Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-1-544/2018

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės ir Zinos Mickevičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. J. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-380-266/2015 pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui M. J. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir Biuras) patikslintu ieškiniu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl 27 594,01 Eur nuostolių atlyginimo regreso tvarka priteisimo iš atsakovo M. J.. Nurodė, jog 2007 m. liepos 21 d. Danijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje registruota atsakovui M. J. priklausanti transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“ valst., Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo D. K., susidūrė su kita transporto priemone ir ją apgadino. Atsakovui M. J. priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu kaip numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 8 dalies nuostatos. Eismo įvykio metu buvo sužalota kito eismo įvykyje dalyvavusio, ne atsakovui priklausančio automobilio keleivė. Danijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos bendradarbiavimo nuostatais sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą apmokėti 205.657,78 DKK Nok (27 594,01 Eur) sumą. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, minėtą sumą Danijos nacionalinio draudimų biurui apmokėjo, dėl ko įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo, kaip atsakingo už draudimo sutarties sudarymą asmens.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos ieškinį tenkino visiškai ir iš atsakovo M. J. ieškovui Biurui priteisė 27 594,01 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. lapkričio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat bylinėjimosi bei kelionės išlaidas ir žyminį mokestį. Teismas sprendė, kad byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Atsakovas, nors tvirtino, jog jam priklausantį automobilį, su kuriuo buvo padarytas eismo įvykis Danijoje, 2003 metais buvo pardavęs, todėl negali atsakyti už kito asmens veiksmus bei dėl jų kilusią žalą tretiesiems asmenimis, tačiau nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jo vardu registruota transporto priemonė buvo parduota kitam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog su atsakovo vardu registruota transporto priemone buvo padaryta žala tiek transporto priemonei, tiek jos keleivei, kuri yra atlyginta ieškovo, dėl ko pastarasis pagrįstai reikalauja atlyginti jo patirtus nuostolius. Teismas vertino, kad ieškovo pateiktų dokumentų patikimumu nėra pagrindo abejoti, dėl ko nėra pagrindo abejoti ir eismo įvykio metu padaryta žala, kurią po administravimo procedūrų tinkamai nustatė Danijos nacionalinis draudikų biuras, kuris yra savarankiškas ir išimtinai kompetentingas spręsti žalos atlyginimo klausimus dėl eismo įvykių, įvykusių Danijoje. Teismo nuomone, iš atsakovo turi būti priteistas administravimo mokestis, kadangi ieškovas atlygino Danijos nacionalinio draudikų biuro patirtas žalos administravimo išlaidas, išlaidos už gydytojo apžiūrą, kadangi gydytojo išvada buvo užsakyta tam, kad būtų ištirta nukentėjusiosios sveikatos būklė dėl 2007 m. liepos 21 d. įvykusio eismo įvykio, o šių veiksmų atlikimo sumą Danijos nacionaliniam draudikų biurui taip pat yra atlyginęs ieškovas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas M. J. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir naują sprendimą – ieškinį palikti nenagrinėtu, nes jis neteismingas Lietuvos Respublikos teismui, arba ieškinį atmesti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, išnagrinėjo neteismingą bylą, kadangi ši byla turėjo būti nagrinėjama Danijos teismuose, nes būtent Danija yra apelianto, kitų eismo įvykio dalyvių, liudytojų gyvenamoji vieta ir įrodymų buvimo vieta. Apeliantas tvirtina, jog byloje nebuvo pagrindo spręsti, kad nukentėjusiųjų automobilio apgadinimai yra būtent 2007 m. liepos 21 d. įvykusio eismo įvykio pasekmė. Transporto priemonės remontas turėjo būti detaliai išnagrinėtas, kadangi kilo klausimų, ar visos detalės turėjo būti keičiamos naujomis. Apelianto vertinimu, byloje esantys įrodymai dėl žalos dydžio buvo prieštaringi, o teismas juos netinkamai įvertino ir neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Nukentėjusioji į medikus kreipėsi praėjus kuriam laikui nuo eismo įvykio, anksčiau buvo patyrusi traumų, dėl ko dar iki eismo įvykio skundėsi įvairiais galvos, kaklo bei pečių juostos skausmais, 2008 metais buvo patekusi į dar vieną eismo įvykį, serga vidutinio laipsnio depresija su psichozės simptomais ir kt. Apelianto nuomone, ieškovas neįrodė visų jo civilinės atsakomybės sąlygų, tarp kurių yra ir priežastinio ryšio tarp žalos ir 2007 m. liepos 21 d. eismo įvykio nustatymas. Atsiliepimu ieškovas prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad apelianto nurodomi reglamentai, kuriais jis remiasi ginčydamas Lietuvos teismų kompetenciją, nebegalioja, dėl ko jais vadovautis nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į faktinius duomenis apie atsakovo gyvenamąja vietą, ieškinys apeliantui buvo pateiktas nepažeidžiant teismingumo taisyklių. Kita vertus, pradėjus šią civilinę bylą nagrinėti iš naujo Danijos teisme būtų buvę pažeisti civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principai, juo labiau, kad apelianto argumentai dėl bylos tariamo neteismingumo Lietuvos teismams yra tik gynybinė pozicija. Šią civilinę bylą nagrinėjant apeliacine bei kasacine tvarka atsakovas teismingumo klausimo nekėlė. Atsiliepime taip pat pabrėžiama, kad nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai yra pakankami atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų konstatavimui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. liepos 21 d. Danijoje įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo atsakovo M. J. vardu Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama D. K.. Šio eismo įvykio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sužalota Danijos pilietė, dėl ko Biuras pagal Danijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktus duomenis ir sąskaitas pervedė draudimo išmokas už transporto priemonės apgadinimą ir asmens sužalojimą, o taip pat kitus susijusius mokėjimus (1 t., 6, 40, 3 t., 53 – 58, 60, 198 – 199 b. l.). Atsakovui pretenzijoje nustatytu terminu nuostolių neatlyginus, ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo (1 t., 3 – 5, 36 b. l., 3 t., 4 – 6 b. l.).Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1-3 dalyse nustatytą reglamentavimą transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota; šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Šie įstatymu nustatyti reikalavimai turi imperatyvųjį pobūdį. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad minėti asmenys, pažeidę TPVCAPDĮ 4 straipsnio draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir kai dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala Biurui, jam atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatą, kai Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Biuras turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti sumokėtos išmokos tretiesiems asmenims (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Tačiau teismas privalo užtikrinti, kad byloje nebūtų priimtas sprendimas, kuriuo bus nuspręsta dėl neįtraukto byloje dalyvauti asmens materialių teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Taigi įstatymas įtvirtina, kad nurodytu atveju tarp solidariųjų skolininkų atsiranda dalinė prievolė, o skolininkų dalys šioje prievolėje, kaip matyti tiek iš nurodytos normos, tiek iš CK 6.5, 6.279 straipsnio 2 dalies, 6.280 straipsnio 2 dalies nuostatų, preziumuojamos esančios lygiomis.Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dėl 2007 m. liepos 21 d. Danijoje įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta žala turtui ir sveikatai, kilimo kaltu pripažintas D. K., kuris vairavo Lietuvos Respublikoje registruotą, atsakovui M. J. priklausančią, Danijoje galiojančiu privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu neapdraustą transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovas, pasinaudodamas jam TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje, CK 6.6 straipsnio 4 dalyje numatyta teise, turėjo teisę rinktis, ar padarytos žalos dėl išmokėtos sumos reikalauti iš atsakingo už žalos padarymą asmens D. K. ar iš M. J., neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį. Ieškovas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo pareiškė tik atsakovui M. J. (1 t., 3 – 5 b. l., 3 t., 4 – 6 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą ieškinį tenkinti visiškai, atsižvelgdamas į tai, kad eismo įvykį sukėlė ir nustatyta tvarka neapdraustą transporto priemonę vairavo D. K., bei į CK 6.280 straipsnio 1 dalies nuostatą, skundžiamame sprendime nurodė, kad, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo (atsakovas) turi į padariusį žalą asmenį (D. K.) regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio (5 t., 129 b. l.). Padarydamas minėtą išvadą teismo sprendime, pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje žalą padariusio D. K. materialių teisių pareigų, nes konstatavo, jog atsakovas M. J. įgyja teisę regreso tvarka reikalauti dalies nuostolių atlyginimo iš solidaraus ieškovo skolininko D. K.. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje byloje gali turėti įtakos D. K. materialiosioms teisėms ir pareigoms (CPK 47 straipsnis). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovas M. J. teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose buvo nurodęs, kad, jo vertinimu, ieškinys turėtų būti reiškiamas eismo įvykį sukėlusiam D. K., buvo pasisakęs dėl solidariosios žalą padariusio bei neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį asmenų atsakomybės (1 t., 54 – 59 b. l., 2 t., 19 – 20 b. l.). Atsakovas, nors rašytinių įrodymų nepateikė, tačiau proceso metu ne kartą nurodė, kad automobilį, kuris dalyvavo eismo įvykyje, jis buvo pardavęs 2003 metais R. P. (1 t., 54 – 59 b. l., 2 t., 32, 134 – 137 b. l., 5 t., 47 – 53 b. l.). Be to, apeliantas buvo pateikęs prašymą į civilinės bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis įtraukti R. P. ir D. K., nes būsimas teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms (2 t., 32 b. l.). Esant išdėstytiems tokiems atsakovo argumentams ir pateiktam prašymui, pirmosios instancijos teismas turėjo apsvarstyti tokį prašymą ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą. Tačiau byloje nėra procesinio sprendimo, kuriuo šis atsakovo prašymas būtų išspręstas. Be to, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, į bylą gali būti įtraukiamas ir teismo iniciatyva (CPK 47 straipsnio 5 dalis). Tačiau, kaip jau minėta, tiesiogiai nedraustą transporto priemonę vairavęs ir atsakingas už žalos padarymą tretiesiems asmenims asmuo D. K. į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įtrauktas nebuvo, nors yra pagrindas išvadai, kad teismo sprendimas gali turėti įtakos jo, kaip solidaraus ieškovo skolininko, materialinėms teisėms ir pareigoms.Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Šis pažeidimas reiškia, kad tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvo. Šių padarinių apeliacinės instancijos teismas pašalinti negali, todėl pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidžiama apskųstą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes tai yra vienintelis būdas, kurio pagalba galima atstatyti pažeistą dalyvaujančių byloje asmenų teisę į tinkamą teismo procesą pirmojoje instancijoje. Priešingu atveju bylos užbaigimas priimant sprendimą apeliacinės instancijos teisme reikštų, kad dalyvaujantys byloje asmenys tinkamai nepasinaudojo viena teismine instancija.Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės nuostatas, reglamentuojančias trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, įtraukimą į civilinės bylos nagrinėjimą (CPK 47 straipsnis), neįvykdė teismo pareigos užtikrinti, kad byloje nebūtų priimtas sprendimas, kuriuo bus nuspręsta dėl neįtraukto byloje dalyvauti asmens materialių teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis), neįtraukęs į bylą asmens (asmenų), kurio (kurių) teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos teismo sprendimas, dėl tokių teisių ir pareigų nusprendė, todėl byloje egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Todėl teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi civilinė byla grąžinama nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo motyvų ir argumentų, siekiant neišreikšti išankstinės nuomonės, teisėjų kolegija nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

panaikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pagal teismingumą Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmams.