- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2007-05-22
- Bylos Nr.
- 1A-9-354-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- A. A., S. S., A. K., M. B., D. P., G. Ž., A. P., D. P. G. Ž.
- Nukentėjusysis
- V. Š., T. D., E. G.
- Advokatai
- Vytautas Juozelaitis
- Kategorijos
- 1.2.14.2.2Automobilio vagystė (BK 178 str. 2 d.)
Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-9-354/2007
2.4.6.3.1., 2.4.6.4.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gegužės 22 d.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
gynėjams advokatams Vytautui Juozelaičiui, Algirdui Zakrasui, Valerijai Varšinskaitei, Sauliui Alysui, Alfonsui Daukantui, Vytautui Blažaičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. A. , S. S. , A. K. , M. B. , D. P. G. Ž. ir A. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. l d. – laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė A. A. paskirta – laisvės atėmimas 3 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į atliktą bausmę A. A. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2005-05-17 iki 2005-05-19, nuo 2005-06-20 iki 2005-06-21 ir suėmimo laikas nuo 2005-05-19 iki 2005-06-19, 2005-06-21 iki 2006-07-28.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl V. Š. automobilio vagystės – laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl E. G. automobilio vagystės – laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė S. S. paskirta – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į atliktą bausmę S. S. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2005-06-20 iki 2005-06-21 ir suėmimo laikas nuo 2005-06-21 iki 2006-07-28.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 metams 4 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams.
Šios bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 4 dalimis subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė A. K. paskirta – laisvės atėmimas 3 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl G. B. automobilio vagystės A. K. išteisintas nenustačius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.
Į atliktą bausmę A. K. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2005-02-27 iki 2005-02-28, nuo 2005-06-20 iki 2005-06-22 ir suėmimo laikas nuo 2005-06-22 iki 2006-07-28.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl V. Š. automobilio vagystės – laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl E. G. automobilio vagystės – laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 186 str. 2 d. – areštu 40 parų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 4 d. bausmės, paskirtos už nusikaltimus ir baudžiamąjį nusižengimą subendrintos apėmimo būdu, po to bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė M. B. paskirta laisvės atėmimas 3 metams 2 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, ir 9 dalimis ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta 2005-10-19 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, ir galutinė bausmė M. B. paskirta – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. ir 180 str. 1 d. M. B. išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo nusikaltimų padaryme.
Į atliktą bausmę M. B. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2005-06-21 iki 2005-06-23 ir suėmimo laikas nuo 2005-06-23 iki 2006-07-28 ir bausmė, atlikta pagal 2005-10-19 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį – nuo 2004-04-27 iki 2004-04-29.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu1metams 2 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl V. Š. automobilio vagystės – laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl E. G. automobilio vagystės – laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 4 dalimis šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė D. P. paskirta laisvės atėmimas 3 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl G. B. automobilio vagystės D. P. išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.
Į atliktą bausmę D. P. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2005-02-27 iki 2005-02-28, nuo 2005-06-21 iki 2005-06-23 ir suėmimo laikas nuo 2005-06-23 iki 2006-07-28.
G. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl V. Š. automobilio vagystės ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d., 178 str. 2 d. dėl G. B. automobilio vagystės G. Ž. išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo nusikaltimų padaryme.
Į atliktą bausmę G. Ž. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2005-08-09 iki 2005-08-10 ir suėmimo laikas nuo 2005-08-10 iki 2006-07-28.
A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. dėl poveikio nukentėjusiajam 2005-04-14 ir nuteistas viešaisiais darbais 7 mėnesiams, įpareigojant kas mėnesį dirbti neatlygintinai po 30 valandų visuomenės labui.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. dėl poveikio nukentėjusiajam 2005-02-28 A. P. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Civiliniai ieškiniai patenkinti ir priteista iš M. B. , S. S. , D. P. ir G. Ž. solidariai 950 Lt nukentėjusiajam V. Š. , iš A. A. 380 Lt nukentėjusiajam A. P. , iš A. K. 200 Lt UAB (duomenys neskelbtini) žalai atlyginti, iš A. A. , A. K. ir D. P. solidariai 2300,60 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo T. D. gydymo išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su M. Ž. , kurio atžvilgiu byla nutraukta susitaikius su nukentėjusiuoju, 2005 metų vasario 11-12 dienomis, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, M. Ž. pateikus nukentėjusiajam J. S. kaip pagrobto automobilio disponavimo įrodymą – draudimo polisą ir gesintuvą, vertė J. S. perduoti jam priklausantį turtą – 2700 litų už 2005 m. vasario 3 d., apie 11.20 val., iš mokyklos kieme esančios aikštelės (duomenys neskelbtini), Šiauliuose pagrobto J. S. priklausančio automobilio Audi 80 B4, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą, panaudodamas psichinę prievartą, tai yra grasindamas automobilio negrąžinti.
Be to, A. A. , D. P. , A. K. , nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje su trimis nenustatytais asmenimis, 2005 m. vasario 26 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini) namo pirmoje laiptinėje, Šiauliuose įžūliais veiksmais kibo prie R. N. ir R. N. , o nukentėjusiajam M. J. juos sudrausminus, D. P. smogė vieną kartą M. J. alkūne į krūtinę, nukentėjusiajam M. J. pasiėmus virtuvinį peilį savigynai, A. A. , D. P. , A. K. ir trys nenustatyti asmenys pasišalino, tęsdami nusikalstamą veiką tą pačią dieną, apie 22.20 val., viešoje vietoje, daugiabučio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, M. J. , T. D. ir R. N. išėjus į kiemą, A. A. , D. P. , A. K. ir trys nenustatyti asmenys bendrais nusikalstamais įžūliais veiksmais metaliniu strypu sudavė nenustatytą skaičių smūgių M. J. į galvą ir kitas kūno vietas bei sugadino M. J. priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3510“ 150 Lt vertės, kelnes 100 Lt vertės, džemperį 70 Lt vertės, striukę 350 Lt vertės, viso sugadino M. J. turto už 670 Lt, bei metaliniu strypu sudavė T. D. ne mažiau penkių smūgių į kojas, ne mažiau dviejų smūgių į galvą ir nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, iš viso sudavė T. D. ne mažiau penkiolikos smūgių ir tuo padarė T. D. galvos smegenų sukrėtimą, kraujosruvą kairės blauzdos priekiniame paviršiuje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą – tokiais veiksmais A. A. , D. P. ir A. K. demonstravo nepagarbą aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Be to, S. S. , M. B. , G. Ž. ir D. P. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2005 m. kovo 5 d., apie 13.36 val., iš UAB (duomenys neskelbtini) kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam V. Š. priklausantį automobilį VW Golf, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 8000 Lt vertės, automobilyje buvusią automagnetolą 400 Lt vertės ir buvusias prekes už 2000 litų, iš viso pagrobė nukentėjusiajam V. Š. priklausančio turto už 10400 Lt.
Be to, A. A. , S. S. , D. P. ir M. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2005 m. kovo 18 d., apie 17.22 val., iš E. R. individualiai įmonei priklausančių dirbtuvių kiemo, esančio (duomenys neskelbtini) pagrobė svetimą turtą – E. R. individualios įmonės vardu registruotą, priklausantį E. G. automobilį „Audi A6 Avant“, prekybinis numeris (duomenys neskelbtini), 18000 Lt vertės.
Be to, A. A. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, 2005 m. gegužės 11 d., apie 10 val., automobiliu BMW 525, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atvykęs į garažų bendriją garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Šiauliuose su nukentėjusiuoju A. P. susitarė nupirkti iš jo už 380 litų automobilinę signalizaciją „GN-5“ su sąlyga, jei A. P. signalizaciją įmontuos į automobilį BMW 525, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) A. P. signalizaciją sumontavus tą pačią dieną, apie 16 val., kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, atvyko atsiimti automobilio su įmontuota signalizacija ir nesumokėjęs pinigų sėdo į automobilį ir išvažiavo, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – nukentėjusiajam A. P. priklausančią automobilinę signalizaciją „GN-5“ 380 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. P. 380 Lt turtinę žalą.
Be to, M. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 13 d., apie 13.30 val., turėdamas tikslą apgaule padaryti žalos UAB (duomenys neskelbtini), automobiliu BMW 320, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) uždėjęs ant jo valstybinius numerius (duomenys neskelbtini) atvyko į UAB (duomenys neskelbtini) teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kur iš anksto žinodamas, kad už automobilio langų tamsinimą reikės mokėti 200 Lt, paliko automobilį minėtų darbų atlikimui ir tą pačią dieną, apie 15.30 val., atvyko pasiimti automobilio su jau užtamsintais stiklais ir nesumokėjęs sutartų 200 Lt, sėdo į automobilį ir išvažiavo, tokiu būdu vengė UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaityti už gautas prekes – 2 kv. m JAV gamybos „SUNGARD“ plėvelę HM05 už 100 litų ir už atliktus darbus – automobilio BMW 320, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) langų stiklų tamsinimą 100 Lt, tuo padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) nedidelę 200 Lt turtinę žalą.
A. P. nuteistas už tai, kad 2005 m. balandžio 14 d., laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 22.30 val., M. J. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose tris kartus atvykdamas pas nukentėjusįjį T. D. , įkalbinėjo jį nevykti 2005-04-15 pagal šaukimą į Šiaulių rajono apylinkės teisme vyksiančią liudytojo apklausą, už tai pažadėdamas sumokėti apie 1000 Lt, tokiu būdu trukdė pagal šaukimą nukentėjusiajam T. D. vykti į teismą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti 2006 m. liepos 28 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir automobilio vagystės, o dėl signalizacijos pirkimo pritaikyti tinkamą straipsnį.
Skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų, įrodančių jo kaltę pažeidus viešąją tvarką. Apelianto teigimu, nei vienas liudytojas neparodė, jog jis ką nors sumušė, o tik paaiškino, jog matė jį laiptinėje. Be to, nuteistojo nuomone, ir T. D. nematė, o tik spėjo, kad mušė jis. Kad jis nieko nemušė, patvirtina ir tai, kad jo nebuvo automobilyje, kai buvo sulaikyti jo draugai.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ir jo dalyvavimą pagrobiant automobilį. Skunde teigiama, kad teismas rėmėsi R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog tą dieną autoservise apsilankė panašus žmogus į jį, o pamatęs jį gyvai, R. Š. kategoriškai nurodė, kad ten buvo ne jis. Apelianto nuomone, teismas rėmėsi ne jo telefoniniais pokalbiais, balso ekspertizė dėl telefoninių pokalbių nebuvo atlikta, o 2005-04-16 iš jo išimti telefonai ir SIM kortelė buvo jam grąžinti kaip nesusiję su byla, tačiau nuosprendyje teigiama, kad iš jo paimtas telefonas su SIM kortele, kuris buvo naudojamas įrašytuose pokalbiuose.
Skunde taip pat nurodoma, kad apeliantas nepadarė sukčiavimo dėl signalizacijos pirkimo, kadangi jis niekada neneigė skolos A. P. , o pinigų jam laiku nesumokėjo todėl, kad signalizacijos įdėjimo metu jų neturėjo, o vėliau buvo sulaikytas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendį jo atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Nuteistojo S. S. nuomone, teismas nepagrįstai kaip jo kaltės įrodymus įvertino bylos duomenis, kad jis buvo sulaikytas automobilyje ,,VW Golf“ netoli tos vietos, kur buvo pavogtas automobilis, nes važinėtis jam neuždrausta, o liudytojo K. M. parodymai, jog prie V. Š. automobilio buvo sustojęs raudonos spalvos ,,VW Golf“ automobilis, nieko neįrodo, nes tokių automobilių yra daug. Be to, skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi telefoniniais pokalbiais, kadangi neprisipažįsta jog kalbėjo jis, balso ekspertizė nebuvo atliekama, o techninės priemonės, kurių pagalba buvo įrašyti pokalbiai, neturi sertifikato.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nuosprendį dėl automobilio ,,Audi A 6 Avant“ vagystės grindė taip pat nelogiškais ir prieštaringais liudytojo R. Š. parodymais, kuris iš pradžių parodė, kad neįsidėmėjo vaikinų, buvusių autoservise, bet po to parodytus pagal nuotraukas atpažino nedalyvaujant jam ir jo gynėjui, todėl toks veiksmas, apelianto nuomone, turėtų būti pripažintas niekiniu.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.
Nuteistojo A. K. skunde nurodoma, kad teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą dėl J. S. turto prievartavimo, rėmėsi M. Ž. parodymais ir telefonų skambučiais iš tariamai jo ir M. Ž. telefonų. Apelianto teigimu, M. Ž. vienas įvykdė turto prievartavimą, ką įrodo tai, jog pastarasis vienas atlygino civilinį ieškinį, o jį apkalba, nes jie turėjo nesusipratimų dėl laikrodžių pardavimų ir M. Ž. ant jo pyksta. Skunde nurodoma, telefoniniai skambučiai, kuriais rėmėsi teismas, buvo dėl neįvykusio sandorio, pokalbiai nebuvo įrašyti, nes, priešingu atveju, jie nebūtų palankūs kaltintojams.
Šalies argumentai
Skunde nuteistasis A. K. taip pat nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo, rėmėsi vien T. D. parodymais, kuris tik spėja, kad pirmąjį smūgį sudavė jis. Pats T. D. nedalyvavo teisiamajame posėdyje ir nebuvo išaiškintos daugelis aplinkybių – kaip jis prisimena apie suduotus smūgius strypu, jei teigė, kad po pirmo smūgio praradęs sąmonę. Be to, apelianto nuomone, T. D. pateikti duomenys apie smūgių daugėtą nesutampa su medicininiais duomenimis.
Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad įvykio metu buvo traumuota jo koja ir jis sunkiai vaikščiojo, todėl negalėjo smurtauti. Be to teigiama, kad teismas nepagrįstai jo asmenybę įvertino neigiamai, nes jis dirba, charakterizuojamas palankiai, mokosi.
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendį dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d. dėl V. Š. automobilio ,,VW Golf“ vagystės, pagal BK 178 str. 2 d. dėl E. G. automobilio ,,Audi A 6 Avant“ vagystės, pagal BK 186 str. 2 d. dėl turtinės žalos padarymo apgaule UAB (duomenys neskelbtini) ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi prielaidos negali būti įrodymais, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Apelianto skunde nurodoma, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą automobilio ,,VW Golf“ vagystėje. Nei jis, nei kiti kaltinamieji kaltais neprisipažino, nukentėjusysis V. Š. automobilį vagiančių asmenų nematė, liudytoja L. B. vagystėje dalyvavusių asmenų neatpažino, liudytojas K. M. neįvardino raudonos spalvos automobilio ,,VW Golf“ individualių požymių, neatpažino asmenų išlipusių iš tos mašinos, automobilyje jokių su nusikaltimu susijusių daiktų nebuvo rasta, pavogtame automobilyje nebuvo rasta jo kūno ar drabužių pėdsakų, teisme nebuvo išklausyti pokalbių įrašai. Be to nurodoma, kad nesutampa nukentėjusiojo ir liudytojos L. B. parodymai, nes nukentėjusysis teigė, kad raudonos spalvos automobilio ,,VW Golf“ numerius sužinojo iš L. B. (t. 1; b. l. 100), kuriai juos pasakė moteris, o L. B. parodė, kad numerius sužinojo iš senuko (t. 1; b. l. 102). Nei moteris, nei senukas apklausti nebuvo.
Nuteistasis M. B. nurodo, kad nei jis, nei kiti nuteistieji neprisipažino pavogę ir automobilį ,,Audi A 6 Avant“, jis įvykio vietoje nebuvo, autoserviso darbuotojai (R. V. , E. A. , V. D. ) neatpažino jų, kaip asmenų, su kuriais 2005-03-18 bendravo autoservise, niekas nenurodė, kad matė jį paimant iš serviso ,,Audi A 6 Avant“ raktelius ar važiuojant šiuo automobiliu, teismo posėdžio metu nebuvo išklausyti pokalbių įrašai.
Taip pat apeliantas teigia, kad teismui pateikė mokėjimo dokumentą, patvirtinantį, kad automobilio ,,BMW 320 Coupe“ langus jis temdė kitoje įmonėje, o ne UAB (duomenys neskelbtini), ir yra sumokėjęs už tai, tačiau teismas į tą aplinkybę neatsižvelgė. Apelianto nuomone, nebuvo išsiaiškinta, kam skambino V. K. , ir ar jam priklauso korta su numeriu, į kurį skambindavo bendrovės direktorius.
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o kardomąją priemonę – suėmimą, panaikinti.
Apeliantas nurodo, kad nei vienas iš nukentėjusiųjų ir liudytojų nenurodė jo, kaip nusikaltimų vykdytojo, pavagiant automobilius ,,VW Golf“ ir ,,Audi A 6 Avant“. Ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje liudytojai, nukentėjusieji jo neįvardino kaip asmens, buvusio (duomenys neskelbtini) autoservise, o teismas, pažeisdamas LR BPK, rėmėsi vien telefoninių pokalbių įrašais, kurių kilmė ir autoriai, apelianto nuomone, neaiškūs, nes nebuvo atlikta ekspertizė tikslu identifikuoti kalbančius asmenis. Todėl, nesant kitų įrodymų, vien telefoniniais pokalbiais teismas negalėjo remtis.
Be to, skunde nuteistasis teigia, kad jis nekaltas dėl jam inkriminuoto viešosios tvarkos pažeidimo, nes 2005-02-26 vakare jis su A. K. pamatę, kad T. D. muša nėščią A. G. , atitraukė ją nuo smurtaujančio T. D. , kuris pasišalino nežinoma kryptim. Skunde nurodoma, kad buvo rasti strypai, tačiau nebuvo paimti pirštų atspaudai, nebuvo nustatyta, kas naudojosi tais strypais.
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. Ž. prašo jį išteisinti ar sumažinti jo bausmės laiką iki minimumo, nes jau yra įkalintas 1 metus ir 1 mėnesį.
Apeliantas teigia, kad jis nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl to, jog telekomunikacijų įrašuose girdimas ne jo balsas ir specialistų tai nebuvo ištirta. Be to, skunde nurodoma, kad iš kart po nusikaltimo apeliantas buvo patikrintas ir paleistas policijos pareigūnų, vėliau sulaikytas po 5 mėnesių, o iš jo išimtas telefonas ,,LG“ ir dvi SIM kortelės nebuvo net patikrintos.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, nepadarius jam jokio baudžiamojo nusižengimo.
Apeliantas skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra paremtas vien prieštaringais, nenuosekliais T. D. parodymais, kurie dėl pastarojo psichinės būklės nėra objektyvūs ir teisingi. Be to, apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryta akistata su T. D. , T. D. neatvyko į teismo posėdį ir jam nebuvo suteikta galimybė pateikti T. D. klausimus – taip buvo suvaržytos jo teisės į gynybą.
Nuteistieji A. A. , S. S. , A. K. M. B. , G. Ž. , D. P. , A. P. ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti.
Prokuroras prašo nuteistojo A. P. apeliacinį skundą tenkinti, kitų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų M. B. , D. P. , S. S. , A. K. , G. Ž. apeliaciniai skundai atmestini, nuteistojo A. A. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo A. P. apeliacinis skundas tenkintinas visiškai.
Dėl J. S. turto prievartavimo
Nuteistasis A. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme neprisipažino prievartavęs turtą iš J. S. , o apeliaciniame skunde pateikė savo įrodymų ir įvykių vertinimo versiją, kurią, kolegijos nuomone, paneigia visuma byloje surinktų ir ištirtų įrodymų.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad turtą iš J. S. prievartavo vienas M. Ž. , kurio atžvilgiu byla nutraukta susitaikius su nukentėjusiuoju, ir tai, apelianto manymu, įrodyta tuo, kad M. Ž. vienas atlygino J. S. padarytą žalą.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad M. Ž. padarė nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 1 d. Vadovaujantis BK 38 str. M. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius. Kad M. Ž. vienas atlygino visą padarytą žalą J. S. , neįrodo, kad M. Ž. nusikaltimą padarė vienas. Žalos atlyginimas yra viena iš būtinų sąlygų, numatytų BK 38 str. 1 d. 2 p., tik įgyvendinus kurią, galima taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, institutą. Todėl M. Ž. , be to, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, susitaikė su nukentėjusiuoju, turėjo atlyginti ir nusikaltimu padarytą žalą.
Nuteistasis A. K. argumentuodamas tuo, kad yra susipykęs su M. Ž. dėl laikrodžių pardavimo, nurodė, kad pastarasis jį apkalba. Šią versiją nuteistasis pateikė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Apeliantas parodė, kad su M. Ž. susipyko dėl to, kad jis nebepirko laikrodžių, kaip buvo žadėjęs, todėl ,,...sukdamas savo kailį...“ jį apkalba (t. 13; b. l. 102-103). Kolegijos nuomone, apelianto pateikta versija yra niekuo nepagrįsta. Apie jokį laikrodžių verslą su M. Ž. apeliantas ikiteisminio tyrimo metu neminėjo (t. 7; b. l. 86-96), neužsiminė apie tai ir liudytojui M. Ž. duodant parodymus pirmosios instancijos teisme, nors tokia teisė jam buvo užtikrinta. Tuo tarpu M. Ž., skirtingai nei nuteistasis A. K. , tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, tiek nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, parodė, kad su A. K. nėra susipykęs ir jo apkalbėti neturi pagrindo (t. 12; b. l. 60). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje M. Ž. taip pat paaiškino, jog jokio bendro verslo su A. K. jis nevykdė. Todėl kolegija daro išvadą, kad A. K. apeliaciniame skunde suformuota minėta versija yra tik mėginimas suklaidinti teismą ir bandymas išvengti atsakomybės visą kaltę suverčiant vienam M. Ž..
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi M. Ž. parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei ikiteisminio tyrimo teisėjui davė vienodus, nuoseklius ir detalius parodymus apie esmines bylos aplinkybes, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, o taip pat atpažindamas asmenį pagal fotonuotraukas (t. 2; b. l. 173-174; 175-186; 187; t. 3; b. l. 6-8). M. Ž. parodė, kad į jį kreipėsi J. S. , prašydamas padėti surasti jo pavogtą automobilį. Tada jis paskambino pažįstamam A. K. , kurio telefoną turėjo (tai patvirtina M. Ž. naudoto telefono apžiūros protokolas (t. 2; b. l. 158-162) ir kuris pranešė, kad galima išsipirkti pavogtą automobilį už 800 eurų arba 2700 litų. J. S. sutiko sumokėti reikalaujamą išpirką, tačiau pareikalavo, kad jam būtų pateikti pavogto automobilio draudimo polisas ir gesintuvas. Apie šį reikalavimą jis telefonu pranešė A. K. ir su juo susitarė, kaip bus jam perduoti prašomi daiktai. Pavogto automobilio draudimo polisą ir gesintuvą jis pats nuvežė J. S. , pastarasis padavė jam 2700 Lt, kuriuos po to jis padėjo A. K. nurodytoje vietoje ir pasišalino.
Apie esmines šio įvykio aplinkybes analogiškus parodymus M. Ž. davė ir apylinkės teisme (t. 12; b. l. 60). M. Ž. parodymus patvirtina nukentėjusiojo bei liudytojo J. S. parodymai (t. 12; b. l. 58-60), todėl jais netikėti nėra pagrindo ir jie pagrįstai pripažinti nuteistąjį A. K. kaltinančiais įrodymais.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad telefoninių pokalbių išklotinės neatskleidžia pokalbių turinio, tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai rėmėsi telefoninių pokalbių, vykusių laikotarpiu nuo 2005-02-03 iki 2005-02-13, įeinančių ir išeinančių skambučių tarp M. Ž. ir A. K. , tarp M. Ž. ir nukentėjusiojo J. S. išklotinių informacija (t. 3; b. l. 49-70). Nors apeliantas teigia, kad su M. Ž. telefonu kalbėdavo apie neįvykusį sandorį, tačiau vertinant nustatytų aplinkybių visetą, kolegija daro išvadą, kad tai niekuo nepagrįstas teiginys, todėl atmestinas ir vertintinas, kaip nuteistojo A. K. gynybinė pozicija. Minimos telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotos pokalbių datos ir laikas sutampa su M. Ž. , liudytojo J. S. ir nukentėjusiojo J. S. parodymuose pateikta įvykių seka ir laiku ir tokiu būdu pagrindžia tarpinę faktinę aplinkybę – pokalbių tarp minėtų asmenų buvimą. Be to ir M. Ž. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog su A. K. apie pastarojo pasiūlymą pirkti laikrodžius telefonu kalbėjo maždaug prieš du mėnesius iki aptariamos nusikalstamos veikos padarymo.
Apelianto A. K. pateiktos abejonės dėl telefoninių skambučių iššifravimo taip pat niekuo nepagrįstos, kadangi telefoninių pokalbių įeinančių ir išeinančių skambučių išklotines pateikė mobilaus ryšio operatoriai, kurių pateiktų duomenų teisingumu abejoti nėra pagrindo.
Įvertinusi byloje nustatytas ir skundžiamajame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad A. K. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 str. 1 d., kadangi veikdamas bendrininkų grupe, panaudodamas psichinę prievartą atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti jam priklausantį turtą - 2700 Lt už pagrobto automobilio sugrąžinimą.
Viešosios tvarkos pažeidimas
A. A. , D. P. ir A. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje su trimis nenustatytais asmenimis, bendrais nusikalstamais įžūliais veiksmais, viešoje vietoje metaliniais strypais suduodami smūgius M. J. ir T. D. , smurtavo prieš nukentėjusiuosius, sugadindami M. J. turtą ir T. D. sukeldami nežymų sveikatos sutrikdymą, taip demonstravo nepagarbą aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Visi trys apeliantai ginčija teismo išvadas ir įrodymų vertinimą pripažįstant juos kaltais dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo – viešosios tvarkos pažeidimo. Nuteistieji A. A. ir A. K. savo nesutikimą su apkaltinamuoju nuosprendžiu grindžia tuo, kad nei vienas liudytojas nematė, jog jie būtų ką nors sumušę, kad teismas rėmėsi vien nukentėjusiojo T. D. parodymais, kuris tik spėjo, kad jį sumušė būtent jie, o D. P. pateikė savo įvykių vertinimą, t. y. kad jis su A. K. tik apgynė A. G. , atitraukdami ją nuo smurtaujančio T. D. , o paties T. D. nemušė.
Kolegijos nuomone, A. A. , D. P. ir A. K. pagrįstai nuteisti pagal BK 284 str. 1 d. Sprendžiant jų kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo T. D. parodymais. Nukentėjusysis T. D. nebuvo apklaustas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, perskaitė ir rėmėsi T. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 3; b. l. 155-156). Nukentėjusysis T. D. tada paaiškino, kad konfliktas su nuteistaisiais, kurie kabinėjosi prie merginų, iš pradžių kilo namo laiptinėje. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis galėjo aiškiai matyti nuteistuosius. Kad nukentėjusysis T. D. įsidėmėjo jį užpuolusius ir sumušusius asmenis, kolegijai abejonių nekyla, nes jau savo pirminiame protokole – pareiškime 2005-02-27, t. y. kitą dieną po įvykio, nukentėjusysis nurodė, kad jį sumušė iš matymo pažįstami asmenys (t. 3; b. l. 112). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos T. D. kategoriškai tvirtino, kad jį pasivijo ir sumušė tie patys asmenys, kuriuos jis matė namo laiptinėje, o bėgdamas ir pargriuvęs ant nugaros matė visus tris nuteistuosius – ,,...K., D. A. A. ...“, nes kiemas buvo apšviestas. Nukentėjusysis taip pat paaiškino, kad tiksliai nežino, kas sudavė smūgį, po kurio jis prarado sąmonę, tačiau teigia, kad mušė visi. Duodamas parodymus 2005-03-10 nukentėjusysis T. D. dar detaliau papasakojo apie įvykį nurodydamas, kad jį vijosi ,,...A., D. A. A. ...“, o pargriuvus, pastarieji metaliniais strypais daužė jam per kojas, jis persivertęs ant nugaros gynėsi kojomis, po to gavo smūgį į dešinį smilkinį ir neteko sąmonės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ,,A.“ nukentėjusiojo ir liudytojų yra vadinamas A. K. , ,,D.“ vadinamas D. P. , o ,,A.“ arba ,,A.“ vadinamas A. A.
T. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjai, yra iš esmės vienodi ir papildantys vienas kitą. Be to, nukentėjusysis T. D. apklaustas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu savo duotus parodymus. Nukentėjusysis parodė, kad nuteistuosius A. K. A. A. ir D. pažįsta, nors prieš įvykį pažinojo tik iš matymo. T. D. kategoriškai patvirtino, kad jį vijosi D. A. A. ir A., o jam pargriuvus, visi trys jį mušė metaliniais strypais. Patikslindamas savo parodymus T. D. paaiškino, kad D. P. stovėjo jam ,,...iš nugaros...“, A. A. A. stovėjo jam ,,...iš šonų“.
Dėl smurto vartojimo nukentėjusiojo M. J. atžvilgiu bei pastarojo turto sugadinimo T. D. paaiškino, kad įvykio metu M. J. buvo sumuštas, sugadinti jo daiktai, tačiau daugiau jau nebeprisimena, o ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą.
Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus teisėjai T. D. nurodė, kad įvykio metu buvo sumuštas jo dėdė M. J. , sudaužytas pastarojo mobiliojo ryšio telefonas, suplėšytas džemperis, striukė, kelnės, tačiau A. K. mama jam pasakė, kad su M. J. yra sutarta ir pastarasis parodymų neduos (t. 3, b.l. 161-162).
Nukentėjusysis M. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje iš esmės patvirtino nukentėjusiojo T. D. nurodytas įvykio aplinkybes, nurodė, kad jis buvo sumuštas metaliniais strypais. Kartu M. J. paneigė, jog ikiteisminio tyrimo metu jis atpažino D. P. , kaip T. D. sumušusį asmenį, ir A. K. , kaip jį sumušusį asmenį. Atsižvelgiant į anksčiau minėtus nukentėjusiojo T. D. parodymus, kad A. K. mama jam sakė, jog su M. J. yra sutarta ir pastarasis parodymų neduos, bei į liudytojos R. N. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kad kitą dieną po įvykio susitikęs su M. J. vyriškis, vadinamas „M.“ (byloje nustatyta, jog tai M. K. – A. K. tėvas), pasakė, kad viskas gerai ir M. nerašys jokio pareiškimo (t. 3, b.l. 174-175), nukentėjusiojo M. J. parodymus pirmosios instancijos teisme kolegija vertina kaip įtakotus asmenų, suinteresuotų bylos baigtimi. Apklausti apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo M. J. kolegija neturėjo galimybės, kadangi minėtas nukentėjusysis telefonu informavo, jog išvyksta į užsienį, ir šaukiamas į teismo posėdžius neatvyko.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant M. J. parodymus ir pareiškimus skirtingose baudžiamojo proceso stadijose visumoje su kitais byloje esančiais įrodymais, kyla pagrįstų abejonių dėl pirmosios instancijos teisme jo pateiktos informacijos teisingumo apie nusikalstamą veiką padariusius asmenis. Pirmosios instancijos teisme M. J. pareiškė, kad nematė asmenų, kurie sumušė jį ir T. D. , o ikiteisminio tyrimo metu atpažindamas nuteistuosius klydo (t. 12; b. l. 163-164). Nors M. J. neigė kieno nors buvęs skatinamas atsisakyti parodymų, tačiau, kolegijos nuomone, neatmestina galimybė, kad M. J. galėjo būti paprašytas duoti tokius arba visiškai neduoti parodymų. Tokie iš esmės prieštaringi, nenuoseklūs M. J. parodymai negali būti vertinami nei kaip apeliantus teisinantys, nei kaip kaltinantys įrodymai. Tai, kad nuteistieji padarė viešosios tvarkos pažeidimą, kad naudojo smurtą ir M. J. atžvilgiu, patvirtina nuoseklūs ir išsamūs nukentėjusiojo T. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 3; b. l. 161-162) bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, taip pat policijos pareigūnų liudytojų R. D. ir S. V. parodymai pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, kad gavus pranešimą ir nuvykus į įvykio vietą, juos pasitiko M. J. , kuris nurodė, kad jį ir jo draugą sumušę vaikinai pasišalino raudonos spalvos automobiliu ,,VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, sėdėjo A. K. ir D. P. , kuriuos M. J. atpažino kaip jį ir T. D. sumušusius asmenis (t. 13; b. l. 21; 101). Kad įvykio metu M. J. taip pat buvo sumuštas metaliniais strypais, patvirtino ir liudytoja R. N. apklausiama pirmosios instancijos teisme (t. 12; b. l. 165-166) bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
Aplinkybę, kad nuteistieji A. A. , A. K. ir D. P. buvo įvykio vietoje, patvirtina liudytojų R. N. ir A. G. paaiškinimai, užfiksuoti asmenų parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose (t. 3; b. l. 166-170; 185-193). Apklausos metu (t. 3; b. l. 163-165) R. N. nurodė, kad galėtų atpažinti du vaikinus, kuriuos geriausiai įsidėmėjo, kurie buvo įėję į namo laiptinę įvykio dieną, juos apibūdino, o asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką procesinio veiksmo metu atpažino A. K. ir D. P.. A. G. asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką procesinio veiksmo metu atpažino visus tris nuteistuosius – A. A. , A. K. ir D. P., kaip asmenis, buvusius pas T. namo laiptinėje, (duomenys neskelbtini) mikrorajone. Tačiau apklausiamos pirmosios instancijos teisme minėtos liudytojos parodė, kad nematė, kas sumušė M. J. ir T. D. , nors įvykio vietoje buvo. Analogiškai liudytoja R. N. parodė ir apklausiama apeliacinės instancijos teisme, kartu tvirtindama, jog ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą, parodymus davė niekieno neverčiama.
Vertinant tokius nevienodus ir nenuoseklius liudytojų parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose, būtina atkreipti dėmesį į subjektyviųjų kriterijų įtaką bei į praėjusį laiko tarpą po įvykio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistieji yra liudytojos A. G. draugai, o R. N. ir R. N. yra draugės su A. G. . Todėl kolegija daro išvadą, kad liudytojų ir nuteistųjų santykių pobūdis bei praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas gali įtakoti netikslių parodymų davimą. Tačiau visumoje šių liudytojų parodymai patvirtina, kad įvykio dieną jos matė visus tris nuteistuosius įvykio vietoje ir kad nukentėjusieji T. D. ir M. J. buvo sumušti. Liudytojos konkrečiai nenurodė, kad matė, kaip nuteistieji mušė nukentėjusiuosius, tačiau tai nepaneigia apeliantų kaltės dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nes patį smurtavimo faktą patvirtina nuoseklūs ir išsamūs ankščiau jau aptarti nukentėjusiojo T. D. parodymai, kuriais nėra pagrindo netikėti. Be to, aptarti liudytojų parodymai patvirtina T. D. parodymus, nes įvykio vietoje nustatytu nusikaltimo padarymo laiku buvo nuteistieji A. A. , A. K. ir D. P. Iš viso to, kas pasakyta, logiškai seka, kad viešoji tvarka buvo pažeista būtent jų neteisėtų veiksmų pasėkoje.
Aptarti T. D. parodymai įvairiose baudžiamojo proceso stadijose yra nuoseklūs, visi kartu sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, vertinant kurią galima atkurti įvykių seką ir kvalifikuoti nusikalstamą veiką. Tuo tarpu nuteistųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu yra iš esmės prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu A. K. teigė, kad įvykio dieną visai nebuvo sutikęs T. D. (t. 7; b. l. 92-93), A. A. parodė, kad apie įvykį nieko nežino, kad galėjo tuo metu būti dar negrįžęs iš Danijos (t. 5; b. l. 114-115), o D. P. visai atsisakė duoti kokius nors paaiškinimus (t. 9; b. l. 12). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jau visi nuteistieji prisipažino buvę įvykio vietoje, tačiau neigė smurtavę prieš nukentėjusiuosius. Todėl kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada ir tokius prieštaringus nuteistųjų parodymus atmeta, vertindama juos kaip nuteistųjų pasirinktą gynybinę taktiką.
Žemesnės instancijos teismas
Teikdamas, kad nieko nemušė, nuteistasis A. A. argumentuoja ir tuo, kad jo nebuvo automobilyje, kuomet policijos pareigūnai po įvykio sulaikė D. P. ir A. K. . Tokie nuteistojo argumentai nei patvirtina, nei paneigia fakto, kad A. A. sumušė nukentėjusiuosius. Akivaizdu yra tai, kad A. A. įvykio vietoje buvo, ką pripažino ir pats nuteistasis (t. 13; b. l. 101), o jo tiesioginis dalyvavimas smurtaujant prieš nukentėjusiuosius yra įrodytas skundžiamame nuosprendyje nurodytais ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje patikrintais įrodymais.
Ginčydamas savo kaltę nuteistasis A. K. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas nukentėjusysis T. D. ir dėl to nebuvo išaiškintos daugelis aplinkybių. Šis nuteistojo argumentas, kolegijos nuomone, nepagrįstas. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas pagarsino T. D. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 13; b. l. 105) ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį. Kaip matyti iš T. D. apklausos protokolo pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3; b. l. 155-156), nuteistasis A. K. dalyvavo atliekant šį procesinį veiksmą, jam buvo suteikta teisė užduoti klausimus nukentėjusiajam T. D., jis šia teise pasinaudojo, o baigus apklausą su apklausos protokolu buvo supažindintas ir pastabų dėl jo nepareiškė. Todėl preziumuojama, kad jo teisės nebuvo pažeistos, jis turėjo galimybę aiškintis aplinkybes su nukentėjusiuoju. Ši A. K. teisė buvo užtikrinta ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, kuomet davė parodymus nukentėjusysis T. D. .
Nuteistasis A. K. taip pat teigia, kad T. D. parodymai apie jam suduotų smūgių daugetą nesutampa su medicininiais duomenimis, o be to nurodo, kad negalėjo smurtauti, nes buvo traumuota jo koja. Specialisto išvadoje nurodyta, kad T. D. sužalojimams padaryti reikėjo dviejų smūgių kietais bukais daiktais (t. 3; b. l. 129), o ikiteisminio tyrimo metu T. D. teigė, kad jam buvo suduota žymiai daugiau smūgių. Nors T. D. nurodytas jam suduotų smūgių skaičius neatitinka specialisto išvadoje nurodytam smūgių skaičiui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai to neakcentavo, kadangi specialisto tyrimas buvo atliktas praėjus daugiau kaip mėnesiui po įvykio, kiekvieno iš bendrininkų suduotų smūgių skaičius šiuo atveju nusikalstamos veikos kvalifikacijai reikšmės neturi ir apylinkės teismas pagrįstai nustatė visų bendrininkų bendrų veiksmų turinį, t. y. tai, kad T. D. bendrais veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. O apie nuteistojo A. K. traumuotą koją įvykio metu jokių duomenų byloje nėra. Paties apelianto aiškinimu apeliacinės instancijos teismo posėdyje, dėl kojos raiščių patempimo jam buvo sugipsuota koja, gipsas nuimtas 2004 m. gruodžio 30 d. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis įvykio metu – 2005 m. vasario 26 d. – negalėjo smurtauti.
Nuteistasis D. P. skunde neigia mušęs T. D. , motyvuodamas tuo, kad nebuvo nustatyta, kas naudojosi įvykio vietoje rastais metaliniais strypais. Įvykio vietos apžiūros metu buvo rasti ir išimti 3 metaliniai strypai (t. 3; 144-116). Pirštų atspaudai ant rastų metalinių strypų nebuvo užfiksuoti, todėl nebuvo atliekamas daktiloskopinis tyrimas. Pažymėtina, kad rasti metaliniai strypai nėra kokie nors nusikalstamos veikos sudėties elementai, o yra tik daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Inkriminuotos nusikalstamos veikos elementai nustatyti kitais pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme išnagrinėtais informacijos šaltiniais (įrodymais), todėl nurodytas argumentas nepaneigia nuteistųjų kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Minėti įrodymai visi kartu sudaro vieningą įrodomąją medžiagą. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas, todėl kolegija daro išvadą, kad A. A. , D. P. ir A. K. pagrįstai pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 284 str. 1 d.
V. Š. turto vagystė
N. S. S. , M. B. , G. Ž. ir D. P. prašo juos išteisinti dėl V. Š. automobilio vagystės apeliaciniuose skunduose nurodydami iš esmės analogiškus argumentus. Skunduose apeliantai atkartoja savo parodymus pirmosios instancijos teisme apie tai, kad byloje ištirti įrodymai nepatvirtina jų kaltės. Nuteistieji teigia, kad byloje nėra įrodymų, kad jie įvykdė minėto automobilio vagystę, kadangi nei nukentėjusysis ir nei vienas liudytojas jų neatpažino, o tai, kad jie buvo sulaikyti važiuojantys automobiliu ,,VW Golf“ raudonos spalvos ir liudytojas matė raudonos spalvos ,,VW Golf“ automobilį, sustojusį prie V. Š. automobilio, neįrodo jų dalyvavimo nusikaltimo padaryme, nes tokių automobilių yra daug. Be to, apeliantai skunduose teigia, kad pokalbiai, kurių išklotinėmis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nebuvo išklausyti teismo posėdžio metu. S. S. , G. Ž. ir D. P. taip pat ginčija tą aplinkybę, kad užfiksuoti pokalbiai yra jų, o teismas nesiėmė jokių veiksmų tikslu nustatyti kalbėjusius asmenis, t. y. nepaskyrė ekspertizės.
Kolegija sutinka su apeliantų teiginiu, kad nei liudytojai, nei nukentėjusysis jų neatpažino, kad raudonos spalvos automobilių ,,VW Golf“ yra daug, tačiau tai nepaneigia nuteistųjų dalyvavimo nusikaltimo padaryme, nes byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl V. Š. automobilio vagystės.
Įrodymų vertinimas yra išskirtinė teismo prerogatyva, o Baudžiamojo proceso įstatymas neteikia pirmenybės nei vienai įrodymų grupei. Todėl kai kurios įrodymų grupės buvimas ar nebuvimas nenulemia teismo sprendimo.
Nuteistieji S. S. ir D. P. apeliaciniuose skunduose teigia, kad telefoninių pokalbių, kuriais rėmėsi teismas, neaiški kilmė, o priemonės, kurias panaudojant pokalbiai įrašyti, neturi sertifikato.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistųjų telefoninių pokalbių buvo klausomasi naudojant kompleksą (duomenys neskelbtini), kuris nėra telekomunikacinė įranga, todėl nesertifikuojamas, ir nėra matavimo prietaisas, todėl nėra Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo objektas (t. 14; b. l. 5). Ši informacija leidžia teigti, kad telekomunikacijų tinklais perduodama informacija gauta teisėtais būdais ir naudojant tinkamas priemones, todėl gali būti vertinama kaip įrodymas nagrinėjant baudžiamąją bylą ir priimant sprendimą.
Nepagrįsti ir nuteistųjų bei jų gynėjų teiginiai, jog nebuvo sankcionuotas telefoninių pokalbių klausymasis. Iš byloje esančių dokumentų (t. 4, b.l. 82-86) matyti, kad telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi S. S. , telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė buvo sankcionuota Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartimi, o telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi A. A. , telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė buvo sankcionuota Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 24 d. nutartimi. Garso įrašų šifruotėse išdėstant telefoninių pokalbių turinį nurodyti telefono abonentų numeriai, kuriais naudojosi asmenys, bendravę atitinkamai su S. S. ir A. A. (t. 4, b.l. 87-98).
