Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka mišriu būdu (nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu ir gyvai) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Larisos Fedotovos, nuteistojo T. T. ir jo gynėjo advokato Adolfo Remeikio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. T. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, ir jam paskirta 8 (aštuonių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo T. T. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas T. T. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. lapkričio 8 d. iki 2020 m. gegužės 8 d.

T. T. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimas paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Įsiteisėjus nuosprendžiui T. T. asmens pasas Nr. 23745773 perduotinas bausmę vykdančiai įstaigai.

Nukentėjusiojo S. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš T. T. priteista jam 5 000 Eur neturtinei ir 681,13 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nepriteista iš T. T. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nurodytų 913,34 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

D. T. dėl nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šį nusikaltimą.

D. T. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimas paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Taip pat išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. T. nuteistas už tai, kad 2019 m. lapkričio 1 d., laikotarpiu nuo 12 val. iki 13 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė rankomis ir kojomis esančiam bejėgiškoje būklėje dėl apsvaigimo nuo alkoholio gulinčiam nukentėjusiajam A. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), nemažiau nei aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas, iš kurių mažiausiai du smūgius į galvą, vieną smūgį į krūtinę, penkis smūgius į kojas, rankas ir kitas kūno vietas, padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimą kaktos kairėje su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujo patekėjimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimu, stuburo VII kaklo slankstelio lūžiu, IX šonkaulio lūžį krūtinės ląstos kairėje, poodines kraujosruvas kairėje alkūnėje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, dešiniame kelio sąnario projekcijoje, kas komplikavosi smegenų edema, koma, progresuojančiu centrinės kilmės širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, ko pasėkoje, nuo patirtų sužalojimų nukentėjusysis A. K. prie namo (duomenys neskelbtini), 2019 m. lapkričio 1 d. mirė.

2. D. T. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su T. T., 2019 m. lapkričio 1 d., laikotarpiu nuo 12 val. iki 13 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, tyčia abu sudavė rankomis ir kojomis esančiam bejėgiškoje būklėje dėl apsvaigimo nuo alkoholio gulinčiam nukentėjusiajam A. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), ne mažiau nei aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas, iš kurių mažiausiai du smūgius į galvą, vieną smūgį į krūtinę, penkis smūgius į kojas, rankas ir kitas kūno vietas, padarydami jam poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimą kaktos kairėje su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujo patekėjimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimu, stuburo VII kaklo slankstelio lūžiu, IX šonkaulio lūžį krūtinės ląstos kairėje, poodines kraujosruvas kairėje alkūnėje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, dešiniame kelio sąnario projekcijoje, kas komplikavosi smegenų edema, koma, progresuojančiu centrinės kilmės širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, ko pasėkoje, nuo patirtų sužalojimų nukentėjusysis A. K., eidamas iš įvykio vietos, prie namo (duomenys neskelbtini), 2019 m. lapkričio 1 d. mirė. Tokiu būdu T. T. veikdamas bendrininkų grupe, kartu su D. T., bendrais veiksmais tyčia nužudė A. K.

3. D. T., vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, skundžiamu teismo nuosprendžiu buvo išteisintas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Teismas konstatavo, kad byloje liko nepaneigti liudytojų J. Z., R. R. ir V. R. K. parodymai, kad tuo metu, kai T. T. mušė gulintį A. K., D. T. jau buvo pasitraukęs nuo nukentėjusiojo ir stovėjo nuošaliau. Pasak teismo, šią aplinkybę iš dalies patvirtino ir liudytojo T. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Įvertinus byloje apklaustų liudytojų parodymus nenustatyta, kad D. T. galėjo padaryti A. K. mirtį sukėlusius sužalojimus, t. y., kad sudavė smūgius jam į galvos sritį. Pagal BPK 44 straipsnio 6 dalį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai, proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. T. ir jo gynėjas advokatas Adolfas Remeikis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir T. T. išteisinti arba baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

4.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog lavono apžiūros protokolas ir specialisto išvada leidžia konstatuoti, kad A. K. mirė smurtine mirtimi, t. y. buvo nužudytas, neatitinka faktinių aplinkybių bei prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje nėra jokių įrodymų, kad A. K. buvo nužudytas.

4.2. Pagal specialisto S. C. 2021 m. sausio 27 d. paaiškinimus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu A. K. mirtis nebuvo priežastiniame ryšyje su T. T. veiksmais. Ikiteisminiame tyrime 2020 m. gegužės 16 d. apklaustas S. C. patvirtino, kad A. K. po sužalojimų galėjo išgyventi nuo 1 iki 4 valandų. Teisme S. C. taip pat patvirtino, kad nuo patirtų mirtinų sužalojimų iki mirties A. K. galėjo išgyventi ne daugiau 4 valandų, t. y. dėl T. T. veiksmų A. K. turėjo mirti ne vėliau 2019 m. lapkričio 1 d. 17 val., tačiau jis mirė 2019 m. lapkričio 2 d. ryte. Specialisto išvados 1-jame punkte S. C. taip pat nurodė, jog lavoninių reiškinių būklė skrodimo metu 2019 m. lapkričio 5 d. 10 val. rodo, kad A. K. mirė ne anksčiau 2019 m. lapkričio 2 d. ryte.

4.3. T. T. veiksmai 2019 m. lapkričio 1 d. apie 13 val. spyrus į A. K. kojas, o ne į galvą, nėra priežastiniame ryšyje su A. K. mirtimi. Specialistas S. C. patvirtino, kad A. K. mirė nuo galvos sužalojimo, o ne nuo smūgių į kojas ar kitas kūno vietas. Byloje nenustatyta, kada ir kur A. K. patyrė mirtį sukėlusį sužalojimą. Pažymima, jog mirusiojo brolis V. K. apklaustas 2019 m. lapkričio 2 d. patvirtino, kad A. K. išgėręs pastoviai griūdavo. Tai patvirtina ir 2021 m. sausio 27 d. specialisto S. C. paaiškinimai teismo posėdyje, jog skrodimo metu buvo rasti anksčiau jam griūnant lūžę ir jau sugiję A. K. šonkauliai, o 2019 m. lapkričio 1 d. atsiradęs galvos sužalojimas taip pat galėjo atsirasti A. K. griūnant, kai jam atsitrenkus į žemę lūžo kaklo slanksteliai dėl staigaus galvos pasukimo. Mirtį sukėlė poodinė kraujosruva kairės akies viršutiniame voke.

4.4. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo tiriama, kur buvo A. K. ir ką jis veikė, su kuo bendravo nuo 2019 m. lapkričio 1 d. 15 val., kai jis išėjo iš bendrapavardžio V. R. K. namų, iki 2019 m. lapkričio 2 d. ryto, kada mirė kitoje Rūdiškių miestelio pusėje. Ikiteisminio tyrimo metu netirta, kodėl jo batas rastas miškelyje toli nuo jo kūno bei kokiu maršrutu ir kada A. K. atsirado savo mirties vietoje. Taip pat nesiaiškinta ir nenustatinėta, ar 2019 m. lapkričio 1 d. po 15 val., kai jis pats išėjo iš V. R. K. namų, A. K. iki sekančio ryto dar vartojo alkoholį ir su kuo, kokios buvo oro sąlygos, ar slidu, kur jis krito dėl neblaivumo, ar dėl kelio sąlygų, kiek susižalojimų nuo kritimų buvo A. K. kūne. Rastas lavonas nebuvo tinkamai bei pakankamai apžiūrėtas, nebuvo konstatuota, ar lavonas jau sustingęs, ar dar ne.

4.5. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išteisindamas D. T., konstatavo, jog surinktų duomenų nepakanka išvadai, kad D. T. turėjo tyčią nužudyti nukentėjusįjį. Dėl to teismas T. T. atžvilgiu taip pat turėjo konstatuoti, kad ir T. T. neturėjo tyčios nužudyti A. K.

4.6. Pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus ir nesiaiškino, kodėl D. T. ir jo tėvas teismo proceso metu nuolat bendravo su liudytojais J. M., T. M., J. Z., D. L., kurie teisme keitė parodymus, dėl ko jie prieštaravo vieni kitiems ir teismas nebepajėgė jų įvertinti. Teismas nevertino T. M. paaiškinimų, kad mušant A. K. prie jo galvos buvo D. T., o ne T. T., t. y. žemesnis vaikinas D. T. du kartus spyrė į A. K. galvą, o V. R. K. tramdė savo sugėrovą D. T. To pasėkoje skundžiamame nuosprendyje klaidingai teigiama, kad į A. K. galvą sudavė ne D. T., o T. T., nors tai ir nekeičia fakto, kad A. K. mirtis nėra priežastiniame ryšyje su D. T. ir T. T. veiksmais, t. y. A. K. mirė ne nuo D. T. ar T. T. veiksmų jo atžvilgiu.

5. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Larisa Fedotova prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį, kuria D. T. išteisintas panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti D. T. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir nuteisti laisvės atėmimu 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nuosprendį iš dalies pakeisti dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės: pripažinti T. T. atsakomybę sunkiančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su D. T. ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Dėl D. T. išteisinimo

5.1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio metu atliekant liudytojų J. M. ir T. M. apklausas gauti duomenys yra nepatikimi. Taip pat nepagrįsta teismo išvada dėl atlikto asmens parodymo atpažinti iš fotonuotraukų metu gautų duomenų nepatikimumo ir neleistinumo. Šioje baudžiamojoje byloje visi duomenys buvo gauti teisėtais būdais, nepažeidžiant BPK nustatytų reikalavimų, todėl teismo sprendimas dalį surinktų ikiteisminio tyrimo metu duomenų laikyti nepatikimais ir nepripažinti įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad D. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

5.2. Pacitavus liudytojos J. M. 2019 m. lapkričio 8 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pažymima, jog ji nurodė dviejų asmenų, kurie mušė A. K. požymius: amžių, kūno sudėjimą, šukuoseną, veido formą, aprangą, kad vienas iš jų buvo aukštesnis, o kitas žemesnis. Iškarto po apklausos tą pačią dieną su liudytoja J. M. atlikti proceso veiksmai – asmenų parodymas atpažinti pagal nuotraukas. Liudytoja J. M. iš fotonuotraukų pagal veido bruožus atpažino D. T., kaip žemesnį vaikiną, o T. T., kaip aukštesnį vaikiną, apie kurių veiksmus ji davė parodymus apklausos metu. Liudytoja J. M. yra lietuvių tautybės, gerai supranta, kalba, rašo ir skaito lietuvių kalba, todėl ji suprato apklausos bei parodymų atpažinti esmę, jokių pastabų dėl šių veiksmų neišsakė, protokolus pasirašė. Teisminio nagrinėjimo metu J. M. patvirtino, kad prieš pasirašydama liudytojo apklausos protokolą jį perskaitė, tyrėja viską gerai surašė, jokio spaudimo jai nedarė. Tačiau teisme liudytoja J. M. duotus ikiteisminio tyrimo metu parodymus, liečiančius D. T. veiksmus įvykio metu, pakeitė dėl nežinomų priežasčių. Ji nurodė, kad D. T. įvykio vietoje ji nematė, o kartu su T. T. A. K. nešė ir paguldė už tvoros bei mušė kitas vaikinas. Tačiau tuo pačiu metu ji patvirtino, kad policijos pareigūnai jos namuose rodė jai asmenų nuotraukas ir ji atpažino asmenį, kuris kartu su T. T. smurtavo prieš A. K. Teismui parodžius liudytojai fotolentelę prie jos asmens atpažinimo protokolo, kurioje ji rodo atpažinto D. T. nuotrauką, liudytoja parodė, kad nežino kodėl yra nufotografuota, šio asmens ji nerodė. Iš fotolentelės matyti, kad J. M. žiūri tiesiai į objektyvą, tačiau, jos nuomonę, pareigūnė ją nufotografavo „netyčia“. Be to, J. M. parodė, kad atpažinimas buvo tik vienas, jai buvo parodytos tik 4 asmenų nuotraukos, jokio kito atpažinimo, kai buvo atpažintas antras kaltinamasis, nebuvo.

5.3. Pacitavus liudytojo T. M. 2019 m. lapkričio 8 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, skunde nurodoma, jog po apklausos ta pačią dieną su šiuo liudytoju buvo atlikti proceso veiksmai – asmenų parodymas atpažinti pagal nuotraukas. Liudytojas T. M. iš fotonuotraukų atpažino D. T. ir T. T. Apklaustas teisme liudytojas T. M. pakeitė savo parodymus ir parodė, kad A. K. iš namo išnešė T. T. ir R. (liudytojas R.), kurie ir mušė A. K. D. T. jis nematė, o jei ir matė, tai šiuo metu neprisimena. Liudytojo nuomone, jeigu jis atpažino D. T., vadinasi jis buvo įvykio vietoje. Taip pat nurodė, kad pamena, jog buvo atliekami asmenų atpažinimai iš nuotraukų, ir, jo nuomone, jis atpažino T. T. ir R. R.

5.4. Ikiteisminio tyrimo metu J. M. ir T. M. apklausti jų namuose, skirtingose patalpose. Apklausų metu bei po jų atliekant proceso veiksmus – asmenų atpažinimus pagal fotonuotraukas sutuoktiniai nebuvo susitikę, nebendravo. Juos apklausinėjo skirtingos tyrėjos. Šie proceso veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant BPK 192 straipsnio 6 dalies reikalavimų.

