Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio, teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl 2015-08-26 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 2 d., ir nuteistas laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktas galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nuosprendžiu priteista iš kaltinamojo V. T. nukentėjusiajam R. T. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priteista iš kaltinamojo V. T. Šiaulių teritorinei ligonių kasai 61,32 Eur išlaidų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už nukentėjusiojo R. T. gydymą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad 2014-04-18 apie 19.00 val. gyvenamojo namo, esančio Telšių r., (duomenys neskelbtini), kieme ir šalia kiemo esančiame žemės sklype, kuris išsidėstęs tarp (duomenys neskelbtini) ir artimiausio vandens telkinio, asmeninio konflikto su broliu R. T. metu, suduodamas kumščiais daugybinius smūgius (tikslus smūgių skaičius nenustatytas) R. T. į veidą bei krūtinės ląstą, padarė jam galvos sumušimą su odos nubrozdinimu kairio antakio srityje, poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą, tokiu būdu sukėlė broliui R. T. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Apelianto nuomone, teismo išvados dėl jo kaltės yra padarytos, pažeidžiant LR BPK 20 str. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstos ir visiškai neatitinka bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai jo parodymus vertino kaip nenuoseklius, nelogiškus, padarė nepagrįstą išvadą, kad juos paneigia kita byloje surinkta medžiaga.

V. T. pažymi, kad jis visą laiką (ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme) tvirtino, jog yra nekaltas, nes 2004-04-18 kilusio žodinio konflikto metu jis pats gynėsi nuo agresyviai nusiteikusio brolio, jokių smūgių jam nesudavė, pats stengėsi išvengti smurto. Be to, pažymėtina, kad jis yra rusas, nors lietuviškai supranta ir kalba, tačiau jam sunku teisingai išreikšti savo nuomonę, todėl apklausų bei kitų procesinių veiksmų pasakyti (parašyti) žodžiai galėjo neatitikti tos prasmės, kurią norėjo pasakyti. Priešingai teismo padarytoms išvadoms, atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, teisme nustatytas aplinkybes, būtent nukentėjusiojo R. T. parodymai yra nelogiški, nenuoseklūs bei prieštaringi. Pirmiausia, kritiškai vertintini nukentėjusiojo parodymai apie konflikto pradžią, taip pat dėl jo sumušimo būdo bei pasekmių. Tarnybiniame pranešime ROIK Nr. 0114000192494, kurį 2014-04-18 surašė į įvykio vietą apie 19.27 val. atvykę pareigūnai, nurodyta, kad nukentėjusiojo teigimu, jis išėjęs pats įsikišo į brolio ir kaimynių pokalbį, dėl ko V. T. supykęs be priežasties trenkė jam ranka į veidą. Vėliau, apklausų ir akistatos metu jau teigia, kad išėjęs nieko nesakė, o konfliktą pradėjo V. T.. Taip pat apklausų metu nukentėjęs nurodo, kad prasidėjus konfliktui, nebandė broliui sugriebti už krūtinės, o teismo posėdžio metu nurodo, jog norėdamas išvengti smūgių į galvą, suėmė brolį už krūtinės (2014-06-02 apklausos protokolas, 2014-06-09 akistatos protokolas, 2015-05-20 teismo posėdžio protokolas ir kt.). Antra, 2014-04-18 tarnybiniame pranešime, remiantis nukentėjusiojo pirminiais parodymais, užrašytais po konflikto, 2 kartus nurodyta, kad „brolis sudavė į kojas iš kojų ir iš rankų trenkė į įvairias kūno vietas;" smurto poveikis pasireiškė „smūgis iš rankos į veidą, suduota kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas." Nukentėjęs iš karto po konflikto nurodo, kad buvo mušamas ne tik rankomis, bet ir kojomis, vėliau, 2014-04-19 liudytojo apklausos protokole vienoje vietoje kalbama apie smūgius kojomis, kitoje -tik apie smūgius ranka, o žodis „kojomis" tiesiog užtušuotas, nenurodant taisymo priežasčių (tyrėjos V. U. surašyti 2014-04-19 protokolas-pareiškimas ir 2014-04-19 liudytojo apklausos protokolas). Be to, pažymėtina, kad 2014-06-17 vykusios apklausos metu nukentėjęs R. T. tvirtino, kad „viską, kaip kas buvo, aš pasakiau atvykusiems pareigūnams tą pačią dieną, kuomet prieš mane V. T. panaudojo smurtą." Atkreiptinas dėmesys ir į šiuos prieštaringus R. T. parodymus. Ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog nukentėjusiajam iš viso buvo suduota apie 20 smūgių, iš jų 15 smūgių į krūtinę ir galvą suduoti būtent tada, kai jis traukėsi atbulas nuo kaltinamojo, t. y., jie abu judėjo. Tačiau teismo posėdžio metu R. T. nurodė, kad apie 15 smūgių į krūtinę ir galvą suduoti stovint, paskui tvirtino, kad jam buvo smūgiuojama, traukiantis iš kiemo, be to, jis nenuosekliai nurodo, jog daugiausia smūgių buvo į veidą ir tuo pačiu metu tvirtina, jog į veidą buvo gal 5 smūgiai.

Be to, nuteistojo nuomone, nėra įtikinami bei kelia pagrįstų abejonių nukentėjusiojo paaiškinimai dėl to, kodėl jis kaltininką pavadino kaimynu, vėliau - jį sumušusį asmenį ar asmenis - pažįstamais. Teismo teigimu, yra suprantamas nukentėjusiojo nenoras viešinti asmeninio gyvenimo bei neigiamų santykių su broliu, todėl jo parodymų nedaro nepatikimais ir prieštaringais. Tačiau, neįvertintos tos aplinkybės, jog konfliktai tarp brolių tęsiasi jau labai seniai, apie juos žino kaimynai, teisėsaugos institucijos. Anksčiau nukentėjusiajam toks nenoras nesutrukdė kreiptis į policiją, apkaltinti apeliantą ir paviešinti asmeninių santykių problemas (2011-05-10 nutarimas administracinėje byloje Nr. 0111000235533). Taip pat pažymėtina, jog nukentėjęs po konflikto telefonu iškvietęs policiją, nurodo, kad jį sumušė kaimynas, o nukentėjęs išėjęs iš buto, kuriame buvo konfliktuojama. Ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ištirta, nes atvykę pareigūnai buto net neapžiūrėjo, nusikaltimo vietos, o kitos esminės aplinkybės tarnybiniame pranešime užfiksuotos tik remiantis nukentėjusiojo parodymais.

