltės įrodymais, tėra niekuo nepagrįsta prielaida.
Teismas visiškai pagrįstai atmetė ir jo prašymą apklausti mirusios liudytojos I. V. motiną R. V. apie dukters santaupas, nes apie tai, kad ši savo pinigus ar dalį jų laikė pas nukentėjusįjį, pasakojo vienintelis apeliantas, kuris pagal jo paties parodymus I. V. pažinojo neseniai ir buvo su ja mažai pažįstamas, o nukentėjusiojo jis iš viso nepažinojo, įvykio metu jo gyvenamojoje vietoje buvo pirmą kartą. Pačios I. V. parodymai, kaip ir kiti jau aptarti įrodymai leidžia daryti kategorišką išvadą, jog nuteistasis pagrobė ne jos, o nukentėjusiojo santaupas, t.y. neseniai gautą pensiją. Dar kartą išklausęs nuteistojo gynėjo, prašiusio šią liudutoją apklausti apeliacinės instancijos teisme, motyvus, patikrinęs faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus analogišką prašymą atmetė ir apeliacinės instacijos teismas. Apelianto argumentas, kad sprendimas dėl šio prašymo turėjo atsispindėti skundžiamame teismo nuosprendyje, dėl ko surašant teismo nuosprendį neva tai buvo pažeistos BPK 305 str. nuostatos, iš viso nesuprantamas – prašymai teisiamojo posėdžio metu ir sprendimai dėl jų įrašomi ne į teismo nuosprendį, o į teisiamojo posėdžio protokolą (BPK 261 str. 1 d.).
A. P. nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d. Šio straipsnio sankcija numato laisvės atėmimą iki 7 metų. Jam skirta laisvės atėmimo bausmė (1 metai 3 mėnesiai) yra gerokai švelnesnė, nei jos vidurkis. Nustatydamas jos dydį teismas teisingai taikė BK 41, 54, 61 str. nuostatas, įvertino reikšmingas teisingam bausmės skyrimui aplinkybes, apelianto asmenybę. Atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismas, nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodęs, jog V. P. nedirba, yra registruotas darbo biržoje, prie bausmės skyrimo motyvų įvertino tai, kad jis dirba. Būtent darbą nuteistasis akcentuoja kaip aplinkybę, dėl kurios, jo nuomone, jam bausmė galėtų būti švelninama. Tačiau, nei teisiamajame posėdyje pirmos instancijos teisme, nei su skundu apeliacinės instancijos teismui jis nepateikė jokių tai patvirtinančių duomentų. Kolegijos nuomone, šiuo atveju apeliantui apylinkės teismo paskirta bausmė, įvertinus jo padarytos veikos pavojingumą, apelianto asmenybę, kitas BK 54 str. 1 d. bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, negali būti laikoma per griežta ir dėl to neteisinga.
Tokiu būdu, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis apeliacinio skundo apimtyje yra teisėtas, pagrįstas, keisti jį skunde nurodytais motyvais kolegija nemato pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.