- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-29
- Bylos Nr.
- A-575-2665-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00677-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Pareiškėjas
- P. Š.
- Advokatai
- Valdas Falkauskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių VGTPT, ir Tarnyba) 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ Nr. SP-3298-(7.1896) ir įpareigoti Tarnybą teikti P. Š. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės žalos atlyginimo, parengiant teismui dokumentus ir atstovaujant teisme, įskaitant vykdymo procesą, atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Nurodė, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba pareiškėjui buvo skirta dokumentų teismui parengimui ir atstovavimui teisme, o ne pamąstymams apie žalos priteisimo perspektyvas, nes tik teismas gali nuspręsti, kokio dydžio žalą priteisti. Teismo posėdyje teigė, kad advokatas Valdas Falkauskas atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, o vietoj antrinės teisinės pagalbos suteikė pirminę. Pažymėjo, kad pirminę teisinę pagalbą jam suteikė kiti advokatai, o šiuo atveju jam reikėjo antrinės teisinės pagalbos. Nurodė, kad kiti advokatai, su kuriais jis konsultavosi, manė, kad pareiškėjui yra pagrindas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, tačiau buvo norima sulaukti žalos atlyginimo apskaičiavimo metodikos. Pareiškėjo atstovas R. J. teismo posėdyje paaiškino, kad Tarnybos paskirtas advokatas pareiškėjui suteikė konsultaciją, tačiau manė, jog antrinė teisinė pagalba konsultacijų neapima. Pažymėjo, kad advokatas savavališkai atliko veiksmus, kurie nebuvo nurodyti sprendime. Teigė, kad advokato darbas yra paruošti ieškinį teismui, o jeigu pareiškėjas būtų nebendradarbiavęs su advokatu, tai egzistuotų antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindai, bet advokatas tų pagrindų nenurodė. Manė, kad pagal advokato raštą nei pareiškėjas, nei jo atstovas negali konstatuoti, kad byla tikrai neperspektyvi ir tik teismas galėtų įvertinti pareiškėjui padarytą žalą, jos dydį, o skaičiavimo metodikos, apie kuriuos kalbama advokato pranešime, neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių VGTPT atsiliepimu į skundą (b. l. 43-44) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl išlaidų, kurias Tarnyba turėtų apmokėti pagal pateiktą advokato prašymą, niekaip nesusiję su byla, todėl, kad jos nėra apmokėtos, byloje pateiktas tik prašymas apmokėti išlaidas ir Tarnyba išnagrinėjusi prašymą per teisės aktų nustatytą terminą priims sprendimą, ar jas apmokėti, ar ne. Teigė, kad antrinės teisinės pagalbos teikti nebendraujant advokatui betarpiškai su pareiškėju yra neįmanoma. Pažymėjo, kad prašyme nurodyti dokumentai Tarnybai ir įvardinta konsultacija yra antrinės teisinės pagalbos teikimas. Nurodė, kad Tarnyba įvertino advokato pranešimus, susipažino su teisės aktais, taip pat su tuo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie žalą - nei apie jos dydį, nei apie priežastinį ryšį, nei apie kaltę, - bei padarė išvadą, kad tai yra neperspektyvus atstovavimas teisme.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 30 d sprendimu (b. l. 74-79) pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ Nr. SP-3298-(7.1896) ir įpareigojo Tarnybą suteikti P. Š. antrinę teisinę pagalbą.
