- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- I-7094-283/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01763-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3
2018 m. gruodžio 20 d.
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. B. (toliau – ir A. B., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK, ) priteisti 1 968 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už 2016 m. sausio 18 d. - 2018 m. rugpjūčio 24 d. (skundo išsiuntimo data). Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2016 m. liepos 1 d. bausmę atliko 2-ajame sektoriuje 12 būryje 1 brigadoje. Ši brigada naudojosi gyvenamąja patalpa, kurios plotas 65,72 kv. m, joje gyveno 24 žmonės, o nuo 2016 m. liepos 1 d. iki skundo padavimo – 21 žmogus. Teigė, kad didelę dalį patalpos ploto užėmė baldai, todėl pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose trūko inventoriaus, be to, nebuvo įrengtų tam tikros paskirties patalpų - laisvalaikio ir poilsio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos. Dėl džiovyklos patalpos nebuvimo pareiškėjas buvo priverstas rūbus ir patalynę džiovinti miegamojoje patalpoje. Tvirtino, kad prausykloje, sanitariniame mazge bei duše trūko sanitarinių įrenginių; dušu naudotis buvo galima trečiadienį nuo 9 iki 12 val. ir penktadienį nuo 10 iki 12 val.; duše slidžios grindys, nebuvo kilimėlių, blogai veikė vandens maišytuvai, dozatoriai nuolatos būdavo neužpildyti prausimosi priemone. Teigė, kad per nurodytą laiką pataisos įstaiga reikalavo ne tik pasinaudoti dušu, bet ir apsipirkti parduotuvėje, nueiti į biblioteką, apsikirpti kirpykloje ir pasivaikščioti. Gyvenamosiose patalpose, virtuvėlėse ir pasimatymų kambariuose pilna blakių ir tarakonų, vasarą - musių, uodų ir širšių. Nurodė, kad nebuvo galimybės išsiskalbti rūbų nemokamai. Teigė, kad buitinių atliekų konteineris stovi maždaug 10 metrų nuo gyvenamųjų patalpų, konteineris atviras, iš jo sklido smarvė, skraidė musės, veisėsi vabalai, kirmėlės. A. B. tokias kalinimo sąlygas vertino kaip antisanitarines, kankinančias, nežmoniškas ir pažeidžiančias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu (b. l. 3-12).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė A. B. skundą atmesti nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pareiškėjas į 2-ą sektorių atvyko 2016 m. liepos 18 d., tačiau nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2017 m. sausio 17 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 3-iajame sektoriuje. Atsakovės atstovas tvirtino, kad nuo 2017 m. sausio 17 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjui minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, kalintys asmenys apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis aprūpinami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Tvirtino, kad nuteistųjų sugadintas inventorius nuolat tvarkomas; 2-ajame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, be to, dienotvarkėje numatytu maudymosi metu nuteistieji gali skalbti rūbus dušinėje. Būrių kiemuose yra įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji gali padžiauti savo asmeninius drabužius. Teigė, kad dušinėje karštas vanduo yra nuolat ir nuteistiesiems suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, dušinėje patiesti guminiai kilimėliai. Pravieniškių PN-AK pripažino, kad 2-ajame sektoriuje laisvalaikio kambariai neįrengti, tačiau pažymėjo, kad laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, dalyvauti įvairiose socialinėse programose, sportuoti, užsiimti kita kultūrine veikla, lankytis bibliotekoje. Nurodė, kad pataisos įstaigoje nuolat naikinami buitiniai parazitai; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Teigė, kad visi šiukšlių konteineriai yra su dangčiais, nuo 12 būrio gyvenamųjų patalpų konteineris pastatytas 20 m atstumu; aikštelė po konteineriu betonuota, kartą per savaitę šiukšlių konteineriai purškiami chloro tirpalu. Nurodė, jog teisės aktai numato, kad nuteistieji patys turi rūpintis gyvenamųjų patalpų švara ir tvarka. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos privalo įrodyti pareiškėjas. Pravieniškių PN-AK teigė, kad reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Vertino, kad pareiškėjas reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, jo argumentai nekonkretūs ir deklaratyvūs. Atsakovės atstovas teigė, kad laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose teisės aktuose (b. l. 18-26).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Pravieniškių PN-AK pateikti A. B. asmens bylų Nr. 9608/A ir Nr. 2174 duomenys patvirtina, kad A. B. į Pravieniškių PN-AK atvyko 2016 m. liepos 18 d. iš Kauno tardymo izoliatoriaus ; iki 2016 m. liepos 28 d. buvo laikomas karantino patalpose, po to buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK 3-ąjį sektorių, o 2017 m. sausio 18 d. - į Pravieniškių PN-AK 2-ąjį sektorių (b. l. 27, 28).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Lietuvos valstybei atstovaujančių Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo.
