- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-30
- Bylos Nr.
- eI-1832-189/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04852-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Irena Paulauskienė, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- K. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Laimonas Šileris
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1688(00309) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja taip pat prašė iki tol, kol pareiškėjai bus išduotas leidimas laikinai gyventi, įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą.
Nurodė, kad ketindama užsiimti teisėta veikla Lietuvoje 2016 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėja 2016 m. lapkričio 23 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti ir daugkartinę nacionalinę vizą pagal Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 (toliau – ir Vizų aprašas) 66.10² papunktį. Skundžiamu sprendimu pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ir nacionalinę vizą. Sprendimo teisinis pagrindas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktai.
Nurodė, kad atlikus UAB (duomenys neskelbtini), kurios dalyvė yra pareiškėja, patikrinimą nebuvo nustatyta, kad įmonė yra fiktyvi. Sprendime taip pat nenurodyta, kokie pareiškėjos pateikti dokumentai buvo pripažinti neatitinkančiais tikrovės. Nors pareiškėja ir neatsakė į jai pateiktus klausimus, tačiau iš to negalima daryti išvados, kad pateikti dokumentai apie įmonę yra neatitinkantys tikrovės. Pažymėjo, kad įmonės akcijas su vyru buvo įsigijusi tik 2016 m. birželio mėn., todėl į įmonės veiklą nebuvo pilnai įsigilinusi. Be to, pareiškėja tik įmonės akcininkė, todėl dalies informacijos negalėjo žinoti. Taip pat nesutiko dėl keliamos nelegalios migracijos grėsmės. Nurodė, kad Sprendime išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šiai išvadai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Pažymėjo, kad Sprendimas priimtas ne dėl įmonės fiktyvumo, o kitais Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintais atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindais. Apklausų metu buvo nustatyta, kad pareiškėja siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi sąlygas, o ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje. Pareiškėja pateikė daug neatitikimu, taip pat pareiškėjos nurodyti įmonės veiklos tikslai skyrėsi nuo tikslų, kuriuos nurodė kiti akcininkai. Nurodė, kad Departamentas sudarė pareiškėjai tinkamas sąlygas įrodyti savo ketinimų tikrumą, tačiau pareiškėja neįrodė, kad jos deklaruojamas tikslas yra realus ir atitinka tikrovę. Mano, kad surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą dėl nelegalios migracijos grėsmės. Pareiškėja negalėjo pagrįsti numatomo buvimo su daugkartine nacionaline viza tikslo, todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo išduoti pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą.
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, 77 str.). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1688(00309) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentui išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja su 2016 m. rugpjūčio 5 d. prašymu kreipėsi į Departamentą prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimo išdavimo pagrindu pareiškėja nurodė, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.
Departamentas išnagrinėjęs pareiškėjos su prašymu pateiktus dokumentus 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1688(00309) atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi teisinis pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktai. Sprendimas motyvuotas tuo, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėja siekė tik formaliai atitikti leidimui laikinai gyventi gauti ir manytina, kad yra pagrindas, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.
Pagal Įstatymo 35 str. 1 d. 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 str. 1 d. 12 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Įstatymo 40 str. 1 d. 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 str. nuostatas. Iš byloje nustatytų duomenų matyti, kad pareiškėja, siekė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 str. 1 d. 1 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba pakeičiamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Vadovaujantis Įstatymo 26 str. 1 dalimi leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo 17 p. nurodyti dokumentai, kuriuos užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, turi pateikti kartu su prašymu išduoti arba pakeisti leidimą. Aprašo 24.21 p. nurodyti papildomi dokumentai, kuriuos reikia pateikti norint gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 str. 1 d. 1 punkte nurodytu pagrindu, t. y.: 1) įmonės įsteigimo ar įsigijimo dokumentai bei įstatai (nuostatai); 2) dokumentai, patvirtinantys, kad ši įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje (veiklos planas, ūkinę komercinę veiklą patvirtinančios sutartys, šios įmonės banko sąskaitos išrašas, metinė pelno mokesčio deklaracija, patalpų nuomos sutartis ar pan.) ir kad joje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos (darbo sutartys su šiais asmenimis); 3) dokumentai, patvirtinantys, kad šios įmonės nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų (pavyzdžiui, įmonės tarpinė finansinė ataskaita (balansas ar nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita)), iš kurių ne mažiau kaip 14 tūkstančių eurų yra užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir 4) dokumentai, patvirtinantys, kad šis užsienietis yra tokios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, arba yra įmonės dalyvis, kaip jis apibrėžtas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja atsakovui pateikė visus Apraše nurodytus dokumentus, tačiau Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, vis tik nusprendė, kad siekiant išsiaiškinti pareiškėjos atvykimo į Lietuvą tikslus užsiimti teisėta veikla, pareiškėją reiklainga apklausti dėl įmonės, kurios akcininkė ji yra, vykdomos veiklos.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, ar UAB (duomenys neskelbtini) yra fiktyvi, nes atsakovas neneigia, jog minėta bendrovė užsiima deklaruojama veikla, todėl ši aplinkybė nelaikytini reikšminga nagrinėjamo ginčo apimtyje, atitinkamai dėl jos plačiau nepasisakoma. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl to, ar pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl veiklos UAB (duomenys neskelbtini), pateikė tikrovę atitinkančius duomenis, kurie patvirtintų tikrąjį pareiškėjos tikslą likti gyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Įstatymo 45 str. numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (2014-12-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014, 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016), t. y. kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar asmuo, teikdamas prašymą gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodo jo planuojamą vykdyti veiklą atitinkantį įstatyminį pagrindą ir ar tikrai siekia vykdyti prašyme nurodytą veiklą.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos paaiškinimą, priėmė išvadą, jog pastarieji neatitinka faktinės situacijos ir tikrųjų pareiškėjos tikslų plėtoti verslą Lietuvoje. Sutiktina su Departamento išvadomis, kad pareiškėjos pateikti bei Departamento surinkti duomenys sudaro pagrįstą pagrindą abejoti pareiškėjos nurodomu leidimo gyventi gavimo tikslu, t. y. jos teisėta veikla UAB (duomenys neskelbtini).
Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėją ir įmonę UAB (duomenys neskelbtini) tiesiogiai sieja tai, kad ji pagal 2016 m. birželio 27 d., 2016 m. birželio 29 d. Akcijų pasirašymo sutartis yra įsigijusi po 170 paprastųjų vardinių materialiųjų 28,96 Lt nominalios vertės įmonės UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, taip pat UAB (duomenys neskelbtini) 147 akcijas yra įsigijusi ir pagal 2016 m. liepos 1 d. Akcijų pasirašymo sutartį. Tačiau Departamentas iš apklausos metu surinktų duomenų nustatė, kad pareiškėjos pateikti atsakymai į užduotus klausimus yra tik bendro (formalaus) pobūdžio ir neindividualizuojantys konkrečios nagrinėjamos situacijos. Kaip matyti iš apklausos duomenų, pareiškėja negalėjo atsakyti į esminius su įmone susijusius klausimus, pvz., koks yra įmonės pavadinimas, įstatinio kapitalo dydis, akcijų kiekis, jų nominalioji vertė, įmonės adresas, kuriuo registruota įmonė. Pareiškėja tik nurodė, kad negalinti atkurti šios informacijos mintinai. Pareiškėja taip pat nenurodė kokiu adresu yra įsikūrusi įmonė bei iš ko nusipirko akcijas. Kaip teisingai nustatė Departamentas, pareiškėja jokiais ekonominiais tikslais nepagrindė ir priežasties verslą vykdyti būtent Lietuvoje. Pareiškėja šiuo aspektu tik nurodė, kad čia turi draugų ir Lietuvoje yra tinkamas klimatas jos vaikui. Pareiškėja nurodydama apie ketinamus vykdyti verslo planus ateityje (nekilnojamojo turto pardavimas Vilniuje, vasaros stovyklų steigimas) dabartinės įmonės veiklos detaliai neatskleidė, o tik bendrai nurodė, kad įmonė užsiima buhalterinės atskaitomybės archyvavimu pagal juridinių asmenų užsakymus, nenurodydama nei konkrečių užsakovų, nei kaip konkrečiai vyksta įmonės veikla. Pareiškėja taip pat negalėjo nurodyti įmonėje dirbančių darbuotojų bei įmonės klientų. Negalėjo apibūdinti Lietuvos mokestinės sistemos. Pareiškėjas apklausos metu tik siaurai nurodė, kad įmonės reikalus su klientais, mokesčiais žino įmonės buhalterė S. B., tačiau byloje pateikti Sodros dokumentai tvirtina, kad šis asmuo įmonėje nedirba. Pareiškėja negalėjo nurodyti įmonės teikiamų paslaugų kainos. Pareiškėja taip pat nurodė, kad įmonė buvo perkama jau veikianti, kad būtų sutrumpintas leidimo laikinai gyventi gavimo procedūros laikas.
Byloje surinkta medžiaga leidžia teigti, kad duomenys (gauti apklausos metu), kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi yra neišsamūs, tikrovės neatitinkantys (neatitinkantys gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) ir kurie neatskleidė tikrųjų pareiškėjo gyvenimo ir ekonominės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje tikslų. Iš surinktos medžiagos darytina išvada, kad, kaip pagrįstai nustatė Departamentas, pareiškėjos tikrasis siekis yra kiek įmanoma labiau atitikti Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, tam kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne realios ūkinės veiklos vykdymas UAB (duomenys neskelbtini). Atsakovas teisingai įvertino įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, remdamasis Įstatymo 35 str. 1 d. 2 punkto pagrindu. Nors, kaip teigia pareiškėja, ji yra tik akcininkė, todėl tam tikros informacijos ji galėjo ir nežinoti, tačiau, kaip matyti iš apklausos duomenų, pareiškėja nežinojo nesudėtingų ir tuo pačiu esminių klausimų apie įmonę, kuri (informaciją) įmonės akcininkui turėtų būti žinoma (įmonės pavadinimas, įstatinio kapitalo dydis, pareiškėjos turimų akcijų kiekis, jų nominalioji vertė, įmonės adresas, dabartinė įmonės vykdoma veikla, įmonės teikiamų paslaugų kainos ir pan.), tuo labiau, kad, kaip skunde nurodė pati pareiškėja, ji įmonėje yra atsakinga už įmonės plėtrą, taigi pareiškėja nėra vien tik įmonės akcininkė, tačiau įmonėje turinti ir tam tikras pareigas.
Departamentas Sprendimą taip pat motyvavo ir Įstatymo 35 str. 1 d. 12 punktu, pagal kurį atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, atsakovas minėto pagrindo taikymą iš esmės grindžia nelegalios migracijos prevencija. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad Departamentas Įstatymo 35 str. 1 d. 12 punkto pagrindu atsisakęs pakeisti leidimą laikinai gyventi rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-01-22 nutarimu Nr. 29 patvirtintomis Lietuvos migracijos politikos gairėmis (toliau – Gairės), kuriose nurodyta, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita).
Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2015-12-28 įsakymu Nr. 4-460 patvirtinto Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo 9 punktą, užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė gali kilti, jeigu nustatoma, kad: 1) užsienietis jau buvo nelegaliai atvykęs į Lietuvos Respubliką ir išsiųstas iš jos; 2) užsienietis piktnaudžiavo prieglobsčio procedūra Lietuvoje; 3) užsieniečiui buvo išduota Šengeno viza, kuri buvo panaikinta nustačius, kad užsienietis ją gavo nesąžiningu būdu ar jau būdamas Šengeno erdvėje sukėlė nelegalios migracijos riziką; 4) piktybiškai pažeidinėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką bei buvimo joje tvarką; 5) užsienietis ne kartą kreipėsi į Europos Sąjungos valstybių narių diplomatines tarnybas dėl Šengeno vizos išdavimo, tačiau jam buvo atsisakyta išduoti vizą, nes jis kėlė nelegalios migracijos riziką ar kilo pagrįstų abejonių dėl užsieniečio pateiktų patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo; 6) turimi kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo duomenys, kad užsienietis susijęs su neteisėtu žmonių gabenimu per valstybės sieną arba turi ryšių su šią nusikalstamą veiką organizuojančiais asmenimis.
Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjai anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja į atsakovą su prašymu gauti leidimą laikinai gyventi kreipėsi pirmą kartą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Departamento nurodytos Gairės, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas galimas aplinkybes nelegalios migracijos grėsmei konstatuoti, negali būti pagrindu, leidžiančiu automatiškai, nustačius Įstatymo 35 str. 1 d. 2 punkto neatitikimą, taikyti Įstatymo 35 str. 1 d. 12 punktą. Teismo vertinimų, Departamentui nebuvo pagrindo pareiškėjos atžvilgiu taikyti ir Įstatymo 35 str. 1 d. 12 punkto.
Nors Departamentui nebuvo teisinio pagrindo taikyti Įstatymo 35 str. 1 d. 12 punkto (vienas iš Sprendimo priėmimo teisinių pagrindų), tačiau nustačius, kad Įstatymo 35 str. 1 d. 2 punktas taikytas pagrįstai, t. y. sutinkant su Departamento išvadomis, kad pareiškėja neįrodė tikrojo tikslo – siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, naikinti Sprendimo nėra teisinio pagrindo.
Aptartų ginčo faktinių aplinkybių apimtyje darytina išvada, kad pareiškėjai nepagrindus numatomo buvimo tikslo bei sąlygų Lietuvos Respublikoje, Departamentas pagrįstai pareiškėjai atsisakė išduoti ir daugkartinę nacionalinę vizą.
Sprendimą pripažinus teisėtu, reikalavimai dėl įpareigojimo Departamentui atlikti veiksmus (išduoti leidimą laikinai gyventi, išduoti daugkartinę vizą) negali būti tenkinami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 str. 4 d.,
nusprendė:
Pareiškėjos K. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui