Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Dovidaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-677/11

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Valerij Paškevič Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01092-2010-8

2011 m. liepos 12 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Dovidaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., ir nuteistas 15 MGL (1950 litų) dydžio bauda.

Iš UADB (duomenys neskelbtini) priteista nukentėjusiajam A. S. 2000 litų neturtinei žalai ir 786, 11 litų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. liepos 16 d. apie 7 val. 20 min. Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, esančioje ties pastatu Nr. 87, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Nissan Almera“, valstybinės registracijos numeris „(duomenys neskelbtini) ir važiuodamas miesto centro link, pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (toliau - KET), 37 p. reikalavimus: sustojęs prieš šią perėją ir praleidęs jam, kaltinamajam, iš kairės į dešinę ėjusį pėstįjį, S. K. pradėjo važiuoti ir nepraleido ta pačia kryptimi per pėsčiųjų perėją kelio važiuojamąją dalį kirtusio A. S., kliudęs jį priekiniu bamperiu. A. S. pargriuvo, griuvimo metu susilaužęs kairės pėdos V padikaulį, nubrozdinęs odą dešinės plaštakos pirštuose ir kairiame kelyje, tokiu būdu S. K. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą, t.y. S. K. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., padarymą.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad civiliniam ieškovui nelaimingas atsitikimas įvyko pakeliui į darbą, todėl, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309, 10.2 punktu, įvykis gali būti pripažįstamas draudiminiu įvykiu ir pagal minėtų nuostatų 37 punktą turėjo būti apmokėtas 100% ligos pašalpa. VSDFV įvykį pripažintų nedraudiminiu tik tuo atveju, jei teismas nustatytų, kad nukentėjusysis padarė administracinį pažeidimą, todėl šiuo konkrečiu atveju VSDFV Vilniaus skyrius, gavęs informaciją iš teismo apie nukentėjusiojo nekaltumą įvykyje, įvykį pripažins draudiminiu. Taigi, apylinkės teismas, privalėdamas žinoti teisės aktų nuostatas dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą metu atsiradusio nedarbingumo apmokėjimo, turėdamas informacijos apie tai, kad šis atsitikimas nukentėjusiojo darbovietėje įformintas aktu, ir nenustatęs nukentėjusiojo kaltės įvykyje, privalėjo žinoti, kad nukentėjusiajam bus apmokėta 100% ligos pašalpa po teismo nuosprendžio, o pasielgęs priešingai, teismas pažeidė CK įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą, nes išieškojimas daugiau, negu patirta žala, reikštų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą. Be to, buvo ignoruotas tas faktas, kad nukentėjusysis iš nuteistojo buvo gavęs 30 ir 50 litų susidariusioms išlaidoms.

Nukentėjusiojo A. S. atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą prašoma atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį. Atsikirtime pažymima, kad KET 38 punkte įtvirtinta bendroji taisyklė automobilių valdytojams, leidžianti vairuotojui važiuoti tik įsitikinus, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam galėtų būti keliamas pavojus, turėtų būti taikoma ne tik šiam konkrečiam taisyklių punktui, bet ir kitiems, reglamentuojantiems vairuotojų pareigas pėstiesiems, taip pat ir KET 37 punktui. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad apeliantas pradėjo važiuoti neįsitikinęs, kad pėsčiųjų perėjoje nėra žmonių ir padaręs vienam iš jų nesunkų sveikatos sužalojimą, pagrįstai nustatė jo kaltę. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, jog 2010 m. rugsėjo 22 d. prokuroro nutarimu buvo atsisakyta papildomai apklausti liudytoją N. M., nes liudytoja paties eismo įvykio aplinkybių nematė, o tarp jos parodymų prieštaravimų nėra. Tuo tarpu nuteistasis savo pareiškimais apie neva kintančius ar iš anksto paruoštus liudytojos parodymus bando suklaidinti teismą bei nepagrįstai apsunkinti procesą nereikalingomis procedūromis. Be to, įtarimai, kad liudytojos N. M. paaiškinimas policijai buvo surašytas dalyvaujant ir nukentėjusiajam, ar jam diktuojant, nes paaiškinimas surašytas taisyklinga lietuvių kalba, yra tiesiog absurdiškas ir nepagrįstas jokiais įrodymais. Nukentėjusysis taip pat teigia, kad apeliantas pateikia tik hipotetinius pasvarstymus, kaip būtų vienu ar kitu atveju, nesiremdamas nei specialistų, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktais duomenimis. Specialisto V. K. 2010 m. spalio 18 d. išvadoje nurodyta, jog pastūmus automobiliui nepatikslintą kūno vietą, nukentėjusysis galėjo gauti aprašytus kūno sužalojimus griuvimo metu. Atsikirtime į apeliacinį skundą atkreipiamas dėmesys, kad eismo įvykis įvyko apeliantui pajudėjus iš vietos, t.y. nuvažiavus tam tikrą atstumą, todėl tie 3,5 m yra nedidelis atstumas, atsižvelgiant į automobilio gabaritus, įsibėgėjimo iš vietos greitį ir stabdymo kelią, todėl apylinkės teismas priėmė pagrįstą išvadą, kad apeliantas partrenkė nukentėjusiųjų pėsčiųjų perėjoje. Taip pat teigiama, kad apelianto pozicija viso proceso metu ne kartą kito: iš pradžių pastarasis pripažino kaltę, žadėjo kompensuoti gydymo išlaidas, tuo tarpu dabar nepripažįsta padarytos nusikalstamos veikos ir įžūliai neigia bet kokį nukentėjusiojo kliudymo faktą. Nukentėjusysis mano, jog asmuo nejutęs jokio susidūrimo smūgio, nebūtų pripažinęs savo kaltės. Pakeisdamas savo poziciją, nuteistasis stengiasi išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis, pastarojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo S. K. kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d.

Nuteistasis neprisipažino dėl padarytos veikos ir parodė, kad nukentėjusysis netikėtai išbėgo prieš automobilį ne per perėją, o pajudėjus jo vairuojamam automobiliui nukentėjusysis tiesiog suklupo savo bėgimo kryptimi ir nukrito prieš automobilio priekinį bamperį, bet nebuvo kliudytas automobilio. Tačiau tokia nuteistojo gynybos pozicija vertinama kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti teisinę padėtį, ir atmetama. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visetas.

Analizuojant byloje surinktus įrodymus, ir visą pirma, nukentėjusiojo A. S. parodymus matyti, kad jis (duomenys neskelbtini) važiuojamąją dalį kirto per pėsčiųjų perėją, eidamas nuo (duomenys neskelbtini) parduotuvės pusės. Nenorėdamas kliudyti eismui, nuo kelio vidurio ta pačia kryptimi pradėjo bėgti. Priekyje taip pat bėgo dar vienas vyriškis. Iš dešinės buvo sustojęs, kaip vėliau paaiškėjo, nuteistojo automobilis. Tas praleido minėtą priekyje bėgusį vyriškį, kai jis, nukentėjusysis, buvo jau priešais jo automobilio priekinę dalį. Automobilis staiga pajudėjo į priekį ir savo dešiniuoju sparnu parbloškė jį ant asfalto, automobilis pastūmė ir nukrito jis į kairę pusę, visas kūno svoris perėjo į kairę koją ir lūžis įvyko nuo to, kad perkėlė svorio centrą į kairę pusę. Tiksliai negali pasakyti, į kurią vietą buvo kontaktas su automobiliu, žymės nebuvo, jam trenkė į dešinę pusę, pajuto staigų smūgį ir iš karto nukrito. Gulėjo prieš automobilio bamperį. Atsikelti buvo sunku, nes stipriai skaudėjo kairę pėdą. Nuteistasis ir jo žmona išlipo iš automobilio, pasiūlė stvarstyti žaizdas, o po to nuvežė jį prie darbo (t. 2, b. l. 140-144). Savo pareiškime policijai nukentėjusysis taipogi nurodė, kad pėsčiųjų perėjoje buvo partrenktas dešiniuoju automobilio sparnu, o šį automobilį, kurio v/n (duomenys neskelbtini) vairavo S. K. (t. 1, b. l. 3-5). Ikiteisminio tyrimo metu A. S. parodė, kad ėjo per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, vėliau bėgo pro pirmojoje eismo juostoje stovėjusį automobilį apie 1-1,5 atstumu. Tuo metu automobilis pajudėjo ir savo priekiniu dešiniu kampu kliudė jo dubenį dešinėje pusėje ir jis nukrito ant kairės pusės. Visas kūno svoris tuo metu perėjo ant kairės kojos, o atsikėlus, pajuto skausmą kairės kojos pėdoj (t. 1, b. l. 13-14). Parodymų patikrinime vietoje patvirtino šiuos parodymus, o eismo įvykio vietos plane pažymėjo, jog nuteistojo automobilis iki pėsčiųjų perėjos stovėjo apie 1,5 metro, tačiau jį kliudė jau pėsčiųjų perėjoje (t. 1, b. l. 15-18).

