- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-29
- Bylos Nr.
- 2A-661-115/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Algirdas Auruškevičius (pran.), Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- O. Č., V. N., O.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Advokatai
- Anatolijus Burinskas
- Kategorijos
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-661-115/2009
Teisėjas Marius Rapolas Žukas Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.4; 73.2.6.1; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. birželio 29d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo O. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-326-341/2009, pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. N. (V. N. ), O. Č. (O. Č. ), dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nusta t ė:
Šalies argumentai
ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų V. N. ir O. Č. solidariai 8546,81 Lt nuostolių atlyginimo, 5% metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2007-06-01 dėl atsakovo V. N. , vairavusio atsakovui O. Č. priklausančią transporto priemonę Peugeot 405, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta UAB „Moller Auto“ priklausanti transporto priemonė Volkswagen Eos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Minėto eismo įvykio metu V. N. civilinė atsakomybė vairuojant transporto priemonę Peugeot 405, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl dėl minėtos autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo UAB „Moller Auto“ kreipėsi į ieškovą. UAB „Ergo Lietuva“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 11 nuostatas bei veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl Volkswagen Eos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimų ir atlygino UAB „Moler Auto“ transporto priemone Peugeot 405, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą, išmokėdama 8546,81 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p. nuostatas, UAB „Ergo Lietuva“ kompensavo išmokėtą 8546,81 Lt draudimo išmoką ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją arbą jos savininką. Ieškovas kaip asmuo, atlyginęs žalą, padarytą kito asmens, pretenzijomis kreipėsi į atsakovus dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau bendraatsakoviai nuostolių neatlygino.
Atsiliepimas
Atsakovas O. Č. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį jo atžvelgiu atmesti. Atsakovas nurodė, kad transporto priemonę vairavo nustatytas asmuo V. N. , dėl kurio kaltės buvo apgadinta kita transporto priemonė, o ieškovas patyrė nuostolius. Ieškovas nurodė, kad O. Č. perduotas automobilis buvo draustas civilinės atsakomybės draudimu, todėl jam jokių pretenzijų negali būti. Kadangi dėl autoavarijos kaltas asmuo buvo neblaivus, tai atsakingas jis pats, o ne savininkas ir ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo jį patraukti atsakovu.
Atsakovas V. N. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė solidariai iš atsakovų V. N. ir O. Č. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 8546,81 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2008-09-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš atsakovo V. N. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui priteisė 580,34 Lt bylinėjimosi išlaidų ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Solidariai iš atsakovų O. Č. ir V. N. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui priteisė 256 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) ir 11,70 Lt pašto išlaidų valstybei. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad 2007-06-01 P. Vileišio g., Vilniuje, susidūrė V. N. vairuojamas automobilis Peugeot 405 su M. Z. vairuojamu VW Eos; eismo įvykio kaltininku pripažintas V. N. , kuris vairavo neapdraustą transporto priemonę būdamas neblaivus ir neturintis teisės vairuoti. Įvykio metu apgadintas automobilis VW Eos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis UAB „Moler Auto“, buvo apdraustas UAB „Ergo Lietuva“, kuris dėl šio įvykio metu padarytos žalos išmokėjo 8546,81 Lt išmoką. Ieškovas LR Transporto priemonių draudikų biuras 2007-10-05 mokėjimo nurodymu Nr. 8384 kompensavo UAB „Ergo Lietuva“ dėl avarijos padarytos žalos išmokėtą draudimo išmoką; 2007-12-13, 2008-02-27 ieškovas kreipėsi su pretenzijomis į atsakovus dėl nuostolių atlyginimo. LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. pagrindu ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei išmoka buvo išmokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., o būtent kai kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, padarė žalą naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-06-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008 konstatavo, jog transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, pobūdis, lemia jos privalomąjį draudimą ir atitinkamus eksploatavimo reikalavimus. Todėl atsakovas, būdamas automobilio savininkas, neturėjo teisės leisti antrajam atsakovui naudotis neapdraustu automobiliu. Tuo tarpu transporto priemonės neapdraudimas nepaisant pareigos ją apdrausti ir tokios transporto priemonės perdavimas naudoti bei jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Šiuo atveju automobilio savininko atsakomybė atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tuo pačiu ir atsakovų solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš LR CK 6.279 str., nustatančio atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad atsakovų solidarioji prievolė atsirado LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str., 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d. pagrindu. Aplinkybė, jog nustatytas žalą padaręs kaltininkas, neatleidžia automobilio savininko nuo solidariosios atsakomybės, kadangi prievolė užtikrinti transporto priemonės apdraudimą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu numatyta tik transporto priemonės savininkui. Todėl pirmos instancijos teismas iš abiejų atsakovų solidariai ieškovui priteisė 8546,81 Lt nuostolių.
Šalies argumentai
Atsakovas O. Č. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-02-23 sprendimą dalyje dėl pripažinimo O. Č. solidariu atsakovu ir priteistą iš jo solidarų žalos atlyginimą 8546,81 Lt sumai. Taip pat prašė priteisti iš ieškovo sumokėtą žyminį mokestį. Atsakovas nurodo, kad LR CK 6.263 str. 2 d. pagrindu žalą visiškai atlyginti privalo atsakingas asmuo V. N. . Kadangi ieškinys kildinamas iš delikto, o ne iš draudiminių teisinių santykių, tai LR CK 6.270 str. 2 p. pagrindu laikytina, kad padidinto pavojaus šaltinio valdytojas yra asmuo valdantis šį šaltinį nuosavybės patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu. Tai rodo, kad už padarytą žalą atsako tik padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, o ne savininkas ir pirmos instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. LR CK 6.1015 numato subrogaciją, kad draudikui išmokėjusiam draudimo išmoką pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Kadangi toks asmuo nustatytas, todėl jis ir privalo atlyginti žalą. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad jis, kaip automobilio savininkas, neturėjo leisti kitam atsakovui naudotis neapdraustu automobiliu. Pažymi, kad joks įstatymas nenumato savininko pareigos apdrausti transporto priemonę, kuria jis nesinaudoja. Tik automobilio vairuotojas, vairuojantis transporto priemonę, privalo su savimi turėti draudimo polisą. Atsakovas nurodo, kad nesuprantama teismo padaryta išvada, jog automobilio savininkas neatleidžiamas nuo solidarios atsakomybės, nors yra nustatytas žalą padaręs asmuo.
