- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-04
- Bylos Nr.
- 2A-68-212/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zina Mickevičiūtė (pran.), Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankauskaitė
- Atsakovas
- L. K., L. R., R. D., S. K.
- Ieškovas
- BUAB „Valgera“
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-68-212/2014
2014 m. balandžio 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių L. K. ir L. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-410-902/2013 pagal ieškovės BUAB „Valgera“ ieškinį atsakovams R. D., S. K., L. K., L. R. dėl žalos atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovo administratorius prašė iš atsakovų solidariai priteisti 89 342,28 Lt žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad dėl bankroto bylos iškėlimo nė vienas iš dirbusių bendrovės vadovų, taip pat ir akcininkas, nesikreipė, todėl buvo padaryta žala kreditoriams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė solidariai iš atsakovų 89 342,28 Lt žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 89 342,28 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012-11-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – ieškovo naudai. Priteisė iš kiekvieno atsakovo po 150 Lt teisinei pagalbai atlyginti ieškovo naudai ir po 703,50 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas 2012-06-05 nutartimi pagal ieškovo VSDFV Panevėžio skyriaus ieškinį UAB ,,Valgera“ pripažino nemokia ir jai iškėlė bankroto bylą. Nutartimi teismas konstatavo, jog bendrovė nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų, skola sudaro 125 584 Lt, o turto apskaityta tik už 3 857 Lt, materialus turtas sudaro 1 867 Lt, 2010 metų balansas patvirtino, kad įmonė yra nemoki. 2012-09-03 teismo nutartimi buvo patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 49 081,45 Lt sumai. 2013-02-05 teismo nutartimi papildomai buvo patvirtintas darbuotojų kreditorinis reikalavimas 40 260,83 Lt, iš viso kreditorinis reikalavimas sudaro 89 342,28 Lt. 2012-09-04 Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvusiam ieškovės direktoriui S. K. skirta 350 Lt bauda dėl to, kad neperduotas administratoriui turtas ir bendrovės dokumentai. Įmonė atsiskaityti su kreditoriais neturi galimybių. Ieškovės steigėju ir akcininku buvo atsakovas R. D.. Ieškovo administracijos vadovais buvo L. R. laikotarpiu nuo 2009-10-07 iki 2010-04-20; L. K. - nuo 2010-04-15 iki 2010-08-16 ir S. K. nuo 2010-08-23 iki 2012-06-20. Dėl bankroto bylos iškėlimo nė vienas iš dirbusių bendrovės vadovų, taip pat ir akcininkas, nesikreipė.
UAB ,,Valgera“ 2009-12-31 turėjo turto už 8 221 Lt, nuosavas kapitalas sudarė su ženklu „-„ 14 673 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 22 894 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos skolos - 22 894 Lt, bendrovė per metus patyrė 24 673 Lt nuostolį. Tai rodo, kad atsakovė L. K., žinodama įmonės padėtį privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat imtis priemonių atstatyti įmonės mokumą, tačiau savo pareigų ji tinkamai neatliko. 2010-11-30 ieškovė turėjo turto už 3 857 Lt, nuosavas kapitalas sudarė su ženklu „-„ 121 727 Lt , mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 125 584 Lt, tame tarpe per vienerius metus mokėtinos skolos - 125 584 Lt. Bendrovė per paminėtą laikotarpį patyrė 107 054 Lt nuostolį, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas S. K., žinodamas įmonės prastą finansinę padėtį, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, imtis priemonių atstatyti įmonės mokumą, tačiau tokių savo pareigų neatliko. Taip pat savo pareigų tinkamai neatliko ir akcininkas R. D., kuris taip pat žinojo įmonės sunkią finansinę padėtį. Šiuo metu į kreditorių sąrašą yra įtraukta asmenų, kurių bendra reikalavimų suma įmonei yra 89 342,28 Lt. Šiai sumai buvo padaryta žala kreditoriams. Atsakovų solidarioji prievolė yra preziumuojama, nes padaryta bendrais veiksmais žala kreditoriams. Visi atsakovai R. D., S. K., L. K., L. R. nevykdė savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neįmanoma nustatyti, kiek kiekvienas iš administracijos vadovų yra kaltas dėl žalos kreditoriams padarymo, todėl žalos atlyginimą priteisė solidariai iš visų atsakovų. L. R. vykdant administracijos vadovės pareigas pradelsti įsiskolinimai išaugo nuo 22 903,87 Lt iki 51 644,24 Lt, L. K. vykdant administracijos vadovės pareigas pradelsti įsiskolinimai nuo 51 644,24 Lt išaugo iki 100 617,15 Lt, S. K. vykdant administracijos vadovo pareigas pradelsti įsiskolinimai nuo 100 617,15 Lt išaugo iki 125 514,67 Lt.