5.5. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų J. M. ir T. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, be pagrindo juos atmetė, laikydamas nepatikimais, ir neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, kurios leidžia daryti išvadą apie D. T. dalyvavimą nusikaltime. Liudytojai J. M. ir T. M. parodė, kad A. K. mušė tik tie du asmenys, kurie išnešė jį iš V. R. K. namo ir paguldė už vartelių. Teismas nuosprendyje nustatė, kad nukentėjusįjį A. K. iš namo išnešė ir lauke ant žemės paguldė T. T. ir D. T. Be to, nustatyta, kad A. K. mušė tik 2 asmenys, vienas iš kurių yra T. T. Iš šios loginės grandinės darytina išvada, kad antras smurtavęs prieš A. K. asmuo buvo D. T. Šią išvadą patvirtina ir T. T. parodymai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme T. T. teigė, kad kartu su juo A. K. už vartelių išnešė D. T., kuris taip pat smurtavo prieš A. K. Pažymima, kad T. T. ir D. T. yra draugai, palaikantys gerus tarpusavio santykius, todėl T. T. neturėjo jokios priežasties apkalbėti D. T. dėl jo dalyvavimo nusikaltime. Jo parodymai nebuvo vienodi ir nuoseklūs dėl smūgių sudavimo A. K. skaičiaus ir vietos, tačiau dėl paties D. T. dalyvavimo A. K. sumušime nesikeitė.

5.6. Vertinant liudytojų J. M. ir T. M. parodymų patikimumą, atsižvelgtina ir į tai, kad šie liudytojai tuo pačiu metu, būdami apklausti skirtingose patalpose ir dalyvaudami asmenų parodymuose atpažinti, parodė vienodai tuos pačius asmenis – D. T. ir T. T., kurie jų akivaizdoje naudojo smurtą prieš gulintį ant žemės nukentėjusįjį A. K. Kritikuotini šių liudytojų parodymai teisme apie tai, kad nežino, kaip buvo fotografuojami procesinio veiksmo (atpažinimo) atlikimo metu. Be to, patys sau prieštaraudami, jie parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekant asmenų atpažinimą, jie parodė tuos asmenis, kurie smurtavo prieš A. K., tačiau rodė ne į tas nuotraukas, kurios užfiksuotos procesinio veiksmo fotolentelėje. Todėl liudytojų J. M. ir T. M. parodymai teisminio nagrinėjimo metu vertintini kritiškai. Prokurorės nuomone, šių sutuoktinių parodymų pakeitimą teisme galėjo lemti baimė dėl savęs ir kartu su jais gyvenančio neįgalaus sūnaus. Šią prielaidą sustiprina tai, kad 2020 m. sausio 15 d. liudytojas T. M. papildomos apklausos metu parodė, kad jis kategoriškai atsisako rodyti vietoje tai, ką pasakojo 2019 m. lapkričio 8 d. apklausos metu, kadangi Albino nužudymu yra įtariamas jo kaimynas. Jis bijo dėl savo, žmonos ir vaiko saugumo. Jo žmona taip pat atsisakė rodyti, nes kaip ir jis, bijo dėl savo saugumo. Liudytojams T. M. ir J. M. atsisakius procesinio veiksmo – parodymų patikrinimo vietoje, šis veiksmas buvo atliktas iš panoraminių įvykio vietos nuotraukų, juose užfiksavus T. M. ir J. M. parodymus ir atlikus matavimus įvykio vietoje.

5.7. Byloje nustatytas buvusių įvykio vietoje asmenų ratas. Nustatyta, kad išgertuvėse V. R. K. namuose dalyvavo 4 vyrai ir 2 moterys: V. R. K., T. T., D. T., R. R., J. Z. D. L. Name taip pat buvo nukentėjusysis A. K., kuris paminėtų asmenų išgertuvių metu jau buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir gulėjo gretimame kambaryje. Nustatyta, kad T. T. yra aukščiausias iš nurodytų asmenų, o D. T. ir R. R. žemesni. Visi nurodyti vyrai yra tamsiaplaukiai. Jokio kito šviesiaplaukio vyro, kaip teigė liudytoja J. M. teismo posėdžio metu, įvykio vietoje nebuvo.

5.8. Liudytojų J. M. ir T. M. parodymų pakeitimą teisme galėjo nulemti ne tik baimė dėl savęs ir sūnaus, bet, atsižvelgiant į jų amžių ir praėjusį laiko tarpą nuo įvykio iki apklausos teisme (beveik vieneri metai), jie galėjo ir pamiršti tam tikras aplinkybes. To teisminio nagrinėjimo metu jie neneigė, nurodydami, kad apklausos ikiteisminio tyrimo metu įvykius atsiminė geriau, negu teisme.

5.9. Teisminio nagrinėjimo metu buvo apklaustos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos tyrėjos K. M. ir O. D., kurios 2019 m. lapkričio 8 d. sutuoktinių M. namuose (duomenys neskelbtini), tuo pačiu metu skirtingose namo patalpose atliko J. M. ir T. M. apklausas ir parodymus atpažinti pagal fotonuotraukas. Abi liudytojos nurodė, kad J. M. ir T. M. parodymai buvo surašyti iš jų žodžių, protokolai perskaityti, liudytojai juos pasirašė. Po to buvo pateiktos atpažinimui fotolentelės su 4 asmenų nuotraukomis. Abu liudytojai iš veido bruožų atpažino T. T. ir D. T., kaip asmenis, kurie smurtavo prieš nukentėjusįjį A. K. Liudytoja K. M. parodė, kad atpažinimo iš nuotraukų metu liudytojos J. M. buvo paprašyta parodyti asmenis, kuriuos ji atpažįsta, pasakyta, kad tą veiksmą fotografuos, kas buvo padaryta. Liudytoja O. D. parodė, kad apklausos metu liudytojas T. M. nurodė, kad jo kaimynas V. R. K. vieną iš A. K. mušusių vyru vadino vardu D.

5.10. Pažymima, jog liudytojos J. Z. ir D. L. teisminio nagrinėjimo metu taip pat iš dalies pakeitė savo parodymus ir teismas, atsižvelgdamas, kad šios liudytojos nenurodė jokių logiškų savo parodymų keitimo priežasčių, nuosprendyje vadovavosi šių liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau liudytojų J. M. ir T. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurių pakeitimui taip pat nebuvo jokių logiškų paaiškinimų, teismas atmetė ir nepripažino įrodymais.

5.11. Taigi, tai, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu procesiniai veiksmai – parodymai atpažinti buvo daromi pagal nuotraukas, nėra pagrindas pripažinti, kad duomenys gauti neteisėtu būdu ir jie negali būti pripažįstami įrodymais. Be to, vėliau parodyti atpažinti liudytojams J. M. ir T. M. T. T. ir D. T. galimybės nebuvo, nes minėti liudytojai dėl savo saugumo atsisakė atlikti parodymų patikrinimo vietoje procesinį veiksmą, kai įvykio dalyvių šio veiksmo atlikimo metu nebūtų.

Dėl bendrininkavimo

5.12. Pirmosios instancijos teismas, išteisinęs D. T., taip pat nepagrįstai pašalino atsakomybę sunkinančią aplinkybę – bendrininkų grupę iš T. T. kaltinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad fizinį smurtą prieš A. K. naudojo T. T. ir D. T. Veikdami bendrai jie sudavė A. K. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Nors nustatyta, kad A. K. mirė vieno smūgio į galvą pasėkoje, tačiau kategoriškai nustatyti, kuris iš kaltinamųjų sudavė šį smūgį, neįmanoma. Iš T. T. ir D. T. veiksmų įvykio metu matyti, kad jie abu buvo aktyvūs, A. K. mušė kumščiais ir spardė kojomis, sudavė smūgius į gyvybiškai svarbius organus (galvą, krūtinę), todėl kiekvienas iš jų turėjo suvokti, kad bendrai su kitu asmeniu daro nusikaltimą ir savo veiksmais gali atimti gyvybę A. K. Nors atimti gyvybės A. K. nenorėjo, tačiau sąmoningai leido kilti šiems padariniams. Akivaizdu, kad D. T. tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas, kad kitas bendrininkas – T. T. taip pat muša A. K. į galvą ir kitas gyvybei pavojingas kūno vietas, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą ar net gyvybę, ir pritarė tokiems veiksmams. Abu bendrininkai buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ir abu veikė tyčia. Šiuo atveju nėra svarbu, kuris iš bendravykdytojų padarė mirtį sukėlusi sužalojimą. Tokiu būdu T. T. ir D. T. įvykdė A. K. nužudymą veikdami bendrininkų grupe ir ši aplinkybė pripažintina jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Dėl T. T. paskirtos bausmės

5.13. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. T. bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl nuteistajam paskyrė neteisingą ir per švelnią bausmę. T. T. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, padarymo, kuri priskirta labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Už šią nusikalstamą veiką numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pažymima, jog teismas pagrįstai nustatė T. T. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – apsvaigimą nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tačiau nustatydamas bausmės dydį, į šią sunkinančią aplinkybę neatsižvelgė ir jos neįvertino. Be to, T. T. nusikalto veikdamas bendrininkų grupėje ir ši aplinkybė taip pat pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Veikos padarymo metu T. T. intensyviai naudojo fizinį smurtą prieš bejėgiškos būklės A. K., kuris negalėjo jam pasipriešinti, suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Fizinio smurto panaudojimo nesustabdė ir įvykio vietoje buvusių asmenų raginimai nustoti mušti nukentėjusįjį. Toks T. T. elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu yra reikšmingas sprendžiant bausmės dydžio parinkimo klausimą.

5.14. Skunde teigiama, kad šiuo atveju bausmės dydis buvo parinktas neatsižvelgiant į sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, tinkamai neįvertinus atsakomybę sunkinančių aplinkybių, lengvinančių aplinkybių nebuvimo, T. T. elgesio nusikaltimo padarymo metu. Dėl to teismas už minėtos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė aiškiai per švelnią minimalią sankcijoje numatytą bausmę. Bausmė T. T. galėjo būti mažinama skaičiuojant nuo sankcijoje numatyto bausmės vidurkio tik atsižvelgiant į jo jauną amžių, teistumų nebuvimą, tačiau toks bausmės sumažinimas negalėjo siekti minimalios sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės ribos. Nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir nuteistąjį charakterizuojantys duomenys yra pakankami padaryti išvadą, kad sankcijoje nustatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. Ši bausmė yra neproporcingai maža ir ją paskyrus nebus pasiekti bausmės tikslai bei nebus tinkamai įgyvendintas teisingumo principas.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Larisos Fedotovos ir T. T. ir jo gynėjo advokato Adolfo Remeikio apeliaciniai skundai atmetami.

7. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos duomenis ir pagrįstai pripažino nuteistąjį T. T. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą bei paskyrė jam teisingą bausmę. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad byloje nepakanka duomenų, kurie galėtų patvirtinti išteisintojo D. T. kaltę nužudžius nukentėjusįjį A. K.

Dėl smurtavime dalyvavusių asmenų

8. Nuteistojo T. T. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis nesmūgiavo A. K. į galvos sritį, tik į kojas. Prokurorė savo skunde teigia, kad byloje pakanka įrodymų, jog be nuteistojo T. T. prieš A. K. smurtavo ir išteisintasis D. T. Su šiais apeliantų teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.

9. Byloje nėra ginčo, kad nuteistasis, išteisintasis ir nukentėjusysis bei liudytojai V. R. K., R. R., J. Z. ir D. L. 2019 m. lapkričio 1 d. dalyvavo išgertuvėse V. R. K. namuose ((duomenys neskelbtini)), per kurias buvo gausiai vartojamas alkoholis. Nukentėjusysis A. K. buvo išneštas iš namo ir paguldytas prie vartelių, vėliau jį pernešė į malkinę. Įvykius iš gretimo kiemo stebėjo kaimynai, liudytojai J. ir T. M. Kitą rytą apie 08:10 nukentėjusysis buvo rastas miręs netoli namo, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 6; 12-19).

10. Nuteistasis T. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusįjį A. K. į kiemą išnešė kartu su D. T. (nuteistasis paėmęs už kojų, D. T. už rankų). Paguldžius nukentėjusįjį, jam į veido sritį smūgiavo D. T., nuteistasis spyrė į kojas. Liudytojo R. R. kieme tuo metu nebuvo, jis buvo name (t. 6, b. l. 84-86). Teisėjų kolegija pastebi, kad šie nuteistojo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs: ikiteisminio tyrimo metu T. T. parodė, kad nukentėjusįjį į kiemą išnešė ir mušė trys asmenys: pirmas sudavė D. T. į nugaros sritį, tuomet T. T. į šlaunis, o R. R., stovėjęs arčiausiai galvos, plaštaka per pakaušį (t. 1, b. l. 144-145; 146). Vėliau trise nunešė nukentėjusįjį į malkinę. Pastebėtina ir tai, kad prie šios įvykio versijos, kad nukentėjusįjį sumušė visi trys, T. T. grįžo vėlesniame teisiamajame posėdyje (t. 6, b. l. 103). Dėl tokios parodymų kaitos bei paties nuteistojo suinteresuotumo menkinti savo vaidmenį, teisėjų kolegija negali vertinti jų patikimais, be to, juos paneigia liudytojų parodymai, kiti bylos duomenys.