Teismas sutiko su atsakovo atstovo nuomone, jog antrinė teisinė pagalba, taip pat kaip ir pirminė, negali būti suteikta be konsultacijų, todėl nemanė, jog advokatas Valdas Falkauskas pareiškėjui suteikė pirminę, o ne antrinę teisinę pagalbą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1390/10, bei nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTP įstatymas, ir VGTPĮ) 23 straipsnio 1 dalyje išvardinti pagrindai, kuriems esant antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje, paaiškėjus „neperspektyvumo“ aplinkybei po to, kai buvo priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas. Nurodė, kad atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio, o vertinimą Tarnyba turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą pranešimu, taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Priimant sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą turi būti pakankamai akivaizdu, jog atstovavimas byloje bus neperspektyvus. Teismas manė, jog kai kurie pareiškėjo prašyme pateikti reikalavimai nėra pagrįsti ir teismo procesas būtų neperspektyvus. Pažymėjo, kad akcinė bendrovė „VST“ (toliau – ir VST) veikė teisėtai atjungdama elektros energiją pareiškėjui, kadangi jis už ją buvo skolingas, o tiek VST, tiek antstolio raginimas sumokėti skolą nelaikytinas grasinimais. Teismas taip pat nemanė, jog būtų pagrindas kreiptis į teismą dėl VST atstovų veržimosi į pareiškėjo privačią teritoriją su policijos pagalba, kadangi pareiškėjas jau yra kreipęsis į Joniškio rajono apylinkės prokuratūrą, kurioje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nurodė, jog servitutas P. Š. nuosavybėje taip pat buvo nustatytas teisėtai, nes pareiškėjas nuosavybę įsigijo jau su nuosavybės suvaržymu – servitutu, tačiau iš pateiktų duomenų teismas manė, jog P. Š. civilinė byla dėl žalos atlyginimo galėtų būti perspektyvi. Nurodė, jog priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, pareiškėjas nei savo skunde, nei prašyme Tarnybai, nei posėdžio metu nepareiškė, jog, jo manymu, elektros stulpai jo nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype stovi neteisėtai. Teismas laikė nepagrįsta atsakovo atstovo nuomonę, kad pareiškėjas turėjo ginčyti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus sprendimą Nr. 39Š-149. Vertindamas advokato ir Tarnybos argumentą dėl nesamos žalos apskaičiavimo metodikos, teismas atkreipė dėmesį, jog tokia metodika gali būti reikšminga aplinkybė nustatant kompensacijos dydį, tačiau jos nebuvimas neturėtų turėti lemiamos reikšmės nusprendžiant apie bylos perspektyvumą. Nurodė, kad nagrinėjant klausimą dėl servituto nustatymu padarytos žalos, įstatymų nuostatos dėl neteisėtų veiksmų ir kaltės neturi būti taikomos, priešingai nei savo paaiškinime Tarnybai teigė advokatas Valdas Falkauskas bei pati Tarnyba. Pažymėjo, kad advokatas nepagrįstai teigė, jog nesant konkrečių įrodymų dėl žalos dydžio, bendrosios kompetencijos teisme procesas bus neperspektyvus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pats negalėjo tinkamai paruošti ieškinio teismui, jam buvo reikalinga profesionali teisinė pagalba, todėl įvertinti faktinę situaciją ir suformuluoti konkrečius teisinius argumentus bei padėti pareiškėjui surinkti reikiamus įrodymus privalėjo advokatas, paskirtas atstovauti pareiškėjo interesams. Teismo nuomone, Tarnyba, gavusi advokato išvadą, turėjo teisę bei pareigą vertinti atstovavimo byloje perspektyvumą. Nurodė, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, gali būti nutrauktas tik tuomet, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Padarė išvadą, kad Tarnyba netinkamai įvertino visas faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismo manymu, panaikinus sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“, būtų tikslinga paskirti kitą advokatą atstovavimui P. Š. civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo atstovavimas negali būti vertinamas kaip neperspektyvus VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme, kadangi tiek advokatas, tiek Tarnyba nepakankamai įsigilino ir įvertino pareiškėjo prašyme išdėstytus reikalavimus.
III.
Atsakovas Šiaulių VGTPT pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85 - 87), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde pateikia tokius pagrindinius argumentus:
1. Atstovavimo pareiškėjui perspektyvumas buvo vertinamas dviem etapais: pirmajame etape vertinimą atliko pareiškėjui paskirtas advokatas Valdas Falkauskas, kurio išvada dėl bylos neperspektyvumo buvo paremta savarankiškai atlikta faktinių aplinkybių, teisės normų ir teismų praktikos, reikšmingos konkrečioje situacijoje, analize, o Tarnyba, gavusi advokato išvadą, atliko antrinį bylos perspektyvumo vertinimą. Teigia, kad sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Tarnyba priėmė tik tuomet, kai iš visų tam atvejui reikšmingų faktinių duomenų nustatė, kad yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas).