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje S. S. , M. B. , D. P. ir G. Ž. pareiškė nebenorintys išklausyti telefoninių pokalbių įrašų. Tačiau esant tokiai prieštaringai nuteistųjų pozicijai dėl telefoninių pokalbių įrašų, telefoniniai pokalbiai apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo išklausyti ir paskirta fonoskopinė ekspertizė (t. 14; b. l. 28-37). Tačiau nuteistieji S. S. , M. B. , D. P. ir G. Ž. atsisakė duoti savo eksperimentinius balso ir sakytinės kalbos pavyzdžius (t. 14; b. l. 43; 44; 45; 47) ir fonoskopinė ekspertizė nebuvo atliekama.
Esant tokiai situacijai, apeliantų pasirinkta gynybos taktika nėra pagrindas netirti ir nevertinti byloje esančių telefoninių pokalbių įrašų ir išklotinių.
BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl, nors apeliantai S. S. , M. B. , D. P. ir G. Ž. apeliacinės instancijos teismo posėdyje neigė atpažinę savo balsus telefoninių pokalbių įrašuose, kolegija laiko įrodyta, kad teismo posėdyje išklausytuose telefoniniuose pokalbiuose dalyvavo būtent S. S. , M. B. , D. P. ir G. Ž. , kadangi išklausius telefoninių pokalbių įrašus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kolegijai nekyla abejonių, jog įrašuose užfiksuoti šių nuteistųjų balsai ir kalba. Be to byloje yra pakankamai ir kitų minimą faktą patvirtinančių įrodymų.
Byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo V. Š. automobilis ir jame buvusios prekės buvo pavogtos iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, Šiauliuose, 2005-03-05, apie 13 val. 36 min. Tuo pačiu laikotarpiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo 10 str., nuo 2005-03-04 iki 2005-06-04 buvo vykdoma S. S. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slapta kontrolė (t. 4; b. l. 82). Vykdydami minėtas operatyvines priemones policijos pareigūnai užfiksavo telefoninius pokalbius, vykusius 2005-03-05 13 val. 36 min. ir 13 val. 40 min., tarp visų keturių nuteistųjų. Tai, kad pokalbiuose be S. S. , kurio telefoninių pokalbių buvo klausomasi, dalyvavo ir kiti nuteistieji, patvirtina policijos aktas dėl įslaptintų dokumentų išslaptinimo (t. 4; b. l. 83-88) ir išklausyti telefoniniai pokalbiai. Iš telefoninių pokalbių turinio yra aišku, kad kalbėdami nuteistieji vadina vienas kitą trumpindami vardus – ,,...S....“ (S. S. ), ,,...D...“ (D. P. ), ir kad nuteistieji komentuoja ir kalbasi apie automobilio vagystę, o būtent, iš pokalbio turinio susidaro vaizdas, kad nutarę pavogti svetimą automobilį, jį pavogė, kad nuvažiuojančius pavogtu automobiliu juos pastebėjo moteris, kuri pradėjo skambinti policijai, todėl automobilį nuteistieji susitarė palikti pasisukę už benzino kolonėlės (t. 4; b. l. 83-88).
Nors nuteistieji neigia buvę UAB (duomenys neskelbtini) kieme ir iš ten pavogę automobilį, tačiau iš nukentėjusiojo, liudytojų parodymų ir slapta įrašytų apeliantų telefoninių pokalbių galima atkurti įvykių eigą. V. Š. su L. B. 2005-03-05 atvyko į UAB (duomenys neskelbtini) nusipirkti prekių. Nupirktas prekes dėjo į V. Š. priklausantį automobilį ,,VW Golf“, kuriame jis buvo palikęs automobilio raktelius. Prisiminusi apie automobilyje paliktus raktelius, į lauką išbėgo liudytoja L. B. ir pamatė V. Š. automobiliu nuvažiuojantį asmenį su kepure, kurio neįsidėmėjo, tačiau pradėjo skambinti į policiją. Visą tą laiką vienas iš nuteistųjų stebėjo L. B. ir mobiliuoju telefonu įvykius komentavo savo bendrams, kurie nutarė ,,mesti“ pavogtą automobilį. Tą pačią dieną, vėliau, V. Š. pavogtas automobilis buvo rastas netoli nuo vagystės vietos – už (duomenys neskelbtini) degalinės pasukus į dešinę, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Šiauliuose (t. 1; 90-93), būtent toje vietoje, apie kurią telefonu kalbėjo apeliantai. Nuteistųjų užfiksuotų pokalbių laikas ir turinys sutampa su liudytojos L. B. ir nukentėjusiojo V. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (t. 1; b. l. 96), pirmosios instancijos teisme (t. 12; b. l 56-57; 61-62) ir patvirtintais bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, kai nukentėjusysis nurodė, jog į sandėlių teritoriją buvo atvykę asmenys su raudonos spalvos automobiliu ,,VW Golf“, kurio valstybinio numerio skaičiai (duomenys neskelbtini), bei kita bylos medžiaga (t. 1; b. l. 90-93). Esant tokiems bylos duomenims, kolegija daro išvadą, kad nuteistieji telefonu kalbėjosi apie V. Š. automobilio vagystę ir komentavo liudytojos L. B. veiksmus.
Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių miesto VPK 2005-03-05 apie 13 val. 45 min. buvo užregistruotas pranešimas apie įvykdytą V. Š. automobilio vagystę ir apie tai buvo pranešta mieste dirbantiems policijos patruliams (t. 14; b. l. 79-84). Įvykio dieną dirbęs policijos patruliu, teisme apklaustas liudytojas S. Z. patvirtino, kad pagal gautą informaciją dėl vagystės, netoli nuo vagystės vietos buvo sustabdęs automobilį ,,VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriame buvo nuteistieji M. B. , G. Ž. , S. S. ir D. P. . Nors minėtas liudytojas praėjus ilgam laiko tarpui neprisiminė, ar tą kartą buvo praneštas automobilio valstybinis numeris, tačiau įvykio dieną apklausiamas nukentėjusysis V. Š. kategoriškai parodė, kad jo draugė (iš bylos medžiagos nustatyta, kad tai liudytoja L. Š. (ankstesnė pavardė B.) buvo sakiusi, jog jai nenustatytas asmuo nurodė, kad jų automobilį pavogė asmenys, atvykę raudonos spalvos automobiliu ,,VW Golf“, kurio valstybinio numerio skaičiai (duomenys neskelbtini) (t. 1; b. l. 96). Liudytojas K. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme (t. 12; b. l. 166) bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka parodė, kad įvykio dieną, tarp 13.00 – 14.00 val. matė UAB (duomenys neskelbtini) kieme raudonos spalvos ,,VW Golf“ automobilį, atkreipė dėmesį į įtartinus nematytus jaunuolius, vaikštančius su kepurėmis, uždėtomis atvirkščiai, kurių po automobilio vagystės kieme nebebuvo. Šios byloje nustatytos aplinkybės, kad visi keturi apeliantai buvo sulaikyti važiuojantys raudonos spalvos automobiliu ,,VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) netoli nuo įvykio vietos ir nuo vietos, kur buvo paliktas pavogtas automobilis, praėjus trumpam laiko tarpui – po maždaug 20 min. (t. 1; b. l. 94), taip pat netiesiogiai patvirtina, kad nuteistieji įvykdė automobilio ir jame buvusio kito V. Š. turto vagystę,
Skundžiamame nuosprendyje nurodyti ir teismo posėdyje patikrinti duomenys yra gauti iš skirtingų šaltinių, teisėtais būdais, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo ir Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų. Jų visuma, kolegijos nuomone, patvirtina nuteistųjų S. S., M. B., D. P. ir G. Ž. dalyvavimą svetimo, V. Š. priklausančio, turto vagystėje. S. S., M. B., D. P. ir G. Ž. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d. kaip baigtas nusikaltimas, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad jie V. Š. automobilį bei jame buvusį kitą turtą užvaldė ne tik faktiškai, bet ir juo disponavo savo nuožiūra. Tokią išvadą leidžia daryti byloje nustatyta aplinkybė, kad apeliantai pagrobtą automobilį paliko iš anksto sutartoje vietoje, užrakino, įjungė automobilio signalizaciją ir pasiėmė automobilio raktelius. Pagrobto turto buvimo vieta nustatyta ir jis rastas nukentėjusiojo bei policijos pareigūnų paieškos pasėkoje. Šios aplinkybės yra pagrindas kolegijai spręsti, kad nukentėjusiojo turtą apeliantai buvo ne tik paėmę, bet ir užvaldę.
E. G. automobilio ,,Audi A 6 Avant“, prekybinis numeris (duomenys neskelbtini), vagystė
Neigdami savo kaltę dėl automobilio ,,Audi A 6 Avant“ vagystės nuteistieji A. A. , S. S. , M. B. ir D. P. apeliaciniuose skunduose nurodo, jog niekas neatpažino jų, kaip nusikaltimo vykdytojų, o apeliantas S. S. dar teigia, kad atpažinimas buvo atliekamas nesilaikant BPK reikalavimų, kadangi šiame procesiniame veiksme nedalyvavo nei jis, nei jo gynėjas. Apeliantai A. A. , S. S. ir D. P. nepripažįsta, kad telefoniniai pokalbiai, kuriais rėmėsi apylinkės teismas, yra jų, ir teigia, kad kalbėję asmenys nėra identifikuoti (neatlikta ekspertizė), todėl teismas negalėjo jais remtis. Kaip argumentą nuteistasis A. A. skunde nurodo, jog telefonas ir SIM kortelė, kurie buvo naudojami pokalbiams, nebuvo iš jo išimti. Nuteistasis M. B. neginčija telefoninių pokalbių tikrumo, tačiau skundžia tai, kad teismo posėdžio metu jie nebuvo išklausyti. Apibendrinus apeliantų skundus, pažymėtina, kad jie motyvuojami iš esmės tuo, kad apylinkės teismas pažeidė BPK normas, reglamentuojančias procesinių veiksmų atlikimą (asmens parodymo atpažinti tvarką) ir patį įrodymų vertinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Įrodymų vertinimas yra išskirtinė teisėjų ar teismo prerogatyva (BPK 20 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų A. A. , S. S., M. B. ir D. P. kaltės pagrobiant E. G. automobilį „Audi A 6 Avant“. Kartu pažymėtina, kad apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, ką apeliaciniame skunde nurodė ir nuteistasis A. A. , kad nuteistųjų A. A. , M. B. ir D. P. kaltę dėl E. G. automobilio vagystės įrodo tai, jog iš nuteistųjų buvo išimti telefonai ir SIM kortelės, naudotos telefoninių pokalbių metu vykdant vagystę, nes byloje nėra tai patvirtinančių duomenų. Tačiau skundžiamame nuosprendyje aptartų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kolegijos nuomone, įrodo nuteistųjų kaltę dėl inkriminuotos automobilio ,,Audi A6 Avant“ vagystės.