Atsižvelgiant į medicininius dokumentus, kuriuose užfiksuoti nukentėjusiojo sužalojimai, galima teigti, jog dokumentai įrodo tik patį sužalojimo faktą, bet savaime neįrodo, kad R. T. sumušė nuteistasis, be to, neįrodo ir tikslaus nusikaltimo padarymo laiko. Priešingai, remiantis medicininių dokumentų analize, neatmetama galimybė, kad R. T. galėjo būti sumuštas visai kitu laiku bei kitomis aplinkybėmis, nei nustatyta šioje byloje. Tokias išvadas patvirtina ir ikiteisminio tyrimo bei teismo posėdžio metu eksperto nurodytos išvados. Jo teigimu, dėl sužalojimų laiko jis gali remtis tik tuo, ką sakė gydytojui ligonis, nes nebuvo nurodyti kraujosruvų spalva, kiti konkretūs duomenys. Dėl patirtų sužalojimų atsiradimo laiko ekspertas nurodė, kad galėjo būti ir kitos sumušimo datos, nebūtinai 2014-04-18. Be to, smūgių skaičius buvo nustatytas tik remiantis nukentėjusiojo parodymais, medicininiuose dokumentuose tik nurodyta, kad remiantis dokumentais, išskiriamos trys trauminio poveikio vietos. Pažymėtina, kad iš karto po konflikto pareigūnai nukentėjusiojo veide užfiksavo tik vieną kraujuojančią žaizdą, kurį galėjo atsirasti tada, kai R. T. krito ant cementinių namo laiptų arba kol buvo bute. Atvykę pareigūnai fotoaparatu nei įvykio vietos, nei jo dalyvių nenupaveikslavo. Ekspertas nurodė, jog patinimai, kraujosruvos gali išryškėti ne iš karto po sumušimo, tai priklauso nuo žmogaus individualių organizmo savybių ir nuo smūgių stiprumo. Pažymėtina, kad nukentėjęs į medikus kreipėsi tik praėjus šešioms dienoms, jo paaiškinimai dėl tokio ilgo delsimo vertintini kritiškai ir atmestini. Specialisto teigimu, suduoti nukentėjusiajam R. T. smūgiai galėjo būti ne tiek smarkūs, kad iš karto po konflikto būtų stebimi odos pakitimai. Atsižvelgiant į specialisto argumentus, nukentėjusiojo paaiškinimai, kad jis po sumušimo į medikus kreipėsi tik po šešių dienų dėl to, kad skaudėjo šonkauliai, akivaizdžiai prieštaringi bei kelia pagrįstų abejonių dėl jų teisingumo: R. T. suduoti smūgiai buvo tiek stiprūs, jog po jų sumušta krūtinė skaudėjo beveik savaitę ir daugiau, tačiau nepakankamai stiprūs, kad sužalojimai, atsiradę net po 20 smūgių išryškėtų iš karto po sumušimo.

Be to, apeliantas teigia, kad liudytojos S. B. ir V. M., kurių parodymus teismas iš esmės nevertino, dar papildomai patvirtino, jog V. T. nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo ir nesmurtavo prieš brolį, o priešingai, buvo priverstas pats nuo jo gintis. Liudytojos, mačiusios konflikto pradžią, nurodė, kad būtent R. T. 2014-04-18 vakare elgėsi agresyviai, provokavo konfliktą, dėl to liudytoja S. B. sugriebė nukentėjusįjį už rankų, nes pamatė, kad šis griebė V. T. už krūtinės, Tai, kad R. T. elgėsi agresyviai, pirmas puolė, patvirtino ir kita liudytoja. Atsižvelgiant į liudytojų parodymus, apibūdinančius nukentėjusiojo elgesį, girtumą, tikėtina, kad 2014-04-18 dėl konflikto bute (jis pats taip nurodo pranešime policijai) su nenustatytais asmenimis ar asmeniu, nukentėjęs buvo suirzęs ir piktas.

Atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, apeliantas teigia, kad teismas visiškai nevertino ir tų aplinkybių, jog jis dėl sveikatos būklės buvo atleistas nuo karinės tarnybos. Tos aplinkybės, jog 2014-04-18, po konflikto, buvo nustatytas R. T. girtumas - 1,65 promilės, kas iš esmės galėjo sąlygoti tokį agresyvų nukentėjusiojo elgesį konflikto metu, nuteistajam nustatytos tik 0, 23 promilės. Taip pat, nebuvo tinkamai įvertintos nukentėjusįjį charakterizuojančios aplinkybės, tai, kad konfliktai tarp minėtų asmenų tęsiasi jau seniai, barniai, faktiškai kyla dėl turtinių klausimų, nes brolis po motinos mirties iki šiol taip ir nesugebėjo tinkamai priimti savo palikimo dalies (ši aplinkybė nurodyta ir teismo nuosprendyje). Dėl agresyvaus brolio elgesio nuteistojo atžvilgiu, anksčiau jau buvo iškeltos bylos, administracinėje byloje Nr. A2.2-493-187/2010 m., R. T. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas.