Atsiliepimas
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-02-23 sprendimą palikti nepakeistu. Ieškovas nurodo, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, neapsidraudusių eismo įvykio kaltininkų santykius su ieškovu tame tarpe ir ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisę, detaliai reglamentuoja specialus įstatymas - LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Dėl šios priežasties LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtintos teisės normos laikytinos specialiomis ir taikytinos tarp ieškovo ir neapsidraudusių asmenų atsirandančiuose santykiuose. LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d. įtvirtinta imperatyvi teisės norma, kad už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą atsakingas transporto priemonės savininkas. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nenumatė galimybės nedrausti įregistruotų bet nenaudojamų transporto priemonių. Ieškovas pažymi, kad priešingai negu mano apeliantas, LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje aiškiai įtvirtinta transporto priemonės savininko pareiga patiems nenaudoti ir neleisti naudoti kitiems asmenims neapdraustą transporto priemonę. Ieškovas nurodo, kad atsakomybė prieš ieškovą automobilio savininkui O. Č. atsirado ne dėl tiesiogiai eismo įvykio metu padarytos žalos, bet dėl to, kad jis neįvykdė LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1d.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).
Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas O. Č. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš jo ir V. N. solidariai yra priteistas žalos atlyginimas ieškovui.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas, o atsakovo argumentai atmestini.
Kolegija pažymi, kad atsakovas savo nesutikimą solidariai su avarijos kaltininku atlyginti ieškovui padarytą žalą motyvuoja tuo, jog ją privalo atlyginti vienas V. N. , kuris kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl autoįvykio ir atsiradusios žalos (CK 6.270, 6.1015str.). Apeliantas teigia, kad solidarioji atsakomybė jam šiuo atveju atsirasti negali, nes savininkas gali turėti daug automobilių, tačiau jų nedrausti, jeigu nenaudoja. Apeliantas taip pat nurodo, kad neaišku kuo remiantis teismas padarė išvadą, jog jis negalėjo leisti kitam atsakovui vairuoti neapdrausto automobilio. Tačiau kolegija atsakovo argumentus, kuriais nesutinkama su apeliantui taikyta solidariaja atsakomybe žalai atlyginti, atmeta kaip nepagrįstus.
Kolegija pažymi, kad šioje byloje niekas neginčija ieškovo teisės reikalauti atlyginti padarytą žalą, kurią jis patyrė dėl UAB“Moller auto“ apdrausto automobilio VW EOS apgadinimo ir išmokėtos 8546,81Lt draudimo išmokos, pareiškiant ieškinį teismui. Pažymėtina, kad sausumos transporto priemonių draudimą reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau- Įstatymas), kuriuo siekiama nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas, kadangi transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis (CK 6.270 straipsnis). Privalomai turi būti draudžiama kiekviena registruotina motorinė transporto priemonė, nenumatant tam išimčių (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 1 straipsnio 3, 4 dalys). Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Byloje nustatyta, kad žala ieškovui yra padaryta atsakovui O. Č. priklausančiu nedraustu automobiliu Peugeot 405, valst. numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo atsakovas V. N. . Tuo tarpu pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta transporto priemonės savininkui (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis).
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi, atsakovas O. Č. neturėjo teisės leisti naudotis neapdraustu automobiliu V. N. , o pastarasis neturėjo teisės tokio automobilio vairuoti. Įrodymų, kad apelianto vardu registruotas automobilis buvo draustas ir draustas perduotas atsakovui V. N., nėra. Tai rodo, kad, perduodamas automobilį kitam asmeniui ir nesirūpindamas jo galimu naudojimu pažeidžiant įstatymą, atsakovas O. Č. prisiėmė riziką dėl galimų neigiamų pasekmių.
Apeliantas teigia, kad solidarioji atsakomybė jo atžvilgiu negalima. Kolegija pažymi, kad paprastai bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Nustatydamas solidariąją atsakomybę, pirmos instancijos teismas rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsniu, 17 straipsnio 1 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalimi.
Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal nurodytą įstatymo nuostatą ieškovas turi teisę iš kelių atsakovų pasirinkti bet kurį iš jų ir reikalauti atlyginti sumokėtą išmoką tretiesiems asmenims, t. y. taikyti subrogaciją. Be to, pagal šią įstatymo nuostatą nenustatyta dalinė atsakomybė. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškinimas kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, faktiškai neatitikta nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės nedraudimas, kai ją privaloma apdrausti ir tokios transporto priemonės perdavimas naudoti bei jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi, apelianto, kuris yra automobilio savininkas, atsakomybė ieškovui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė imperatyvios įstatymo normos. Šiuo atveju abiejų atsakovų solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Todėl kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad abu atsakovai solidariai privalo atlyginti ieškovui padarytą žalą.
Kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir iš esmės priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 326str.1d.1p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 331 straipsniu,
nutar ė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-326-341/2009 palikti nepakeistą.