2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimą, kas turėjo įtakos neteisingam sprendimui priimti, t. y. tenkinti pareiškėjo skundą. Pažymi, kad teismas, vertindamas bylos perspektyvumą, vadovavosi bendromis servituto nustatymo nuostatomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, o ne specialiomis, kuriomis rėmėsi Tarnyba. Nurodo, kad žemės sklypo įsigijimo metu pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti tikrąją padėtį – oro linijų, kurios nutiestos įsigyjamame žemės plote, paskirtį ir su ja susijusiais žemės ploto naudojimo apsunkinimais. Mano, kad žemės įsigijimo metu pareiškėjui buvo žinomos žemės naudojimosi sąlygos, dėl to negautos pajamos (nuostoliai) dėl servituto nustatymo negali būti vertinamos kaip realiai galimos, tačiau negautos dėl energetikos įmonės veiklos. Pažymi, kad pareiškėjas galėtų pretenduoti į nuostolių atlyginimą tik tuo atveju, jei jo žemės sklype būtų tiesiami nauji perdavimo ar skirstomieji tinklai, tačiau tokių faktų nei advokatas, nei Tarnyba nenustatė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. SP-3298-(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“, kuriuo Tarnyba nutraukė teisinės pagalbos teikimą pagal pareiškėjo P. Š. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant ieškinį teismui ir atstovaujant teisme dėl privačios žemės panaudojimo ir padarytos žalos, grasinimų jo atžvilgiu iš VST ir antstolio, neteisėto elektros energijos atjungimo, servituto įtraukimo į VĮ „Registrų centras“ tvarkomus registrus be pareiškėjo žinios, VST atstovų veržimosi į jo privačią teritoriją su policijos pagalba, taip pat žalos, patirtos dėl VST veiksmų, atlyginimo. Bylos medžiaga patvirtina, jog Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. SP-3298-(7.1896) priėmė atsižvelgdama į advokato Valdo Falkausko pranešimą, kuriame nurodoma, jog pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas ir atstovavimas šioje byloje neperspektyvus (b. l. 31 – 32).
Teisėjų kolegija pažymi, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2005 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X–78 redakcija). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Priešingu atveju, neribojant kreipimųsi skaičiaus, iškiltų reali grėsmė patenkinti kitų besikreipiančiųjų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos asmenų prašymus.
Nutraukdama antrinės teisinės pagalbos teikimą Tarnyba vadovavosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X–1492 redakcija) 23 straipsnio 6 dalimi (pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis arba reikalauja iš advokato įgyvendinti arba ginti teises neleistinais būdais), taip pat 23 straipsnio 9 dalimi (atstovavimas byloje yra neperspektyvus). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tai reiškia, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato teikiančio antrinę teisinę pagalbą pranešimų (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas remiantis aptariamo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Kartu pažymėtina, kad sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą.
Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad dalis pareiškėjo reikalavimų, nurodytų prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo (išskyrus reikalavimą dėl žalos, padarytos VST darbuotojų veiksmais, atlyginimo), vertintini kaip neturintys teisinės perspektyvos, šios aplinkybės apeliacine tvarka neginčija ir pats pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju vyksta ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą, padarytą VST darbuotojų veiksmais, teisinio perspektyvumo. Bylos medžiaga patvirtina, jog šį reikalavimą pareiškėjas sieja su tuo, kad VST darbuotojai, naudodamiesi servitutu jiems suteikta teise prižiūrėti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančius elektros stulpus, išvažinėja pareiškėjo pasėlius, todėl jis negali toje vietoje auginti derliaus ir atitinkamai patiria žalą (b. l. 45 – 47, 71 – 72). Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendime Nr. SP-3298-(7.1896) buvo konstatuota, jog iš pareiškėjo pateiktų duomenų advokatui matyti, kad VST darbuotojai veikia teisės aktų suteiktų teisių ribose, nėra oficialių institucijų išvadų apie jų veiksmų neteisėtumą, nėra jokių objektyvių įrodymų apie konkretaus VST darbuotojo kaltę padarius žalą, nėra objektyvių įrodymų apie žalos faktą, laiką, vietą bei dydį (b. l. 4). Tuo tarpu iš byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas pripažino, kad pareiškėjo reikalavimas inicijuoti ginčą (civilinę bylą) dėl žalos atlyginimo, galėtų būti perspektyvus, kadangi, nepaisant to, kad servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie privalo būti kompensuojami (b. l. 78).
