- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-10
- Bylos Nr.
- 2-2231-169/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Violeta Erlickienė
- Ieškovas
- K. N.
- Atsakovas
- E. R.
- Advokatai
- Vilius Karolis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. N. ieškinį atsakovui E. R. dėl paskolos ir hipotekos sandorių pripažinimo nesudarytais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė K. N. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama pripažinti 2007 m. spalio 5 d. paskolos sutartį bei hipotekos sandorį Nr.13120070001651 nesudarytais ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, jog 2007 m. spalio 5 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė paskolos sutartį bei tą pačią dieną tarp šalių buvo sudarytas ir notarine tvarka patvirtintas hipotekos lakštas Nr.13120070001651, kuriuo ieškovė, užtikrindama paskolos sutarties įvykdymą, įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau pinigų pagal paskolos sutartį atsakovas ieškovei neperdavė. 2012 m. pradžioje ieškovas pradėjo supaprastinto išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą. Pažymėjo, jog nors paskolos sutarties 1 p. ir numatyta, kad „ Paskolos gavėja K. N. pasiskolino iš <...> E. R. 120000 Lt <...>, tačiau ši būtuoju laiku išreikšta sakinio konstrukcija neįrodo pinigų perdavimo. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, jog paskolos sutartis nesudaryta, tai tarp šalių pasirašytas hipotekos lakštas taip pat laikytinas nesudarytu, nes jis betarpiškai susijęs su paskolos sutartimi ir vienas atskirai egzistuoti negali. Pagal CK 6.162 straipsnio 2 dalį sutartis galioja, jeigu susitarta dėl esminių sutarties sąlygų. Hipotekos lakštas yra hipotekos sutarties (sandorio) išraiškos forma. Imperatyvūs hipotekos lakšto reikalavimai įtvirtinti CK 4.186 straipsnyje, be kita ko numatant, jog hipotekos lakšte turi būti nurodyta įkeitimu užtikrinta prievolė. Kadangi pinigai pagal paskolos sutartį ieškovei nebuvo perduoti, o tai suponuoja, jog paskolos sutartis nesudaryta, tai jokie paskoliniai teisiniai santykiai tarp šalių neegzistuoja ir neegzistavo ir iš to išplaukia, jog hipotekos lakšte nėra vieno iš esminių elementų – įkeitimu užtikrintos prievolės, todėl hipotekos sandoris, kaip ir paskolos sandoris pripažintinas nesudarytas.
Teismo posėdyje ieškovė K. N. ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, jog iki paskolos sudarymo, tai yra iki 2007 metų spalio 5 dienos, E. R. nepažinojusi, tik kelis kartus buvo mačiusi, nes jis buvo pažįstamas su sūnum ir retkarčiais užeidavęs pas sūnų. Jai labai skubiai reikėję pinigų šeimai padėti ir pašlijusiai sveikatai pataisyti, todėl norėjusi pasiskolinti pinigų iš Edmanto. Važiuojant pas notarą į Skuodą atsakovas sakęs, kad gali paskolinti tik šimtą tūkstančių, tačiau jų dabar neturi. Notarė jai sakiusi, kad rizikuoja, bet ji pasitikėjusi, maniusi, kad gal žmogus nėra toks, kad nepaskolins, jei ji įkeičia butą. Ji pasitikėjusi, laukusi, skambinusi R., bet neprisiskambinusi. Pinigų labai reikėję, todėl užstatė butą. Kai gavo iš antstolės laišką dėl iškraustymo, jame buvo parašyta, kad ji skolinga jau 120000 Lt su viršum, tačiau tų pinigų ji negavo. Mano, kad atsakovas būtų palaukęs pinigų grąžinimo, nes ji nebūtų sugebėjusi per mėnesį atiduoti. Paskui jai padėjo anūkai, vaikai. Su R. nebuvo jokių pokalbių dėl pinigų grąžinimo, jis neskambino, nebuvo atvažiavęs, nesakė grąžinti. Apie pradėtą išieškojimą sužinojusi, kai šiais metais gavo laišką iš antstolio. Mano, jog atsakovas ją apgavo – sakė, kad pinigai bus vėliau, bet pinigų nedavė, o dabar reikalauja.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovas advokato padėjėjas Vilius Karolis, antrindamas ieškovei, nurodė, jog ieškovė reikalavimus dėl paskolos ir hipotekos sandorių pripažinimo nesudarytais grindžia rašytiniais įrodymais, ieškovės parodymais, prašė laikyti ieškinį įrodytu. Pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimu, LR CK 6.875 straipsniu, paskolos sutartis laikoma realine ir įsigalioja ne nuo sutarties sudarymo, o nuo pinigų perdavimo momento. Ieškovė teisme paliudijo, kad pinigai nebuvo perduoti, todėl, pagal Aukščiausiojo teismo išaiškinimą, pareiga įrodyti, kad pinigai buvo perduoti, tenka atsakovui. Atsakovas be savo parodymų, kitų dokumentų, kurie pagrindžia hipotekos lakšto sudarymą arba ketinimą skolintis pinigų, nepateikė, todėl teismas turėtų laikyti, kad šis pinigų perdavimo faktas yra neįrodytas. Automatiškai nesudaryta paskolos sutartis ir ji turėtų būti pripažinta niekine, o hipotekos lakštas netekti galios, nes nėra prievolės. Mano, jog atsakovas neteisingai traktuoja Šiaulių apygardos teismo sprendimą, kuriame buvo pasakyta, kad teismas nenagrinėja ginčo dėl skolos dydžio ar hipotekos lakšto galiojimo, todėl ieškovė ir kreipėsi į teismą su ieškininiais reikalavimais. Prašė ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas bei kad ieškovas prisiimtų savo riziką, kurią jis prisiima skolindamas pinigus.
Atsiliepimas
Atsakovas E. R. ieškinio nepripažino ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog K. N. jis matęs du kartus prieš paskolos davimą, faktiškai visą laiką jis bendravęs su ieškovės sūnum, kuris yra prasiskolinęs visiems bankams, mokesčiams, Sodrai, ir paskolos iš jo prašė ieškovės sūnus N.. Jis be užstato nesutikęs duoti paskolos, todėl pastarasis pas notarus į Skuodą kartu atsivežė ieškovę, kur jie apiformino ieškovės butą kaip užstatą ir jis paskolinęs šimtą dvidešimt tūkstančių litų. Nurodė, jog nuo 1991 metų užsiima individualia veikla, kaip verslininkas yra įmokėjęs gana nemažai mokesčių, pinigai, pajamos deklaruoti, visas pelnas lieka jam, kaip įmonės savininkui. Per kažkiek metų susikaupė pinigų suma, kurią ir paskolinęs. Pinigai buvo laikomi ne banke, jie buvo paskolinti grynais – dvylika pakelių šimto litų kupiūromis. Paaiškino, jog ieškovė kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl tų pačių reikalavimų, kad pinigai nebuvo perduoti, bet Šiaulių apygardos teismas atmetė jos skundą. Teigė pinigus ieškovei perdavęs tiesiogiai notarės Žerlauskienės kabinete būnant tik dviese, paskolos sutartyje yra ieškovės parašas, kad pinigus gavo. Vėliau teigė, jog pinigų perdavime dalyvavo ir ieškovės sūnus, kuriam, jo manymu, ieškovė ir perdavė pinigus. Paskolos sutartį ruošė notarė, ji skolininkės paklausė, ar pinigai gauti, šiai atsakius, kad gauti, patvirtino sutartį. Mano, jog pinigų perdavimo faktą patvirtina ta aplinkybė, jog paskola buvo užtikrinta hipotekos lakštu, kuris pasirašytas notarės, lakšto 5, 6 punktuose nurodyta įkeitimu užtikrinta prievolė ir prievolės dydis – 120000 Lt, palūkanos nenumatytos, nes viskas buvo draugiškai paskolinta. Dėl paskolos grąžinimo jis kreipėsi ne į ieškovę, bet į jos sūnų, kuris vis prašė palaukti, nes jam prasidėjo problemos su mokesčiais. Paskui baigėsi tuo, kad jis pradėjo su juo nebebendrauti, tada kreipęsis į antstolius. Nagys yra dar asmeniškai jam skolingas, dar turi sutarčių su juo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Bylos duomenimis: 2007 m. spalio 5 d. paskolos sutarties kopija (5 b. l.); 2007 m. spalio 5 d. hipotekos lakšto kopija (6-7 b. l.) bei ieškovės ir atsakovo paaiškinimais teismas nustatė, jog 2007 m. spalio 5 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė paskolos sutartį 120000 Lt sumai bei tą pačią dieną buvo sudarytas ir notarine tvarka patvirtintas hipotekos lakštas Nr.13120070001651, kuriuo ieškovė, užtikrindama paskolos sutarties įvykdymą, įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė (paskolos gavėja) ginčijo ginčo šalių paskolos santykių buvimą tuo pagrindu, jog atsakovas neperdavė jai sutartyje nurodytų pinigų. Atsakovas (paskolos davėjas) teigė paskolos sutartyje nurodytus pinigus ieškovei perdavęs ir ieškovė tai patvirtino pasirašydama paskolos sutartyje bei hipotekos lakšte.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Iš šios normos dispozicijos matyti, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui faktas (žr., pvz., LAT Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-09-28 nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010). Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad žodžio ,,pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-14 nutartį civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011).