Kaip buvo minėta ankščiau, nuteistieji S. S. , M. B. ir D. P. atsisakė duoti savo balso ir sakytinės kalbos eksperimentinius pavyzdžius. Savo balso ir sakytinės kalbos eksperimentinius pavyzdžius atsisakė duoti ir A. A. (t. 14; b. l. 46), nors visi minėti apeliantai apeliaciniuose skunduose neigdami kaltę sutartinai teigia, jog nebuvo atlikta fonoskopinė ekspertizė ir identifikuoti pokalbiuose dalyvavę asmenys, todėl teismas telefoniniais pokalbiais negalėjo remtis. Tokia pasikeitusi nuteistųjų pozicija daro neįgyvendinamą fonoskopinės ekspertizės atlikimą. Tačiau tai nėra pagrindas atmesti ar nevertinti byloje esančių telefoninių pokalbių.
Apeliantai S. S. , M. B. , D. P. ir A. A. , išklausius telefoninių pokalbių įrašus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, toliau teigė negirdėję įrašuose savo balsų. Tačiau kolegijai nekyla abejonių, kad išklausytuose telefoniniuose pokalbiuose dalyvavo būtent šie nuteistieji. Tą faktą patvirtina ir tai, jog buvo slapta klausomasi konkrečiai dviejų iš keturių nuteistųjų telefoninių pokalbių, o būtent A. A. ir S. S. , ir užfiksuotų telefoninių pokalbių metu jie vienas kitą vadino savo vardų trumpiniais – ,,...A...“, A. A. A. ...“ (A. A. ), ,,...D..“ (D. P. ).
Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad automobilis ,,Audi A 6 Avant“ iš (duomenys neskelbtini) esančio autoserviso teritorijos buvo pavogtas 2005-03-18 apie 17 val. 30 min. (t. 1; b. l. 114-115). Tuo laikotarpiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo 10 str., nuo 2005-03-04 iki 2005-06-04 buvo vykdoma S. S. , o nuo 2005-03-25 iki 2005-06-25 ir A. A. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slapta kontrolė (t. 4; b. l. 82). Taigi, nuteistojo S. S. slapta telekomunikacijų kontrolė buvo vykdoma ir vagystės dieną. Iš įslaptintų dokumentų išslaptinimo akto su priedais (t. 4; b. l. 83-86; 88-95) matyti, kad nuteistieji 2005-03-18 17 val. 22 min. – 17 val. 46 min. tarpusavyje intensyviai bendravo mobiliaisiais telefonais. Iš telefoninių pokalbių suvestinių turinio ir iš apeliacinės instancijos teismo posėdyje išklausytų pokalbių įrašų matyti, kad nuteistieji A. A. , M. B. , S. S. ir D. P. kalbasi apie vagystę automobilio, kurį bendrais suderintais veiksmais vairuoja, lydi į nenustatytą vietą (t. 4; b. l. 88-95). Iš aptariamų pokalbių yra aišku, kad pavogtas automobilis turi gedimą – nevažiuoja taip greitai, kaip vienas kitą ragina važiuoti nuteistieji. Tai įrodo, kad jie pavogė kaltinimuose nurodytą automobilį ,,Audi A 6 Avant“, kadangi dėl būtent tokio gedimo nukentėjusysis E. G. automobilį nuvarė remontuoti į autoservisą, kadangi automobilis nevažiavo daugiau nei 60 km/h greičiu (t. 12; b. l. 57).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. G. parodė, kad po kažkurio laiko po vagystės jam paskambino jaunuolis ir pasakė, kad savo automobilį jis gali pasiimti (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusysis jį ir rado (t. 1; b. l. 133-138). Ikiteisminio tyrimo metu 2005-04-06 nukentėjusysis E. G. tiksliau nurodė, kada jam paskambino vyriškis ir pranešė, kur jis gali pasiimti savo automobilį – tai yra 2005-03-26, apie 17 – 18 val. (t. 1; b. l. 129-131). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis E. G. paaiškino, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu gerai atsiminė įvykio aplinkybes ir sakė tiesą. Iš nuteistųjų A. A. , M. B. ir S. S. telefoninių pokalbių išklotinių turinio ir pokalbių įrašų matyti, kad 2005-03-26, 17 val. 14 min. – 17 val. 26 min., minėti asmenys nuvairavo automobilį į (duomenys neskelbtini), kur jį paliko (t. 4; b. l. 95-98). Tuo metu jau buvo vykdoma ir nuteistojo A. A. slapta telekomunikacijų kontrolė. Kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistieji į (duomenys neskelbtini) nuvairavo ir ten paliko automobilį ,,Audi A 6 Avant“, už kurio vagystę yra nuteisti, kadangi iš jų pokalbio turinio vėl aiškiai galima suprasti, jog automobiliu negalima važiuoti didesniu greičiu. Tai patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusysis tą pačią dieną, kada ir vyko pokalbis, rado savo pavogtą automobilį ,,Audi A6 Avant“ nuteistųjų telefoniniuose pokalbiuose minimoje vietoje – (duomenys neskelbtini).
Taigi, byloje esančių telefoninių pokalbių turinyje atsispindi pati vagystės eiga ir vėlesnis pavogto automobilio varymas į (duomenys neskelbtini), kas sutampa su kitais bylos duomenimis.
Apeliantų S. S. , M. B. ir A. A. dalyvavimą inkriminuoto nusikaltimo padaryme netiesiogiai įrodo ir tai, kad liudytojas R. Š. ikiteisminio tyrimo metu atpažindamas šiuos nuteistuosius nurodė juos, kaip panašius į tuos asmenis, kurie 2005-03-18, apie 16 val. 30 min., buvo užėję į autoservisą (duomenys neskelbtini) (t. 1; b. l. 178-187). Prieš atliekant asmenų parodymo atpažinti procesinį veiksmą ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. Š. konkrečiai apibūdino du iš autoservise matytų jaunuolių ir pabrėžė, kad juos galėtų atpažinti (t. 1; b. l. 176-177). Pagal savo paties nurodytus požymius liudytojas R. Š. ikiteisminio tyrimo metu atpažino M. B., kaip asmenį, kuris teiravosi dėl variklio remonto, S. S. , kaip asmenį, labai panašų į matytą autoservise vagystės dieną. Liudytojas atpažino ir A. A. , kaip asmenį, labai panašų į matytą autoservise. Pirmosios instancijos teisme liudytojas R. Š. jau nurodė, kad A. A. ir S. S. autoservise nebuvo, o dėl M. B. teigė neprisimenantis, ar pastarasis ten buvo (t. 12, b.l. 61). Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas R. Š. paaiškino, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą, o atpažinimo metu nuotraukose parodė asmenis, kurie jam buvo panašiausi į vaikinus, buvusius servise 2005 m. kovo 18 d. Taip pat liudytojas R. Š. nurodė, jog šiuo metu negali nei patvirtinti, nei paneigti, ar kurį nors iš nuteistųjų minėtą dieną matė servise.
Šiuo konkrečiu atveju, vertinant visus liudytojo R. Š. parodymus – ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų posėdžiuose – visumoje, atkreiptinas dėmesys į jų nuoseklumą, išsamumą, logiškumą ir ryšį su kitais byloje surinktais duomenimis. Liudytojo R. Š. parodymai nėra vienodai kategoriški dėl jo matytų asmenų autoservise vagystės dieną. Tačiau kolegija, vertindama R. Š. parodymus visete su kitais įrodymais, atkreipia dėmesį į objektyvias aplinkybes, dėl kurių jis neatpažino nei vieno nuteistojo teismo posėdžių metu pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose. Teisėjų kolegija mano, kad liudytojo R. Š. parodymų tikslumui įtakos turėjo tai, kad jis nuteistuosius matė pakankamai trumpą laiką, o gebėjimui išlaikyti ir perduoti teisingą informaciją teisminio bylos nagrinėjimo metu neabejotinos įtakos turėjo praėjęs ilgas laiko tarpas. Be to, liudytojas R. Š. kategoriškai patvirtino, kad asmenų atpažinimo metu jam niekas nenurodinėjo, ką atpažinti. Todėl kolegija daro išvadą, kad liudytojas R. Š. vagystės dieną autoservise matė būtent S. S. , M. B. ir A. A. .
Nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde asmenų atpažinimą iš nuotraukų įvardino kaip neteisėtą, nes atpažinimas buvo padarytas nedalyvaujant jam ir jo gynėjui. Šis apelianto argumentas yra nepagrįstas. Baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta, kad asmens parodymo atpažinti metu (BPK 191 – 194 str.) turi dalyvauti įtariamasis ir jo gynėjas. Šio procesinio veiksmo atlikimo tikslas yra siekimas nustatyti nežinomą įtariamąjį, todėl nelogiška, kad tokio procesinio veiksmo atlikimo metu dalyvautų įtariamasis ir jo gynėjas.
Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltiniai, gauti teisėtais būdais, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo ir Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų. Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės teisėtumas aptartas anksčiau analizuojant įrodymus dėl V. Š. turto vagystės. Įrodymai, pagrindžiantys nuteistųjų A. A. , S. S. , M. B. ir D. P. kaltę įvykdant automobilio ,,Audi A6 Avant“ vagystę išnagrinėti pirmosios instancijos teisme, patikrinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl kolegija daro išvadą, kad apeliantai pagal BK 178 str. 2 d. dėl E. G. automobilio vagystės nuteisti pagrįstai.
Turtinės žalos padarymo UAB (duomenys neskelbtini)
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. savo kaltę ginčija remdamasis tuo, kad savo automobilio ,,BMW 320“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stiklus temdė ne UAB (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) mikrorajone esančioje firmoje. Grįsdamas šią versiją, M. B. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė kasos pajamų orderio kvito ir PVM sąskaitos faktūros kopijas, kuriuose nurodyta, kad M. B. 2005-05-10 už automobilio ,,BMW 320“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stiklų tamsinimą sumokėjo 100 Lt R. G. įmonei (t. 12; b. l. 157-158).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neargumentavo, kodėl nepatikėjo M. B. parodymais, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo M. B. kaltės.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis M. B. , turėdamas tikslą padaryti žalos UAB (duomenys neskelbtini), susitaręs dėl darbų atlikimo ir prekių – automobilio ,,BMW 320“ stiklų užtemdymo plėvele, pateikė automobilį darbams atlikti, o vėliau išvažiavo automobiliu nesumokėjęs už prekes ir atliktus darbus, vengdamas atsiskaityti su UAB (duomenys neskelbtini) ir padarydamas įmonei turtinę žalą.
Byloje surinkti įrodymai atskleidžia šios M. B. inkriminuotos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius elementus.
Byloje užfiksuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktorius V. K., pranešdamas apie įvykį, nurodė, jog turtinę žalą įmonei padarė asmuo, vardu M., kuris naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini)(t. 2; b. l. 85).
