Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-30 · Administracinė byla Nr. I-2567-342/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-09-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-11-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-30
Bylos Nr.
I-2567-342/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01322-2016-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2567-342/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01322-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 30 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,

2016 m. rugsėjo 28 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu bei jo patikslinimu (b. l. 3 - 7, 15) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 2000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunduose nurodo, kad nuo 2015 sausio mėn. iki 2016 birželio mėn. įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir KAVPK) areštinės kamerose nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Prašymą grindžia aplinkybe, jog nebuvo užtikrintas minimalus laikymo areštinės kamerose plotas, tenkantis vienam asmeniu. Teigia, jog įkalinimo įstaigų kamerų plotas yra apytiksliai 12 kv. m., kurio grindų plotą užima: stalas (1,5 kv. m.), du dviaukščiai gultai (4 kv. m.), sanitarinis mazgas (2 kv. m.). Pabrėžia, jog tokiose patalpose buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Akcentuoja, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, buvo šalta, drėgna, nešvaru. Nurodo, jog dėl tokių gyvenimo sąlygų kyla dažni konfliktai. Teigia, jog asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis: asmenys, esant žemai temperatūrai verčiami nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Mano, jog KAVPK areštinės pareigūnai piktnaudžiauja savo pareigomis, siekia apriboti pareiškėjo kaip asmens, kuriam laikinai apribota laisvė, teisių žinojimą arba jas stengiasi iš viso panaikinti. Pažymi, jog dėl minėtų aplinkybių pareiškėjui ne kartą buvo sutrikusi sveikata, buvo kreiptasi į areštinės seselę, kur prašymai nebuvo registruojami, nusiskundimai pateikiami žodžiu. Nurodo, jog ne kartą kreipėsi į KAVPK areštinės viršininką prašydamas pagerinti kalinimo sąlygas, tame tarpe 2016-02-11raštu buvo kreiptasi į KAVPK areštinės viršininką, kuris prašymą užregistravo tik 2016-03-03. Akcentuoja, jog gautuose atsakymuose į prašymus nurodyta, kad sąlygos KAVPK areštinėse nebus gerinamos. Dėl tokių laikymo areštinės kamerose sąlygų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius bei emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, sąnarių, nugaros, raumenų skausmus.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 20 - 25) prašo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Pažymi, kad visi gaunami KAVPK yra registruojami, o žodiniai asmenų pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), skundai priimami tik tais atvejais, kai juos yra galimybė išnagrinėti tuoj pat, nefiksuojant juos rašytiniuose dokumentuose. Nurodo, jog 2016-05-18 gautas pareiškėjo skundas, į kurį atsakymas pateiktas 2016-06-02. Teigia, jog pareiškėjas KAVPK areštinės kamerose buvo laikomas periodiškai nuo 2015-01-12 iki 2016-06-10, o pažeidžiant teisės aktais numatyto minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui reikalavimą, galimai buvo laikomas 20 parų iš 69 parų. Argumentuoja, jog šis pažeidimas buvo nežymus, nes neatitikimas siekė tik kelias šimtąsias ploto ar net dešimtąsias (kv. m) dalis. Mano, jog 20 parų neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma nėra ištisinis laikotarpis (susidarė per 4 atskirus periodus, tarp kurių buvo 39 d., 55 d., 127 d. tarpai), todėl pažeidimo trukmė ir mastas leidžia jį vertinti kaip trumpalaikį ir neintensyvų. Teigia, jog KAVPK areštinės administracija neturi galimybės daryti įtaką suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Akcentuoja, jog atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo, jog pareiškėjas KAVPK areštinėje buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti suimtieji. Pažymi, jog pareiškėjas yra jauno amžiaus, buvimo areštinėje metu jokiomis ligomis nesiskundė. Nurodo, jog KAVPK areštinė (Jūros g. 1, Klaipėda) atitiko visus tokios paskirties patalpoms keliamus reikalavimus bei buvo pripažinta tinkama eksploatacijai. Pažymi, jog 2015-12-22 buvo patikrintos naujai pastatytos KAVPK areštinės (Kauno g. 6, Klaipėda) patalpos ir nustatyta, jog jos atitinka keliamus reikalavimus bei gali būti eksploatuojamos. Argumentuoja, jog 2016-04-04 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamentas atliko patikrinimą, kurio metu LR Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Nurodo, kad asmenys, laikomi areštinėse, patys dažnai niokoja patalpas, gadina inventorių, o atsakovo atstovas periodiškai atlieka einamuosius patalpų remonto darbus. Teigia, jog pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, drėgmės, ir kt. yra hipotetiniai ir nurodyti tik didesniam įspūdžiui sudaryti. Pažymi, jog 2015-03-30 ir 2015-10-02 Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu konstatuota, kad santykinė oro drėgmė atitinka HN 37:2009 24 punkto reikalavimus, kad kamerose yra mechaninė ir dirbtinė ventiliacija, yra galimybė atsidaryti langus. Taip pat pažymi, jog natūralus apšvietimo srautas ir oro judrumas nežymiai neatitinka HN 37:2009 reikalavimus, o tokia neatitiktis nėra vertinama kaip pažeidimas. Akcentuoja, jog asmens krata, daiktų apžiūra atliekama tam skirtoje patalpoje, kurios švara užtikrinama atliekant kasdieninį valymą, o oro temperatūra bei santykinė drėgmė atitinka keliamus reikalavimus. Mano, jog teisės pažeidimo pripažinimas yra tinkama satisfakcija, todėl prašo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjui ir atsakovės atstovui nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismas pažymi, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių įstatymo bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, prašymas nagrinėtinas pagal iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ nustatytas procesines taisykles.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Pažymėtina, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kai areštinės kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015).

Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš KAVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2016-06-21 tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-11930 (b. l. 26), pareiškėjas KAVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2015-01-12 iki 2015-01-27 kamerose Nr. 18, Nr. 39; nuo 2015-02-24 iki 2015-03-10 kamerose Nr. 4, Nr. 18; nuo 2015-04-27 iki 2015-05-05 kameroje Nr. 24; nuo 2015-05-27 iki 2015-06-03 kamerose Nr. 3, Nr. 25; nuo 2015-09-01 iki 2015-09-11 kamerose Nr. 27, Nr. 24; nuo 2015-12-08 iki 2016-02-12 kamerose Nr. 6, Nr. 26, Nr. 15; nuo 2016-03-02 iki 2016-03-10 kameroje Nr. 4; nuo 2016-04-14 iki 2016-04-19 kameroje Nr. 5; nuo 2016-06-07 iki 2016-06-10 kameroje Nr. 3. Teisė į minimalų plotą buvo pažeista laikotarpiais nuo 2015-01-13 iki 2015-01-16 (3 paros) (asmeniui tenkantis plotas buvo 3,69 kv. m., kameros Nr. 18, dydis - 18,00 kv. m., sanitarinio mazgo dydis – 1,2 kv. m., asmenų skaičius – 4); nuo 2015-02-24 iki 2015-03-03 (7 paros) (asmeniui tenkantis plotas buvo 3,23 kv. m. kameros Nr. 4 dydis – 14,15 kv. m., sanitarinio mazgo dydis – 1,2 kv. m., asmenų skaičius – 4); nuo 2015-04-27 iki 2015-04-30 (3 paros) (asmeniui tenkantis plotas buvo 4,57 kv. m. kameros Nr. 24 dydis – 19,50 kv. m., sanitarinio mazgo dydis – 1,2 kv. m., asmenų skaičius – 4); nuo 2015-09-04 iki 2015-09-11 (7 paros) (asmeniui tenkantis plotas buvo 4,57 kv. m. kameros Nr. 24 dydis – 19,50 kv. m., sanitarinio mazgo dydis – 1,2 kv. m., asmenų skaičius – 4). Apibendrinus darytina išvada, kad 2015 metais 20 parų pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalų plotą. Teismas nevertina ploto ryte ir vakare atskirai, o vertina, kad jeigu tą dieną reikiamas plotas buvo bent kurią paros dalį nesuteiktas, reiškia pažeista pareiškėjo teisė į teisės akte nustatytą ploto normą, o tuo pačiu į tinkamas laikymo sąlygas. Taip pat teismas atmeta atsakovės atstovo argumentus, kad KAVPK areštinės administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo. Kitais pareiškėjo buvimo KAVPK areštinėje laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 5,12 iki 20,36 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas pabrėžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl kamerų perpildymo nebuvo galima judėti, kildavo konfliktai yra neatsiejamai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013-05-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-02-11 LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015 ir kt.). Taip pat teismas laiko nepagrįstais pareiškėjo nurodytus argumentus, jog dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė baldai, kadangi, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat kildina ir iš neteisėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinus higienos normų reikalavimų - drėgmės, netinkamo apšvietimo, netinkamos temperatūros kamerose.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009-10-09 iki 2015-11-01) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (akto redakcija, galiojanti nuo 2015-11-01) (toliau – ir Higienos norma) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normose numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. ; Higienos normos numato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos punkte nurodyta, jog policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti – 18–28 °C.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas KAVPK areštinės viršininkui 2016-03-03 ir 2016-04-07 teikė skundus dėl gyvenimo sąlygų areštinėje. Daugiau jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais: Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-04-13 patikrinimo aktu Nr. K3-98 (b. l. 43 - 46), Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-10-08 patikrinimo aktu Nr. K3-472 (b. l. 47 - 49), kuriuose užfiksuoti faktai, tiriant areštinėse laikomų asmenų skundų aplinkybes laikotarpiu nuo 2013 iki 2015 metų, bei 2016-04-11 patikrinimo aktu Nr. PA.3-8(18.4.1.2.12), kuriuo įvertinti R. K. 2016-04-07 skunde išdėstyti faktai (b . l. 50 – 51). 2015-04-13 patikrinimo metu buvo atlikti patalpų temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės matavimai ir nenustatyta Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimų pažeidimų, tačiau 2015-10-08 patikrinimo metu užfiksuoti Higienos normos reikalavimų pažeidimai dėl natūralios apšvietos ir netinkamos ventiliacijos. Patikrinimų metu taip pat konstatuota, kad kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, patikrintose kamerose, dušinėje ant sienų, lubų pelėsių nebuvo, pagal teisės aktų reikalavimus atliekama dezinfekcija, lovų čiužiniai nesuplyšę, kameros švarios, yra skaidraus stiklo langai, skunduose nurodyti pažeidimai dėl netinkamos patalpų temperatūros, drėgmės, tinko nuo sienų ir lubų byrėjimo, pelėsio buvimo nepasitvirtino. Nors paminėtuose patikrinimo aktuose užfiksuoti Higienos normos 37:2009 21 punkto neatitiktis dėl dirbtinės apšvietos (areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx), dėl natūralaus apšvietimo ir oro judrumo, tačiau pagal Higienos normos 2 punktą veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl dirbtinės apšvietos, natūralios apšvietos ir oro judrumo matavimų neatitiktis nevertinamas kaip pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas 2015 metais, t. y. laikotarpiu, apimančiu patikrinimo laikotarpį, spręstina, jog pateikti rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius dėl drėgmės kamerose buvimo, netinkamos apšvietos bei netinkamos temperatūros buvimo. 2016-04-11 patikrinimo aktu nustatyta, jog dušo – persirengimo patalpų bei prausimuisi teikiamo vandens temperatūra atitiko higienos normų HN 134:2015 reikalavimus, bei padaryta išvada, jog R. K. skunde išdėstyti faktai dėl KAVPK viešosios tvarkos biuro areštinės (Kauno g. 6, Klaipėda) dušuose, persirengimo kambariuose žemos patalpų ir dušų ragelių tekančio vandens temperatūros, nešvarių langų gyvenamosiose patalpose, nepasitvirtino ir Lietuvos higienos normų HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė.

Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (žr., pvz., 2012-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Nors atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų areštinėje laikomų asmenų. Todėl pareiškėjo sulaikymo sąlygas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti „žeminančiomis” Konvencijos 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų (drėgna, blogas apšvietimas, netinkama oro temperatūra) KAVPK areštinėje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius R. K. kalinimo sąlygas, apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė, atstovaujama KAVPK, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t.y. teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto. Tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. LVAT praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Pareiškėjas prašo priteisti 2000,00 Eur neturtinės žalos, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo areštinės kamerose sąlygų, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius bei emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, sąnarių, nugaros, raumenų skausmus.

Teismo vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę – 20 parų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis KAVPK areštinėje trukmę (20 paros), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.

Tiek EŽTT, tiek nacionaliniai teismai laikosi pozicijos, jog pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01; LVAT 2016-05-26 nutartį administracinėje byloje A-1193-662/2016). Taigi, EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, o pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakova prieš Slovakiją; pareiškimo Nr. 67299/01). Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Naujausioje LVAT praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6,00 iki 9,00 Eur (žr., pvz., 2015-12-10 nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015-12-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje A-2314-822/2016). Tokiu atveju, remiantis Lietuvos teismų formuojama praktika, pareiškėjo patirta neturtinė žala galėtų būti įvertintina 120,00 Eur (20 x 6) (CK 6.250 straipsnis).

Be to, pažymėtina, jog LVAT praktikoje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu, t. y. pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., LVAT 2008-10-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Kadangi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl sprendžiant dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, reikia aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus, bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008). Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, CK 6.250 straipsnį) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat byloje nustatytą pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma (2 000 Eur) yra neproporcinga (pernelyg didelė) kompensuoti tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas patyrė. Teismas atkreipia dėmesį į bylai reikšmingas aplinkybes, o būtent į tai, kad pareiškėjo laikymas KAVPK areštinėje nebuvo vientisas, o susidėjo iš 4 atskirų epizodų, išsidėsčiusių per ilgesnį nei 1 metų laikotarpį; į tai, jog kitais nei pažeidimo laikotarpiais, pareiškėjui teko nuo 5,12 iki 20,36 kv. m. kameros ploto; taip pat į tai, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik atkartojo šabloniškas frazes dėl neturtinės žalos elementų ir jos patyrimo, taip pat nepateikė duomenų, kad pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes; bei į tai, jog iš bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovės atstovo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų (priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras). Nurodytos aplinkybės mažina pažeidimo intensyvumą ir neigiamą poveikį pareiškėjui, o tuo pačiu turi įtakos kompensacijos, kuri priteistina kaip neturtinės žalos atlyginimas, dydžiui. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti 2 000 Eur suma nėra pagrindo, nes tokios sumos yra akivaizdžiai neadekvačios pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, atsižvelgęs į teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę ir aplinkybę, kad pažeidimo intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, jog skundas tenkintinas iš dalies, ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAVPK, pareiškėjui priteistina 120,00 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, bei nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančio ABTĮ 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 120,00 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė