Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1003-221/2013 pagal ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos ieškinį atsakovei G. P. dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus sprendimo (įsakymo) paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo, atlyginimo už paimamą žemę dydžio nustatymo, daiktinių teisių, nustatytų į visuomenės poreikiams paimamą žemę, panaikinimo ir atsiskaitymo su žemės savininke (atsakove) G. P., trečiasis asmuo - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje yra pateikta įrodymų, kad dalį atsakovės žemės sklypo, t. y. 0,7445 ha, yra būtina paimti visuomenės poreikiams, atsakovė G. P. neginčija šios aplinkybės, nusprendė dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. lP-(1.3)-325 „Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (magistralinio kelio A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 22,00-56,50 km ruožui rekonstruoti) Prienų rajono savivaldybėje“, kuriuo nuspręsta paimti iš G. P. 0,7445 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisėtumo plačiau nepasisakyti.

Teismas, remdamasis Žemės įstatymo 47 straipsnio nuostata, sprendė, kad nustatant atlyginimą už paimamą visuomenės poreikiams turtą, jis pagrįstai buvo įvertintas pagal faktinę situaciją, buvusią iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams, t. y. kad sklypas buvo žemės ūkio paskirties. Atsakovės argumentus, kad buvo norima keisti žemės sklypo paskirtį, teismas įvertino kaip nepagrįstus jokiais įrodymais. Teismo vertinimu, ginčo žemės sklypo dalies įvertinimas atliktas, atsižvelgiant į laiko, vietos veiksnius, sklypo konfigūraciją, lyginamieji objektai parinkti analogiški vertinimo objektui. Teismas atižvelgė į tai, kad atsakovė apie parengtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą, apie jo viešą svarstymą, galimybę teikti pasiūlymus dėl šio sprendinių, susijusių su jos žemės sklypu, arba apskųsti šiuos sprendinius buvo informuota, tačiau į viešą susirinkimą neatvyko, projekto sprendinių ar viešo svarstymo procedūrų neapskundė, nepasinaudojo savo teise ir nepateikė savo lėšomis parengtos sklypo vertinimo ataskaitos. Be to, atsakovė, nesutikdama su ieškovės nustatytu atlygintinu dydžiu, nurodydama, jog pageidauja, kad už arą būtų sumokėta po 470,11 Lt, nes tokia kaina, anot jos, atitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, tokio atlyginimo dydžio jokiais įrodymais nepagrindė. Teismo vertinimu, jos pateikti duomenys iš VĮ Registrų centro apie parduotų sklypų kainas, nelaikytini tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais atsakovės argumentus, o parinktas pavyzdys, t. y. žemės sklypas, esantis Skriaudžių kaime, nepatenka į teritoriją, iš kurios paimama žemė visuomenės poreikiams. Teismas pažymėjo, kad visi kiti atsakovės pateiktame sąraše nurodyti sklypai parduoti žymiai mažesnėmis kainomis už arą, nei įvertintas jos sklypas.

Atsakovės argumentą, jog likusioje žemės sklypo dalyje ji negalės verstis planuota ūkine veikla, nes ji pateks į kelio apsaugos zoną, teismas pripažino nepagrįstu, nurodęs, kad visa liekančia žemės sklypo dalimi ji ir toliau turės galimybę naudotis pagal nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį - žemės ūkio, kadangi nei LR Kelių įstatymo 13 straipsnis, nei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ II skyrius „Kelių apsaugos zonos“, kelių apsaugos zonose nenustato jokių apribojimų verstis žemės ūkio veikla.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė G. P. prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, paskirti ekspertizę, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Atliekant visuomenės poreikiams paimamo turto vertinimą, lyginamieji objektai buvo parinkti netinkamai ir neargumentuotai ir tai turėjo įtakos neteisingam turto įvertinimui. Be to, UAB „STIVVF“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita nėra išsami: buvo vadovaujamasi tik trimis pirkimo – pardavimo sandoriais; ataskaitoje nėra žemėlapio ar kitokios planinės medžiagos, kurie leistų įsitikinti, kad turto vertintojo pasirinkti žemės sklypai pagrįstai paimti palyginimui; nėra nurodyta, ar palyginamuosiuose žemės sklypuose yra tokios pat specialiosios naudojimo sąlygos.Atsakovės pateiktus VĮ Registrų centro duomenis teismas nepagrįstai laikė netinkamais įrodymais, nors šie duomenys paimti iš to paties registro, kaip ir turto vertintojo, nurodyti Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje.Turto vertintojas, nustatydamas vertę, žemės sklypą turėjo vertinti kaip žemės ūkio paskirties sklypą, esant teisinėms galimybėms keisti paskirtį. Tačiau vertintojas nenaudojo maksimalaus ir geriausio panaudojimo metodo ir žemė sklypą vertino tik kaip žemės ūkio paskirties sklypą.Teismas nepasisakė, kurią datą laiko tinkamu ir teisingu atlyginimo už žemės sklypą nustatymo momentu ir kad turto vertintojas tinkamai parinko turto pardavimo sandorius, kaip palyginamuosius objektus, šiam momentui.Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nesirėmė tikimybių pusiausvyros principu, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad ginčo žemės sklype ji planavo vystyti verslą, nesusijusį su žemės ūkiu, t. y. planavo pakeisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir tam kreipėsi į teritorijų planavimo procedūras vykdančias institucijas. Tačiau teismas nesudarė jai galimybės pateikti tokį įrodymą ir pats tokių įrodymų neieškojo.Turto vertintojas nepateikė atsakymo į klausimą, kokia būtų žemės sklypo vertė, darant prielaidą, kad esama žemės ūkio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis būtų pakeista į kitą naudojimo paskirtį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovė, atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę dydžio klausimas buvo išsamiai išnagrinėtas teismo posėdžių metu, išklausytos tiek ieškovo, tiek atsakovės pozicijos, šalims buvo sudarytos visos galimybės teikti prašymus ir tinkamai patvirtintus įrodymus, ką galėtų patvirtinti teismo posėdžių protokolai ir garso įrašai. Atsakovė tik dėl savo pačios neveikimo nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos reikalavimus šioje byloje.Pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį, paimamo žemės sklypo rinkos vertė turėjo būti apskaičiuojama pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Iki žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis buvo žemės ūkio.Turto vertintojas tinkamai parinko palyginamuosius objektus. Nustatant vertinamo žemės sklypo rinkos vertę lyginamuoju metodu, ataskaitoje buvo taikomi pataisos koeficientai, kurie ir parodė vertinamo ir lyginamųjų objektų panašumus ir skirtumus. Taikant lyginamąjį metodą, užtenka surinkti informaciją apie ne mažiau kaip 3 per paskutinius dvylika mėnesių nuo vertinimo dienos įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių kainas. Tuo tarpu atsakovė savo prašomai sumai pagrįsti pateikė tik vieną sandorį.Savo pageidavimo gauti daug didesnį, nei minėtoje turto vertinimo ataskaitoje nurodytą atlyginimą, atsakovė nepagrindė nei savo lėšomis parengta paimamo turto vertinimo ataskaita, nei jokiais kitais įrodymais. Atsakovė ne tik nepateikė tokios ataskaitos, tačiau taip pat neprašė skirti teismo ekspertizės, kurios metu būtų įvertinta atsakovės žemės sklypo vertė.Atsakovės argumentai, susiję su tuo, kad ji ketino pakeisti žemės sklypo paskirtį, neturi jokios reikšmės, kadangi šiuo metu nėra teisinių galimybių iš atsakovės paimamą žemės sklypą vertinti kaip kitos paskirties žemės sklypą, nes žemės paėmimą visuomenės poreikiams ir tuo pačiu paimamos žemės vertinimą reglamentuojantys teisės aktai labai aiškiai nurodo, kaip turi būti vertinama visuomenės poreikiams paimama žemė ir nesudaro prielaidų ir neleidžia vertinti visuomenės poreikiams paimamos žemės, numatant jos pagrindinės naudojimo paskirties pakeitimą ateityje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Pirmosios instancijos teismas bylos duomenų pagrindu nustatė, kad atsakovei G. P. nuosavybės teise priklausančio 2,4400 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (2002 m. vasario 12 d. duomenimis vidutinė rinkos vertė – 3416 Lt (51 b. l.). Minėto sklypo dalis, t. y. 0,7445 ha (31 b. l.) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. lP-(1.3)-325 „Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (magistralinio kelio A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 22,00-56,50 km ruožui rekonstruoti) Prienų rajono savivaldybėje“ paimama visuomenės poreikiams ir už jį pagal žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekte esančią UAB „STIVVF“ parengtą vertinimo ataskaitą nustatytas 15 262 Lt atlyginimas: žemės sklypo vertė - 15 262 Lt, kiti nuostoliai - 0 Lt (15-16 b. l.). Minėto magistralinio ruožo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra pradėta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. lP-(1.3)-26 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (magistralinio kelio A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 22,00-56,50 km ruožui rekonstruoti) procedūros pradžios Prienų rajono savivaldybėje“ (17, 18 b. l.). Apie priimtą įsakymą, jo apskundimo tvarką atsakovė informuota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 23 d. raštu (19 b. l.). 2011 m. kovo 2 d. raštu UAB „Kelprojektas“, veikiantis pagal pavedimo sutartį su ieškove, kvietė atsakovę G. P. atvykti į susitikimą aptarti atlyginimo už numatytą paimti žemės sklypo dalį visuomenės poreikiams būdą ir dydį (20, 21 b. l.). 2011 m. balandžio 14 d. aptarime dalyvavo ir G. P., kuri pageidavo už paimamą sklypo dalį piniginės kompensacijos bei pažymėjo, jog likusi sklypo dalis pateks į apsaugos zoną ir taps negalima planuota ūkinė veikla (21 b. l.). Atlikus kadastrinius matavimus, 2011 m. liepos 11 d. raštu UAB „Kelprojektas“ informavo G. P., jog paimama žemės sklypo dalis, t. y. 0,7445 ha, UAB „STIVVF“ įvertinta 15 262 Lt (23, 36-57 b. l.), kvietė ją atvykti pasirašyti sutartį (24-25 b. l.) bei nurodė, jog nesutinkant su nustatyta verte, savo lėšomis gali užsakyti paimamos žemės sklypo dalies ir kitų nuostolių vertinimo ataskaitą (23 b. l.). G. P. neatvykus pagal minėtą kvietimą, ji 2011 m. rugpjūčio 12 d. buvo kviečiama dar kartą, nurodant, jog nesutikus pasirašyti sutarties ar neatvykus, bus surašytas aktas dėl atsisakymo ir ginčas dėl atlyginimo dydžio sprendžiamas teisme (26 b. l.). Kadangi G. P. neatvyko, 2011 m. spalio 5 d. surašytas aktas dėl nepasirašytos sutarties (27-28 b. l.). 2011 m. lapkričio 30 d. raštu UAB „Kelprojektas“ informavo G. P. apie parengtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą, viešo svarstymo laiką bei galimybę teikti pasiūlymus iki viešo susirinkimo ir jo metu (29-30 b. l.).

