Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-04 · Administracinė byla Nr. I-1613-1063/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-04
Bylos Nr.
I-1613-1063/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00266-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Tomas Blinstrubis
Pareiškėjas
A. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1613-1063/2018Proceso Nr. 3-61-3-00266-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 4 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis,dalyvaujant pareiškėjui A. A.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi su skundu (I t. b. l. 17–21) į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 20 000 Eur žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, kurie pasireiškė ploto vienam asmeniui kameroje neužtikrinimu. Taip pat nurodė, kad kameroje sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas tik 1 m aukščio tvorele ir dušo užuolaida. Toks sanitarinio mazgo atitvėrimas pareiškėjui kėlė didelį diskomfortą, nepatogumus. Taip pat prieštaravo, kad į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę.

Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo tiek fizinė, tiek psichinė sveikata, teko kreiptis į medikus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti. Posėdžio metu pareiškėjas išdėstė nusiskundimus, susijusius su galimai netinkamu medicininių paslaugų suteikimu. Pareiškėjui teismo posėdžio metu buvo išaiškinta galimybė dėl žalos atlyginimo už netinkamai suteiktas medicinines paslaugas kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, atsiliepimo (b. l. 27–34) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui tenkančio ploto kameroje reikalavimas galėjo būti pažeistas, tačiau administracija stengiasi pagal galimybes kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį.

Šalies argumentai

Dėl pareiškėjo skunde minimų prieštaravimų nurodė, kad nuteistųjų paskirstymas į kameras vykdomas griežtai pagal teisės aktų reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų bei ypatingų įvykių atsiradimą. Asmenų stebėjimas vykdomas siekiant užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktai nenumato, kad sanitariniai mazgai būtų uždengti nuo duryse esančių stebėjimo akučių. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vedimas į dušą taip pat vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2018 m. sausio 18 d. kalėdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Dėl ploto reikalavimo pažeidimo

Ginčui už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2018 m. sausio 18 d. taikytini laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, nėra nurodytas. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (ginčo laikotarpiu galiojanti redakcija) nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas būtent tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtas įsakymas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, plėtojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017).

Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas viso Lukiškių TI-K buvo patalpintas 324 paras. Nustatyta, jog per šį 324 parų laikotarpį 3 paras pareiškėjui įstatymu nustatytas 3,6 kv. m. plotas buvo pažeistas atskaičius sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m.), 47 paras pareiškėjas kamerose buvo patalpintas vienas. Kitu laikotarpiu ploto vienam asmeniui kameroje reikalavimas nebuvo pažeistas.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, aptartą teismų praktiką, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko, iš dalies patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu (3 paros) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę dalį laikotarpio būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip pagrįsti iš dalies.

Pabrėžtina, kad aptartas teisinis reglamentavimas imperatyviai nustato, kad plotas vienam asmeniui kalint būtent tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., todėl pareiškėjo argumentai dėl didesnio (4 kv. m.) ploto vienam asmeniui kameroje reikalavimo pažeidimo vertintini kaip nepagrįsti.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas įrengtas bendrojoje erdvėje ir neužtvertas nuo gyvenamosios zonos. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą ir kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime, pareiškimo Nr. 15210/07). EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Atsakovės atstovas šios aplinkybės (sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m. pertvara) neįrodė priešingai, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog ginčo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas buvo patalpintas ne vienas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Dėl galimybės pasinaudoti dušu

HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lukiškių TI-K nurodė, kad vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir buvo suteikiama galimybė asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. To neneigė ir pareiškėjas, tačiau tvirtino, kad vieno karto per savaitę yra mažai. Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė.

Dėl sveikatos

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, maitinimo smarkiai pablogėjo sveikatas (gastritas, sutriko virškinimas, nemiga kt. negalavimai). Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors pareiškėjas jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė ir tik abstrakčiai nurodė, kad būtent dėl kalinimo sąlygų jam pablogėjo sveikata, nes anksčiau problemų su sveikata neturėjo, taip pat iš byloje pateikto Lukiškių TI-K 2017 m. rugsėjo 12 d. rašto (b. l. 72) matyti, kad pareiškėjui nėra skirtas dietinis maistas, nes nėra tam pagrindo, kadangi pareiškėjas į medikus dėl virškinimo nesikreipė, tačiau sutiktina, kad naudojimasis atviru sanitariniu mazgu pareiškėjui galėjo kelti tiek fizinius, tiek psichologinius nepatogumus.

Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (ploto reikalavimo kameroje neužtikrinimas, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu) padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, o skunde teismui, būtent šiais aspektais pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 400 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas prašo priteisti 0,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Prašymui pagrįsti pateikė Lukiškių TI-K 2018 m. sausio 15 d. pranešimą (b. l. 6). Pranešime nurodyta, kad už parengtas dokumentų kopijas iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos bus išskaičiuota 0,60 (10 x 0,06 Eur).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, teisė gauti iš kitos šalies turėtų išlaidų atlyginimą įstatymu numatyta tik proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio ABTĮ 39-41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje AS-146-460/2009, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Iš Lukiškių TI-K pranešimo 2018 m. sausio 15 d., kuriuo pareiškėjas grindžia patirtas bylinėjimosi išlaidas, matyti, kad juo pareiškėjas tik informuojamas, kad lėšos bus nurašytos nuo pareiškėjo sąskaitos, tačiau pranešimas nepatvirtina, kad pareiškėjas realiai patyrė bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad teismas galėtų priteisti tik realiai patirtas bylinėjimosi išlaidas, o tokių įrodymų byloje nėra, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Tomas Blinstrubis