Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-07-04 · Civilinė byla Nr. 2A-770-265/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-04
Bylos Nr.
2A-770-265/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Žerlauskas (pirm.), Irma Čuchraj, Rimvida Zubernienė
Atsakovas
UAB „Vindeva“
Ieškovas
BUAB „Granitoidas“
Trečiasis asmuo
UAB „LitCon“
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas A. Žerlauskas Civilinė byla Nr. 2A-770-265/2014Teisėja A. Šukienė (Proceso Nr. 2-33-3-00941-2013-1)
Procesinio sprendimo kategorija 121.14; (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. liepos 4 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Rimvidos Zubernienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Vindeva“ apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Granitoidas“ ieškinį atsakovei UAB „Vindeva“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo UAB „LitCon“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė pareikštu ieškiniu prašė pripažinti 2012 m. birželio 8 d. Reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Granitoidas“ ir atsakovės UAB „Vindeva“, negaliojančia ab initio, taikyti restituciją: grąžinti ieškovei perleistą reikalavimo teisę į skolininką 91 382,58 Lt sumai, o atsakovei pripažinti 91 382,58 kreditorinį reikalavimą į ieškovą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, nes prieštarauja imperatyvioms teisės normoms - CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatoms(CK 1.80 str. 1 d.). Reikalavimo perleidimo sutarties 1 p. įtvirtinta, kad šia sutartimi ieškovė neatšaukiamai ir besąlygiškai perleido atsakovei, o atsakovė priėmė iš ieškovės visas ieškovės teises į UAB “LitCon” 91 382,58 Lt skolą. 2011 m. birželio 27 d. ieškovės ir trečiojo asmens UAB “LitCon” sudarytos Jungtinės veiklos sutarties 6.2 p. įtvirtinta, kad partneris neturi teisės be kito partnerio raštiško sutikimo perleisti visų ar dalies savo teisių ir pareigų pagal šią sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Plungės rajono apylinkės teismas 2014-01-08 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia ab initio 2012 m. birželio 8 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės UAB „Granitoidas" ir atsakovės UAB „Vindeva", taikė restituciją ir grąžino ieškovei BUAB „Granitoidas" perleistą reikalavimo teisę į skolininką 91 382,58 Lt, o atsakovei pripažino 91 382,58 Lt kreditorinį reikalavimą į ieškovę. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo metu UAB “Granitoidas” turėjo skolinių įsipareigojimų, tai patvirtina byloje pateiktas skolų sąrašas 2012 m. gegužės 31 d. ir įmonės turto areštas. Šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad UAB „Granitoidas“, sudarydama 2012 m. birželio 8 d. reikalavimo perleidimo sutartį su atsakove, faktiškai buvo nemoki (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d.) ir jai tai buvo žinoma. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus, arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šiuo atveju UAB „Granitoidas“, neatsižvelgdama į savo sunkią finansinę padėtį, 2012 m. birželio 8 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi suteikė atsakovei pirmenybę prieš kitus įmonės kreditorius, tokiu būdu pažeisdama pastarųjų teises ir teisėtus interesus. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta UAB “Granitoidas” jau negalint įvykdyti turimų kreditorinių įsipareigojimų ir esant nemokiai. Be to, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, trečiasis asmuo UAB “LitCon” nedavė UAB “Granitoidas” rašytinio sutikimo dėl 2012 m. birželio 8 d. reikalavimo sutarties pasirašymo. Dėl to pirmosios instancijos teismas šiuos UAB “Granitoidas” veiksmus vertino kaip sutarties pažeidimą. Esant šioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad reikalavimo perleidimo sutartis pažeidžia ne tik trečiojo asmens teises ir teisėtus interesus, bet ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms , todėl yra niekinė ir negaliojanti ab initio.

Atsiliepimas

Atsakovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškinys negalėjo būti grindžiamas LR CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kadangi ieškovė nėra atsakovės kreditorius ir neturi neabejotinos bei galiojančios teisės į apeliantę. Pasak atsakovės, ieškovė neįrodė visų sąlygų, kurios būtų pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Apeliantės nuomone, byloje neįrodyta, kad ieškovė tapo nemoki dėl to, kad sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su atsakove. Be to, vien tik aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu ieškovės būklė buvo bloga arba artima bankrotui, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti skolininko nemokumą kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Taip pat atsakovė nesutiko, jog sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi buvo pažeisti kitų kreditorių interesai. Apeliantė nurodo, kad tol, kol įmonei neiškelta bankroto byla, vadovaudamasi sutarčių laisvės principu turi teisę sudaryti sutartį su kuo nori. Be to, sandoris gali būti laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises tik tuo atveju, jeigu yra sudarytas su kitu kreditoriumi skolininkui jau esant nemokiam. Šiuo atveju reikalavimo perleidimo sutartis su ieškove buvo sudaryta dar iki ieškovei iškeliant bankroto bylą. Taip pat apeliantė nurodė, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad sudarydama reikalavimo perleidimo sutartį su ieškove buvo nesąžininga. Be to, atsakovė nurodo, kad nebuvo teisinio pagrindo taikyti restitucijos, įtvirtintos CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, kadangi abi šalys turėjo žinoti apie teismo nutartimi taikytus ieškovės veiklos apribojimus.