11. Išteisintasis D. T. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad V. R. K. ir T. T. išnešė A. K. iš namų ir paguldė prie vartelių; ar jis padėjo, neprisimena. Kai norėjo sugrįžti į kambarį, išgirdo, kaip rėkė kaimynė. Atsisukęs pamatė, kaip T. T. kelis kartus įspyrė A. K. Išteisintasis nesikišo ir nuėjo į V. R. K. namus, tuomet parėjo ir D. L. T. T. su V. R. K. vėliau nunešė nukentėjusįjį į malkinę, galbūt padedant ir išteisintajam (t. 6, b. l. 141-142). Pastebėtina, kad šie D. T. parodymai kiek skiriasi nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu: apklausiamas tuomet išteisintasis nurodė, kad tiek į kiemą, tiek į malkinę nukentėjusįjį nešė jis kartu su T. T. Paguldžius A. K. prie vartelių, D. T. ėjo atgal į kiemą, išgirdo, kaip rėkė kaimynė, tačiau nuėjo į namus ir įvykių lauke apskritai nematė (t. 5, b. l. 60-62). Kita vertus, šie nenuoseklumai, kaip ir galimai gynybiškas išteisintojo procesinis elgesys, vertinant visus bylos duomenis, neduoda pagrindo vienareikšmei išvadai, kad D. T. taip pat smurtavo prieš nukentėjusįjį.

12. Liudytojas R. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad T. T. už rankų ir D. T. už kojų išnešė nukentėjusįjį į lauką. Tuomet D. T. sugrįžo, o T. T. liko prie A. K. T. T. pradėjo mušti nukentėjusįjį į veido sritį, spyrė jam į apatines kūno dalis. Paskui V. R. K. su T. T. nunešė A. K. į daržinę. D. T. nukentėjusiojo nemušė (t. 6, b. l. 116-118). Analogiškus parodymus liudytojas davė ir ikiteisminio tyrimo metu.

13. Liudytojas V. R. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusįjį į kiemą nešė keturiese: jis, T. T., D. T. ir R. R. Tuomet T. T. nestipriai įspyrė nukentėjusiajam, kai jie trise jau ėjo link namų. Vėliau visi nunešė Albiną į daržinę (t. 6, b. l. 101-102). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu liudytojas dar teigė, kad smūgių girdėjo daugiau. Atsisukęs matė tik paskutinį spyrį į šoną (t. 4, b. l. 15-16).

14. Liudytoja D. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusįjį iš namo išnešė T. T. ir D. T. Išgirdusi riksmus, išėjo iš namo ir matė, kaip T. T. du ar tris kartus įspyrė nukentėjusiajam. Kad kiti būtų sudavę smūgiu, nematė. Visi buvo lauke, bet prie gulinčio A. K. matė tik T. T. (t. 6, b. l. 89-91). Pastebėtina, kad pirmose apklausose ikiteisminio tyrimo metu liudytoja dar negalėjo įvardinti, kuris tiksliai spardė nukentėjusįjį, taip pat nurodė, kad buvo spyriai ir į galvos sritį (t. 4, b. l. 89-91), o teisme negalėjo paaiškinti, kodėl keitė parodymus. T. T. kaip smurtavusį asmenį įvardijo tik vėlesnėje ikiteisminio tyrimo apklausoje kaip liudytoja (t. 4, b. l. 127).

15. Liudytoja J. Z. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. K. į kiemą išnešė T. T. su V. R. K., iš pradžių padėjo R. R. Ar nešė D. T., negali pasakyti. D. T. stovėjo prie vartų, prie gulinčio A. K. už vartelių priėjęs nebuvo. Matė, kaip Tomas jai atsisukus atitraukė nuo galvos ir stuburo koją, bet smūgių nematė. D. T. ir R. R. prieš A. K. smurto nevartojo (t. 6, b. l. 99-101). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad nukentėjusįjį išnešė už parankių V. R. K. ir R. R., už kojų T. T. Matė, kaip T. T. buvo pasilenkęs prie A. K. galvos, dešinė ranka prie galvos, necenzūriniais žodžiais garsiai šaukė, ar mušti; ar trenkė, nematė. D. T. nueidinėjo nuo A. K., tuomet T. T. spyrė nukentėjusiajam į nugarą. V. R. K., T. T. ir D. T. nunešė A. K. į malkinę (3, 81-84).

16. Prokurorė skunde kaip reikšmingus pagrįstai akcentuoja liudytojų J. M. ir T. M. kaip reikšmingus, nes minėti liudytojai įvykį stebėjo iš šalies ir buvo blaivūs. J. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusįjį išnešė aukštesnis asmuo, kurį ji atpažino kaip T. T., matė, kaip du kartus su ranka A. K. sudavė į veidą. Kitas, žemesnis, lyg ir nieko nedarė, kelis kartus spyrė nukentėjusiajam į kojas. To kito asmens ji nežino, jo nėra teismo salėje (t. 6, b. l. 88-89). Tačiau šie liudytojos parodymai skiriasi nuo duotųjų ikiteisminio tyrimo metu: nukentėjusįjį išnešė du vaikinai – aukštas ir žemas, - ir pradėjo spardyti A. K. Aukštesnis stovėjo arčiau galvos, žemesnis – arčiau sėdmenų. Žemesnis asmuo kelis kartus spyrė nukentėjusiajam, o aukštesnis pasilenkė prie nukentėjusiojo veido, ir ji išgirdo smūgį (t. 1, b. l. 112-115). Asmens atpažinimo pagal nuotrauką metu liudytoja kaip aukštesnį asmenį įvardijo T. T., kaip žemesnį – D. T. (t. 1, b. l. 127-130; 131-134). Taigi šie liudytojos parodymai patvirtina aukščiau išvardintų liudytojų parodymus, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo T. T., taip pat kad sudavė jam į galvos sritį. Tačiau dėl D. T. dalyvavimo liudytojos parodymai yra prieštaringi; teisiamojo posėdžio metu liudytoja negalėjo paaiškinti, kodėl juos keitė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja protokolus pasirašė kaip teisingus, pati nurodė, kad jai niekas nedarė spaudimo.

17. Liudytojas T. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusįjį mušė mažesnio ūgio R. R. ir aukštesnis T. T. T. T. porą kartų sudavė per kojas, nes jis stovėjo prie kojų, o R. R. stovėjo prie veido, gal sudavė peties, krūtinės srityje. R. R. vėliau prie jo kabinėjosi. Vienas už kitą buvo gerokai žemesnis, kažkur visa galva (t. 6, b. l. 91-93). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė, kad du jauni vaikinai iš namo išnešė A. K. Mažesnis porą kartų spyrė koja ir nuėjo į namus. Aukštesnis liko prie A. K., keletą kartų sudavė jam kumščiu į veidą ir keletą kartų spyrė koja. Girdėjo, kaip V. R. K. rėkė „Dainiau nemušk jį daugiau“, iš ko suprato, kad vyresnis vaikinas buvo Dainius. Kai liudytojas pradėjo rėkti, su Dainiumi dar apsižodžiavo (t. 1, b. l. 140-141). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką T. M. atpažino D. T. kaip aukštesnį jaunuolį, kurį V. R. K. šaukė D. Kaip žemesnį jaunuolį liudytojas atpažino T. T. (t. 1, b. l. 145-148; 153-155). Teisiamajame posėdyje liudytojas taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl pakeitė parodymus, išskyrus tai, kad teismo koridoriuje atpažino R. R.

18. Teisėjų kolegija pritaria prokurorės skundo argumentams, kad aplinkybė, jog asmenų atpažinimo proceso veiksmas buvo atliktas pagal nuotraukas (BPK 192 straipsnio 6 dalis), savaime netrukdo jo pripažinti įrodymu, kadangi ikiteisminio tyrimo metu liudytojai, nurodydami besibaiminantys dėl savo saugumo, net atsisakė atlikti parodymų patikrinimą vietoje. Vis dėlto teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neabejotinai patvirtina D. T. kaltę, teisėjų kolegija nemato pagrindo. Pirma, šie liudytojų M. parodymai jau prieštarauja vienas kitam. J. M. nurodė, kad įspyrė D. T., o į galvą mušė T. T. Tuo tarpu T. M. parodė atvirkščiai: T. T. įspyrė ir nuėjo į namus, tuo tarpu likęs prie A. K. D. T. nukentėjusiajam sudavė kumščiu į veidą. Pastebėtina, kad pagal nuotraukas darytame „parodymų patikrinimo vietoje“ protokole, kuris procesiškai vertintinas kaip papildoma liudytojo apklausa, pasitelkiant nuotraukas, yra nurodyta, kad liudytojui pradėjus rėkti, prie jo priėjo T. T. ir pradėjo keiktis (t. 1, b. l. 158), taigi ne D. T., ir ne, kaip liudytojas parodė teisme, R. R.

19. Vertinant visų byloje apklaustų asmenų parodymus matyti, kad, be nuteistojo T. T., kurio parodymai, kaip jau aptarta aukščiau, yra visiškai nenuoseklūs, D. T. dalyvavimą smurtavime prieš nukentėjusįjį ikiteisminio tyrimo metu nurodė liudytojai J. ir T. M. Kad būtent D. T. smūgiavo į nukentėjusiajam galvą, be T. T., nurodė tik T. M. Tuo tarpu T. T. teisiškai palankius parodymus iš visų byloje apklaustų asmenų davė tik pastarasis liudytojas: jeigu T. T. tik įspyrė nukentėjusiajam ir tuomet nuėjo namo, tai savaime dar negalėtų pagrįsti bendrininkavimo nužudant su vėliau mirtinai į galvą neva smūgiuojančiu D. T. Tačiau, kaip jau minėta, iš ikiteisminio tyrimo apklausų lieka neaišku, kaip prie liudytojo T. M. galėjo kabinėtis prie kaimynų tvoros priartėjęs T. T., jeigu jis pagal ankstesnius liudytojo parodymus įspyręs nuėjo į namus. Tačiau svarbiausia, kad šių ikiteisminio tyrimo duotų liudytojo parodymų nepatvirtina kiti išgertuvėse dalyvavę liudytojai. Nei vienas iš jų nenurodė, kad prieš nukentėjusįjį būtų smurtavęs D. T.; atvirkščiai, visi parodė, kad išteisintasis, paguldžius A. K., nuo jo pasitraukė. Taigi tiek nuteistojo T. T., kuris yra suinteresuotas menkinti savo vaidmenį, tiek liudytojo T. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl D. T. dalyvavimo smurtavime nėra nuoseklūs. Atsižvelgiant į išgertuvių dalyvių parodymus, kad D. T. pirmasis pasitraukė nuo nukentėjusiojo, neatmestina ir tai, kad liudytojas T. M. savo ikiteisminio tyrimo duotuose parodymuose ir atpažinimo pagal nuotrauką metu galėjo abu asmenis supainioti (byloje nėra ginčo, kad nuteistasis T. T. buvo kiek aukštesnis už D. T.), taigi palankius parodymus, kaip iš esmės teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš tiesų davė išteisintojo D. T. atžvilgiu. Tuo tarpu liudytojos J. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, juos vertinant su kitų asmenų parodymų visumą, D. T. kaltei pagrįsti lieka nepakankami. Pastebėtina, kad nukentėjusysis S. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad per laidotuves jis bendravo su J. M., kuri nurodė, kad brolį mušė ir nešė visa kompanija, sakė vardus, kurių neįsidėmėjo, buvo paminėtas vardas Dainius (t. 6, b. l. 87). Tačiau šie išvestiniai liudytojo parodymai nėra tiek konkretūs, kad patvirtintų D. T. kaltę, juo labiau, kad liudytoja J. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neteigė, kad smurtavę būtų visi išgertuvių dalyviai. Kita vertus, visi išgertuvėse dalyvavę liudytojai, kaip ir liudytoja J. M. – šioje dalyje, beje, viso proceso metu nuosekliai – parodė, kad smurtą naudojo T. T. Liudytojai J. M. ir R. R. kategoriškai, o taip pat iš dalies liudytoja D. L. parodė, kad T. T. nukentėjusiajam smūgiavo būtent į galvos sritį. Prokurorės skunde teisingai atkreipiamas dėmesys, kad išgertuvėse dalyvavusių liudytojų (tačiau ne liudytojo R. R.) parodymai proceso metu taip pat nebuvo visai nuoseklūs; teisiamajame posėdyje liudytojai iš esmės įvykius stengėsi pavaizduoti švelnesnėje šviesoje negu apklausiami ikiteisminio tyrimo metu. Vis dėlto tai teisėjų kolegijai nesuteikia pagrindo šiais parodymais visai nesivadovauti, kiek jie sutampa ir vienas kitą papildo, juo labiau, kad parodymai dėl T. T. ir D. T. vaidmenų esmės (pirmasis smurtavo, antrasis ne) nėra prieštaringi, bet skiriasi detalėse. Parodymų nenuoseklumas, pirma, paaiškinama aplinkybe, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai, nors paties įvykio metu ir buvo girti, įvykius galėjo prisiminti geriau negu teisiamajame posėdyje. Antra, liudytojai buvo pažįstami ir visi galėjo jaustis būti netiesiogiai atsakingi už kilusius padarinius, nes pradžioje niekas neprieštaravo, kad nukentėjusysis būtų išneštas į lauką. Tai paaiškina norą apskritai sumenkinti įvykių reikšmę. Tačiau, kaip jau minėta, šie parodymai nėra tokie prieštaringi, kad jais visai nesivadovauti. Be to, byloje nėra duomenų, kokį motyvą visi kaip vienas liudytojai būtų turėję melagingai apkalbėti T. T. ir tuo pačiu melagingai teisinti D. T. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bylos duomenys patvirtina T. T. kaltę nužudžius nukentėjusįjį A. K. Tuo tarpu byloje nepakanka įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų kaltinimą, kad nužudymo bendrininkas buvo ir išteisintasis D. T. Todėl abejonės, kurių teisminio nagrinėjimo metu pašalinti nėra galimybės, yra vertintinos pastarojo naudai.