2007 m. spalio 5 d. šalių pasirašytoje paskolos sutartyje pinigų perdavimo paskolos gavėjai faktas neužfiksuotas, t. y. skolos dokumentas nepilnai atitinka CK 8.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Minėta, jog byloje pateiktoje šalių pasirašytoje paskolos sutartyje nėra specialiai aptartas, aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjai momentas. Sutarties teksto formuluotė ,,Paskolos gavėja K. N. pasiskolino iš E. R. 120000 litų, kuriuos įsipareigoja grąžinti iki 2007 m. lapkričio mėnesio 5 d.“ paskolos dalyko perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada, jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga (įrodinėjimo našta) – tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių.
Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis); be to, teismas tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus bei sprendžia dėl jų pakankamumo.
Atsakovas E. R., kuriam, minėta, tenka pareiga įrodyti paskolos sutarties dalyko perdavimo faktą, jokių įrodymų savo atsikirtimams pagrįsti nepateikė ir jo pasirašytos paskolos sutarties 1 punkte nurodytos 120000 Lt pinigų sumos perdavimo fakto jokiais įrodymais nepagrindė. Atsakovo argumentai, jog pinigų perdavimo ieškovei faktą įrodo jos pasirašyta paskolos sutartis ir hipotekos lakštas, atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas atkreipia dėmesį ir į nenuoseklią atsakovo poziciją – teismo posėdžio metu aiškino, jog pinigus ieškovei perdavęs grynais būnant dviese, vėliau – jog dalyvavo ir ieškovės sūnus.
Nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas (paskolos davėjas) E. R. perdavė ieškovei (paskolos gavėjai) K. N. 2007 m. spalio 5 d. paskolos sutartyje nurodytą 120000 Lt pinigų sumą, minėtoji paskolos sutartis pripažintina nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).
LR CK 4.186 straipsnyje įtvirtinti imperatyvūs hipotekos lakšto, kuris yra hipotekos sutarties (sandorio) išraiškos forma, reikalavimai, be kita ko, numatant, jog hipotekos lakšte turi būti nurodyta įkeitimu užtikrinta prievolė. Pripažinus paskolos sutartį nesudaryta, tarp šalių pasirašytas hipotekos lakštas taip pat laikytinas nesudarytu, nes hipotekos lakšte nėra vieno iš esminių elementų –įkeitimu užtikrintos prievolės (CK 6.162 straipsnis).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (LR CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus, iš atsakovo E. R. ieškovei priteistina 248 Lt žyminio mokesčio ir 1200 Lt advokato padėjėjo pagalbos išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti visiškai.
Pripažinti 2007 m. spalio 5 d. paskolos sutartį nesudaryta.
Pripažinti 2007 m. spalio 5 d. hipotekos sandorį Nr.13120070001651 nesudarytu.
Priteisti iš atsakovo E. R. ieškovei K. N. bylinėjimosi išlaidas: 284 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt keturis litus) žyminio mokesčio;
1200 Lt (tūkstantį du šimtus litų) advokato padėjėjo pagalbos išlaidų.
Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Mažeikių rajono apylinkės teismą.