Šalies argumentai

Ieškovė ir trečiasis asmuo su atsakovės apeliaciniu skundu nesutiko, prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pagal byloje esančius įrodymus, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudarytas sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Dėl to pagrįstai pripažino sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir atmeta juos kaip teisiškai nepagrįstus. Negalima sutikti su apeliantės argumentu, kuriuo ji kvestionuoja ieškovės teisę reikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu, kadangi šie argumentai prieštaringi. Vienu atveju apeliantė kvestionuoja ieškovės teisę reikšti ieškinį minėtu pagrindu, kitu atveju remiasi teismų praktika, kurioje ši ieškovės teisė pripažįstama. Be to, apeliantės argumentus dėl ieškovės negalėjimo ginti savo pažeistų teisių actio Paulina pagrindu paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo (publikuota Teismų praktika Nr. 29). Šioje apžvalgoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas . Pagal šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Taigi įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Taip pat atmestini ir kiti apeliantės argumentai, kurie susiję su neva tai actio Pauliana taikymo sąlygų nebuvimu. Apeliantė nurodo, kad byloje neįrodyta, jog ieškovė tapo nemoki dėl to, kad sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su atsakove. Be to, kaip nurodo atsakovė, vien tik aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu ieškovės būklė buvo bloga arba artima bankrotui, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti skolininko nemokumą kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę. Šią poziciją apeliantė grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tam, kad būtų konstatuotas kreditorių teisių pažeidimas, nebūtina konstatuoti, jog būtent dėl sudaryto sandorio ieškovė tapo nemoki. Šiuo nagrinėjamu atveju užtenka konstatuoti, jog ieškovė, būdama nemoki, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Dėl skolininko nemokumo šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nenurodyti nemokumo kriterijai ar sampratos. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais, ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas esant ekonominio nemokumo padėčiai yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonė sandorio sudarymo metu buvo nemoki pagal nurodytus kriterijus: nevykdė savo įsipareigojimų, įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl nemokumo, kaip teisinės actio Pauliana sąlygos, egzistavimo yra pagrįsti. Tuo tarpu atsakovės argumentai dėl to, jog nepaisant to, kad įmonė būklė buvo artima bankroto būsenai, nėra pagrindas pripažinti sandorio negaliojančiu, bei nurodoma teismų praktika, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Šis atsakovės nurodomas teismų praktikos aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko (šioje byloje ieškovo) kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis priimta civilinėje byloje 3K-7-130/2013). Nagrinėjamu atveju įvertinus ginčijamos perleidimo sutarties nuostatas negalima pripažinti, kad ji atitiko protingo elgesio standartus. Pažymėtina, jog pagal reikalavimo perleidimo sutarties nuostatas atsakovė įskaitė ieškovės skolą 91 382,58 Lt sumai, tačiau ieškovės skola būtų eliminuota tik tada, kai atsakovė būtų šią skolą visiškai atgavusi iš trečiojo asmens. Tai reiškia, jog ieškovė ir toliau išliko atsakovės skolininke, nepaisant reikalavimo perleidimo. Tokia sutartis išimtinai užtikrino tik atsakovės interesus, ji įgijo išimtinę reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį ir taip pat išlaikė reikalavimo teisę į ieškovę, jeigu trečiasis asmuo dėl įvairių priežasčių reikalavimo neįvykdytų. Be to, šis reikalavimo perleidimas eliminavo ieškovės kreditorių teisę nukreipti reikalavimą į trečiąjį asmenį ir taip patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, esant ieškovei nemokiai. Tokia situacija iš esmės pažeidė kitų kreditorių interesus.

Atsakovė, apeliaciniame skunde nurodydama, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ji sudarydama sandorį buvo nesąžininga, nenurodė jokių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą dėl atsakovės nesąžiningumo. Priešingai, atsakovė, apeliaciniame skunde nurodydama argumentus dėl restitucijos taikymo, iš esmės pati pripažino, jog buvo nesąžininga.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Išimtis sudaro absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teisme nebuvimo patikrinimas (CPK 329 str.). Šiuo nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atsakovei pripažindamas 91 382,58 Lt kreditorinį reikalavimą į ieškovę, pažeidė rūšinio teismingumo taisyklę (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pažymėtina, jog kreditorinių reikalavimų tvirtinimas arba netvirtinimas yra bankroto bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Be to, šioje byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti restituciją. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio . Šiuo nagrinėjamu atveju viena šalis iš kitos nieko negavo. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė UAB „Vindeva“ būtų gavusi bent dalį skolos iš trečiojo asmens UAB „LitCon“ pagal reikalavimo perleidimo sutartį, kurią sudarė ieškovė ir atsakovė. Tuo tarpu teismas, pripažindamas atsakovei 91382,58 Lt kreditorinį reikalavimą į ieškovę ne tik, kaip minėta, pažeidė rūšinio teismingumo taisyklės, bet ir taikė restituciją, nesusijusią su reikalavimo perleidimo sutartimi. Pažymėtina, jog atsakovės reikalavimas į ieškovę kildinamas ne iš reikalavimo perleidimo sutarties, o iš jų prievolinių teisinių santykių, kurių pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Taip pat nebuvo pagrindo grąžinti ir ieškovei reikalavimo teisės, kadangi pripažinus sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, konstatuotina, jog jis atsakovei perleistas nebuvo.

Esant nurodytų aplinkybių visetui yra pagrindas pakeisti teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ją panaikinant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria taikyta restitucija ir grąžinta ieškovei BUAB „Granitoidas“ perleista reikalavimo teisė į skolininką 91 382,58 Lt bei atsakovei UAB „Vindeva“ pripažintas 91 382,58 Lt kreditorinis reikalavimas į ieškovę BUAB „Granitoidas“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Alvydas ŽerlauskasKolegijos teisėjai Irma ČuchrajRimvida Zubernienė