Teisėjų kolegija pažymi, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės yra pagrįsta. Bylos medžiaga patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą kreipėsi su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą sprendžiant klausimą dėl nuostolių, susijusių su servituto nustatymu jam priklausančiame žemės sklype, atlyginimo. Pažymėtina, jog Civilinio kodekso 4.129 straipsnis numato, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka; įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Byloje surinkti duomenys patvirtina, jog pareiškėjui priklausančiame ir jo 1997 m. rugpjūčio 7 d. įsigytame žemės sklype buvo sumontuotos bei eksploatuojamos 10 kW ir 0,4 kW oro linijos, kurioms nustatyti servitutai šių linijų apsaugos zonų ribose. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog minėta Civilinio kodekso nuostata grindžiamas pareiškėjo reikalavimas atlyginti nuostolius, susijusius su servitutų nustatymu, negali būti vertinamas kaip neturintis jokios teisinės perspektyvos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien tik aplinkybė, kad pareiškėjas nenurodė tikslaus padarytų nuostolių ar priteistinos kompensacijos dydžio, negali būti vertinama kaip aplinkybė pagrindžianti bylos neperspektyvumą, kadangi konkretus nuostolių ar priteistinos kompensacijos dydis galėtų būti nustatytas nagrinėjant bylą teisme, taip pat rengiant ieškinį teismui bei renkant jam pagrįsti būtinus įrodymus.
Nors apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog nuostolių ar kompensacijos priteisimas nagrinėjamu atveju nėra galimas, nes to nenumato Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 6 dalis (2004 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-2307 redakcija), tačiau šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma, atsakovas ginčijamame sprendime, kuriuo buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui, šiuo argumentu (motyvu) apskritai nesirėmė bei nesivadovavo (jo nenurodė ir reikšmės bylos perspektyvumui nepagrindė). Todėl akivaizdu, kad jis negali būti pripažintas tinkama teisinės pagalbos nutraukimo priežastimi. Antra, akcentuotina, jog Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 6 dalis numato, kad nuostoliai, kuriuos dėl naujų perdavimo ar skirstomųjų tinklų tiesimo ir kitų elektros įrenginių įrengimo bei elektros energetikos įmonių veiklos, aptarnaujant šiuos tinklus ir įrenginius, patiria žemės savininkas ar jos naudotojas, turi būti atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Iš Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 6 dalies ir kitų šio įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintų teisės normų turinio matyti, kad šiame įstatyme tiesiogiai nėra reglamentuoti atvejai kaip turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuostolių, susijusių su prieš šio įstatymo įsigaliojimą įrengtais tinklais bei įrenginiais ir dėl jų nustatytais servitutais, atlyginimo. Analogiška nuomonė (teisės aktų išaiškinimas) yra išdėstyta ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2009 m. liepos 20 d. rašte Nr. (7.1-09)-3-1001 (b. l. 46 – 47). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovas nepagrįstai įrodinėja pareiškėjo reikalavimų neperspektyvumą remdamasis Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 6 dalies nuostatomis. Byloje nėra pateikta ir jokių objektyvių duomenų (įrodymų), jog pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti taikomos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatos (antrinė teisinė pagalba neteikiama ar nutraukiama dėl tos priežasties, jog pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis arba reikalauja iš advokato įgyvendinti arba ginti teises neleistinais būdais).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino įrodymus ir išnagrinėjo bylos aplinkybes, interpretavo ir taikė teisės normas, bei priėmė sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. SP-3298-(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“, taip pat įpareigojo Tarnybą suteikti P. Š. antrinę teisinę pagalbą. Todėl tenkinti atsakovo apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atsakovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.