Pareiškėjas skundo 4-ajame puslapyje aiškiai nurodė, kad neturtinę žalą jam sukėlė netinkamos kalinimo sąlygos, buvusios Pravieniškių PN-AK 2-ajame sektoriuje, 12 būrio 1 brigadoje (b. l. 4). Įvertinus Pravieniškių PN-AK pateiktos asmens bylos duomenis, daroma išvada, kad 2-ajame sektoriuje 12 būrio 1 brigadoje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2017 m. sausio 18 d. Teismas neturi pagrindo abejoti pataisos įstaigos tvarkomais ir į nuteistojo asmens bylas įrašomais duomenimis, todėl jais vadovaujasi.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas skundą per pataisos įstaigą pateikė 2018 m. rugpjūčio 24 d., sprendžiama, kad byloje nagrinėjimo ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą, visų pirma, sukėlė tai, kad jam tekęs minimalus gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų nustatytos normos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Byloje nustatyti duomenys leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus 12 būrio 1 brigadą, kuri naudojosi ploto 65,72 kv. m gyvenamąja patalpa; joje buvo įrengta 21 gyvenamoji vieta; 1 brigadoje buvo 21 asmuo. Taigi, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m ploto (b. l. 18, 31, 33). Pareiškėjas teigė, jog 12 būrio 1 brigadoje nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2016 m. liepos 1 d. bausmę atliko 24 asmenys. Minėta, kad bylos duomenimis, pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko tik 2016 m. liepos 18 d., todėl pareiškėjo argumentai dėl 12 būrio 1 brigadoje buvusių asmenų skaičiaus vertinami kaip keliantys pagrįstų abejonių ir atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išanalizavęs Pravieniškių PN-AK pateiktus duomenis, daro išvadą, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas skaičiuojamas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.
Sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, teismas pažymi, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Tokią teisminę praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai nereikalauja, kad vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams; tačiau tai savaime nelemia, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017); baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimas nenustatytas. Tai reiškia, kad nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą. Bylos duomenimis, pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nenustatyta, kad buvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis - eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis. Teismo vertinimu, tai patvirtina Pravieniškių PN-AK atsiliepime pateikti paaiškinimai, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti (b. l. 19).
Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog gyvenamosiose patalpose trūko baldų, sanitariniuose mazguose klozetų, pisuarų, kriauklių buvo įrengta per mažai, neatsižvelgiant į didelį kalinamų asmenų skaičių.
Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė iki 2017 m. birželio 8 d. galiojusios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų, suimtųjų r vaikų(kūdikių), esančių pataisos namų vaikų(kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintos normos bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos), galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 20) ir 2018 m. rugsėjo 20 d. pažymoje Nr. 88-580 (b. l. 34) nurodė, kad patalpos inventoriumi aprūpintos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymais nustatytoms normomis. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Be to, teismas vertina, kad pareiškėjas skunde nepateikė išsamių paaiškinimų, kiek konkrečiai ir kokios paskirties baldų, kito inventoriaus trūko, todėl pareiškėjo argumentai dėl baldų trūkumo gyvenamojoje patalpoje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Be to, Pravieniškių PN-AK atsiliepime (b. l. 21) ir 2018 m. rugpjūčio 20 d. pažymoje Nr. 88-580 (b. l. 34) nurodė, jog Pravieniškių PN 12-ojo būrio sanitariniame mazge yra įrengta 6 unitazai, 4 pisuarai, prausykloje – 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, duše – 15 dušo galvučių (b. l. 21, 34). Atsakovės atstovo pateiktos 2018 m. rugsėjo 17 d. pažymos Nr. 42-15928 duomenimis, 12 būryje iki 2018 m. rugpjūčio 13 d. bausmę atliko 65 nuteistieji, po 2018 m. rugpjūčio 13 d. – 67 nuteistieji (b. l. 33). Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti tokiais atsakovės atstovės pateiktais duomenimis. Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN 2-ojo sektoriaus 12-ojo būrio aprūpinimas praustuvėmis, plautuvėmis, unitazais, pisuarais atitiko nustatytas teisės aktais nustatytas normas, todėl pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus nėra.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog 2-ajame sektoriuje nebuvo laisvalaikio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos, nebuvo sudaryta galimybė skalbti drabužius.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Atsakovės atstovas atsiliepime pripažino, kad 2-ojo sektoriaus 12 būryje laisvalaikio kambarys neįrengtas (b. l. 21, 34).
Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pažeidė Eksploatavimo taisyklių 5.8. punktą.
Eksploatavimo taisyklių 5.9 punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiama batų ir drabužių džiovykla. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog 2-ajame sektoriuje skalbykla ir džiovykla veikia, o kiemuose prie būrių įrengtos džiovyklos su stogeliu, todėl vertino, kad yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus. Be to, atsakovės atstovas nurodė, kad 2-ame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius; nuteistiesiems sudaroma galimybė išsiskalbti drabužius maudymosi duše metu; prausyklose sumontuoti vandens šildytuvai, todėl nuteistieji gali savo asmeninius drabužius skalbtis patys (b. l. 20-21). Pravieniškių PN-AK pateikti duomenys patvirtina, kad pataisos namuose kalinamiems asmenims yra teikiamos drabužių ir patalynės skalbimo ir dezinfekcijos paslaugos (b. l. 71-74).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie teikiamas skalbimo paslaugas, sudarytas galimybes skalbti, drabužių džiovyklos įrengimą kiemelyje. Pažymėtina, kad pareiškėjas pripažino, jog 2-ojo sektoriaus 12 būrio virtuvėje 2017 m. gruodžio mėn. buvo įrengta skalbimo mašina, bei neneigė galimybės skalbti dušo patalpoje (b. l. 8). Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl negalėjimo išsiskalbti ar išsidžiovinti drabužius, atsisakymo suteikti skalbimo paslaugas. Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų, pagrindžiančių Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus užtikrinant pareiškėjo galimybes išsiskalbti ir išsidžiovinti skalbinius.
Be to, pareiškėjas tvirtinto, jog neturtinę žalą sukėlė tai, jog dušuose blogai veikė vandens maišytuvai, juose nebuvo kilimėlių, dozatoriai neužpildomi prausimosi priemone.
Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigos darbuotojai nuolat tvarko dušų sietelius, kadangi nuteistieji juos nuolatos gadina; prie dušų kilimėliai sudėti; ant sienų sumontuota po 2 prausiklio dozatorius, kuriuos pildo dušinę prižiūrintis ūkio dalyje dirbantis nuteistasis (b. l. 21). Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių apie dušo įrengimą, daroma išvada, kad jie yra apibendrinančio pobūdžio, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai dėl blogai veikiančių vandens maišytuvų, nesančių kilimėlių, neužpildytų dozatorių negalėjo pasinaudoti dušu. Bylos duomenimis, pataisos įstaiga nėra gavusi pareiškėjo skundų dėl dušuose blogai veikiančių vandens maišytuvų, nesančių kilimėlių, neužpildytų dozatoriai ir dėl to atsirandančių trukdžių nustatytu laiku nueiti į dušą. Be to, teismas vertina, kad guminių šlepečių avėjimas duše iš esmės neprieštarauja asmens higienos ir sanitarijos normoms, kurių įprastai laikomasi bendro naudojimo dušų patalpose. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamai įrengtus dušus nėra pagrįsti ir atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad patalpose buvo tarakonų, blakių, o vasarą dar ir musių, uodų, širšių.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos ir saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 patvirtinto Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo (2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V-1045 redakcija; toliau – ir Aprašas) 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013;2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. su UAB „Utenos deratizacija“ sudarytą Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203 (b. l. 83-86). Teismas vertina, kad vien sudaryta sutartis dėl kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog patalpose buvo kenkėjų, tuo labiau, kad Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenimis, patalpose yra užfiksuoti duomenys apie graužikus ir nariuotakojus (b. l. 37-41).
Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK veikla, vykdant kenkėjų (tarakonų) monitoringą bei naikinimą, buvo nepakankama, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovės atstovas netinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė už 10 m nuo gyvenamųjų patalpų langų stovintis buitinių atliekų konteineris, kadangi jis būdavo neuždengtas, nuo jo sklido smarvė, jame veisėsi įvairūs gyviai.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. D1-857 patvirtintų Minimalių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimų 9¹.6 punktas nustato, kad komunalinių atliekų konteinerių aikštelė turi būti įrengta ne mažesniu kaip 10 m atstumu nuo pastato langų ir (ar) durų; atliekos laikomos uždaruose konteineriuose su uždaromais liukais ir (ar) kitokia būtina apsauga nuo lietaus ir kito neigiamo aplinkos poveikio (9¹.1 punktas); konteineriams įrengiama aikštelė su kieta danga (9¹.2 punktas). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 22) ir 2018 m. rugsėjo 20 d. pažymoje Nr. 88-580 (b. l. 34) nurodė, kad šiukšlių konteineriai yra su dangčiais; nuo 12 būrio gyvenamųjų patalpų šiukšlių konteineris yra 20 m atstumu; aikštelė po konteineriu betonuota, kartą per savaitę šiukšlių konteineriai purškiami chloro tirpalu. Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, todėl sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovės atstovas, tvarkydamas komunalines atliekas, pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių komunalinių atliekų tvarkymą, reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad patalpose nebuvo ventiliacijos, todėl jose buvo karšta, neišduodami ventiliatoriai.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per atidaromus langus (b. l. 22). Teismas neturi pagrindo netikėti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Nustatytas patalpų vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės atstovas neužtikrino Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimo vykdymo, jo argumentai dėl patalpų netinkamo vėdinimo ir jose buvusio karščio iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad per laiką, skirtą nusimaudyti, jis turėjo spėti ir apsilankyti bibliotekoje, apsipirkti parduotuvėje, nueiti į kirpyklą, pasivaikščioti didžiuoju ratu.
Taisyklių 73² punktas nustato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.
Bylos duomenimis, Pravieniškių PN-AK direktorius 2016 m. kovo 31 d. priėmė įsakymą Nr. V-143, kurio patvirtino bausmę atliekančių nuteistųjų dienotvarkes (b. l. 55-70). Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog pareiškėjas nustatyto laisvalaikio metu būtų buvęs rakinamas, neišleidžiamas pasivaikščioti ar užsiimti kitokia leistina veikla. Pažymėtina, kad pareiškėjas atsikirtime pripažino, kad patalpos buvo rakinamos tik nuo 20.30 val. iki 6.30 val. (b. l. 93). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai apie aukščiau nurodytą teisės pažeidimą yra deklaratyvūs, nepagrįsti bylos duomenimis, todėl atmetami.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyti ne tik neteisėti valstybės institucijos veiksmai, bet ir tai, kaip jie įtakojo pareiškėjo teisių apimtį. Teismas sprendžia, kad dėl byloje nustatyto atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Pareiškėjas prašo neturtinę žalą atlyginti, priteisiant piniginių lėšų sumą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT teisminėje praktikoje konstatuojama, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Atsižvelgus į nurodytą teisminę praktiką, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, nustatęs, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų jo teisių pažeidimų į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administraciją nesikreipė, daro išvadą, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, dėl kurių jam būtų tekę gydytis, bei į tai, kad papildomai patirti nepatogumai nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas, konstatuojama, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo pažeista A. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.