Taigi, nors nukentėjusysis negalėjo tiksliai pasakyti, kuri jo kūno vieta kontaktavo su nuteistojo vairuojamu automobiliu, tačiau pastarasis nuosekliai tvirtino, kad buvo automobilio pastumtas į dešinę kūno pusę, smūgis buvo staigus, pargriuvo ant kairio šono ir pajuto skausmą kairės kojos pėdoje, vėliau jam buvo nustatytas kairės kojos penkto padikaulio lūžis. Iš byloje esančių specialistų išvadų Nr. G.2674/10 (01) ir G.3939/10 (01) matyti, kad A. S. galimai 2010 m. liepos 16 eismo įvykio metu buvo padaryti odos nubrozdinimai dešinės plaštakos I-IV pirštuose ir kairiame kelyje, kairės pėdos V padikaulio lūžis. Tokie sužalojimai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo laipsnį (t. 1, b. l. 21-22, 95-96). 2010 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje nurodyta ir tai, jog šie sužalojimai galėjo būti padaryti eismo įvykio metu: pastūmus (kliudžius) automobiliui nepatikslintą kūno vietą, nukentėjusysis galėjo gauti aprašytus kūno sužalojimus griuvimo metu. Teisiamajame posėdyje apklaustas šias išvadas pateikęs specialistas taipogi negalėjo atmesti nukentėjusiojo nurodyto sužalojimo būdo, t.y. kad po kontakto ar pastūmimo, užvirtus ant kairės kojos, ant kairiojo šono, kūno svoris buvo persvertas ant pėdos briaunos išorinio krašto ir nuo šito kūno svorio lūžo kairės kojos penktas padikaulis, nes jis yra atsikišęs į išorę (t. 2, b. l. 148-149).

Pažymima ir tai, kad nukentėjusysis yra nurodęs, jog buvo partrenktas automobilio dešiniuoju sparnu, kitur, netikslindamas jį kliudžiusios automobilio dalies, nurodydavo, jog jis kontaktavo su automobilio priekiniu dešiniu kampu. Tačiau teisme nurodė, jog po kontakto su automobiliu nukrito prieš automobilio priekinį bamperį. Pirmosios instancijos teisingai nustatė, kad, jeigu nukentėjusysis būtų užkliudytas automobilio priekinio dešinės pusės sparno išorine paviršiumi, jis savaime prieš tai jau būtų kirtęs automobilio priekinio bamperio išilginę ašį, ir dėl to negalėtų kristi prieš priekinį bamperį. Atsižvelgiant į tai, jog automobilio „Nissan Almera“ labiausiai įsikišusi į priekį dalis yra būtent priekinis bamperis, tai apygardos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog nukentėjusįjį A. S. kliudė nuteistojo vairuojamo automobilio bamperis, juolab, kad įvykio dieną surašytame apelianto pranešime apie įvykį taipogi nurodyta, jog automobilio priekinis bamperio kampas kliudė žmogų, dėl ko jis suklupo (t. 1, b. l. 11). Be to, tai, kad būtent automobilio bamperis užkliudė nukentėjusiojo koją patvirtino ir nuteistojo žmona (J. K.) 2010 m. liepos 16 d. paaiškinime (t. 1, b. l. 12). Nustačius, kokia automobilio dalis kliudė nukentėjusįjį ir atsižvelgus į automobilio „Nissan Almera“ bamperio aukščio išmatavimus, apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo teigimu, kad nuteistojo automobilis kontaktavo su dešinės nukentėjusiojo kojos blauzdos išoriniu paviršiumi. Tuo tarpu tai, jog automobilis „Nissan Almera“, v/n (duomenys neskelbtini) buvo neapgadintas nepaneigia, jog nukentėjusysis buvo partrenktas šiuo automobiliu, pažymint ir tai, jog, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, žymės neliko ir ant pastarojo kūno dalies, tiesiogiai kontaktavusios su automobiliu. Iš nuteistojo bei liudytojos J. K. parodymų matyti, kad automobiliui pajudėjus, jis tuoj pat sustojo, o tai reiškia, jog, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo kūno ir nuteistojo automobilio priekinio bamperio kontaktas nepasižymėjo didele jėga, dėl ko tokio kontakto žymių ant nukentėjusiojo kūno dalių ir neliko. Be to, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog nukentėjusysis automobilio buvo pastumtas į kairę, t.y. transporto priemonės judėjimo kryptimi, visas kūno svoris perėjo į kairę koją, dėl ko įvyko kairės kojos penkto padikaulio lūžis, o griuvimo metu nukentėjusysis nubrozdino odą dešinės plaštakos pirštuose ir kairiame kelyje.

Aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo partrenktas apelianto vairuojamojo automobilio, pagrindžia taip pat tiek nuteistojo, tiek liudytojos J. K. paaiškinimai Kelių policijai, kuriuose jie nurodė, kad S. K. vairuojamas automobilis kliudė nukentėjusiojo koją (t. 1, b. l. 11, 12). Be to, šį faktą patvirtina ir tai, jog nuteistasis nukentėjusiajam davė 30 litų, vėliau 50 litų, kaip dalinę kompensaciją dėl autoįvykio, įvykusio 2010 m. liepos 16 d. (t. 1, b. l. 11, 89) bei pateikė nukentėjusiajam pastarojo prašymu savo telefono numerį. Nuteistojo argumentas, jog nukentėjusiojo ir pastarojo automobilio kontaktas fiziškai negalėjo įvykti, o jis prisipažino dėl įvykio, nes patikėjo nukentėjusiuoju, kad eismo įvykis įvyko, nepagrįstas, paneigtas nukentėjusiojo parodymais, kuriuose jis visą laiką nuosekliai tvirtino, kad buvo partrenktas automobilio, apie tai nukentėjusysis iš karto po įvykio pasakė bendradarbei liudytojai N. M., be to, tai paneigia ir kitos jau aptartos aplinkybės. Pažymima ir tai, jog nuteistasis ir liudytoja J. K. nurodė, jog pajudėjus jų automobiliui, A. S. pargriuvo, o apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. K. neatmetė galimybės, kad automobilio kontaktas su nukentėjusiuoju galėjo būti (t. 1, b. l. 97-98). Atkreipiamas dėmesys ir į prieštaringus nuteistojo bei liudytojos J. K. parodymus dėl to, kur ir kokiomis aplinkybėmis suklupo ir nukrito nukentėjusysis. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. K. teigė, jog A. S. suklupo ant bortelio prieš perėją (t. 1, b. l. 30-31), teisme, kaip ir apeliantas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog nukentėjusysis suklupo tarp priekinio dešinio automobilio kampo ir šaligatvio, o S. K. parodymų patikrinime vietoje pažymėjo, kad pėstysis nukrito 1 metrą iki pėsčiųjų perėjos ir 0,3 m iki dešinio bortelio.

Liudytojos J. K. parodymai, jog nukentėjusysis (duomenys neskelbtini) važiuojamąją dalį kirto įstrižai, ne pėsčiųjų perėjos ribose, yra priešingi kitiems byloje nustatytiems duomenims, todėl vertinami kaip nuteistojo žmonos siekis padėti savo sutuoktiniam išvengti baudžiamosios atsakomybės ir atmetami, pažymint ir tai, jog pirminiuose apelianto bei liudytojos paaiškinimuose apie šias aplinkybes nebuvo užsiminta. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusysis nuo pat tyrimo pradžios tvirtino, jog buvo partrenktas nuteistojo vairuojamo automobilio nereguliuojamojoje pėsčiųjų perėjoje. Tiek nuteistasis, tiek liudytoja J. K. akcentavo, kad S. K. vairuojamas automobilis, praleisdamas pirmą pėstįjį, buvo sustojęs 2 m. iki pėsčiųjų perėjos, o vėliau pradėjus važiuoti ir pamačius nukentėjusįjį, staiga sustojo 1,5 m iki perėjos, tačiau tai paneigė liudytoja N. M., nukentėjusiojo bendradarbė, kuri parodė, kad lengvasis automobilis, į kurį įsėdo A. S. stovėjo ant pėsčiųjų perėjos horizontalaus ženklinimo. Tai, kad automobilis stovėjo būtent ant pėsčiųjų perėjos, liudytoja N. M. nurodė ir savo paaiškinime (t. 1, b. l. 6). Netikėti tokiais liudytojos parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Apeliaciniame skunde abejojama, ar pati liudytoja surašė paaiškinimą, nes jis surašytas sklandžia lietuvių kalba, praktiškai be gramatinių klaidų, tuo tarpu liudytoja yra rusakalbė ir daro nemažai kalbos klaidų. Tačiau, kaip matyti iš N. M. parodymų, duotų teisme, ji šiuos paaiškinimus surašė savo kabinete, tuo metu ji buvo viena, kabinete A. S. nebuvo, surašė savo žodžiais, surašė taip, kaip ir buvo (t. 2, b. l. 152-153). Tuo tarpų apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti šios liudytojos šališkumu bei parodymų patikimumu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog nuteistasis į bylą pateikė A. S. rašto kopiją, kuriame nurodoma, kad nukentėjusysis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje (t. 1, b. l. 89). Šis raštas buvo surašytas 2010 m. liepos 19 d., kai nuteistasis nukentėjusiajam davė 50 litų, be to, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, rašto tekstą diktavo pats nuteistasis, šios aplinkybės S. K. neginčijo.

Kelių eismo taisyklių 37 p. reikalauja, kad vairuotojas, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, sulėtintų greitį arba sustotų prieš kelio ženklą „Pėsčiųių perėja“, kad praleistų į pėsčiųjų perėją įžengusį pėstįjį. Išanalizavus bylos medžiagą, darytina išvada, jog S. K. iš tikrųjų praleido vieną per pėsčiųjų perėją judėjusį pėstįjį, tačiau iš karto po to jis pradėjo važiuoti, nepastebėjęs jam iš kairės į dešinę per perėją ėjusį A. S. (apklausos metu S. K. prisipažino, kad, pradėjęs važiuoti, nepažiūrėjo į kairę, t.y. į tą pusę, iš kurios artėjo nukentėjusysis), kuris dėl tokio nuteistojo neatidumo buvo partrenktas ir sužalotas. Taigi, surinkti ir aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad S. K. 2010 m. liepos 16 d. apie 7 val. 20 min. Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, esančioje ties pastatu Nr. 87, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Nissan Almera“, v/n (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas miesto centro link, pažeidė minėto KET 37 p. reikalavimus, t.y. sustojęs prieš šią perėją ir praleidęs jam iš kairės į dešinę ėjusį pėstįjį, pradėjo važiuoti ir nepraleido ta pačia kryptimi per pėsčiųjų perėją kelio važiuojamąją dalį kirtusio A. S., kliudė jį priekiniu bamperiu, dėl ko A. S. pargriuvo, griuvimo metu susilaužė kairės pėdos V padikaulį, nubrozdino odą dešinės plaštakos pirštuose ir kairiame kelyje, tokiu būdu S. K. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą, t.y. S. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Kaip matyti iš nustatytų bylos aplinkybių S. K. praeityje neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra vedęs, dirba (t. 1, b. l. 39-40, 51, 52-53). Be to, nustatydamas paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas, įvertino ir tai, jog eismo įvykio metu nuteistasis suteikė A. S. pirminę medicinos pagalbą, tačiau iš įvykio vietos savavališkai pasišalino bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, ir pagrįstai nuteistajam už padarytą neatsargų nusikaltimą paskyrė baudos bausmę, kurios dydis yra mažesnis nei įstatyme įtvirtintas šios bausmės rūšies vidurkis. Todėl nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra jokio teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad civiliniam ieškovui nelaimingas atsitikimas įvyko pakeliui į darbą, todėl, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309, 10.2 punktu, įvykis gali būti pripažįstamas draudiminiu įvykiu ir pagal minėtų nuostatų 37 punktą turėjo būti apmokėtas 100% ligos pašalpa.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo dėl traumos, patirtos eismo įvykio metu, negautos pajamos sudaro 778,74 Lt (t. 2, b. l. 37). Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.249 str. 1 d. nuostatas asmeniui, patyrusiam žalą, atlyginamos tiek turėtos išlaidos, tiek negautos pajamos. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai negautas pajamas priteisė iš UADB „Industrijos garantas“, materialiai atsakingos už nuteistojo veiksmus vairuojant transporto priemonę nukentėjusiajam padarytą žalą. Tuo tarpu, pripažinus nukentėjusiajam teisę į išmokėtos ligos pašalpos skirtumą, t.y. į 778,74 litų sumą, UADB (duomenys neskelbtini) turės galimybę išsireikalauti iš VSDFV Vilniaus skyriaus minėtą sumą.

Be to, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų, atsižvelgęs į visus CK 6.250 str. 2 d. numatytus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pagrįstai tenkino nukentėjusiojo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir iš UADB (duomenys neskelbtini) priteisė A. S. naudai 2000 litų.

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog buvo ignoruotas tas faktas, kad nukentėjusysis iš nuteistojo buvo gavęs 30 ir 50 litų susidariusioms išlaidoms. Pažymima, jog tai, kad S. K. nukentėjusiajam buvo davęs minėtas pinigų sumas patvirtino ne tik pats nuteistasis bei jo sutuoktinė, bet ir nukentėjusysis. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui buvo žinomos, priimant skundžiamą nuosprendį, nėra pagrindo manyti, jog apylinkės teismas, priteisiant turtinės bei neturtinės žalos dydžius, į jas neatsižvelgė.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo S. K. apeliacinį skundą.