Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Eglė Kriaučiūnienė, sekretoriaujant Mildai Laukytei, dalyvaujant ieškovui S. K., ieškovo atstovui advokato padėjėjui Nerijui Žvingilai, atsakovų R. V. P. ir K. P. atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovams R. V. P. ir K. P. dėl skolos priteisimoc ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas

Byloje nustatyta, kad 2004-04-04 ieškovas S. K. ir atsakovai R. V. P. ir K. P. sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovams paskolino po 5 000 Lt (viso 10 000 Lt). Paskolą grąžinti įsipareigojo iki 2004-05-18 bei numatė netesybas po 5 Lt už kiekvieną pradelstą dieną (b.l.107). 2004-08-27 paskolos sutartimi ieškovas atsakovams suteikė paskolą kiekvienam po 30 000 Lt (viso 60 000 Lt). Paskolą atsakovai įsipareigojo grąžinti iki 2004-12-27 (b.l.108-110).

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CPK 6.871 str. 1 d.). Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (CPK 6.872 str. 1 d.). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 str. 1 d.).

Šalys 2004-04-04 ir 2004-08-27 sudarytų paskolų sutarčių neginčija. Atsakovai sutinka su tuo, kad minėtų paskolų sutarčių pagrindu iš ieškovo gavo 70 000,00 Lt, tačiau nesutinka, jog šios sumos nėra grąžinę.

Civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.).

Atsakovai savo atsikirtimus į ieškinį įrodinėjo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame pateikta darytų telefonu ir diktofonu trijų pokalbių įrašai (2011-03-31, 2011-11-02 ir trečias įrašas be datos) bei liudytojos P. K. parodymais. Atsakovas R. V. P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad skola ieškovui yra grąžinta pilnai. Nuo 2000 metų atsakovas ieškovui yra grąžinęs apie 168 000 – 170 000 litų, tiksliai pasakyti negali. Nuo 2004 metų gegužės mėnesio iki 2008 metų gegužės mėnesio kas mėnesį mokėdavo po 1760 Lt ir 2007-2008 metais buvo pilnai su juo atsiskaitęs, t. y. sumokėjęs jam sumą lygią suteiktai paskolai, tačiau vis dar mokėjo nuo 2008 metų birželio iki 2012 metų po 1320 Lt, nes ieškovas yra savo lėšomis prisidėjęs prie bendro verslo, kurios taip pat ieškovui buvo grąžintos. Ieškovui pasakius, kad atsakovas baigia verslą, ieškovas pradėjo aršiai iš atsakovo reikalauti pinigų ir tada atsakovas padarė slaptus įrašus. Pinigus ieškovui mokėdavo kas mėnesį aukščiau nurodytomis sumomis, tai buvo ir palūkanos ir skola. Pinigus veždavo tai pačiam atsakovui, tai jo žmonai, motinai. Raštelio, kad dalimis grąžina skolą neprašydavo, pasitikėjo ieškovu. Paskolos sutarčių reikalavo iš ieškovo jau nuo 2007-2008 metų, bet jis vis išsisukinėjo. K. P. patvirtino sutuoktinio parodymus, nurodydama, kad dažnai pinigus veždavo ieškovui ir ji, kartais pinigus perduodavo ieškovo žmonai ar motinai. Tai atsakovų teigimu įrodo, kad paskolos yra pilnai grąžintos.

Ieškovas, atsikirsdamas į atsakovo motyvus, neigia jog paskola jam buvo grąžinta, nurodo, kad kažkiek palūkanų gal ir gavo iš atsakovų, tačiau jai ir gavo, tai labai nedaug, galėjo būti pora šimtų litų, bet ne daugiau kaip 1 000 litų. Palūkanų iš atsakovo nereikalavo, bet jau prašė, kad grąžintų skolą, nes jam buvo reikalingi pinigai. Kad atsakovai pinigus grąžindavo ir jo žmonai ar mamai, jam nėra žinoma, nes su mama santykių nepalaiko. Kai prašydavo grąžinti paskolą, atsakovas sakydavo, kad netrukdytų, nes jam rūpi milijonai, o ne tie keli ieškovo tūkstančiai. Ieškovas teigia, kad paskola negrąžinta įrodo tai, jog paskolos sutartys yra likę pas ieškovą, atsakovas neturi rašytinio įrodymo, kad skolą grąžino, tai, ieškovo manymu, patvirtina, kad atsakovas prievolės grąžinti ieškovui paskolą neįvykdė.