Dėl priežastinio ryšio

20. Nuteistojo T. T. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra vienareikšmiškai nustatyta, kad nukentėjusysis A. K. mirė nuo jam suduoto smūgio į galvą. Skunde cituojami nukentėjusiojo brolio V. K. parodymai, kad A. K. išgėręs pastoviai griūdavo; pasak specialisto S. C., mirtinas sužalojimas galėjo kilti ir nuo griuvimo. Be to, byloje nebuvo aiškinamasi, kas įvyko, kai 2019 m. lapkričio 1 d., po 15 val. nukentėjusysis paliko V. R. K. namus iki 2019 m. lapkričio 2 d. ryto, kai, pasak apeliantų nukentėjusysis mirė ir buvo rastas kitoje Rūdiškių miestelio pusėje. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad nuteistojo T. T. veiksmai buvo priežastingi nukentėjusiojo mirčiai.

21. Valstybės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrius specialisto išvadoje Nr. M 1195/2019(01) ir papildomoje išvadoje Nr. pM 22/2019(01) nurodyta, kad A. K. mirė nuo kūno sumušimo. Į tai nurodo poodine kraujosruva kaires akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimas kaktos kairėje su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kraujo patekėjimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimu, stuburo VII kaklo slankstelio lūžiu, IX šonkaulio lūžis krūtinės ląstos kairėje, poodinės kraujosruvos kairėje alkūnėje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje, dešiniame kelio sąnario projekcijoje, kas komplikavosi smegenų edema, koma, progresuojančiu centrinės kilmės širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu (t. 1, b. l. 21-25; 32-32).

22. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme specialistas S. C. paaiškino, kad į nukentėjusiojo galvoje buvo nustatyti du trauminiai poveikiai. Pirmasis trauminis poveikis į kairės akies viršutinį voką, ko pasėkoje buvo sukeltas staigus galvos pasukimas, dėl ko įvyksta kraujavimas po kietuoju smegenų dangalu dėl galvos smegenų rotacijos. Antrasis trauminis poveikis – odos nubrozdinimas kaktos kairėje pusėje, tuo sukeliant galvos staigų atlošimą, dėl ko išsivystė galvos smegenų sumušimas ir VII kaklo slankstelio lūžis. Mažai tikėtina, kad pirmasis sužalojimas galėjo būti padarytas griūnant, dėl kraujosruvos lokalizacijos voke. Antrasis trauminis poveikis labiau tikėtinas griūnant iš aukštumos, nes mechanizmas reikalauja staigaus ir maksimalaus galvos atlošimo. Tačiau jei žmogus ėjo ir suklupo, toks sužalojimas mažai tikėtinas, jei neblaivus žmogus ėjo ir suklupo, tai irgi mažai tikėtina. Kūnas turėjo būti metamas galva aukštyn. Nukentėjusiojo mirtį lėmė būtent (pirmasis) akies sužalojimas po vieno trauminio poveikio, sukėlęs smegenų rotaciją ir kraujavimą po kietuoju smegenų dangalų. Sąmonės praradimas yra palaipsnis, progresuojantis, nes po truputį prikraujuoja po kietuoju smegenų dangalu, vystosi smegenų edema, spaudimas, palaipsniui blėsta sąmonė ir žmogus ją praranda. Nukentėjusysis dar galėjo kurį laiką judėti ir atlikti aktyvius veiksmus (t. 6, b. l. 136-141).

23. Teisiamajame posėdyje vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu buvo paskelbti A. K. brolio liudytojo V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 6, b. l. 160), kad lapkričio 1 d. ryte A. K. išeidamas iš namų užsikabino už malkų ir nukritęs nusibrozdino kaktą. Jokių mėlynių po akimi tikrai nebuvo (t. 1, b. l. 99). Ant nukentėjusiojo kaktos matę nubrozdinimą, kai atėjo į V. R. K. namus, patvirtino ir liudytojai D. L. ir R. R. V. R. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad kai nukentėjusysis pas jį atėjo, sužalotas nebuvo, matė tik nedidelę seną mėlynę po akimi; A. K. brolis sakė, kad prieš savaitė nukrito nuo laiptų. Liudytoja J. Z. teisme parodė mačiusi guzą ant kaktos, esą spalio 30-31 d. nukentėjusysis buvo susimušęs su broliu V. Nuteistasis T. T. parodė matęs ant akies guzą ir nudraskytą kaktą, nuteistasis D. T. – mėlynę kairėje pusėje.

24. Šie parodymai nors nesutampa detalėse, bet iš esmės patvirtina liudytojo V. K. parodymus, kad asmenys matė sužalojimus, nukentėjusiojo patirtus ryte, tačiau neleidžia daryti išvados, kad minėti asmenys jau būtų stebėję galvos kairės pusės sumušimą su masyvia kraujosruva, juo labiau, kad toks sužalojimas, pasak specialisto, mažai tikėtinas griūnant. Be to, specialistas teisiamajame posėdyje paaiškino, kad visi ant įvairių nukentėjusiojo kūno vietų nustatyti 8 sužalojimai buvo padaryti vienu metu, kelių minučių laikotarpyje. Atsižvelgiant į šių duomenų visumą nėra įtikinama, kad nukentėjusysis visus minėtus sužalojimus būtų patyręs kritimo metu – iš ryto ant malkų išeinant iš namų ar, atvirkščiai, vėlyvą popietę, kai nukentėjusysis išėjo iš V. R. K. namų; byloje taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusysis vėliau būtų kritęs ar metamas galva aukštyn. Taigi vienu metu patirti daugybiniai sužalojimai galėjo kilti tik mušant nukentėjusįjį. Kaip jau minėta, specialistas pirmosios instancijos teisme nurodė mirties priežastį – kraujo išsiliejimą po smegenų dangalu nuo trauminio poveikio į kairės akies viršutinį voką, kuris sąlygojo smegenų rotaciją. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų kitokią šio sužalojimo priežastį, negu suduodant smūgį į nukentėjusiojo galvą vienu metu su kitais trauminiais poveikiais, taigi nuteistajam T. T. smurtaujant prie V. R. K. namų.

25. Apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl nukentėjusiojo mirties laiko. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo sužalojimai buvo padaryti tarp 12 – 13 val. Tai patvirtina liudytojų V. R. K., J. M., J. Z. parodymai, netiesiogiai – nuteistojo T. T., taip pat liudytojų R. R. ir D. L. parodymai, kurie nurodė, kad į V. R. K. namus atėjo 11-12 val. laikotarpiu. Pastebėtina, kad vėlesnį laiką ikiteisminio tyrimo metu nurodė tik nuteistasis ir išteisintasis: pagal T. T. parodymus jis turėjo ateiti apie 15 val. ar vėliau, D. T. nurodė 14 val. Tačiau teismas šiais parodymais nesivadovauja, nes jie prieštarauja visų kitų asmenų parodymams, juo labiau, kad į popietę į V. R. K. namus atvyko pastarojo sesuo.

26. Specialistas S. C. savo išvadoje, kurią jis patvirtino teisiamajame posėdyje, nurodė, kad nuo mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo 2019 m. lapkričio 5 d. galėjo praeiti 1-3 paros laiko. Sužalojimai buvo padaryti 1-4 valandų laikotarpyje iki nukentėjusiojo mirties. Pasak liudytojo V. R. K., nukentėjusysis jo namus paliko po 15.05 val.; kaimynai jam sakė apie 16-17 val. A. K. dar matę pas save ant kiemo. Liudytoja I. N. parodė, kad apie 18:45 važiavo į kapus, ir prie A. K. namų pamatė pusiau sėdom gulinį žmogų, kuris bandė stotis. Veido neįžiūrėjo; vėliau sužinojusi apie A. K. mirtį padarė prielaidą, kad ten galbūt buvo jis (t. 6, b. l. 159-160). Liudytojas V. V., kuris lapkričio 2 d. ryte prie (duomenys neskelbtini) namo rado nukentėjusiojo kūną, teisme parodė, kad iš vakaro apie 18 val. (ikiteisminio tyrimo metu – apie 17:30) važiavo (duomenys neskelbtini), bet nieko įtartino nepastebėjo. Jei nukentėjusysis būtų gulėjęs šalia kelio, žibintai būtų jį apšvietę (t. 6, b l. 115-116).

27. Iš šių duomenų visumos matyti, kad prieš nukentėjusįjį buvo smurtaujama lapkričio 1 d. apie 12-13 val. Pasak apeliantų, pagal specialisto išvadą nukentėjusysis turėjo mirti tik lapkričio 2 d.; vėlesnis mirties laikas nepaaiškinamas ir ta aplinkybe, kad, pasak specialisto, nuo sužalojimų iki nukentėjusiojo mirties turėjo praeiti 1-4 valandos laiko (taigi A. K. turėjo numirti iki 17 val., ką papildomoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu paaiškino ir specialistas, t. 1, b. l. 41-43). Tuo tarpu, atsižvelgiant į aukščiau paminėtus liudytojų parodymus, byloje liko nepatvirtinta, bet ir nepaneigta, kad nukentėjusysis dar galėjo būti gyvas ir vėlesniu laikotarpiu. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad laiką nuo mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo specialistas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė kaip apytikrį, su labai didele paklaida. Be to, byloje nėra ginčo, kad prieš nukentėjusįjį V. R. K. kieme buvo intensyviai smurtaujama, taip pat suduodant į galvos sritį. Specialistas paaiškino, kad visi nustatyti 8 sužalojimai įvairiose kūno vietose buvo padaryti vienu metu, minučių laikotarpyje. Byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindo teigti, kad nukentėjusysis būtų patyręs visas 8 traumas kokiu nors vėlesniu laikotarpiu išėjęs iš V. R. K. namų. Iš Vilniaus VPK vyresniojo tyrėjo A. V. tarnybinio pranešimo matyti, kad aiškinantis šį nusikaltimą buvo bendrauta su (duomenys neskelbtini) gyventojais, kurie nurodė, kad toje gatvėje 2019 m. lapkričio 1 d. jie nieko įtartino nepastebėjo (t. 2, b. l. 20). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad Vėlinių dieną miestelyje buvo judėjimas, o Rūdiškių kapinės yra netoli (duomenys neskelbtini). Pastebėtina ir tai, kad, kitaip negu teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo lavonas buvo rastas ne kitame miestelio gale, tačiau prie (duomenys neskelbtini) namo, taigi tik už kelių namų nuo liudytojo V. R. K. namo ((duomenys neskelbtini)). Paties nukentėjusiojo gyvenamoji vieta taip pat buvo netoliese, sekančioje (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, galimos kitos, alternatyvios priežastys, galėjusios vesti prie nukentėjusiojo mirties, negu smurtavimas prie V. R. K. namų, yra atmestinos. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tarp nuteistojo T. T. veiksmų ir A. K. mirties buvus priežastinį ryšį.

Dėl nuteistajam T. T. paskirtos bausmės

28. Kitaip negu teigiama prokurorės skunde, pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 41 ir 54 straipsniuose numatytų bausmės skyrimo taisyklių ir nuteistajam T. T. paskyrė teisingą bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, kurią apeliacinė instancija patikrina tiek, kiek teismas paskyrė aiškiai per švelnią (arba per griežtą) bausmę, taip pat pastebi jog vien formalus vidurkio taisyklės taikymas, neindividualizavus visų bylos aplinkybių, prieštarauja teisingumo principui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatytas ne imperatyvas teismui skirti atitinkamo dydžio bausmę, o bausmės dydžio apskaičiavimo metodas, kurį taikydamas teismas atsižvelgia į atsakomybę sunkinančias ir (ar) lengvinančias aplinkybes, taip pat į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei motyvuotai parenka bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123-697/2019). Apygardos teismas įvertino visas bylos aplinkybes – tai, kad T. T. veiką padarė apsvaigęs (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tačiau, kita vertus, anksčiau nebuvo teistas, veikos padarymo metu dirbo, buvo jauno amžiaus. Be to, teismas pagrįstai nenustatė, kad nuteistasis veikė bendrininkų grupėje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo T. T. paskirta bausmė nėra aiškiai per švelni.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Larisos Fedotovos, nuteistojo T. T. ir jo gynėjo advokato Adolfo Remeikio apeliacinius skundus atmesti.