- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-01-06
- Bylos Nr.
- I-485-331/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03597-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Henrikas Sadauskas, Nijolė Žalnieriūnienė
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
- Advokatai
- Mantas Gerdauskis
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Mantui Gerdauskiui, atsakovo atstovei Daivai Gasiūnaitei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovams Jūratei Pravalackaitei, Povilui Kazlauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja su skundu (b. l. 1-13), su patikslintu skundu (b. l. 100-121) kreipėsi į teismą ir prašo: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 251 092,80 Lt žalos atlyginimo; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės S. P. naudai visas bylinėjimosi išlaidas; 3) sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, ar 2012-01-17 Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 str., tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų (toliau - Fiksuotas tarifas) dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Paaiškino, kad leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – ir Leidimas plėtrai) gavo laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31, t.y. tuo metu, kai galiojo 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW (toliau vadinama - 1,44 Lt/kWh (be PVM)) ir 1,80 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW (toliau vadinama - 1,80 Lt/kWh (be PVM)).
Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei poįstatyminių teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį Fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas gaminti)išdavimo dieną. Ankstesniu Įstatymu (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) reguliavimu elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su Leidimo plėtrai išdavimo momentu, kadangi tik žinojusi garantuojamą supirkimo tarifą pareiškėja galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Atitinkamai, nuo Leidimo plėtrai gavimo momento energetikos projektą įgyvendinanti pareiškėja, žinojusi būsimą Fiksuotą tarifą, atliko didžiąją dalį investicijų (įsigijo energetikos objektą sudarančią įrangą, įsigijo žemės sklypą, kuriame ketino statyti saulės elektrinę, vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt.).
Pakeitus Fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, jog Fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tie, kurie galios Leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėjos teisinė padėtis buvo suvaržyta. Pareiškėja dėl jos teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priversta pagamintą elektros energiją pardavinėti ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu tarifu, o Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to pareiškėja šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei kad buvo nustatyta Įstatyme (reakcija iki 2013 m. sausio 31 d.). Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas Pakeitimo įstatymu pažeidė Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 d., Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 str. 1 d. ir dėl šių pažeidimų pareiškėja patyrė atitinkamo dydžio žalą, o atsakovui atitinkamai kilo Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė.
Mano, kad buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas priimant Pakeitimo įstatymą, kuriuo įtvirtinus teisinio reguliavimo principą, pagal kurį Fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su Leidimo gamybai išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu, atsakovas atliko neteisėtus ir antikonstitucinius veiksmus. Pakeitimo įstatymas pažeidžia visus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes: 1) valstybė priimdama Pakeitimo įstatymą panaikina Leidimu plėtrai pareiškėjos turėtas teises, įgytas pagal Įstatymą (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.); 2) Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal; 3)pareiškėja, gavusi Leidimą plėtrai iki 2013 m. sausio 31 d. pagrįstai galėjo tikėtis, kad bus taikomas Fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėtrai išdavimo momentu, dėl to pareiškėja patyrė žalą.
Priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėja, įgyvendindama savo teises ir pareigas, suteiktas teisės aktais, negalėjo ir neturėjo pareigos numatyti, kad pareiškėjai pradėjus įgyvendinti Įstatyme (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) numatytas teises ir pareigas, įstatymų leidėjas pablogins pareiškėjai Įstatymo (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) suteiktas teises ir pažeis pareiškėjos teisėtus interesus. Be to, įstatymų leidėjo priimti skuboti sprendimai dėl Pakeitimo įstatymo sukėlė teisinį neapibrėžtumą tiek pareiškėjai, tiek kitiems elektros energijos gamintojams, kadangi Pakeitimo įstatymu energetikos projekto įgyvendintojai - pareiškėja bei jos finansuotojai sužinojo, kad projekto investicinė grąža bus ne tokia, kokia buvo nustatyta Įstatyme (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.). Pareiškėja tik po Pakeitimo įstatymo sužinojo, kad jų įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir finansinė grąža bus ženkliai mažesnė, kadangi visi pareiškėjos paskaičiavimai, atlikti galiojant Įstatymui (redakcija 2013 m. vasario 1 d.), dėl projektų finansinės grąžos po Pakeitimo įstatymo tapo neaktualūs ir neteisingi.
