- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-04-16
- Bylos Nr.
- 2-704-378/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gražina Davidonienė
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vytauto parkas“, VĮ Registrų centras
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Kauno apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Sonata Žukauskienė
atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vytauto parkas“ atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams UAB „Vytauto parkas“, VĮ Registrų centro Kauno filialui, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Kauno apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Kauno miesto savivaldybė nurodė, kad VĮ Registrų centro Kauno filialas 2004 m. gegužės 17 d. sprendimu „Dėl daiktinių teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ netenkino jo prašymo įregistruoti automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini) , Kauno miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teise, nes Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. sausio 2 d. sprendimo pagrindu ši aikštelė buvo įregistruota atsakovo UAB „Vytauto parkas“ nuosavybės teise. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2004 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 155 panaikino aikštelės teisinę registraciją, atliktą UAB „Vytauto parkas“ vardu, todėl jis (ieškovas) pakartotinai kreipėsi dėl šios aikštelės teisinės registracijos, ir 2004 m. liepos 1 d. buvo įregistruotos Kauno miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teisės į šį turtą. Tačiau VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 232 šią teisinę registraciją panaikino. Pagrindas tokiam sprendimui buvo įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. sausio 2 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-883/2004 (buvęs Nr. 2-16597/2003). Jo (ieškovo) prašymu atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. 2-883/2004, Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. sausio 2 d. sprendimas buvo panaikintas, o UAB „Vytauto parkas“ ieškinys paliktas nenagrinėtas. Ieškovo teigimu, nors Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. sausio 2 d. sprendimas ir buvo panaikintas, tačiau nebuvo panaikintos teisinės pasekmės, kurias sukėlė šis sprendimas, o būtent tai, kad šio sprendimo pagrindu ginčo aikštelė UAB „Vytauto parkas“ užsakymu buvo suformuota kaip savarankiškas daiktas, suteiktas unikalus numeris, įrašyti kiti įregistravimui būtini duomenys (paskirtis, būklė, aprašymas, įkainojimas ir kt.). Ieškovas taip pat nurodė, kad Kauno miesto apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendimu panaikino VĮ Registrų centro Kauno filialo 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimą „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“, kuriuo buvo atsisakyta įregistruoti UAB „Vytauto parkas“ nuosavybės teises į ginčo aikštelę, ir įpareigojo VĮ Registrų centro Kauno filialą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti UAB „Vytauto parkas“ nuosavybės teises į 12 000 kv.m ploto asfaltuotą aikštelę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 23 d. nutartimi šį Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą, tačiau konstatavo, kad ginčo aikštelę 1982 metais pastatė bei eksploatavo tuometinės valstybinės valdžios institucijos ir jos savininkas buvo valstybė, kuriai pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 97 straipsnį nuosavybės teise priklausė visas valstybinis turtas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nutartyje taip pat akcentavo, kad bylos nagrinėjimo ribos yra tik VĮ Registrų centro Kauno filialo atsisakymo įregistruoti UAB „Vytauto parkas“ nuosavybės teises į aikštelę pagrįstumas dėl to, kad nepateikti aikštelės statybos (suformavimo) teisėtumą patvirtinantys dokumentai, o Kauno miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama UAB „Vytauto parkas“ nuosavybės teisė į ginčo aikštelę, nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko, nes tokio pobūdžio ginčų sprendimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Iš to seka, kad ginčas tarp jo (ieškovo) ir atsakovo UAB „Vytauto parkas“ dėl nuosavybės teisės į aikštelę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini) , yra spręstinas bendrosios kompetencijos teisme. Nuosavybės teisės į ginčo aikštelę, ieškovo teigimu, yra pripažintinos jam (t. y. Kauno miesto savivaldybei), nes jis nebuvo perdavęs jos tuometinei Kauno savivaldybės valstybinei įmonei „Vytauto parkas“, todėl ši negalėjo privatizuoti aikštelės akcionuojant įmonės įstatinį kapitalą ir dalį jo privatizuojant viešo akcijų pasirašymo būdu, ir tą patvirtina šios aplinkybės: 1) SĮ „Vytauto parkas“ buvo nauja, iš valstybės lėšų įsteigta, o ne iš biudžetinio padalinio – Vytauto kultūros ir poilsio parko – reorganizuota įmonė; ši įmonė steigimo metu turėjo valstybės turto, kurio vertė buvo 123 000 rb.; ginčo aikštelės vertė 1990 m. vasario 15 d. buvo 126 400 rb., todėl akivaizdu, kad steigiant SĮ „Vytauto parkas“ šios aikštelės vertė į jos įstatinį kapitalą įtraukta nebuvo; 2) atsakovas UAB „Vytauto parkas“ savo 2005 m. spalio 7 d. rašte Nr. 59 „Dėl žemės nuomos mokesčio deklaracijos už 2003-2004 m. patikslinimo“ nurodė, kad teisėtu aikštelės, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini) , savininku tapo tik 2005 m. liepos 11 d., t. y. po to, kai VĮ Registrų centro Kauno filialas po Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 23 d. nutarties priėmimo įregistravo jo nuosavybės teises; taip atsakovas pripažino, kad iki tol ginčo aikštelė nebuvo jo nuosavybė; 3) SĮ „Vytauto parkas“ 1992 m. liepos 8 d. viešo akcijų pasirašymo sutartyje yra aptariamas numatomų išleisti akcijų skaičius, vienos akcijos emisijos kaina ir pridedamas akcininkų sąrašas, tačiau jokių duomenų apie ginčo aikštelę šioje sutartyje nėra; 4) 1992 m. spalio 29 d. perdavimo-priėmimo aktu SĮ „Vytauto parkas“, atstovaujama UAB „Vytauto parkas“ steigėjo, perdavė, o UAB „Vytauto parkas“, atstovaujama kitų šios bendrovės steigėjų, perėmė įmonės turtą ir įsipareigojimus; šio akto 1 punkte nurodyta, kad bendrovė perima įmonės turtą ir įsipareigojimus pagal priedą Nr. 1, tačiau Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 3 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-9300/2004, nustatė, kad tokio priedo nėra; dėl to 1992 m. spalio 29 d. perdavimo-priėmimo aktas neįrodo, kad ginčo aikštelė buvo perduota UAB „Vytauto parkas“; 7) UAB „Vytauto parkas“ metiniuose balansuose nurodytos ilgalaikio turto vertės neatitinka ilgalaikio turto likutinių verčių, nurodytų pateiktuose pagrindinių priemonių sąrašuose; atsakovui dar iki 1997 m. priklausė ir buvo įregistruoti jo nuosavybės teise penki pastatai, esantys Kaune, Perkūno al. 4, tačiau šių pastatų atsakovas nenurodė pagrindinių priemonių inventorizacijos aktuose (2000 m. kovo 1 d. akte Nr. 1 ir 2001 m. sausio 31 d. akte Nr.1) tarp savo apskaitomo turto, o vietoj jų įrašė asfaltuotą aikštelę, nenurodydamas jos adreso; ieškovo manymu, tai rodo, kad atsakovo bendrovės darbuotojai į metinės turto inventorizacijos sąrašus vietoje bendrovei priklausančio turto įrašinėjo jo (ieškovo) ir valstybės turtą: dėl to pateikti pagrindinių priemonių inventorizacijos aktai taip pat neįrodo atsakovo UAB „Vytauto parkas“ nuosavybės teisės į ginčo aikštelę. Ieškovas Kauno miesto savivaldybė taip pat nurodė, kad 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo aktu – važtaraščiu jo nuosavybėn buvo perduotos Kauno miesto gatvės, kartu – ir Jonavos gatvė su visais jai priklausančiais statiniais, todėl nuo perdavimo momento tiek Jonavos gatvė, tiek šalia jos esančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurios nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre kitų asmenų nuosavybės teise ar nebuvo įrengtos kitiems asmenims išnuomotuose valstybinės ar privačios žemės sklypuose, tapo jo (ieškovo) nuosavybe. Tai buvo padaryta pagal tuo metu galiojusio 1994 m. gruodžio 20 d. LR įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnio 3 dalies 3 punktą. 1997 m. gruodžio 2 d. LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto (a) papunktyje į statinių, priskirtini prie gatvių ir vietinės reikšmė kelių, sąrašą buvo įtrauktos ir automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelės. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą turtą valdo patikėjimo teise, todėl, ieškovo teigimu, net ir nesant jokių dokumentų visas šiame įstatyme nurodytas kaip priskiriamas savivaldybių nuosavybėn valstybės turtas yra valdomas savivaldybių patikėjimo teise. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Ginčo aikštelė, ieškovo teigimu, buvo įrengta ne kaip atskiras objektas, o kaip gatvės dalis, ir yra neatsiejamai susijusi su Jonavos gatve kaip šios gatvės priklausinys. Ši aikštelė priklausė Kauno miesto VK Komunalinio ūkio valdybai, kuri perdavė ją į Kauno kultūros ir poilsio parko balansą, bet ne į įstatinį kapitalą. Be to, asfaltuota aikštelė, esanti Jonavos gatvėje, visą laiką buvo ir yra viešo naudojimo objektas, kuriame būsimi vairuotojai mokėsi vairuoti automobilius. Kadangi nurodytomis aplinkybėmis ginčo aikštelės savininkas yra jis (ieškovas), tai, būdama įregistruota atsakovo UAB „Vytauto parkas vardu, ji yra neteisėtame atsakovo UAB „Vytauto parkas“ valdyme. Remdamasis CK 1.136, 1.137, 1.138 ir 4.95 straipsniais, ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašė teismo išreikalauti iš atsakovo UAB „Vytauto parkas“ svetimo neteisėto valdymo 12 000 kv.m ploto aikštelę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , panaikinti šios aikštelės teisinę registraciją, atliktą UAB „Vytauto parkas“ vardu ir pripažinti jam (ieškovui) teisę įregistruoti VĮ Registrų centro Kauno filiale minėtą aikštelę jo nuosavybės teise.
Nagrinėjant bylą teismo posėdyje ieškovo atstovė palaikė visus argumentus, išdėstytus 2005-11-30 patikslintame ieškinyje ir šį ieškinį prašė tenkinti (t.2, b.l.120-126). Atstovė papildomai nurodė, jog ieškovas neginčija privatizavimo sandorio, kadangi ieškovo manymu, ginčo aikštelė į privatizavimo sutartį nebuvo įtraukta.
Atsakovo UAB „Vytauto parkas“ atstovė su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškovo reikalavimus atmesti. Atstovė paaiškino, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, jog ginčo aikštelė buvo perduota į SĮ „Vytauto parkas“ balansą. 1992-07-08 savivaldybės įmonė buvo privatizuota ir SĮ „Vytauto parkas“ perdavimo – priėmimo aktu perdavė UAB „Vytauto parkas“ įmonės turtą ir įsipareigojimus. Perdavimo faktą patvirtina akto priedai, iš kurių matyti, jog ginčo aikštelė taip pat buvo perduota atsakovui. Atstovės nuomone, ieškovas savo nuosavybės teisę į ginčo aikštelę nepagrįstai kildina iš 1995-03-14 priėmimo – perdavimo akto – važtaraščio, kuriuo ieškovui buvo perduotos Kauno miesto gatvės. Atstovė pažymėjo, jog tuo metu galiojusią įstatymo redakciją ginčo aikštelė negalėjo būti laikoma gatvės priklausiniu. Netgi pagal vėliau įsigaliojusią įstatymo redakciją ginčo aikštelė netraktuotina kaip Jonavos gatvės priklausinys, kadangi tai nėra automobilių stovėjimo aikštelė. Ginčo aikštelė yra atsakovo nuosavybė, nuosavybės teisę patvirtina viešo akcijų pasirašymo sutartis, perdavimo aktas bei jo priedai, taip pat privatizavimo korta.
Atsiliepimas
Atsakovo VĮ Registrų centras Kauno filialo atstovė su ieškiniu nesutiko ir paaiškino, kad ginčo objekto teisinė registracija yra atlikta administracinio teismo sprendimo pagrindu. Atsakovas yra viešo administravimo subjektas, vykdantis jam įstatymu pavestas funkcijas, jokių neteisėtų veiksmų atsakovas neatliko ir ieškovas jų neįrodinėjo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Nustatyta, kad Kauno miesto LDT VK 1990 m. vasario 1 d. potvarkiu Nr. 32p Kauno miesto VK Komunalinio ūkio valdybai priklausanti asfaltuota aikštelė, buvusi prie A. Meskupo (šiuo metu – Jonavos) gatvės, kurios balansinė vertė – 126 400 rb., nuo 1990 m. vasario 15 d. buvo perduota į Vytauto kultūros ir poilsio parko balansą organizuoti ir vykdyti kilnojamų cirkų ir „Luna-parkų“ pasirodymus. 1990 m. gruodžio 1 d. ilgalaikio turto inventorizacijos apyraše ši aikštelė, kurios balansinė vertė ta pati, buvo inventorizuota kaip savivaldybės įmonei „Vytauto parkas“ priklausanti pagrindinė priemonė. Vadovaujantis 1991 m. vasario 28 d. LR valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nuostatomis, 1992 m. liepos 8 d. SĮ „Vytauto parkas“ buvo privatizuota, pasirašant viešo akcijų pasirašymo sutartį Nr. 169. Privatizavimo komisija 1992 m. liepos 8 d. posėdžio protokolo Nr. 50 3 punktu patvirtino privatizavimo rezultatus dėl SĮ „Vytauto parkas“ privatizavimo, parduodant akcijas. 1992 m. spalio 29 d. perdavimo-priėmimo aktu Kauno miesto savivaldybės valstybinė įmonė „Vytauto parkas“ perdavė, o UAB „Vytauto parkas“ priėmė įmonės turtą ir įsipareigojimus. Materialinės vertybės šiuo perdavimo-priėmimo aktu buvo perduotos pagal 1992 m. spalio 1 d. inventorizacijos aktą, kuriame įrašyta ir asfaltuota aikštelė, esanti A. Meskupo (šiuo metu – Jonavos) gatvėje. Nei privatizavimo sandoris, kuris buvo nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, nei su šiuo sandoriu susiję kiti aktai įstatyme nustatyta tvarka nėra nuginčyti ir šiuo metu yra galiojantys.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad UAB „Vytauto parkas“ pateikti dokumentai neginčijamai patvirtina nekilnojamojo daikto – asfaltuotos aikštelės įgijimą šios bendrovės nuosavybėn, 2005 m. vasario 28 d. sprendimu panaikino VĮ Registrų centro Kauno filialo 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta įregistruoti UAB „Vytauto parkas“ nuosavybės teises į ginčo aikštelę, ir įpareigojo VĮ Registrų centro Kauno filialą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti UAB „Vytauto parkas“ nuosavybės teises į 12 000 kv.m ploto asfaltuotą aikštelę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 23 d. nutartimi šį Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjusio Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimo pagrindu nuosavybė teisė į ginčo aikštelę yra įregistruota VĮ Registrų centro Kauno filiale atsakovo UAB „Vytauto parkas“ vardu.
Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 26 d. nutartyje išdėstytais išaiškinimais (t.3, b.l.132-139), kurie yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad teismas iš naujo privalo patikrinti kam nuosavybės teise priklauso ginčo aikštelė. Išnagrinėjęs bylą teismas konstatuoja, jog atsakovo UAB „Vytauto parkas“ nuosavybės teisė į ginčo aikštelę yra įregistruota teismo sprendimo pagrindu. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2005-02-28 sprendimu yra nustatyta, jog privatizavimo dokumentai yra pakankamai atsakovo nuosavybės teisei į ginčo aikštelę (duomenys neskelbtini) , Kaune, patvirtinti ir šiai daiktinei teisei nekilnojamojo turto registre įregistruoti (t.2, b.l.127-129). Pažymėtina tai, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005-06-23 nutartimi minėtas teismo sprendimas nėra pakeistas, nei vienas šio sprendimo motyvas nėra pašalintas ar pripažintas nepagrįstu, o privatizavimo sandoris pripažintas dokumentu, patvirtinančiu atsakovo nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį daiktą (t.2, b.l.130-133). Tokiu būdu, įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais jau yra nustatytas faktas, kad ginčo aikštelė nuosavybės teise priklauso atsakovui UAB „Vytauto parkas“, taip pat faktas, kad šią teisę patvirtina privatizavimo sandoris. Administracinių bylų teisenos tvarka išnagrinėtoje byloje dalyvavo tie patys asmenys: Kauno miesto savivaldybė, UAB „Vytauto parkas“ bei VĮ Registrų centro Kauno filialas. Sutinkamai su CPK 279 straipsnio 4 dalimi, šie asmenys nebeturi teisės kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Teismo sprendimo sąvoka apima ir administracinio teismo sprendimus. Priešingu atveju būtų paneigtas administracinių teismų, kaip teisminės valdžios sudėtinės dalies, legalumas, administraciniai teismai nebūtų pripažįstami teisminės valdžios dalimi, o tai prieštarautų Konstitucijos 111 straipsniui, pagal kurį specializuoti teismai yra sudėtinė teismų sistemos dalis. Teismo sprendimo res judicata galia yra bendras teisinis principas, kurio atsisakius kiltų grėsmė teisminės valdžios autoritetui ir apskritai visai teisinei sistemai. Todėl šis principas turi būti taikomas be išlygų. Teismas sprendžia, jog tokių faktų ginčijimas nagrinėjamu atveju būtų įmanomas tik pareiškus ieškinį dėl paties privatizavimo sandorio nuginčijimo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad administraciniai teismai, atsižvelgiant į šių teismų paskirtį, plačiau privatizavimo sandorio, kuriuo atsakovas grindžia savo nuosavybės teisę neanalizavo, o taip pat į kasacinio teismo nurodymus, teismas šioje byloje vertina šalių pateiktus įrodymus ir daro išvadas dėl ginčo aikštelės priklausomumo nuosavybės teise vienai ar kitai bylos šaliai.
Kaip jau minėta aukščiau, Kauno miesto LDT VK 1990 m. vasario 1 d. potvarkiu Nr. 32p Kauno miesto VK Komunalinio ūkio valdybai priklausanti asfaltuota aikštelė, buvusi prie A. Meskupo (šiuo metu – Jonavos) gatvės, kurios balansinė vertė – 126 400 rb., nuo 1990 m. vasario 15 d. buvo perduota į Vytauto kultūros ir poilsio parko balansą organizuoti ir vykdyti kilnojamų cirkų ir „Luna-parkų“ pasirodymus (t.1, b.l.120-127). Turto priėmimo-perdavimo iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos valstybinės įmonės balansą metu galiojo CK 98, 99 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1983 m. lapkričio 30 d. įsako redakcija). Pagal šias normas valstybei priklausė pagrindinės gamybos priemonės pramonėje ir valstybės įsteigtų įmonių turtas (CK 98 str.). Vadinasi, ginčo turto savininkas buvo valstybė. Disponavimo valstybiniu turtu, priskirtu prie pagrindinių priemonių (tame tarpe pastatais) tvarką reglamentavo CK 99 str. Tai blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus. Iš šių normų turinio teismas daro išvadą, kad ginčo aikštelė priklausė nuosavybės teise valstybei, o konkreti įmonė Vytauto kultūros ir poilsio parkas, o vėliau SĮ „Vytauto parkas“ valdė operatyviojo tvarkymo teise. Valstybinio turto perdavimo aktai bei jų priedai yra dokumentai, patvirtinantys konkretaus turto perdavimą konkrečiai įmonei. Priėmimo-perdavimo aktu nebuvo perduodama ir perimama nuosavybės teisė, nes turto savininku ir toliau liko valstybė.Teismas sprendžia, jog nagrinėjamos bylos esmę sudaro konstatavimas faktų, ar valstybei priklausęs turtas – asfaltuota aikštelė buvo privatizuota atsakovo, ar toliau išliko valstybės nuosavybe.