Be to, V. T. pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu jis neturėjo gynėjo, kas sąlygojo, jog iš esmės buvo tiriamos tik nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės. Atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, ištirtų įrodymų visumą, pagrįstai galima teigti, kad išnagrinėjus bylą, nebuvo nustatyti neginčytini bei neabejotini įrodymai, kurie patikimai patvirtintų V. T. kaltę. Būtent dėl nurodytų priežasčių ikiteisminis tyrimas buvo kelis kartus nutrauktas. Pateikti kaltinimai dėl smurtinių veiksmų prieš brolį iš esmės yra paremti tik nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis ir parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl V. T. negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir turi būti išteisintas.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, 2015-08-26 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendis dėl V. T. pripažinimo kaltu pagal LR BK 140 str. 2 d. yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinus, atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, tiksliai nustačius faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Kolegijos nuomone, buvo pagrįstai konstatuota, kad V. T. smurtavo prieš brolį, sudavė broliui R. T. nenustatytą smūgių skaičių į veidą ir į krūtinės ląstą, tuo sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nors nuteistasis V. T. savo kaltę dėl brolio sumušimo neigia, byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ištirti bei įvertinti įrodymai paneigia apelianto pateiktą įvykio versiją. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. T. kaltė įrodyta nukentėjusiojo R. T., liudytojų I. K., S. B., V. M. parodymais, 2014-05-22 ir 2015-02-05 specialisto išvadomis, teismo medicinos eksperto, apklausto teisiamojo posėdžio metu, parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais.

Iš teismo posėdyje apklaustų liudytojų S. B. ir V. M. parodymų matyti, kad jų akivaizdoje 2014-08-18 apie 19 val. įvyko konfliktas tarp brolių Vladimiro ir R. T.. Ir nors konflikto pabaigos jos nematė, tačiau parodė, kad iki įvykio R. T. nebuvo sužalotas. Analogiškus parodymus šios liudytojos davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja policijos pareigūnė I. K. parodė, kad, atvykus į konflikto vietą suprato, kad buvo kilęs konfliktas tarp brolių R. ir V. T., pastebėjo, kad buvo sužalotas nukentėjusiojo R. T. veidas – prakirstas antakis. Be to, nukentėjusysis pakėlęs drabužius parodė, kad buvo sumuštas šonas. Abu broliai nurodė įvykio vietą kieme.