Pažymėjo, kad 2013-01-14 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 23 „Dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13. 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ nutarta prašyti Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. 13-64-01 (toliau –ir Projektas) svarstyti ypatingos skubos tvarka. Tokiu būdu buvo neįvertintas Projekto sąlygojamas teisinis, ekonominis ir socialinis poveikis, o teikiamas Projektas buvo nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis ir visuomene. Remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1244, 13, 16 punktais teigia, kad Projektas turėjo būti suderintas su Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Europos teisės departamentu prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba. Projektas nebuvo paskelbtas viešai susipažinti iki pat 2013-01-07 teikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Rengiant Projektą konsultacijos su visuomene, kaip tai numatyta Taisyklių 34 punkte, nevyko. Energetikos ministerija, rengdama Projektą, taip pat neatliko numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo, vadovaudamasi Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-02-26 nutarimu Nr. 276, kaip tą imperatyviai numato Taisyklių 28, 29, 30 punktai. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikti paaiškinimai yra abstraktūs ir paviršutiniški, stokojantys esminių siūlomų teisės normų teisinio, ekonominių ir socialinio vertinimo elementų.
Dėl nuostolių dydžio paaiškino, kad priėmus Pakeitimo įstatymą pareiškėja yra ir bus priversta parduoti pagamintą elektros energiją ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu (1,44 Lt/kWh (be PVM)), o Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu (0,69 Lt/kWh (be PVM)) elektros energijos supirkimo Fiksuotu tarifu. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja yra įrengusi 1 saulės elektrinę, kurios galingumas yra 29,68 kW, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ji patirs 251 092,80 Lt nuostolių, apskaičiuojamų taip: AxBxCxD, kur A - per 1 (vienerius) metus 1 kW įrengtosios galios saulės elektrinės (Lietuvos sąlygomis) pagamintas elektros energijos kiekis lygus 940 kWh; B - 12 metų laikotarpis, kurio metu gamintojui taikomas supirkimo Fiksuotas tarifas: C - Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusio (1,44 LTL/kWh (be PVM)) ir Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusio (0,69 Lt/kWh (be PVM)) elektros energijos supirkimo Fiksuotų tarifų skirtumas, kuris lygus 0,75 Lt/kWh (be PVM); D - saulės elektrinių įrengtųjų galių suma, lygi 29,68 kW. Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiškėja nebūtų patyrusi 251 092,80 Lt nuostolių, todėl mano, kad šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos nuostolių.
Atsižvelgdama į tai, jog asmenims, leidimus plėtrai gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, Fiksuoti tarifai jau buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo (Įstatymo redakcija iki 2013 m. sausio 31 d. –„peržiūrėti fiksuoti/ tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“), teigia, kad 2012 m. sausio 17 d. LR atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 str. dalis, kurioje numatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ prieštarauja Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 d., konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek 2012 m. sausio 17 d. LR atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 str. įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 45-48) paaiškino, kad pareiškėja pradėdama veiklą energetikos sektoriuje ir gavusi leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. ir su tuo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjai išduotame leidime gaminti elektros energiją nurodyta, kad leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu - saulės šviesos energijos elektrinės. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principu saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Pareiškėja dar prieš gaunant Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdama apdairi rinkos dalyvė galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.
Dėl reikalavimo priteisti žalą paaiškino, kad byloje nėra pateikta duomenų patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje, kuriai išduotas leidimas gaminti elektros energiją, pagamintą, parduotą elektros energiją. Leidimą gaminti elektros energiją ministerija išdavė remdamasi jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjos atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento - neteisėtų veiksmų - negali kilti civilinė atsakomybė.
Atsakovas prieštarauja prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą, mano, kad pareiškėjos nurodyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniai ir teisinės valstybės principas nėra pažeisti.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 58-60) paaiškino, kad nuo 2013-02-01 buvo pakeista fiksuotų tarifų taikymo tvarka ir numatyta, kad nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energijų išdavimo dienos. Įsigaliojus Įstatymo pakeitimams bei nesant aiškaus reglamentavimo tarifų taikymo klausimais, Komisija 2013-02-13 raštu Nr. R2-431 kreipėsi į Energetikos ministeriją, prašydama išaiškinti, kuriuo momentu plėtros leidimo ar gamybos leidimo išdavimo metu galiojantys fiksuoti tarifai turėtų būti taikomi gamintojams, kurie iki 2012-12-31 gavo plėtros leidimus, tačiau dar neturi leidimo gaminti. Energetikos ministerija 2013-02-28 raštu Nr. (8.3-10)3-817 pateikė atsakymą. Gamintojams, kurių elektrinių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, užfiksuojami nuo leidimo gaminti išdavimo dienos, o ne nuo plėtros leidimo išdavimo dienos. Jokių išimčių gamintojams, gavusiems leidimus plėtrai skirtingu laiku nei Įstatymas, nei Įstatymo pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymai nenumato. Remiantis Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalimis, pažymėjo, jog 12 metų laikotarpiu taikomas tas fiksuoto tarifo dydis, kuris galiojo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Pareiškėja realiai dar nevykdė elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos (2013-02-01 įsigaliojus Įstatymo pakeitimams dar neturėjo Leidimo gaminti), santykiai nebuvo susiklostę, todėl mano, jog negalima tvirtinti, kad pasikeitusiu teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjos teigimu, ji patyrė dėl pasikeitusio saulės energetikos skatinimo teisinio reglamentavimo.
Pareiškėja žalos atsiradimą kildina iš įstatymų leidėjo veiksmų, tačiau nesieja su Energetikos ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veikla. Pažymėtina, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo, Seimo narių veiklos. Tačiau administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu suinteresuoti asmenys kreipiasi į teismą dėl žalos, susijusios su įstatymų leidėjo nustatytu teisiniu reguliavimu, nereiškia, jog tokio pobūdžio ginčai administraciniuose teismuose nenagrinėtini. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (toliau – ir LVAT), valstybės atsakomybė už žalą suinteresuotiems asmenims, padarytą nustatytu (delsimu nustatyti) atitinkamu teisiniu reguliavimu, negali būti pašalinama, remiantis tuo, kad žala siejama su įstatymų leidybos procesu (LVAT administracinėse bylose: Nr. A248-58/2008, Nr. A858-1452/2010, LVAT biuletenis Nr. 20, 2010 m., 377-405 p.). Taigi, teismas turi įvertinti įstatymų leidėjo veiksmus, dėl kurių pareiškėja nurodo patyrusi nuostolių.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme nustatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A17-499/2007), neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2012-11-24 Energetikos ministerija pareiškėjai išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-9357. 2013-06-04 Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos išdavė pažymą, patvirtinančią, kad pareiškėjos saulės elektrinė yra sumontuota, išbandyta ir atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 55). Pareiškėja 2013-05-30 pateikė atsakovei prašymą gaminti elektros energiją (b. l. 50). 2013-06-25 pareiškėjai išduotas leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2018, kuriuo reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniais techniniai duomenys – elektrinės pavadinimas Stasės energija, saulės elektrinės įrengtoji galia 0,02968 MW (b. l. 57).
Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013-02-01) viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą. Įstatymo 20 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2013-02-01, buvo nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. <...> Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 dalis).
2012-02-06 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ (redakcija, galiojanti nuo 2012-02-10) 1.1. ir 2.1 punktais buvo patvirtinti fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, t.y. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, ir kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW – 1,80 Lt/kWh bei naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW – 1,44 Lt/kWh.
Nuo 2013-02-01 įsigaliojusio Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų yra saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013-02-01) nustatyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Remiantis šio Įstatymo straipsnio 7 dalimi numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.