Iš nuoseklių liudytojo V. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose (t. 2; b. l. 95-97; t. 12; b. l. 167), matyti, kad 2005-05-13 nepažįstamas vyriškis iš anksto telefonu su juo suderinęs darbų atlikimą ir kainą, atvarė automobilį ,,BMW 320“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtin) į garažą ir paliko darbų atlikimui. Tačiau vėliau, tą pačią dieną, už atlikus darbus nesumokėjęs sutartos sumos (200 Lt), pasiėmė automobilį ir išvyko. V. K. teigimu, automobilio stiklai buvo užtemdyti geros kokybės amerikiečių gamybos plėvele. Liudytojas V. K. apklausiamas ikiteisminiame tyrime bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis įsidėmėjo išskirtinius automobilio ,,BMW 320“ požymius ir juos nurodė: automobilis juodos spalvos, dviejų durų, priekiniai ir galiniai žibintai baltos spalvos, ant bagažinės dangčio uždėtas spoileris su stabdžių žibintu. Analogiški automobilio požymiai buvo užfiksuoti ir M. B. automobilio apžiūros metu, be to ir tai, kad automobilio galiniai šoniniai stiklai ir galinis stiklas užtemdyti juoda plėvele (t. 2; b. l. 105-112). Liudytojo V. K. teigimu, 2005-05-16 jis pamatė ir pagal išskirtinius požymius atpažino tą patį automobilį Šiaulių mieste, tačiau su kitais valstybiniais numeriais – (duomenys neskelbtini) Plėvelė ant stiklų, kaip nurodė liudytojas, dar nebuvo gerai išdžiūvusi. Tuomet, V. K. aiškinimu, jis išsiaiškino, kad telefono numeriu, iš kurio jam buvo skambinta ir tartasi dėl automobilio stiklų temdymo, naudojasi asmuo, vadinamas M. ar ,,M.“, o tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad automobiliu ,,BMW 320“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) gali naudotis M. B. (t. 2; b. l. 98-99).
Esant tokioms aplinkybėms, kolegijai nekyla abejonių, kad aptariamą nusikalstamą veiką įvykdė apeliantas M. B. . To nepaneigia ir skunde nurodytas argumentas, kad nebuvo nustatyta, kam priklauso telefono numeris, kuris buvo naudojamas įgyvendinant nusikalstamą sumanymą. Telefono numerio priklausomybė konkrečiam asmeniui, nėra pagrindas teigti, kad tik tas asmuo naudojasi konkrečiu numeriu. Kad telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini), naudojosi apeliantas, nustatyta kitais byloje surinktais ir anksčiau aptartais įrodymais.
Byloje nustatyta aplinkybė, kad M. B. , prieš nuvarydamas automobilį stiklų užtemdymui, uždėjo kitus automobilio valstybinius numerius, kurie, pasak liudytojo V. G. , buvo pavogti 2005 metais nuo UAB (duomenys neskelbtini) automobilio (t. 12; b. l. 167), atskleidžia nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, t. y. tai, kad apeliantas iš anksto planavo neatsiskaityti už atliktus darbus ir medžiagas, tikslingai siekė tikslo ir norėjo kilsiančių pasekmių.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas R. G. patvirtino, kad 2005 m. gegužės 10 d. data surašyti dokumentai – kasos pajamų orderio kvitas ir PVM sąskaita faktūra, kurių kopijas pirmosios instancijos teismui pateikė nuteistasis M. B. (t. 12; b.l. 157-158), yra išduoti jo turėtoje įmonėje. R. G. teigimu, dokumentuose nurodyto automobilio stiklai buvo temdyti Taivanio gamybos nebrangia, palyginus su kitomis, plėvele, kuri kelių dienų laikotarpyje dar nebūna išdžiūvusi ir gerai nusiima nepalikdama žymių.
Atsižvelgiant į liudytojo R. G. nurodytas aplinkybes apie stiklų temdymo plėvelės kokybę ir galimybę kelių dienų laikotarpiu ją nuimti nepaliekant žymių, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo M. B. pateikti dokumentai apie automobilio langų tamsinimą 2005 m. gegužės 10 d. kitoje įmonėje nepaneigia nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką 2005 m. gegužės 13 d.
Tokiu būdu, įvertinusi byloje surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ištirtų įrodymų visetą, kolegija daro išvadą, kad M. B. kaltė dėl turtinės žalos padarymo UAB (duomenys neskelbtini) yra įrodyta, jo nusikalstama veika pirmosios instancijos teismo teisingai kvalifikuota pagal BK 186 str. 2 d.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. neneigia nesumokėjęs pinigų nukentėjusiajam A. P. , tačiau neigia sukčiavęs ir ginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikaciją, argumentuodamas tuo, kad pinigų nukentėjusiajam nesumokėjo dėl to, kad signalizacijos įmontavimo metu jų neturėjo, o vėliau buvo sulaikytas.
Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas. Kolegija pažymi, kad įrodymai gauti teisėtais būdais ir buvo patikrinti BPK numatytomis priemonėmis, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, turėjusias įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir tuo pačiu bausmės skyrimui.
Šioje byloje nustatyta, kad įmontavus signalizaciją į automobilį BMW 525, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nukentėjusysis A. P. apeliantui padavė tik vieną signalizacijos pultelį, antrojo pultelio ir dokumentų nedavė, nes jo nepažinojo (t. 12; b. l. 58-59). Tada nuteistasis ir dar vienas asmuo, nesumokėję pinigų už automobilinę signalizaciją, įsėdo į automobilį ir pradėjo važiuoti. Nukentėjusysis juos mėgino sustabdyti, tačiau nesėkmingai. Nurodydamas šias aplinkybes nukentėjusysis kategoriškai parodė, kad nesitarė su nuteistuoju apie vėlesnį pinigų sumokėjimą, pinigų niekas nesumokėjo ir po dviejų dienų, kada jis su pareiškimu kreipėsi į policiją.
Tokie nuoseklūs ir vienodi nukentėjusiojo parodymai viso bylos tyrimo metu kolegijai nekelia abejonių, todėl jais pagrįstai rėmėsi ir apylinkės teismas, atmesdamas prieštaringus ir nenuoseklius apelianto parodymus. Nuteistasis A. A. pirmosios instancijos teisme teigė, kad tą dieną, kada buvo įdėta signalizacija, jam pinigus turėjo atvežti draugas, kurio jis neįvardino, tačiau neatvežė. Tada su A. P. sutarė, kad pinigus atveš po savaitės, tačiau po savaitės pinigų neatvežė, nes buvo sulaikytas (t. 13; b. l. 101-102). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis aiškino, kad pinigus jis planavo atvežti 2005-05-20, tačiau tuo pat metu parodė, kad signalizacijos įdėjimo dieną siūlė A. P. važiuoti kartu su juo ir pasiimti pinigus (t. 4; b. l. 55-56). Toks prieštaringas nuteistojo A. A. įvykio aplinkybių aiškinimas vertintinas kaip siekimas suklaidinti teismą ir išvengti atsakomybės, todėl atmestinas.
Nuteistojo A. A. veika pirmosios instancijos teisme buvo įvardinta sukčiavimu ir kvalifikuota pagal BK 182 str. 1 d.
Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarasis dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai pats perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti. Atribojant sukčiavimą nuo turtinės žalos padarymo apgaule, būtina atkreipti dėmesį į nukentėjusiojo turto ar teisės į turtą perdavimo kaltininkui valinę pusę. Sukčiavimo atveju turto perėjimas kaltininko nuosavybėn yra neįmanomas, jei tai nėra padaryta nukentėjusiojo laisva valia.
Kvalifikuojant nuteistojo A. A. padarytą aptariamą nusikalstamą veiką, būtina atkreipti ypatingą dėmesį į jos objektyviosios pusės požymius. Iš ištirtų įrodymų matyti, kad nukentėjusysis A. P. apeliantui nepadavė sumontuotos signalizacijos dokumentų ir antrojo pultelio, kas rodo, jog nukentėjusysis savanoriškai neperleido turto A. A. , kuris, nesumokėjęs sutartos sumos už signalizaciją ir jos sumontavimą, išvažiavo ir taip apgaule padarė turtinės žalos nukentėjusiajam.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad A. A. , veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, 2005 m. gegužės 11 d., apie 10 val., automobiliu BMW 525, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atvykęs į garažų bendriją Nr.(duomenys neskelbtini) garažą Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, su nukentėjusiuoju A. P. susitarė nupirkti iš jo automobilinę signalizaciją už 380 Lt su sąlyga, kad A. P. signalizaciją įmontuos į automobilį BMW 525, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir A. P. signalizaciją įmontavus, tą pačią dieną, apie 16 val., kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, neatsiskaitęs už signalizaciją pasiėmė automobilį su įmontuota signalizacija ir išvažiavo – taip apgaule padarydamas nukentėjusiajam 380 Lt turtinę žalą. Tokie nuteistojo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 str. 1 d.. požymius.
Todėl nuteistojo A. A. veika perkvalifikuotina iš BK 182 str. 1 d. į BK 186 str. 1 d. ir skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 d.).
Apeliantas A. P. savo kaltę ginčija argumentuodamas tuo, kad teismas rėmėsi vien prieštaringais ir nenuosekliais T. D. parodymais, o prieštaravimai nebuvo pašalinti, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryta akistata tarp jų, T. D. nedalyvavo teisiamajame posėdyje, todėl nebuvo jam suteikta teisė pateikti klausimus nukentėjusiajam.
Ikiteisminio tyrimo strategiją ir reikalingus atlikti procesinius veiksmus numato ir atlieka prokuroras bei ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Byloje faktinės aplinkybės nustatinėtos ir konstatuotos tais procesiniais veiksmais, kurie prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno manymu buvo reikalingi veikos kvalifikavimui pagal BK 233 str. 1 d. Todėl kai kurių procesinių tyrimo veiksmų, šiuo atveju akistatos, neatlikimas ikiteisminio tyrimo metu, negali būti vien tas pagrindas, kad panaikinti skundžiamą nuosprendį ir išteisinti A. P.
Nagrinėjamoje byloje būtina atkreipti dėmesį į nusikalstamos veikos – poveikio nukentėjusiam asmeniui, specifiškumą. Iš bylos medžiagos ir skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymų, kuriais rėmėsi apylinkės teismas, matyti, kad įgyvendinant inkriminuoto nusikaltimo objektyviąją pusę nukentėjusysis su apeliantu bendravo dviese bute pas M. J. . Šiuo atveju jokie įvykio liudytojai nenustatyti, nėra ir kitų duomenų, galinčių įtakoti sprendimo priėmimą, todėl pagrindinis dėmesys turi būti kreipiamas T. D. ir A. P. parodymų analizei.
Nuteistojo A. P. parodymai pirmosios instancijos teisme (t. 13; b. l. 104) iš esmės prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 3; b. l. 161-162). A. P. neigia buvęs 2005-04-14 pas T. D. , adresu (duomenys neskelbtini), ir nurodo, kad su juo nekalbėjo ir jokių pinigų niekam nesiūlė, o T. D. jį apkalbėjo. Nukentėjusysis T. D. ikiteisminio tyrimo teisėjai tvirtino, kad 2005-04-14, laikotarpiu nuo 21 val. iki 22 val. 30 min., į jo gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, tris kartus buvo atvykęs A. K. patėvis (A. P. ) ir prašė, kad jis kitą dieną nevyktų į apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, žadėjo už tai atlyginti – sumokėti 1000 Lt, tačiau jis nepaklausė ir 2005-04-15 į apklausą nuvyko, davė parodymus.