Kaip minėta atsakovas mano, kad pateikti byloje telefonu 2011-03-31 ir 2011-11-02 daryti įrašai ir diktofono įrašas be datos patvirtina paskolos grąžinimo faktą (b.l.63-66).

Ieškovas dėl atsakovo pateiktų garso įrašų nurodo, kad jo vertinimu, tai yra atsakovo monologas, ieškovas tik kai kur įsiterpia, apie kokius skaičius ten kalbama, jis negali pasakyti, tai gali reikšti daug ką. Ieškovo atstovas nurodė, kad šių įrašų negalima pripažinti įrodymais, kadangi jie daryti slapta ir pažeidžia ieškovo privatų gyvenimą.

CPK 177 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. Teismas nagrinėjamoje byloje pripažįsta garso įrašus leistinu įrodymu, nors jie daryti ir be kitos šalies sutikimo, kadangi šalis siejo paskolos santykiai, skolininkas teigia, jog skolą yra grąžinęs, tačiau šios aplinkybės kita šalis nepripažįsta. Garso įrašo darymas to ginčo teisiškai reikšmingoms aplinkybėms teisingai nustatyti, kai pokalbyje dėl skolos grąžinimo dalyvauja abi sandorio šalys, teismų jurisprudencijoje nepripažįstamas neteisėtu įrodymų rinkimu, nes dviejų privačių asmenų civilinio ginčo aplinkybės nelaikytinos šių asmenų privataus gyvenimo aplinkybėmis, be to jis darytas viešoje aplinkoje. Tokiu atveju garso įrašai pripažintini leistina įrodinėjimo priemone, nes jie padaryti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinto žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principo.

Teismui vertinant garso įrašus bei jų išklotines konstatuotina, jog juose kalbama apie bylai nereikšmingas aplinkybes ir tik keliose vietose kalbama apie skaičius, vienoje vietoje apie pinigus, tačiau neaišku apie kokius pinigus ar skaičius kalbama, jeigu kalbama apie pinigus gautus pagal paskolos sutartis, tai įraše tai neužfiksuota. Pažymėtina, jog atsakovo teigimu įrašas buvo daromas todėl, kad ieškovas jį „aršiai spaudė duoti pinigų“, todėl abejonių kelia tas faktas, kad darant įrašą atsakovas tiksliai nenurodo apie kokius skaičius ar pinigus kalbama, nefiksuoja pokalbio metu konkrečių faktų, nekalbama apie konkrečias paskolos sutartis, pokalbiai nekonkretūs ir neaiškūs, be to vieno pokalbio data iš vis nėra nurodyta. Abejones sustiprina tai, jog atsakovas šiais įrašais įrodinėjo ir 2000 metais iš ieškovo gautas ir negrąžintas paskolas, tai jog atsakovas duoda nenuoseklius parodymus, vienu metu teigdamas jog įrašus darė specialiai, vėliau teigė, kad visi įrašai padaryti netyčia. Atsižvelgiant į tai teismas sprendžia, kad nei iš garso įrašų turinio, nei iš garso įrašų išklotinių, kurias padarė atsakovas, negalima padaryti išvados, kad atsakovai ieškovui paskolas grąžino.

CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, o paskolos sutarties atveju – dviejų tūkstančių litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje yra reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika dėl sandorio įvykdymo tuo atveju, kai šalys nesilaiko rašytinės sandorio formos reikalavimų, nustatytų įstatyme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išaiškino, kad sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai, todėl pagal įstatyme (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.65 straipsnis) nustatytą reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką atsakovui tenka rizika įrodyti sandorio įvykdymą.

CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė rašytinės formos dokumento, kuris patvirtintų paskolos sutarties įvykdymo dvišalį sandorį bei prašė teismo apklausti liudytojus nurodydami, jog yra įstatyme numatyta išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, kai konstatuojama esminė sąlyga – „jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams“. Tačiau išklausius liudytojos parodymų konstatuotina, jog nenustatytos aplinkybės, nurodytos CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, kuomet liudytojų parodymais galima remtis įrodinėjant paskolos sandorio grąžinimo aplinkybes, atsakovai savo prašymo taip pat nepagrindė reikšmingomis aplinkybėmis, kodėl reikėtų daryti įrodinėjimo išimtį, todėl teismas konstatuoja jog nenustatyti pagrindai, kurie leistų nukrypti nuo kasacinio teismo pirmiau nurodytos normos aiškinimo ir taikymo praktikos ir liudytojos P. K. parodymus laiko neleistina įrodinėjimo priemone, todėl jais nesivadovauja.