Iš 2014-05-22 specialisto išvados Nr. G 1036/14(03) matyti, kad buvo konstatuota, jog R. T. nustatytas galvos sumušimas su odos nubrozdinimu kairio antakio srityje, poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimas. Sužalojimus R. T. galėjo patirti bukos traumos pasekoje, paveikus jo galvą, krūtinės ląstą kietais bukais daiktais. Įrašai tyrimui pareiktuose medicininiuose dokumentuose neprieštarauja tam, kad nurodytus sužalojimus R. T. galėjo patirti 2014-04-18. Pagal tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose aprašytą lokalizaciją R. T. kūne išskiriamos trys trauminio poveikio vietos (kairė akis su antakiu, dešinė akis, krūtinės ląstos kairė pusė). Į tą pačią vietą galėjo būti ir keli trauminiai poveikiai. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. 2015-02-05 pateikta papildoma specialisto išvada Nr. pG 231/15(03), kad neįtikima, jog specialisto išvadoje Nr. G 1036/14(03) nurodytus galvos bei krūtinės ląstos sužalojimus R. T. būtų patyręs kelių iš eilės griuvimų-kritimų metu ar po to, jam gulinčiam ant nugaros, visu kūnu užvirtus kitam asmeniui, tikimiausia, kad nurodytus sužalojimus R. T. patyrė paveikus jo galvą, krūtinės ląstos kairiąją pusę kietais bukais daiktais, t. y. sumušant. Teismo medicinos ekspertas R. P. P. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje patvirtino 2014-05-22 specialisto išvadą Nr. G 1036/14(03) ir 2015-02-05 papildomą specialisto išvadą Nr. pG231/15(03). Paaiškino, kad išvados pateiktos pagal jam pateiktus medicininius dokumentus. Medicininiuose dokumentuose skirtingų gydytojų įrašai bei nurodytos aplinkybės nėra prieštaringi. Nukentėjusysis buvo paprasčiausiai sumuštas. Kieti buki daiktai, kuriais padaryti sužalojimai, galėjo būti kumščiai. Antakis galėjo būti prakirstas kumščiu. Odos pakitimų, kraujosruvų susidarymas priklauso nuo tokių aplinkybių kaip žmogaus kraujagyslių trapumas, amžius, traumuojančio poveikio jėga. Po pusvalandžio į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai galėjo pastebėti antakio prakirtimą, patinimų galėjo nebūti, mėlynės galėjo būti dar neišryškėjusios. Šonas šonkaulių srityje, nesant išorinių sužalojimų, galėjo būti skausmingas ir po 6 dienų nuo sumušimo, nes ten praeina nervai. Išoriniai požymiai galėjo nesusidaryti, jeigu smūgiai buvo suduoti nepakankama jėga. Specialistas ikiteisminio tyrimo metu iš esmės davė analogiškus parodymus.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visuma šių įrodymų leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad medicininiuose dokumentuose ir specialisto išvadose nurodytus sužalojimus nukentėjusysis patyrė būtent konflikto su nuteistuoju metu. Todėl yra kategoriškai atmetamas nuteistojo V. T. argumentas apie kitų asmenų dalyvavimą nukentėjusiojo R. T. sužalojime.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentus dėl skunde nurodytų nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo. Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodyti nukentėjusiojo parodymų, duotų skirtingais bylos tyrimo bei nagrinėjimo etapais, apie konflikto pradžią bei mechanizmą neatitikimai nėra esminiai ir nepaneigia nei konflikto fakto, nei dėl jo kilusių pasekmių. Tai, kad, kreipiantis į policiją, nukentėjusysis kaltininką įvardijo kaip kaimyną, o vėliau gydytojui paaiškino, kad buvo sumuštas pažįstamo asmens, nepaneigia V. T. dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme, nes, kaip minėta, konflikto tarp brolių pradžią matė liudytojos S. B. ir V. M., o po pusės valandos į konflikto vietą atvykę policijos pareigūnai užfiksavo nukentėjusiojo sužalojimo faktą bei tai, kad konfliktas vyko būtent tarp tų pačių asmenų.

Kolegija atmeta apelianto argumentą dėl specialisto išvadų bei specialisto parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo. Specialisto išvada bei specialisto parodymai yra įrodymai, kuriuos teismas vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju, duomenys, gauti iš 2014-05-22 ir 2015-02-05 specialisto išvadų bei iš specialisto apklausos metu duotų parodymų, yra patvirtinti kitais byloje surinktais nenuginčijamais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jais abejoti nėra jokio pagrindo.

Be to, kolegija atmeta apelianto argumentą, apie tai, kad liudytojos S. B. ir V. M. patvirtino, jog V. T. nesmurtavo prieš brolį, o priešingai, buvo pats priverstas nuo jo gintis. Kaip minėta, šios liudytojos matė tik pačią konflikto pradžią, todėl iš esmės gali paliudyti tik faktą, kad konfliktas kilo būtent tarp šių dviejų asmenų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad konflikto pasekmė buvo tik R. T. sužalojimas, daryti išvadą, kad V. T. gynėsi nuo agresyvaus savo brolio, nėra loginio pagrindo. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie V. T. patirtus sužalojimus. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusiojo didesnis girtumas nei kaltininko bei kaltininko sveikatos būklė šioje konkrečioje byloje reikšmės neturi, todėl ir šis apelianto argumentas yra atmetamas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis neturėjo gynėjo, todėl, neva buvo tiriamos tik nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės. Kolegijos nuomone, šis apelianto teiginys tėra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, todėl neįrodo ikiteisminio tyrimo pareigūnų šališkumo. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad V. T. gynėjo atsisakė savo iniciatyva (1 t., 104 b. l.), o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jam buvo paskirtas gynėjas. Atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, ištirtų įrodymų visumą, ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo priimtus procesinius sprendimus, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar teismas buvo šališki.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad V. T. kaltė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., padarymu visiškai įrodyta, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015-08-26 nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015-08-26 nuosprendžio atmesti.