Kaip matyti iš aptartų T. D. ir A. P. parodymų, jie yra prieštaringi dėl visų esminių aplinkybių. Todėl bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo dar kartą apklaustas nukentėjusysis T. D. apie A. P. poveikį jam. Teismo posėdyje T. D. paneigė savo ankščiau duotus parodymus, teikdamas, kad jam A. P. siūlė atlyginti moralinę žalą, jokio spaudimo nedarė ir neprašė nevykti į teismą. Tokius, visiškai prieštaringus savo parodymus T. D. argumentavo tuo, jog ankstesnius parodymus davė iš pykčio.
Kaip jau buvo minėta, byloje nenustatyti jokie kiti liudytojai, galintys parodyti apie aptariamo įvykio aplinkybes. Tokiu atveju T. D. parodymai yra labai reikšminga įrodinėjimo priemonė aiškinantis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Iš aptartų T. D. parodymų matyti, kad jo parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nevienodi, prieštaraujantys vieni kitiems, todėl kelia pagrįstų abejonių. Ir byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad A. P. , žadėdamas sumokėti T. D. pinigus, įkalbinėjo jį nevykti į teismą ir neduoti parodymų. Tai yra, byloje nėra jokių duomenų, galinčių neginčijamai patvirtinti pirmosios instancijos teismo A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes. Iškilusios abejonės, kurių negalima pašalinti, traktuojamos A. P. naudai.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, nuteistojo A. P. apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžio dalis, kuria A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 233 str. 1 d., naikintina ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo A. P. išteisintinas dėl poveikio nukentėjusiajam jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 p.).
Dėl bausmių
Nuteistasis A. A. baustas administracine tvarka, jam buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas, ankščiau teistas (t. 6, b.l. 25-37) ir teistumui neišnykus vėl padarė tyčinius nusikaltimus, dėl ko jis yra laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), ir kuriam, vadovaujantis BK 56 str. 1 d., už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Be to, byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nėra. Įvertinus šias aplinkybes kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai pritaikė BK 54 ir 61 str. nuostatas nuteistajam A. A. už padarytus nusikaltimus pagal BK 284 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. paskirdamas laisvės atėmimo bausmes, nedaug viršijančias įstatymų sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytus laisvės atėmimo bausmių vidurkius. Atsižvelgdama į anksčiau nurodytus nuteistąjį A. A. charakterizuojančius duomenis, už turtinės žalos padarymą pagal BK 186 str. 1 d. kolegija nuteistajam skiria laisvės atėmimo bausmę, artimą įstatymo sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.
Nuteistasis S. S. baustas administracine tvarka, jam buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas, ankščiau teistas (t. 6, b.l. 165-175) ir neišnykus teistumui už tyčinių nusikaltimų padarymą vėl padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus, dėl ko jis yra laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), ir kuriam, vadovaujantis BK 56 str. 1 d., už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Be to, byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nėra, charakterizuojamas neigiamai (t. 6, b.l. 184). Esant tokioms aplinkybėms, parinkdamas S. S. bausmės rūšį bei dydį pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė BK 54 ir 61 str. nuostatas ir pagrįstai nuteistajam S. S. už abi nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d., paskyrė laisvės atėmimo bausmes, nedaug viršijančias įstatymo sankcijoje už padarytas nusikalstamas veikas numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį.
Tačiau subendrindamas paskirtas bausmes S. S. pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, kurios griežtai numato ir apibrėžia bausmių skyrimo ir bendrinimo taisykles. Kolegija pažymi, kad BK 64 str. reglamentuoja bausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaromas nauja nusikalstama veika, o BK 63 str. reglamentuoja bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas S. S. bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtas dvi bausmes, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodė ir vadovavosi BK 64 str., nors privalėjo taikyti BK 63 str. nuostatas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl bausmių subendrinimo suteistajam S. S. keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.) ir paskirtos bausmės subendrintinos iš naujo.
Nuteistasis A. K. padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, baustas administracine tvarka, jam buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (t. 8, b.l. 6-8). Byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nėra. Ankstesniu, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 17 d., nuosprendžiu jis nuteistas už baudžiamojo nusižengimo padarymą, todėl neturi teistumo. Tačiau byloje esantys duomenys apie jo vengimą atlikti minėtu nuosprendžiu paskirtą bausmę (t. 8, b.l. 25-29) bei ta aplinkybė, kad jis nusikalto dar neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, rodo, kad jo antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimai, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo tik loginė kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio pasekmė. Įvertinusi šias aplinkybes kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai nuteistojo A. K. atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu skirti apeliantui realias laisvės atėmimo bausmes, kurios, remiantis BK 54, 61 str. nuostatomis bei atsižvelgiant į BK 41 str. išdėstytą bausmės paskirtį, savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos.
Nuteistasis M. B. baustas administracine tvarka, jam buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas, ankščiau teistas (t. 8, b.l. 136-160) ir neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą vėl padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, dėl ko jis yra laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Vadovaujantis BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Be to, byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nėra. Esant tokioms aplinkybėms, parinkdamas M. B. bausmės rūšį bei dydį pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė BK 54 ir 61 str. nuostatas ir pagrįstai nuteistajam M. B. už abi nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d., paskyrė laisvės atėmimo bausmes, nedaug viršijančias įstatymo sankcijoje už padarytas nusikalstamas veikas numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, o už baudžiamąjį nusižengimą paskyrė areštą.
Tačiau pirmosios instancijos teismas subendrindamas paskirtas bausmes M. B. netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, kurios griežtai numato ir apibrėžia bausmių skyrimo ir bendrinimo taisykles. BK 64 str. reglamentuoja bausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaromas nauja nusikalstama veika, o BK 63 str. reglamentuoja bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas M. B. bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodė ir vadovavosi BK 64 str., nors privalėjo taikyti BK 63 str. nuostatas. M. B. nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė iki Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 19 d. nuosprendžio priėmimo. Todėl, vadovaujantis BK 63 str. 9 d. minėtu nuosprendžiu paskirta bausmė turi būti bendrinama su skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, o ne su subendrinta bausme, kaip padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl bausmių subendrinimo suteistajam M. B. keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.) ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės bei ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintinos iš naujo.
Nuteistasis D. P. baustas administracine tvarka, teistas (t. 9, b.l. 99-106) ir neišnykus teistumui už tyčinių nusikaltimų padarymą vėl padarė trys tyčinius nusikaltimus, dėl ko jis yra laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Vadovaujantis BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Be to, byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nėra. Įvertinus šias aplinkybes kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai pritaikė BK 54 ir 61 str. nuostatas nuteistajam D. P. už padarytus nusikaltimus paskirdamas laisvės atėmimo bausmes, tik nedaug viršijančias įstatymų sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytus laisvės atėmimo bausmių vidurkius.
Nuteistasis G. Ž. baustas administracine tvarka, jam buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas, ankščiau teistas (t. 10, b.l. 112-120) ir neišnykus teistumui už tyčinių nusikaltimų padarymą vėl padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą. Todėl, remiantis BK 27 str. 1 d. jis yra laikomas recidyvistu, kuriam, vadovaujantis BK 56 str. 1 d., už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Be to, byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nėra. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo jo jau susiformavusias antivisuomenines nuostatas, nenorą pasitaisyti. Todėl kolegija mano, kad parinkdamas G. Ž. bausmės rūšį bei dydį pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė BK 54 ir 61 str. nuostatas ir pagrįstai nuteistajam pagal BK 178 str. 2 d. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, nedaug viršijančią įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir teismo posėdyje patikrinusi įrodymus, daro išvadą, kad apeliantai M. B. , D. P. , S. S. , A. K. ir G. Ž. pagrįstai pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, bausmės už atskiras nusikalstamas veikas kiekvienam paskirtos nepažeidžiant bendrųjų bausmių skyrimo principų, todėl jų apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo. Taip pat kolegija pažymi, kad A. A. pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai jo veiką dėl turtinės žalos padarymo kvalifikavo pagal BK 182 str. 1 d., t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši jo veika perkvalifikuojama į BK 186 str. 1 d. ir bausmė skiriama iš naujo, atsižvelgiant į visas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, įtakojančias bausmės skyrimą. Be to, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas neteisingai taikydamas baudžiamąjį įstatymą subendrino bausmes S. S. ir M. B. , dėl ko kolegija keičia nuosprendį. Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą kolegija tenkina ir pagal BK 233 str. 1 d. išteisina, jam nepadarius veikos, turinčios minėto nusikaltimo požymių.
Iš bylos duomenų matyti, kad Valstybinė ligonių kasa už T. D. gydymą Šiaulių ligoninei sumokėjo 2300,60 Lt (t. 3, b.l. 131). Pagal Lietuvos Respublikos CK turtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Byloje kaltais dėl T. D. sužalojimo pripažinti kaltinamieji A. A. , A. K. ir D. P. , todėl jie ir turi atlyginti T. D. gydymo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas šias išlaidas Valstybinei ligonių kasai priteisė iš nuteistųjų A. A. , A. K. ir D. P. solidariai. Tačiau nukentėjusiojo gydymo išlaidos nėra tiesiogiai iš nusikalstamos veikos kilusi žala, todėl turi būti taikoma ne solidarinė, o dalinė atsakomybė.
Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio (BPK 328 str. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 ir 3 p., 2 d. 2 p., 4 d.,
nusprendžia:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžio dalį, kuria A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. dėl poveikio nukentėjusiajam 2005-04-14, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendį pakeisti:
A. A. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 186 str. 1 d. ir jam paskirti laisvės atėmimą 1 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. šią bausmę subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. paskirta bausme – laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams, pagal BK 284 str. 1 d. paskirta bausme – laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams, iš dalies jas sudedant, ir paskirti A. A. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 2 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu S. S. paskirtas bausmes pagal BK 178 str. 2 d. dėl V. Š. automobilio vagystės – laisvės atėmimą 2 m. 8 mėn., ir pagal BK 178 str. 2 d. dėl E. G. automobilio vagystės – laisvės atėmimą 2 m. 8 mėn. subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 9 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu M. B. paskirtas bausmes pagal BK 178 str. 2 d. dėl V. Š. automobilio vagystės – laisvės atėmimą 2 m. 8 mėn., pagal BK 178 str. 2 d. dėl E. G. automobilio vagystės – laisvės atėmimą 2 m. 8 mėn., pagal BK 186 str. 2 d. – areštą 40 parų, ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 19 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimą 1 m., subendrinti jas apimant bei iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams ir 2 mėnesiams.
Iš A. A. , A. K. ir D. P. priteisti po 766,87 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo T. D. gydymo išlaidoms atlyginti.
Nuteistųjų M. B. , D. P. , S. S. , A. K. ir G. Ž. apeliacinius skundus atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.