Atsakovė L. K. yra atsakinga kartu su kitais įmonės vadovais ir akcininku už įmonės kreditoriams padarytą žalą. Teismas nurodė, kad jau L. K. vadovavimo UAB ,,Valgera“ pradžioje įmonė buvo nemoki, todėl pagrindinis jos, kaip įmonės vadovės, uždavinys turėjo būti būtent ne vien sutarčių vykdymas, bet ir įmonės mokumo padidinimas, t.y. pastangos sumažinti įmonės įsiskolinimus kreditoriams, tačiau šio uždavinio ji tinkamai neatliko, ji plėtė įmonės veiklą, įmonė pradėjo dirbti ir naktį, papildomai priėmė naujų darbuotojų, nors matė, kad anksčiau priimtiems darbuotojams vėlavo atlyginimai (buvo pradelstų mokėjimų), taip pat visiškai nepateisinamas jos uždelsimas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Taip pat teismas nesutiko su atsakovu R. D., kad jis nėra atsakingas už įmonės kreditoriams padarytą žalą, nes jis buvo tik formalus įmonės akcininkas. Kadangi jis pasirašinėjo įmonės dokumentus, todėl teismas darė išvadą, jog jis faktiškai ir dalyvavo įmonės valdyme. Atsakovai atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. 2009-12-31 įmonės nuosavas kapitalas buvo su ženklu „minus", turėjo ženklius nuostolius, mokėtinos sumos sudarė didesnę dalį negu turimas turtas, bendrovė privalėjo arba padengti skolas papildomais akcininkų įnašais, arba kreiptis į teismą dėl bendrovės likvidavimo. Šios įstatymų nustatytos pareigos atsakovai neatliko.
UAB ,,Valgera“ buvo įsteigta 2009 m., jos įstatyminis kapitalas sudarė 10 000 Lt. 2009-12-31 bendrovė turėjo turto už 8 221 Lt, nuosavas kapitalas sudarė minus 14 673 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 22 894 Lt. Nuo įsteigimo iki metų pabaigos įmonė patytė 24 672 Lt nuostolį. Tuo laikotarpiu įmonės vadovė buvo L. R., kuri administracijos vadovo pareigas ėjo nuo 2009-10-07. Pradėjus 2009-10-07 dirbti L. R. įmonė turėjo įsiskolinimų VSDFV už darbuotojams išmokėtą atlyginimą – 3 853,18 Lt, VMI - 1496 Lt pajamų mokesčio. 2010-04-20 įsiskolinimas buvo VSDFV – 3 506,64 Lt, VMI – 3 020,34 Lt, darbo užmokesčio - 17 965,12 Lt, tiekėjams – 27 152,14 Lt. Iš viso įmonė buvo įsiskolinusi 51 644,24 Lt sumai. Tokiu būdu, atsakovė L. R. privalėjo pranešti akcininkams, kad įmonė nemoki, negali atsiskaityti su kreditoriais, negali vykdyti įsipareigojimų, nemoka darbo užmokesčio, buvo būtina kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. L. R. įmonės valdymo metu, UAB ,,Valgera“ dėl per didelių prisiimtų įsipareigojimų, ,,pradėjo grimzti į skolas“, t. y. susidarė įmonės įsiskolinimas, kuris bėgant laikui, ženkliai didėjo ir tokiu būdu įmonę vedė prie bankroto. Teismui nepateikta duomenų, kad L. R. ėmėsi kokių nors veiksmų, kad akcininkai būtų informuoti apie susidariusią bendrovės situaciją, kad įmonė nemoki. Atsakovė 2010-01-01 turėjo žinoti ir žinojo, kad įmonė nemoki, metiniai rezultatai su minuso ženklu ir matyti kad įmonė nebegali vykdyti savo veiklos. L. K. vadovavimo laikotarpiu nuo 2010-04-20 iki 2010-08-23, bendra įmonės skola išaugo nuo 51 644,24 Lt iki 100 617,15 Lt, bendrovės turto nebuvo. Vadovaujant L. K. buvo patvirtintas pirmasis įmonės balansas, akcininkai buvo informuoti apie įmonės būklę. Akcininkai norėdami tęsti veiklą, turėjo padengti nuostolius akcininkų įnašais. Tai padaryta nebuvo, todėl turėjo būti svarstomas klausimas dėl įmonės likvidavimo. Nuo 2010-04-30 įmonės vadovai ir akcininkai nevykdė privalomų įstatymo numatytų elgesio taisyklių ir jų nevykdymas privedė, kad įmonės įsiskolinimai didėjo, buvo aišku, kad įmonė su kreditoriais neatsiskaitys. Toks akcininkų ir administracijos vadovų elgesys pagal civilinę teisę laikytinas nesąžiningu. Ieškovas įrodė atsakovų kaltę, priežastinis ryšys yra tiesioginis, įmonė neatsiskaitė su kreditoriais ir negalės su jais atsiskaityti.
Teismas nesutiko taikyti ieškinio senatį atsakovės L. R. atžvilgiu, nes tik 2013-02-05 Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo patvirtintas galutinis 89 342,28 Lt kreditorinis reikalavimas ir kartu tik tada tapo žinoma, kokia dėl įmonės netinkamo valdymo/jai vadovavimo jos kreditoriams buvo padaryta turtinė žala.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė L. K. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-10-14 sprendimą dalyje, kurioje ji yra pripažinta solidaria skolininke dėl 89 342,28 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų, dėl 150 Lt teisinės pagalbos atlyginimo ir 703,50 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš jos panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį toje dalyje atmesti. Nurodo, kad ji kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau teismas pareiškimą paliko nenagrinėtą. Į šiuos įrodymus teismas neatsižvelgė, jų tinkamai nevertino ir priėmė jos atžvilgiu neteisėtą sprendimą. Ji pradėjo dirbti nuo 2010-04-20 ir būdama direktorė, turėjo pasirašyti balansą, tačiau negali būti atsakinga už skolas, kurios susidarė iki jai pradedant dirbti. Ji bandė gelbėti įmonę nuo skolų, tačiau nepavykus tai padaryti, siuntė akcininkui pranešimą dėl neeilinio akcininkų susirinkimo, tačiau šis neatvyko, o 2010-08-30 Panevėžio apygardos teismas nutartimi atsisakė priimti apeliantės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apie tai, kad 2010-08-17 ji buvo atleista iš darbo, sužinojo tik iš teismo nutarties. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės akcininkas atsakovas R. D. žinojo apie įmonės padėtį, todėl jis turėjo padengti nuostolius įnašais arba likviduoti bendrovę, tačiau to nepadarė. Mano, kad ji savo pareigas atliko tinkamai, nepažeisdama įstatymų numatytų reikalavimų, tačiau dėl atleidimo iš darbo, negalėjo jų užbaigti, todėl negali atsakyti už žalą padarytą kitų asmenų veiksmais. Pirmosios instancijos teismas net nebandė nustatyti nuo kada įmonei buvo padaryta žala; visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir priteisė visas skolas, susidariusias ieškovo kreditoriams, nuo pirmos įmonės veiklos dienos. Teismas neatsakė į keliamą klausimą – kokia yra konkreti data, kada ji privalėjo pateikti prašymą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, dauguma įmonių pačioje pradžioje patiria nuostolių. Nustatant žalos dydį turi būti vertinama ne išaugusi skolos apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo, šio klausimo iš viso nesprendė. Nesutinka su teismo motyvais, jog ji nedėjo pastangų dėl įmonės mokumo didinimo. Apeliantė bandė taisyti įmonės sunkią finansinę padėtį, tačiau jai nepavyko, todėl ir buvo kreiptasi į akcininką, o vėliau ir į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas netinkamai taikė įstatymą, nurodydamas, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama. Apeliantė jokių veiksmų su kitais atsakovais nėra dariusi, akcininko nėra mačiusi, todėl ieškovo padaryta žala galėjo būti padalinta, negali būti taikoma solidarioji atsakomybė. Be to, bendrovėje ji dirbo tik 4 mėnesius, ji negali atsakyti už skolas, kurios susidarė iki jai pradedant dirbti ir po to. Jei ji būtų buvusi neatleista iš darbo, įmonei jau 2010 m. būtų iškelta bankroto byla. Mano, kad ieškovas neįrodė apeliantės atsakomybės, nes ji nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, tarp jos veiksmų ir atsiradusių nuostolių nėra priežastinio ryšio, neįrodytas apeliantės padarytas žalos dydis. Teismas netinkamai taikė ĮBĮ 8 str. 4 d., CK 6.6 str., pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl sprendimas naikintinas.
Apeliaciniu skundu atsakovė L. R. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-10-14 sprendimą dalyje dėl ieškinio tenkinimo jos atžvilgiu pakeisti: ieškinio dalyje dėl žalos atlyginimo iš L. R. netenkinti ir priteisti iš ieškovo visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ji įmonėje dirbo nuo 2009-10-19 iki 2010-04-07. 2009 metų pabaigoje įmonė turėjo 22 894 Lt per vienerius metus mokėtinų (ne pradelstų) sumų ir įsipareigojimų. Todėl nebuvo pagrindo manyti, jog įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais. Be to, įmonė buvo įsteigta 2009-10-07, o realiai pradėjo vykdyti veiklą tik gruodžio mėnesį, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog ji turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Versle priimta toleruoti įmonės veiklos pradžioje mažesnį pelningumą arba net nuostolius, todėl tikėjosi, jog 2010 m. vasaros sezonui įmonei pavyks įsivažiuoti, padidinti įmonės apyvartas. Jei ji nebūtų buvusi atleista iš darbo, tai būtų pavykę pasiekti įmonės veiklos pelningumą ir būtų atsiskaičiusi su visais kreditoriais. Ji negali būti atsakinga už įmonės veiklą ir aplinkybes, kurios buvo iki atėjimo į darbą bei po jos atleidimo. Ji vystė įmonės veiklą, didino apyvartą ir siekė užtikrinti bei vėliau atstatyti įmonės mokumą. Jos veiksmai tęsiant įmonės veiklą buvo pakankamai rūpestingi, apdairūs, sąžiningi, kvalifikuoti, pagrįsti natūralia ūkine/finansine rizika, atitiko protingo vadovo standartą bei teisės aktus ir buvo pakankamai pagrindo tikėti, kad įmonei bus galima padengti įsiskolinimus bei užtikrinti kreditorių interesus. Iki pat sprendimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo pagrindo vertinti, jog įmonė yra nemoki ir negali ar negalės atsiskaityti su kreditoriais. Be to, ji negalėjo numatyti ekonominės krizės ir tam užkirsti kelią. Ieškovė nepagrindė ieškinio, nes nepateikė įrodymų iš ko sudarė skolų suvestinę, t.y. nepateikė buhalterinius dokumentus, įrodančius, jog jos vadovavimo metu įmonė iš tiesų turėjo pradelstus įsiskolinimus. Ieškovo pateikta „Skolų suvestinė“ gali būti tik rašytiniu paaiškinimu, kuriame ieškovas dėsto savo poziciją, tačiau negali būti rašytiniu įrodymu, kuris pagrįstų įsiskolinimų būvimą. Be to, įsiskolinimas VSDFV Panevėžio skyriui atsirado tik 2010 m. 2 ketvirtį; VMI pradelstas įsiskolinimas – 2010-02-28, kuris vėliau buvo padengtas, o po to įsiskolinimas atsirado 2013-05-31; pradelstas įsiskolinimas kreditoriams įmonės veiklos pradžioje negalėjo būti, nes nebuvo dar paskirto vadovo ir įmonė negalėjo sudaryti sutarčių, todėl teismas visiškai nepagrįstai nustatė, kad pradelstas įsiskolinimas buvo jau pirmą įmonės įsteigimo dieną. Mano, kad įmonė didžiąja dalimi vykdė savo įsipareigojimus, tik dalį iš jų pavėluotai. Jos veiksmai laikotarpyje nuo 2009-10-07 iki 2010-04-20 neprieštarauja bendrovės veiklos interesams, nepažeidžia kreditorių teisių, todėl teismo padaryta priešinga išvada pripažintina nepagrįsta. Ieškovas neįrodė, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, taip pat neįrodė, jog įmonei ar kreditoriams buvo padaryta žala dėl jos neteisėtų/kaltų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę, nes šiuo atveju gali būti taikoma tik subsidiarioji atsakomybė, todėl vertindamas kiekvieno atsakovo galimą civilinę atsakomybę, teismas turi atsižvelgti į kiekvieno atsakovo galimos kaltės formą, laipsnį, vaidmenį dėl žalos padarymo/nepadarymo, į kiekvienam suteiktų įgaliojimų ribas, darbo laikotarpį, konkrečias bylos aplinkybes. Nesutinka su teismo argumentu, jog nėra praleistas ieškinio senaties terminas. Mano, jog šioje byloje turi būti taikomas sutrumpintas trijų metų senaties terminas, kuris prasidėjo 2010-04-20. Ieškovas apeliantės atžvilgiu reikalavimą pareiškė tik 2013-04-22, todėl praleido ieškinio senaties terminą ir prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas prašo juos atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. mano, kad apeliančių argumentais nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą. Tokie veiksmai, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Todėl įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ir fundamentaliųjų pareigų pažeidimu, o ne vien tik aplinkybe, jog įmonė negali padengti skolos kreditoriams. Abi apeliantės buvo įmonės vadovės ir turėjo žinoti apie įmonės padėtį. Apeliantė L. K. privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, imtis priemonių, kad atstatyti įmonės mokumą, tačiau to nepadarė. Atsakovų solidarioji prievolė yra preziumuojama, nes padaryta bendrais veiksmais žala kreditoriams. Visi atsakovai nevykdė savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neįmanoma nustatyti kiek kiekvienas iš administracijos vadovų yra kaltas dėl žalos kreditoriams padarymo, todėl žalos atlyginimas priteistinas solidariai iš visų atsakovų.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė L. R. prašo L. K. apeliacinį skundą tenkinti, nes jis pagrįstas. Sutinka su skunde nurodytais motyvais, kurie yra analogiški jos apeliacinio skundo motyvams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl įprastos ir versle suprantamos ir toleruotinos protingos verslo rizikos buvimo. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, neteisingai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė L. K. prašo tenkinti L. R. apeliacinį skundą, nes jis yra pagrįstas, o jame išdėstyti argumentai teisingi ir pagrįsti teisės normomis bei suformuota teismų praktika.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo S. K. advokatas M. Š. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-10-14 sprendimą panaikinti. Nurodo, kad iš dalies nesutinka su atsakovės L. K. apeliaciniu skundu. Mano, kad jos argumentai dėl atsakovo R. D. yra nepagrįsti, nes jis buvo tik formalus akcininkas ir nežinojo kas vyksta įmonės viduje, negavo jokių dividendų, įmonės veikloje nedalyvavo ir nežinojo jos finansinės padėties. Be to, R. D. gyvena užsienyje, yra deklaravęs savo išvykimą iš Lietuvos, o atsakovės L. K. siųstuose pranešimuose akcininkui nėra nurodytas joks adresas, todėl R. D. jokiais būdais negalėjo žinoti apie įmonės veiklą. Apeliantės L. K. argumentai, kad atsakovas R. D. žinojo apie įmonės sunkią padėtį, nevykdė įstatyme numatytų pareigų, klaidina teismą. Teismas, priteisdamas žalą iš R. D. solidariai kartu su kitais atsakovais, priėmė neteisingą sprendimą, neįvertinęs byloje visų įrodymų. Šioje byloje neaišku kaip bankroto administratorius ir teismas nustatė S. K. ir kitų atsakovų padarytos žalos dydį ir kuo konkrečiai ta žala kiekvienam atsakovui pasireiškia. Atsakovas S. K. nuo 2010-08-23 tapęs šios bendrovės direktoriumi, realiai jokios veiklos nevykdė, kaip ir pati bendrovė. Ieškovo pateikta skolų suvestinė yra visiškai nepagrįsta, nes bendrovėje nedirbant darbuotojams darbo užmokesčio mokėtina suma jiems išaugo nuo 27 560,49 Lt iki 42 827,40 Lt. Nesuprantama, kaip atsakovas S. K. veiklos nevykdančioje įmonėje galėjo padaryti žalos ir padidinti dar iki jam pradedant eiti direktoriaus pareigas buvusias skolas. Teismas neišsiaiškino visų ieškinio aplinkybių, VSDFV skolos susidarymą, kuri susidarė dar iki atsakovui S. K. pradedant eiti vadovo pareigas. Mano, kad teismas tinkamai neįvertino įrodymų ir neišsiaiškino padarytos žalos dydžio.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo R. D. advokatas M. Š. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-10-14 sprendimą panaikinti. Sutinka su atsakovės L. R. apeliaciniu skundu. Mano, kad teismas nepagrįstai laikė ieškovo pateiktą skolų suvestinę įrodymu, nes visiškai neaišku koks yra S. K. žalos dydis, kaip jis susidarė, jei skolos atsirado iki jam pradedant dirbti, o jam tapus direktoriumi, įmonė veiklos nevykdė. Ieškovas visiškai nepagrindė žalos dydžio, nes nėra aišku kaip veiklos nevykdanti įmonė gali įsiskolinti 13 858,73 Lt įmokų ir 750,04 Lt delspinigių VSDFV nuo 2010-05-16 iki 2011-01-01. Mano, kad atsakovas S. K. negalėjo padidinti žalos, nes įmonė ir veiklos nevykdė. Sutinka su apeliantės L. R. argumentais, kad ieškovas neįrodė žalos dydžio ir neturėjo būti taikoma solidarioji atsakomybė. Be to, R. D. buvo tik formalus akcininkas, negyvenantis Lietuvoje ir nieko nežinojęs apie įmonės veiklą, todėl jo veiksmuose negali atsirasti kaltė, nes visus veiksmus susijusius su įmonę turėjo atlikti jos vadovas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino įrodymų ir neišsiaiškino tikslios žalos dydžio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų.
Byloje sprendžiamas įmonės vadovų ir akcininko civilinės atsakomybės klausimas, kai jie laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jų vadovaujamai įmonei.
Apeliantės L. R. ir L. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, argumentuodamos neteisingu faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei teisės normų aiškinimu ir taikymu, nes įmonei pradėjus veiklą pradelstų įsipareigojimų kreditoriams nebuvo, todėl vadovė L. R. neturėjo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Apeliantė L. K. inicijavo bankroto bylos iškėlimą, tačiau jos pareiškimas nebuvo priimtas, nes tuo pat metu ji buvo atleista iš darbo.
Teisėjų kolegija pritaria apeliančių argumentams.
Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Valgera“ įregistruota 2009-10-07, atsakovas R. D. buvo vienintelis bendrovės akcininkas. Bendrovei nuo 2009-10-07 iki 2010-04-07 vadovavo L. R., o nuo 2010-04-15 iki 2010-08-16 - L. K.. Atsakovas S. K. direktoriumi buvo nuo 2010-08-17 iki 2012-06-20 (t. 1, b. l. 13-14). Panevėžio apygardos teismas 2012-06-05 nutartimi UAB „Valgera“ iškėlė bankroto bylą ir įmonės bankroto administratoriumi paskyrė L. P.. Kreditorių 89 342,28 Lt finansiniai reikalavimai patvirtinti Panevėžio apygardos teismo 2012-09-03 ir 2013-02-05 nutartimis (t. 1, b. l. 6-8, 82). Ieškovo nuomone, įmonė jau nuo 2010 metų buvo nemoki ir atsakovai turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.
Įstatymas reglamentuoja, kad įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t.y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai(ĮBĮ 8 str. 1 d.). Įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įstatymas kalba apie aplinkybių visumą: 1) įsipareigojimų nevykdymas, pasireiškiantis skolų nemokėjimu arba iš anksto apmokėtų darbų neatlikimu; 2) pradelstų įmonės įsipareigojimų santykį su įmonės turtu, o ne per vienerius metus mokėtinų sumų santykį su turtu (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Analizuojant teismų praktiką bylose dėl žalos atlyginimo, kai ieškinys grindžiamas būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu, pažymėtina, jog žala šiuo pagrindu priteisiama tokiais atvejais, kai įmonė pakankamai ilgą laiką nevykdo įprastos ūkinės - komercinės veiklos, tačiau prisiima naujus įsipareigojimus, dėl to didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su esamais kreditoriais arba atsiranda naujų kreditorių, su kuriais taip pat nėra galimybės atsiskaityti. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos kreditoriams, o jo fiduciarinių pareigų pažeidimu.
Dėl L. R. apeliacinio skundo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad akcininkas R. D. sudarė darbo sutartį su L. R. ir nuo 2009-10-19 paskyrė ją direktore. Nuo 2009-11-05 įmonė turėjo licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais (t. 1, b. l. 13-14, t. 2, b. l. 57). Darbo sutartis su L. R. nutraukta 2010-04-07 pagal DK 127 str. 1 d. (t. 2, b. l. 66-67). Iš 2009 metų balanso (sudarytas 2010-04-22) matyti, kad įmonė 2009 metais, t. y. steigimo metais, turėjo 8 221 Lt vertės turto; per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 22 894 Lt (t. 1, b. l. 9). Balanso duomenimis įmonės per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų suma viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, tačiau minėta, kad įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turto verte. Ieškovas, siekdamas įrodyti, kad atsakovė L. R. jau 2010 metų pradžioje turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, turėjo įrodyti, kad 2010 metų pradžioje pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės. Duomenų, kad UAB „Valgera“ 2010-01-01 turėjo pradelstų įsipareigojimų ir kad jie patvirtina įmonės nemokumą ieškovas nepateikė (CPK 178 str.). Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad skola VSDFV Panevėžio skyriui atsirado tik 2010 m. II ketvirtį, t. y. 2010-05-16 UAB „Valgera“ biudžetui buvo skolinga 4 791,47 Lt už 2010 m. balandžio mėnesį (t. 1, b. l. 15). Panevėžio apskrities VMI nurodė, kad UAB „Valgera“ 2010-04-30 mokesčių skolos neturėjo (t. 2, b. l. 95). Kaip minėta, įmonė įregistruota tik 2009-10-07, realiai veiklą pradėjo 2009 m. lapkričio mėnesį, t. y. tik gavus licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais, ką patvirtina ir sudarytos darbo sutartys (t. 2, b. l. 68-79). Šios aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad 2009 metų pabaigoje ar 2010 metų pradžioje UAB „Valgera“ buvo nemoki. Kaip žinia, įmonės veikla nuo pat jos įsteigimo, dažniausiai nebūna pelninga, apeliantė L. R. jau 2010-04-07 buvo atleista iš direktorės pareigų, todėl ji neturėjo pagrindo konstatuoti, kad įmonė yra nemoki ir inicijuoti bankroto bylos iškėlimą 2010 metais.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad jos atžvilgiu ieškovas praleido ieškinio senatį, kuri jos manymu yra 3 metai.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d. ir 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principo įgyvendinimu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-15 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-265/2009).
Nagrinėjamoje byloje apeliantės prašymą taikyti ieškinio senatį teismas atmetė pripažinęs, kad terminas nėra praleistas, nes administratoriui apie įmonės kreditoriams padarytą žalą dėl netinkamo vadovavimo, tapo žinoma tik 2013-02-05 patvirtinus kreditorių 89 342,28 Lt finansinius reikalavimus.
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos pareiškia ieškinius dėl įmonės veiklos tikslams priešingų sandorių, įstatymo leidėjui laikant, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Kaip minėta, UAB „Valgera“ bankroto byla iškelta 2012-06-05 nutartimi, todėl ieškovui senaties terminas prasidėjo tik perėmus įmonės dokumentus. Senaties termino pradžios eiga nesietina su apeliantės L. R. pareigų pasibaigimu, todėl šis skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Dėl L. K. apeliacinio skundo.
Byloje nustatyta, kad atsakovė L. K. UAB „Valgera“ direktore paskirta 2010-04-15, o atleista 2010-08-16. Iš atsakovės L. K. pateiktų dokumentų matyti, kad ji tinkamai įvertino įmonės finansinę padėtį ir 2010-07-15 raštu informavo akcininką R. D., kad 2010-07-20 šaukiamas neeilinis akcininkų susirinkimas, kurio dienotvarkėje – bendrovės įsiskolinimas E. K.. Vėlesniu 2010-08-12 pranešimu informavo akcininką, kad įmonės veikla nutraukiama nuo 2010-08-13, o 2010-08-19 Panevėžio apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Panevėžio apygardos teismas 2010-08-30 nutartimi atsisakė priimti L. K. pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Valgera“ iškėlimo motyvuodamas tuo, kad nuo 2010-08-17 L. K. nėra UAB „Valgera“ direktorė (t. 1, b. l. 67-70). Aplinkybę, kad įmonė nuo 2010-08-13 nutraukė veiklą patvirtino ir atsakovas S. K., taip pat pripažindamas, kad tapęs UAB „Valgera“ direktoriumi jokios veiklos nebevykdė ir bankroto bylos iškėlimo neinicijavo (t. 1, b. l. 177-184).
Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė.
Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė L. K., kaip įmonės vadovė tinkamai atliko savo pareigą ir 2010-08-19 ji kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Valgera“. Ta aplinkybė, kad Panevėžio apygardos teismas 2010-08-30 nutartimi atsisakė priimti jos pareiškimą, nes ji jau buvo atleista iš pareigų, nesuteikia pagrindo išvadai, kad dėl atsakovės L. K. neteisėtų veiksmų padaryta žala ir tuo labiau, kad tarp jos neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad apeliantė L. K. žinojo apie jos atleidimą iš direktorės pareigų, todėl tikėtina, jog apie atleidimą iš darbo ji sužinojo tik iš Panevėžio apygardos teismo 2010-08-30 nutarties.
Įmonės vadovu nuo 2010-08-17 tapo atsakovas S. K.. Iš jo procesinių dokumentų bei paaiškinimų akivaizdu, kad tikrasis įmonės savininkas buvo S. K.. Jis patvirtino, kad pats organizavo visą įmonės veiklą, pats skyrė ir atleido direktorius, pats dėl visko tardavosi, o R. D. buvo formalus akcininkas ir tik pasirašydavo dokumentus, kuriuos jam paduodavo (t. 1, b. l. 49, 180-181, t. 2, b. l. 40, 182). Iš šių atsakovo S. K. pripažintų ir patvirtintų faktinių aplinkybių daroma išvada, kad jam gerai buvo žinoma apie įmonės sunkią turtinę padėtį, skolas, apie L. K. rašytus pranešimus akcininkui, apie įmonės veiklos nutraukimą ir kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tikėtina, kad būtent dėl pateikto teismui pareiškimo iškelti UAB „Valgera“ bankroto bylą, L. K. buvo atleista iš pareigų. Tuo tarpu pats S. K. jokių veiksmų nesiėmė, skolų nemažino, bankroto bylos įmonei nekėlė ir leido esamoms skoloms dar labiau didėti, nes visi kreditoriai skaičiavo delspinigius už pradelstus mokėjimus.
Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškinį atsakovių L. R. ir L. K. atžvilgiu. Neįrodžius ir nesant šių atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinys jų atžvilgiu nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovams R. D. ir S. K. išlieka solidari pareiga atlyginti Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu priteistą 89 342,28 Lt žalą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes jie teismo sprendimo neskundė.
Patenkinus L. R. ir L. K. apeliacinius skundus ir pakeitus Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą iš naujo perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 963 straipsnis). Ieškovo turėtos advokato pagalbos išlaidos (600 Lt, t. 1, b. l. 17), žyminis mokestis, kuris sudaro 2 680,26 Lt (89 342,28 Lt x 3%) ir 160 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistini valstybei iš atsakovų S. K. ir R. D. lygiomis dalimis. Pirmosios instancijos teisme atsakovės L. R. bylinėjimosi išlaidos sudaro 3 000 Lt (t. 2, b. l. 28), o L. K. – 1 550 Lt (t. 2, b. l. 175-179). Atsakovės L. K. bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 500 Lt (t. 3, b. l. 9). Šios atsakovių bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo administravimui skirtų lėšų (CPK 79, 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo dalį dėl priteistos žalos atlyginimo iš atsakovių L. K. ir L. R. pakeisti ir bankrutavusios UAB „Valgera“ ieškinį dėl žalos atlyginimo L. K. ir L. R. atžvilgiu atmesti.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 300 Lt (tris šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų UAB ,,Valgera“, JAK 302444619; po 1 340,13 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt litų 13 centų) žyminio mokesčio ir po 80 Lt (aštuoniasdešimt litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Priteisti iš bankrutavusios UAB „Valgera“, JAK 302444619 administravimui skirtų lėšų L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme ir L. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 050 Lt (du tūkstančius penkiasdešimt litų) advokato pagalbos išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.