Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. (toliau – I. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant I. K. sumažintą 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmę.

I. K. taikytos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos.

Tuo pačiu nuosprendžiu UAB „Č. M.“ civilinis ieškinys buvo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. K. Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2017 m. birželio 24 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini) esančiame prekybos centre „Č. M.“ atvirai nuo lentynos pagrobė UAB „Č. M.“ priklausantį turtą – vieną 0,7 litro talpos brendžio „Alita“ butelį – 8,08 eurų vertės bei vieną 0,7 litro talpos viskio „William Peel Finest Scotch Whisky“ butelį – 8,23 eurų vertės, ir nesumokėjęs praėjo pro kasas, tuo UAB „Č. M.“ padarydamas bendrą 16,31 eurų turtinę žalą.Apeliaciniu skundu I. K. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendį, paskiriant jam galutinę 20 (dvidešimties) parų arešto bausmę, ją atliekant poilsio dienomis. Nuteistojo teigimu, savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo jis pripažino visiškai, savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą atlygino, nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto, davė išsamius ir nuoseklius parodymus, išvengti atsakomybės už savo veiksmus nesiekė, kas, apelianto įsitikinimu, rodo mažesnį jo pavojingumą bei galimybę švelninti jam paskirtą bausmę. Pasak I. K., jis neneigė savo priklausomybės narkotinėms medžiagoms, o vogti pasiryžo tik norėdamas įsigyti narkotinių medžiagų. Nors nuo savo priklausomybės nuteistasis bandė gydytis, tačiau jo pastangos buvo nesėkmingos. Šiuo metu apeliantas intensyviai ieško darbo, yra gavęs keletą darbo pasiūlymų, todėl skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės atlikimas užkirstų kelią jam įsitvirtinti darbo rinkoje bei pakirstų darbdavių pasitikėjimą nuteistuoju. Apeliaciniu skundu pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę paskirti nuteistajam arešto bausmę atlikti poilsio dienomis, tačiau to nepadarė, nors apeliantui būtina gydytis ir įsidarbinti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo I. K. gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, teigdama, kad nuteistojo apeliacinio skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti.Nuteistojo I. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai, sprendžiant I. K. apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, išsamiau nevertinami. Nagrinėjamu atveju nesutinkama tik su I. K. paskirta bausme, prašant ją sušvelninti, remiantis jo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis.Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam I. K. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad skirdamas bausmę I. K. apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos jis pripažino, padarė vieną tyčinį apysunkį baigtą nusikaltimą, praeityje buvo teistas, tame tarpe ir už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, baustas ir administracine tvarka, įvertino ir tai, kad Kauno apskrities priklausomybės ligų centre I. K. neregistruotas, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos (duomenys neskelbtini) skyriuje nesigydė ir nesilankė, gydėsi (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centre, tačiau jo atžvilgiu skirti teismo psichiatrinę ekspertizę nėra tikslinga. Visumos šių aplinkybių pagrindu, įvertinęs ir vieną I. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi dėl jo įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas I. K. skyrė vieną švelnesnių komentuojamo straipsnio sankcijoje numatytų bausmės rūšių – areštą, jo trukmę parinkdamas nepažeidžiant BK 49 straipsnyje įtvirtintų arešto skyrimo taisyklių. Juo labiau, kad apylinkės teismas nuteistojo prisipažinimą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailestį dėl jos įvykdymo pripažinęs jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, baudžiamąją bylą išnagrinėjo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, dėl ko, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, jam paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu.Šių duomenų visumoje abejonių tiek apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgta I. K. skiriant bausmę, tiek ir nuteistajam paskirtos bausmės rūšimi, teisėjų kolegijai nekyla. Aukščiau išvardinti duomenys bei nuteistojo asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti apie antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, kurios rodo, jog analizuojamu atveju I. K. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad šis teistumas I. K. nėra pirmasis. Kaip teisingai nustatyta ir skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, praeityje už įvairaus pobūdžio nusikalstamų veikų, tame tarpe ir nusikalstamų veikų nuosavybei, padarymą I. K. buvo teistas ne kartą, baustas ir administracine tvarka. Tuo tarpu sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančioje Administracinių nusižengimų registro pažymoje apie galiojančias nuobaudas užfiksuotų duomenų, dauguma nuteistojo praeityje įvykdytų administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų taip pat susiję su finansinio pobūdžio teisės pažeidimais – smulkiais svetimo turto pagrobimais, kas įvertinus dar ir tai, kad I. K. laisvėje niekur nedirbo, jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog iš nusikalstamų veikų bei administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų darymo gaunamos pajamos buvo pagrindinis nuteistojo pragyvenimo šaltinis, o tai itin neigiamai charakterizuoja I. K.. Šiame kontekste neabejotinai įvertintina ir tai, jog informacijos apie I. K. už administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų paskirtų piniginių baudų apmokėjimą, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, kas tik patvirtina, jog nuteistasis kritiškai nevertina savo neteisėtų veiksmų ir nesiekia pasitaisyti. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, jog šiuo metu jis yra gavęs keletą darbo pasiūlymų ir siekia įsidarbinti. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad jokių šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių duomenų apeliacinės instancijos teismui I. K. nepateikė, jų neįvardindamas ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, todėl švelninti nuteistajam paskirtą bausmę vien tik jokiais duomenimis nepagrįstais jo paties teiginiais, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų, per visą savo gyvenimą I. K. niekur oficialiai nedirbo (b. t. 1, b. l. 141), nors 2017 m. kovo 7 d. jis ir buvo užsiregistravęs Darbo biržoje, tačiau 2017 m. kovo 22 d. buvo fiksuojama šios registracijos pabaiga be teisės I. K. registruotis Darbo biržoje 6 (šešis) mėnesius (b. t. 1, b. l. 142), kas, įvertinus nuteistojo praeityje buvusius teistumus ir baustumus administracine tvarka, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti tinkama nuteistojo motyvacija darbui ir pasiryžimu savo tikslų laisvėje siekti tik teisėtais būdais ir priemonėmis. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą nuteistojo atžvilgiu buvo taikytos ir švelnesnio pobūdžio bausmės, (pvz. laisvės apribojimas), tačiau visais atvejais ši bausmė dėl netinkamos I. K. elgesio korekcijos, tolesnio jo neteisėto elgesio bei nuolatinių probacijos sąlygų pažeidimų, buvo keičiama griežtesne – areštu (Lietuvos informacinės teismų sistemos (LITEKO) duomenys). Šių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog nuteistasis būdamas laisvėje nepaiso jam, kaip probuojamam asmeniui, taikomų ribojimų, negeba savo tinkamo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį, pažeidinėja tiek jam, kaip probuojamam asmeniui, nustatytą tvarką, tiek ir visuomenėje priimtas bendrąsias elgesio normas, kas I. K. iš esmės charakterizuoja labiau neigiamai. Juo labiau, jog nuteistojo elgesys nebuvo pavyzdingas ir po skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo – buvo ne kartą baustas administracine tvarka, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kviečiamas į teisiamąjį posėdį neatvyko, dėl ko jo atžvilgiu buvo taikomas atvesdinimas. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste sprendžiant I. K. paskirtos bausmės teisėtumo ir proporcingumo klausimą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo 2015 m. gegužės 14 d. nuteistajam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus; priklausomybės sindromas (b. t. 1, b. l. 155). Savo priklausomybės narkotinėms ir/ar psichotropinėms medžiagoms apeliaciniu skundu neginčija ir pats I. K., nurodydamas, kad nuo savo priklausomybės jis bandė gydytis, tačiau jo pastangos buvo nesėkmingos. Ir vis tik, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos nuteistojo teiginius, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Nors bylos duomenimis nustatyta, kad paskutinį kartą pas psichiatrus I. K. lankėsi 2016 m. spalio 5 d., tačiau priklausomybės ligų centre jis neregistruotas, psichiatrijos ligoninėje nesigydė, kas leidžia pagrįstai spręsti, jog I. K. rimtai nevertina savo priklausomybės ir nesistengia pasitaisyti gydantis nuo jos, jokių pastangų siekdamas atsikratyti šios jo elgesį itin neigiamai veikiančios priklausomybės (paties I. K. teigimu, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką jis įvykdė norėdamas įsigyti narkotinių medžiagų), jis nededa, kas vėlgi labiau neigiamai charakterizuoja nuteistąjį. Šių duomenų visumoje neabejotina, jog vien tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų pats nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Ir vis tik, nors abejonių tiek apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgta I. K. skiriant bausmę, tiek ir nuteistajam paskirtos bausmės rūšimi, teisėjų kolegijai nekyla, tačiau apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino I. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte – kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad jei kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina padarytą žalą, tai yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos subjektą ir parodantį jo požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika padarytą žalą. Svarbu tai, kad kaltininkas savo noru atlygina ir pašalina žalą, atsiradusią dėl neteisėtų jo veiksmų ir šiuos veiksmus atlieka iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dienos. Akcentuotina ir tai, kad, remiantis teismų praktika, žalos atlyginimo būdai gali būti įvairūs: kaltininkas grąžina pagrobtą turtą, pinigais atlygina pagrobto turto vertę, sutaiso sugadintą daiktą ir pan. Vertinant šias aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, matyti, kad UAB „Č. M.“ ikiteisminio tyrimo metu pareiškė 16,31 eurų civilinį ieškinį (b. t. 1, b. l. 21-23), tačiau 2017 m. gruodžio 12 d. I. K. atlygino UAB „Č. M.“ padarytą 16,31 eurų turtinę žalą (b. t. 1, b. l. 29). Tokiu būdu, aplinkybė, jog I. K. savo noru ir iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos atlygino civiliniam ieškovui padarytą žalą, pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.Įvertinus šiuo nuosprendžiu pripažintą I. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei jos reikšmę, aukščiau aptartų nuteistąjį ir jo įvykdytą nusikalstamą veiką charakterizuojančių aplinkybių visumoje, apylinkės teismo nustatyta arešto trukmė mažintina iki 54 (penkiasdešimt keturių) parų. Ši bausmė, BK 64¹ straipsnio pagrindu, mažintina vienu trečdaliu, paskiriant I. K. galutinę sumažintą 36 (trisdešimt šešių) parų arešto bausmę. Nors apeliaciniu skundu prašoma pakeisti ir I. K. paskirtos arešto bausmės vykdymo tvarką, t. y. leisti nuteistajam atlikti jam paskirtą bausmę poilsio dienomis, tačiau kaip matyti iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo turinio, nagrinėjant bylą teisme nuteistasis tokio prašymo nepareiškė, todėl šis klausimas apylinkės teismo nuosprendžiu ir nebuvo sprendžiamas. Tuo tarpu remiantis BK 49 straipsnio 5 dalimi, jeigu asmeniui paskirta iki keturiasdešimt penkių parų arešto, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis. Ir vis tik šiuo atveju įvertinus nuteistojo asmenybę, atsižvelgiant į tai, kad būdamas laisvėje jis niekur nedirbo, jo paties teigimu, buvo išlaikomas tėvų, nedirba ir šiuo metu, jokių objektyvių duomenų apie jo galimą įdarbinimą apeliacinės instancijos teismui jis nepateikė, tenkinti tokį I. K. prašymą šioje proceso stadijoje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą neabejotina, kad arešto bausmės atlikimas įprasta tvarka jokių neigiamų pasekmių nuteistojo gyvenimui laisvėje nesukels, jo teisių ir interesų, priešingai nei tai iš esmės traktuojama nuteistojo apeliaciniu skundu, nepažeis. Priešingai, arešto bausmės atlikimas poilsio dienomis, neleis pasiekti bausmės tikslų, kadangi pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti ir toliau daryti nusikalstamas veikas lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.Motyvuojant šią išvadą, tuo pačiu atsakant ir į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, vis tik pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 57 straipsnio nuostatomis, areštą atliekančių nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą neabejotina, jog I. K., siekdamas gydytis nuo savo priklausomybės, tokią galimybę turės ir atlikdamas jam paskirtą arešto bausmę įprasta tvarka, todėl pakeisti jam paskirtos arešto bausmės vykdymo tvarką, t. y. leisti nuteistajam atlikti jam paskirtą bausmę poilsio dienomis, remiantis vien tik nuteistojo noru gydytis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog remiantis BVK 55 straipsnio 1 dalimi, areštą atliekantys nuteistieji turi šio Kodekso 11–15, 92, 93, 96–101, 106–110 straipsniuose nustatytas teises ir pareigas, tame tarpe ir BVK 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisę gauti medicinos pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo I. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 2 d. nuosprendį pakeisti:

- pripažinti I. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

- I. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtą arešto bausmę sumažinti iki 54 (penkiasdešimt keturių) parų. Šią bausmę, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinti vienu trečdaliu, nustatant I. K. galutinę sumažintą 36 (trisdešimt šešių) parų arešto bausmę.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis yra neskundžiamas ir įsiteisėja jo paskelbimo dieną.