Paduotu apeliaciniu skundu atsakovė neginčija pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. 1P (1.3.)-325 „Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (magistralinio kelio A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 22,0-56,50 km ruožui rekonstruoti) Prienų rajono savivaldybėje“, kuriuo nuspręsta paimti iš G. P. 0,7445 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), teisėtumo. Apeliaciniu skundu atsakovė iš esmės ginčija iš jos visuomenės poreikiams paimtos žemės sklypo dalies nustatytą rinkos vertę.

Kaip minėta, atsakovei priklausančio žemės sklypo dalis įvertinta, atliekant žemės visuomenės poreikiams paėmimo procedūras, galutinė vertinamos atsakovei priklausančios ir visuomenės poreikiams paimamos sklypo dalies vertė nustatyta 15 262 Lt, t. y. 205 Lt už arą (36-57 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „STIVVF“ atlikto vertinimo ataskaitą ir tai, kad atsakovė neįrodė, jog nustatytas atlyginimo dydis yra neteisingas, sprendė, jog ieškovas pagrindė ir įrodė savo ieškinio reikalavimus.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Pagal CPK 176 straipsnio nuostatas, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnių nuostatas, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jeigu pateiktų įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti bylos dalyviams pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.), o tam, kad išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių nepažeidė, tinkamai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl teisingai nustatyto atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimtą atsakovės turtą bei tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas.

CK 4.100 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams, nustatyta, kad daiktą ar turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama paimti tik išimtinais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka, turto savininkui atlyginant už paimamą turtą pinigais to turto rinkos kaina, o šalių susitarimu – perduodant kitą daiktą.

Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Lietuvos Respublikos žemės įstatyme. Žemės įstatymo 47 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama pinigais rinkos kaina arba šalių susitarimu suteikiamas lygiavertis žemės sklypas tos pačios apskrities teritorijoje, taip pat žemės savininkui ar kitam naudotojui atlyginama paimamoje visuomenės poreikiams žemėje esančių sodinių, miško medynų tūrio, negauto derliaus bei įdėtų lėšų žemės ūkio produkcijos ir miško auginimui vertė; paimamo žemės sklypo rinkos vertė, šiame žemės sklype esančių sodinių, miško medynų tūrio, negauto derliaus bei įdėtų lėšų žemės ūkio produkcijos ir miško auginimui vertė ir suteikiamo lygiaverčio žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytą lyginamosios vertės metodą, išskyrus paimamo ir vietoj jo suteikiamo lygiaverčio žemės ūkio paskirties žemės sklypo vertes, kurioms apskaičiuoti taikomas naudojimo pajamų vertės metodas; paimamo žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams žemės sklypo paskirtis buvo žemės ūkio. Šio fakto atsakovė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme iš esmės neginčija, tik, anot jos, turto vertintojas, nustatydamas vertę, žemės sklypą turėjo vertinti kaip žemės ūkio paskirties sklypą, esant teisinėms galimybėms keisti paskirtį.