Vertindamas atsakovų nurodytus argumentus dėl tariamai grąžintos paskolos ieškovui, teismas sprendžia, kad jie neįrodo, jog atsakovai prievolę įvykdė, kadangi byloje nustatyta, kad 2004-04-04 ir 2004-08-27 paskolos sutartys, surašytos paprasta rašytine forma, ir patvirtintos atsakovų parašais, yra pas ieškovą (b.l.107-110).

Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus atsakovų argumentus dėl prievolės įvykdymo ieškovui visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teismas daro išvadą, kad atsakovai šioje byloje neįrodė paskolos grąžinimo fakto, todėl ginčo paskola priteistina teismo sprendimu (CK 6.123 str. 3 d., 6.200 str., 6.256 str. 1 d., CPK 176 str., 177 str., 185 str.).

Atsakovų atstovė nurodė, kad paskolos sutartimis buvo forminamas ieškovo dalyvavimas atsakovo versle, sutartys neatitiko faktinių aplinkybių, buvo apsimestiniai sandoriai, todėl teismas ex officio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Šias aplinkybes atsakovų atstovė nurodė tik baigiamosiose kalbose, jos nebuvo bylos nagrinėjimo metu išsamiai tiriamos, akcentuojamos, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais priešieškinio atsakovai nepareiškė, atvirkščiai, viso nagrinėjimo metu atsakovų buvo teigiama, kad buvo gauta paskola, kuri yra grąžinta, todėl teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta sandorių negaliojimo pagrindų ir teismas dėl šių atsakovų atstovės argumentų plačiau nepasisako.

2004-04-04 sutartimi šalys susitarė dėl netesybų – mokėti 5 litus už kiekvieną uždelstą dieną (b.l.107). Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi, sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Šiuo konkrečiu atveju konstatavus, jog prievolė liko neįvykdyta atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.125 str. 5 d. 1 p. numato reiškiamiems reikalavimams dėl pažeistos teisės į netesybas senatį, taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, iš atsakovų ieškovui priteistina 261 Eur (900 Lt) netesybų (1,45 Eur x 180 d = 261 Eur (atitinkamai 5 Lt x 180 d = 900 Lt)) (CK 6.71 str., 6.75 str.).

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.210 str. numato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.37 str. 2 d. numato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl iš atsakovų solidariai ieškovui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo 20 534,06 EUR (70 900 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2014-01-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį patenkinus, iš atsakovų ieškovo naudai priteistinas ieškovo sumokėtas žyminis mokestis (b.l.7), kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (ieškovo patirtos išlaidos už suteiktą teisinę pagalbą – b.l.77-78, 138-139) (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 9 p., 93 str. 1 d.).

Iš atsakovų valstybei lygiomis dalimis priteistinos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1d.).

Kauno apylinkės teismo 2014-01-27 nutartimi atsakovo R. V. P. ir K. P. turtui taikytos civilinėje byloje Nr. 2-745-848/2015 laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti teismo sprendimo vykdymui užtikrinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 150 str. 3 d., 259 - 270 str., teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui S. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), solidariai iš atsakovų R. V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)ir K. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 20 273,40 Eur (dvidešimt tūkstančių du šimtus septyniasdešimt tris eurus 40 ct) (atitinkamai 70 000 Lt) skolos, 261 Eur (du šimtai šešiasdešimt vienas euras) (atitinkamai 900 Lt) netesybų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (20 534,40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-01-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas - 616,02 Eur (šešis šimtus šešiolika eurų 02 ct) (atitinkamai 2127 Lt) žyminio mokesčio, 837,16 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt septynis eurus 16 ct) (atitinkamai 2890,56 Lt) teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti valstybei iš R. V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ir K. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 7,81 Eur (septynis eurus 81 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąsk. Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660.

Kauno apylinkės teismo 2014-01-27 nutartimi taikytas atsakovo R. V. P. ir K. P. turtui laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti teismo sprendimo vykdymui užtikrinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.