Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2015 m. vasario 20 d. iki 2019 m. gegužės 24 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Vilniaus PN kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Pareiškėjas neturtinę žalą visų pirma kildina dėl to, kad jo teigimu, ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN patalpose, kuriose jam teko mažesnis gyvenamasis plotas negu garantuojama teisės aktuose. Atskaičiavus baldus ir kitus kambario įrenginius, jam tekdavo apie 1,12 kv. m laisvo judėjimo ploto.

Pažymėtina, jog laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurioje minimalaus ploto norma vienam asmeniui nenustatyta. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų gyvenamųjų patalpų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹ punkte buvo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 papunktis) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 papunktis).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodo, kuriose Vilniaus PN patalpose gyveno. Tačiau iš atsakovės atstovo atsiliepimo ir į bylą pateiktų Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. gegužės 21 d., 2017 m. liepos 20 d., 2018 m. sausio 17 d., 2018 m. rugpjūčio 9 ir 24 d. įsakymų „Dėl nuteistojo nubaudimo“ Nr. 28-517(1), Nr. 43-808(1), Nr. 28-30, Nr. 28-475 bei Nr. 318 (28-511) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno šiose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 1K, Nr. 5K, Nr. 9K, Nr. 21K, Nr. 3D (b. l. 51, 61–64, 66–71).

Iš į bylą pateikto Vilniaus PN pirmo aukšto (baudos izoliatorius ir kamerų tipo patalpos) patalpų plano matyti, kad kamerų tipo patalpos Nr. 1K plotas yra 13,05 kv. m (sanitarinio mazgo plotas - 1,65 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 5K plotas yra 14,08 kv. m (sanitarinio mazgo plotas - 1,67 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 9K plotas yra 11,60 kv. m (sanitarinio mazgo plotas - 1,54 kv. m), įrengtos 2 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 21K plotas yra 13,82 kv. m (sanitarinio mazgo plotas - 1,65 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 73). Iš į bylą pateikto Vilniaus PN antro aukšto drausmės grupės gyvenamųjų patalpų plano matyti, kad drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 3D plotas yra 15,44 kv. m (sanitarinio mazgo plotas - 1,69 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 74).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad jei atsakovės atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹ p.) (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018). Taigi šiuo atveju teismas apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, atsižvelgia į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą jos plotą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamąsias patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pareiškėjui kamerų tipo gyvenamosiose patalpose tekdavo nuo 4,35 kv. m iki 5,80 kv. m, o drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui teko 5,15 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti minėtose patalpose laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad minėtose Vilniaus PN patalpose sanitarinis mazgas užima nuo 1,54 kv. m iki 1,69 kv. m. Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Vilniaus PN kamerų tipo patalpose laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus minėtus sanitarinio mazgo užimamus plotus kamerose, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog šiuo atveju Vilniaus PN nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, visos kamerų sienos ir lubos buvo netvarkingos, langai nesandarūs ir išlūžę, be to, kamerose veisėsi blakės ir tarakonai, kurie ne kartą pareiškėją sukandžiojo.

Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde neindividualizuoja šių savo nusiskundimų, o tik abstrakčiai nurodo menamus kamerų higienos normų pažeidimus, nekonkretizuoja, kokiais laikotarpiais, kokiose kamerose pasireiškė jo minimi galimi pažeidimai. Akcentuotina ir tai, jog dėl galimai netinkamų higienos sąlygų Vilniaus PN kamerose pareiškėjas nesikreipė nei į įstaigos administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC), kuris yra kompetentingas atlikti operatyvinius higienos normų reikalavimų laikymosi patikrinimus. Tai patvirtinta NVSC Vilniaus departamento 2020 m. kovo 3 d. raštas, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į minėtą įstaigą dėl laikymo sąlygų Vilniaus PN (b. l. 13). Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas (pvz., NVSC Vilniaus departamentą) aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti.

Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai dėl konkrečių nagrinėjamame skunde nurodytų nusiskundimų, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Akivaizdu, kad Vilniaus PN neturėdama pareiškėjo ar kitų kartu su juo kamerose laikomų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų ir neatliko kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas patikrinimų, todėl ir negali pateikti įrodymų apie tuo metu buvusią kamerų būklę.

Akcentuotina, jog byloje esanti pareiškėjo sveikatos istorijos kopija nepatvirtina, kad ginčo laikotarpiu R. K. buvo sukandžiotas blakių ar tarakonų (b. l. 24–49, 82–107), todėl šis jo nusiskundimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentas dėl laikymo sąlygų neatitikties higienos normų reikalavimams atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.