Su tokiu apeliantės pateiktu išaiškinimu sutikti nėra pagrindo.

Žemės įstatymo 47 straipsnyje nustatyta, kad paimamo žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, nustatytą iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Taigi aplinkybė, jog atsakovė ketino keisti žemės sklypo naudojimo paskirtį, kreipėsi į atitinkamas institucijas su prašymu keisti žemės sklypo naudojimo paskirtį (127-134 b. l.), šiuo atveju reikšmės neturi, nes tai neįrodo, jog iki sprendimo paimti jos sklypo dalį visuomenės poreikiams buvo priimtas galutinis sprendimas pakeisti ginčo žemės sklypo naudojimo paskirtį. Be to, Žemės įstatymo teisės normos nesuteikia teisinių galimybių iš atsakovės paimamą žemės sklypą vertinti kaip kitos paskirties žemės sklypą, nes, kaip atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai teigia ieškovas, žemės paėmimą visuomenės poreikiams ir tuo pačiu paimamos žemės vertinimą reglamentuojantys teisės aktai aiškiai nurodo, kaip turi būti vertinama visuomenės poreikiams paimama žemė ir nesudaro prielaidų bei neleidžia vertinti visuomenės poreikiams paimamos žemės, numatant jos pagrindinės naudojimo paskirties pakeitimą ateityje.

Dėl šių priežasčių skirti ekspertizę, siekiant nustatyti paimtos žemės sklypo dalies vertę, atsižvelgiant į aplinkybę, kad esama žemės ūkio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis gali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį, nėra jokio pagrindo.

Paimto atsakovės žemės klypo dalies vertė nustatyta UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita (36-57 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, jog nustatytas atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą atsakovės turtą dydis yra pagrįstas ir nustatytas teisėtai, laikantis teisės aktų reikalavimų (CK 4.100 str. 2 d., 4.101 str. 1 d.; Žemės įstatymo 47 str. 1 d.).

Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1428 redakcija) 1 punktą lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų (gr. analogia – atitikimas; liet. skirtingų daiktų, reiškinių, sąvokų panašumas) objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Turto vertės metodų taikymo tvarką ir procedūras reglamentuojančios Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 26 punkte nustatyta, kad taikant palyginamosios vertės metodą, palyginamos panašių turto objektų sandorių kainos, atsižvelgiant į vertinamo objekto ir analogų skirtumus; vertinant turtą šiuo metodu, tiesiogiai taikomas pakeitimo kitu turtu principas. Taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo–pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus (Turto vertinimo metodikos 27 punktas).

Apeliantės teigimu, atlikdamas turto vertinimą, turto vertintojas netinkamai taikė lyginamosios vertės metodą, t. y. lyginamieji objektai buvo parinkti buvo parinkti netinkamai ir neargumentuotai, ir tai turėjo įtakos įvertinimui. Be to, UAB „STIVVF“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, pasak apeliantės, nėra išsami: buvo vadovaujamasi tik trimis pirkimo – pardavimo sandoriais; ataskaitoje nėra žemėlapio ar kitokios planinės medžiagos, kurie leistų įsitikinti, kad turto vertintojo pasirinkti žemės sklypai pagrįstai paimti palyginimui; nėra nurodyta, ar palyginamuosiuose žemės sklypuose yra tokios pačios specialiosios naudojimo sąlygos. Apeliantės nuomone, jos pateiktus VĮ Registrų centro duomenis teismas nepagrįstai laikė netinkamais įrodymais, nors šiais duomenimis rėmėsi ir turto vertintojas Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, sprendė, kad visi lyginamieji objektai pagal savo teisinį statusą yra analogiški vertinimo objektui, patikslinimai įvertinti atsižvelgiant į laiko, vietos veiksnius, sklypo konfigūraciją. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

Iš Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos turinio matyti, kad vertinamas nekilnojamasis turtas (žemės sklypai) yra šalia valstybinės reikšmės kelio A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai ruožo nuo 22,00 iki 45,15 km atkarpoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėse, (duomenys neskelbtini), aplink vertinamą žemės sklypą vyrauja žemės ūkio paskirties žemė, vertei nustatyti buvo taikomas lyginamosios vertės metodas, pasirenkant ir vertinant lyginamuosius objektus pagal pirkimo pardavimo sandorius (45-46 b. l.).