2012-09-28 Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ (redakcija, galiojusi nuo 2012-10-04 iki 2013-04-01) 1.1 punktu buvo patvirtinti 1,60 Lt/kWh fiksuoti tarifai elektrinėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, ir kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, o 2.1 punktu elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia iki 30 kW – 1,25 Lt/kWh. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013-02-28 nutarimu Nr. O3-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ 1.1.2 punktu patvirtino 0,87 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifą jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 iki 100 kW, 1.2.2. punktu - 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifą jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 iki 100 kW.
Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Leidimo plėtrai pareiškėjai išdavimo metu galiojo 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas, o Leidimo gaminti išdavimo metu teisinis reglamentavimas buvo pakeistas ir galiojo 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas. Pareiškėja nurodo turėjusi lūkesčių, jog 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifas galios 12 metų laikotarpiu, kaip tai buvo numatyta Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiame Įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2013-02-01), ir dėl priimto, pareiškėjos manymu, neteisėto Pakeitimo įstatymo patirsianti 251 092,80 Lt nuostolių.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Taigi asmuo gali kreiptis į teismą, gindamas nuo pažeidimo jo subjektinę teisę ar laisvę. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (įstatymų saugomų interesų) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu (LVAT administracinėje byloje A11–1192/2006). Asmens teisių pažeidimas turi būti realus, o ne hipotetinis. Vien asmens subjektyvus manymas, kad jo teisės pažeidžiamos, savaime jo teisių pažeidimo nepagrindžia.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-11-29 nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimo gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013-02-01 nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenumato.
Pareiškėja žalą sieja su teisėtų lūkesčių pažeidimu, nurodo, kad nuo Leidimo plėtrai gavimo momento pareiškėja, žinojusi būsimą Fiksuotą tarifą, atliko didžiąją dalį investicijų (įsigijo energetikos objektą sudarančią įrangą, įsigijo žemės sklypą, kuriame ketino statyti saulės elektrinę, vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt.). Teismas su tokiais pareiškėjos argumentais sutikti negali, nes verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Iš Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėja, pasirinkusi tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjos argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutinka ir dėl leidime plėsti energijos gamybos pajėgumą nurodytos sąlygos, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, pareiškėja jau gavusi šį leidimą negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdama leidimą gaminti elektros energiją elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjos argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.
Turtinė žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo (LVAT administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).
Turtinės žalos atsiradimo faktas galėtų būti konstatuojamas nustačius pareiškėjos valstybės neteisėtus veiksmus ar neveikimą, pareiškėjos patirtus nuostolius ar negautas pajamas ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir patirtų nuostolių ar negautų pajamų. Įstatymų leidyba yra išskirtinė Seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Įstatymų leidėjas, tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, yra laisvas, spręsdamas, kaip sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1997-05-29 nutarimas, 1998-04-21 nutarimas, 2001-07-12 nutarimas, 2008-12-04 nutarimas). Seimas, įgyvendindamas įstatymų leidybos funkciją, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento - neteisėtų veiksmų - negali kilti civilinė atsakomybė. Be to, pareiškėjai skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiui (Įstatymo 20 straipsnio 6, 7 dalys). Iš byloje esančių duomenų negalima teigti, kad pareiškėjos veikla apskritai tapo nuostolinga. Tuo remdamasis, teismas atmeta skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis).
Dėl pareiškėjos skundo argumentų dėl teisėkūros reikalavimų laikymosi priimant Pakeitimo įstatymą teismas nepasisako, nes jie pareiškėjos nurodytu aspektu iš esmės susiję su atitikimo Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, klausimu, kas nėra priskirta administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 15, 22 straipsniai).
Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo4 straipsnio 2 dalis nustato, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismui nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio konstitucingumo, todėl netenkintinas pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Įstatymų leidėjas (Seimas) turi plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką, teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Šio Įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus.
Teismui nenustačius valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų (kaltų) veiksmų, kiti pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjos skundo, bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjos S. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.