Ieškovas savo nuosavybės teisę į ginčo aikštelę grindžia 1995 m. kovo 14 d. Priėmimo – perdavimo aktu važtaraščiu, kuriuo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduoti tam tikri objektai, tame tarpe ir Jonavos gatvė, esanti Kauno mieste (t.1, b.l.8-20). Ieškovo teigimu, ginčo aikštelė buvo Jonavos gatvės priklausinys, todėl, nors ir nėra nurodyta pačiame akte, kartu su Jonavos gatve, buvo perduota Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Šio argumento teismas nelaiko pagrįstu. Minėto akto surašymo metu galiojo LR Įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr.I-713 redakcija. Šio įstatymo 3 straipsnis reglamentavo valstybės turto, priskiriamo savivaldybių nuosavybėn, sudėtį, ir būtent 3 jo dalis numatė, kad į šią sudėtį įeina vietinės reikšmės keliai ir gatvės su visais priklausančiais statiniais. Ši įstatymo norma davė išsamų ir baigtinį priklausančių statinių sąrašą, t.y. tiltai, viadukai, požeminės bei antžeminės perėjos, laiptai, atraminės sienelės, visuomeninio keleivinio transporto sustojimo vietos, paviljonai, kelių eismo reguliavimo techninės priemonės, inžinerinė įranga bei komunikacijos. Akivaizdu, kad jokios aikštelės į šį sąrašą įtrauktos nebuvo. Ieškovas savo poziciją grindžia LR Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu Nr.VIII-546, kuris buvo priimtas 1997 m. gruodžio 02 d. (įsigaliojus šiam įstatymui neteko galios jau nurodytas 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.I-713). 1997-12-02 Įstatymo Nr.VIII-546 3 straipsnio 3 dalies „a“ punktas prie gatvėms ir keliams priklausančių statinių papildomai priskyrė automobilių parkavimo ir saugojimo aikšteles. Teismas konstatuoja, kad ši materialinės teisės norma ginčo santykiams negali būti taikoma, kadangi 1995-03-14 akto – važtaraščio sudarymo metu negaliojo. CK 1.7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas bendrasis teisės principas, kad įstatymas atgaline tvarka negalioja. Šis principas reiškia, jog įstatymas neturi grįžtamosios galios, t.y. jis galioja tik ateičiai – tiems civiliniams santykiams, kurie susiklosto įsigaliojus įstatymui. Šį principą, kaip pamatinį teisinės valstybės postulatą, ne kartą patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. 1994 m. kovo 16 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodė, kad “įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį. Negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jų veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būtinų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi teisėtais. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką. Teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje galioja bendra taisyklė:įstatymas neturi grįžtamosios galios. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai “negrįžta į praeitį”, t.y. netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo”.
Pažymėtina ir tai, kad ieškovo nurodoma įstatymo norma yra taikoma tik automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelėms, tuo tarpu ginčo objektas šio statuso neturi (t.1, b.l.120). Dėl nurodytų argumentų teismas sprendžia, jog 1995-03-14 Priėmimo – perdavimo aktu - važtaraščiu ginčo aikštelė ieškovui nebuvo ir negalėjo būti perduota.
Teismas konstatuoja, jog byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, jog asfaltuota aikštelė (duomenys neskelbtini) , Kaune 1992 m. liepos 8 d. privatizavimo sandorio pagrindu buvo perduota atsakovui ir yra UAB „Vytauto parkas“ nuosavybė. Nustatyta, kad Savivaldybės įmonė „Vytauto parkas“ buvo privatizuota 1992 m. liepos 08 d. pasirašant viešo akcijų pasirašymo sutartį Nr.169 (t.1, b.l.88-91). Remiantis Viešo akcijų pasirašymo sutartimi 1992-10-29 valstybinė įmonė „Vytauto parkas“ perdavė, o UAB „Vytauto parkas“ priėmė įmonės turtą ir įsipareigojimus (t.1, b.l.94). Šiame akte yra nurodyta, jog tai buvo vykdoma pagal priedą Nr.1, taip pat pažymėta, jog materialinės vertybės patikrintos ir yra materialiai atsakingų asmenų žinioje (akto 6 punktas). Teismas nesutinka su ieškovo teiginiais, jog minėtas aktas neįrodo, jog ginčo aikštelė šiuo aktu buvo perduota atsakovui. Tuo metu galiojusio LR Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad privatizavimo objektą perkainoja (perskaičiuoja pagrindinių priemonių likutinę vertę) inventorizacijos komisijos. Byloje yra pateiktas Perskaičiuotos pagrindinių priemonių likutinės vertės apyrašas (t.1, b.l.96-102), kuriame yra įtraukta ir asfaltuota aikštelė Jonavos gatvėje (t.1., b.l.99). Byloje taip pat yra pateiktas 1992 m. spalio 01 d. SĮ „Vytauto parkas“ materialinių vertybių inventorizacijos apyrašas, kurio 66 punkte įrašyta Asfaltuota aikštelė Meskupo g. (t. 2, b.l.32). Byloje taip pat yra 1992 m. spalio 01 d. priėmimo – perdavimo aktas, iš kurio turinio matyti, jog SĮ „Vytauto parkas“ direktorius perdavė steigėjai D. G. pagrindines priemones, tame tarpe asfaltuotą aikštelę Meskupo gatvėje (t.2, b.l.36-38). Teismas sutinka su atsakovo atstovės teigimu, jog šis aktas ir yra aktas, kuris minimas1992 m. spalio 29 d. perdavimo – priėmimo akte, tik klaidingai įvardintas aktu Nr.1, o ne Nr.11 (t.1, b.l.94, akto 1 dalis). Tokią išvadą suponuoja akto surašymo data, bei faktas, kad turtą Savivaldybės įmonės „Vytauto parkas“ direktorius perduoda įmonės steigėjai D.E. G. , kuri yra įvardinta ir jau minėtame 1992-10-29 akte (t.1, b.l.94, akto 3 dalis). Tą aplinkybę, kad ginčo aikštelė buvo privatizuota pasirašant viešo akcijų pasirašymo sutartį dėl SĮ „Vytauto parkas“ privatizavimo ir šio sandorio pasėkoje perduota atsakovo nuosavybėn, patvirtina ir visa tolesnė faktinė situacija: ieškovas aikštelės niekada nevaldė, ja nesinaudojo, o vieninteliu turto valdytoju ir naudotoju buvo atsakovas T.1, b.l.129,133). Tai, kad ieškovas pripažino UAB „Vytauto parkas“ savininko teises netiesiogiai patvirtina ir Kauno miesto valdybos 1993-07-12 potvarkis Nr.870-v, kurio 2.2. punktu leista išnuomoti atsakovui žemės sklypą, ant kurio yra ginčo aikštelė, bet ne pačią aikštelę, kaip statinį (t.1, b.l.87). Teismas konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog atsakovas UAB „Vytauto parkas“ nuosavybės teisę į ginčo aikštelę įgijo privatizavimo sandorio – viešo akcijų pasirašymo sutarties pagrindu. Ieškovas neginčija turto privatizavimo sandorio, todėl jo pagrindu atlikta teisinė registracija negali būti panaikinta. Sutinkamai su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsniu nekilnojamojo turto registras yra įsteigtas nekilnojamajam turtui, nuosavybės ir kitoms daiktinėms teisėms į šį turtą, teisės jį valdyti, naudoti arba juo disponuoti apribojimams, turto savininkų prievolėms bei kitų asmenų teisėms į nekilnojamąjį turtą registruoti, valstybinei visų savininkų teisių į nekilnojamąjį turtą apsaugai užtikrinti, oficialiai informacijai apie registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą, jo savininkus, savininkų ir kitų asmenų teises į tą turtą ir tų teisių apribojimus teikti. Tai yra Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra žemės, pastatų, statinių ir kito nekilnojamojo turto teisinė registracija. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 str. 1 dalis nustato, jog visi duomenys apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą ir teises į jį pripažįstami teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi ieškovas Kauno miesto savivaldybė ginčo aikštelės registracijos duomenų įstatymo nustatyta tvarka nenuginčijo, jie laikytini teisingais ir išsamiais (t.1, b.l.42).
Dėl išdėstytų argumentų ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovui iš ieškovo priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnio 1 dalis), kurias sudaro atsakovo sumokėtos advokato atstovavimo išlaidos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose. Sprendimui įsiteisėjus panaikintinos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 straipsnio 4 dalis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo Kauno miesto savivaldybės (kodas 8876486), buveinės adresas Laisvės al. 96, Kaune 4500 (keturis tūkstančius penkis šimtus) litų advokato atstovavimo išlaidų atsakovui UAB „Vytauto parkas“, įmonės kodas 3352422, buveinės adresas Perkūno al. 4, Kaune.
Sprendimui įsiteisėjus panaikinti laikinąją apsaugos priemonę – areštą atsakovo UAB „Vytauto parkas“, įmonės kodas 3352422, buveinės adresas Perkūno al. 4, Kaune, turtui – 15000kv.m. ploto asfaltuotai aikštelei, esančiai (duomenys neskelbtini) , Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , taikytą Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nutartimi.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.