Taigi, taikydamas lyginamosios vertės metodą, turto vertintojas vertinimo ataskaitoje kaip palyginamuosius objektus pasirinko arti magistralinio kelio A5 Kaunas – Marijampolė – Suvalkai esančiose teritorijose įvykusius 3 žemės ūkio paskirties žemės sklypų pirkimo ir pardavimo sandorius. Taigi nėra pagrindo abejoti, jog turto vertintojas pasirinko tinkamus lyginamuosius objektus. Be to, ataskaitoje nurodyta, kad: visi lyginamieji pardavimo atvejai buvo pasirinkti panašūs vienas su kitu, tos pačios funkcinės paskirties, apibūdinami kaip atviros rinkos sandoriai; patikslinimai buvo įvertinti, atsižvelgiant į laiko veiksnį, vietos veiksnį, žemės sklypo konfigūraciją (46 b. l.). Taigi turto vertintojas argumentavo ne tik lyginamųjų objektų pasirinkimą, bet ir nurodė, į ką buvo atsižvelgiama, nustatant turto rinkos vertę. Šiuo atveju vien aplinkybę, kad nėra pateikti atskiri detalūs žemėlapiai ar planai, kur yra palyginimui parinkti objektai, nesudaro pagrindo teigti, jog Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita yra nepagrįsta. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog taikydamas lyginamosios vertės metodą, turto vertintojas ginčo turtą vertino, atsižvelgęs į ginčo objekto ir analogų skirtumus.

Atsakovės pateiktus duomenis iš VĮ Registrų centro apie parduotų sklypų kainas (76-85 b. l.) pirmosios instancijos teismas nelaikė tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais atsakovės argumentus, kad jai už kiekvieną paimtą arą turi būti sumokėta po 470,11 Lt.

Kaip matyti iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį, pageidaujamo atlyginimo dydį ji grindė vienu sandoriu, kurio pagrindu po 714 Lt už arą buvo parduotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (75, 76-78 b. l.). Tuo tarpu turto vertintojas palyginimui parinko 3 sandorius. Todėl yra pagrindas teigti, jog turto vertintojo nustatyta rinkos vertė buvo nustatyta objektyviau ir žymiai tiksliau, nei atsakovės. Be to, nėra pagrindo sutikti su atsakove, jog 3 sandorių įvertinimo nepakanka nustatyti ginčo turto rinkos vertę. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad visi kiti atsakovės pateiktame sąraše nurodyti sklypai parduoti žymiai mažesnėmis kainomis už arą, nei įvertintas jos sklypas. Be to, kitos jos iniciatyva atliktos objektyviai parengtos turto vertinimo ataskaitos, kuri paneigtų UAB „STIVVF“ atliktą ginčo objekto (žemės sklypo dalies) įvertinimą, nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme atsakovė nepateikė, taip pat neprašė skirti turto vertės nustatymo ekspertizės (atsižvelgiant į tai, kad jos pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2012), duomenų, leidžiančių spręsti, jog 2012 m. rugsėjo 27 d., kai buvo priimtas sprendimas ginčo žemės sklypo dalį paimti visuomenės poreikiams, buvo pagrindas jį įvertinti didesne kaina, nei nustatė turto vertintojas 2011 m. balandžio 19 dienai (37 b. l.) byloje nėra. Todėl turto vertintojo nustatytos rinkos vertės pagrįstumas liko nepaneigtas.

Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovė neįrodė, jog paimamo turto rinkos kaina yra didesnė, nei nustatyta UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje ir Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakyme Nr. 1P (1.3.)-325 „Dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (magistralinio kelio A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 22,0-56,50 km ruožui rekonstruoti) Prienų rajono savivaldybėje“ (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Todėl teigti, jog ginčo įsakymu nustatyta kompensacija neatitinka šio turto rinkos kainos, ir ginčijamą įsakymo dalį, kuria buvo nustatytas atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams turtą dydis, pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu, nėra pagrindo (CK 4.100 str. 2 d., 4.101 str. 1 d., Žemės įstatymo 47 str. 1 d.). Pagal teisės aktų reikalavimus nustatytas ir atsakovių nenuginčytas visuomenės poreikiams paimamo turto kompensacijos dydis atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo ir civilinių santykių teisinio reglamentavimo, tarp jų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių bei proporcingumo principus (CK 1.2 str., 1.5 str.). Todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Atsakovė apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), konstatuoja, kad bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės yra nustatytos byloje pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Taigi bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.