- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-30
- Bylos Nr.
- I-7266-968/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01154-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- P. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas P. O. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad laikotarpiais nuo 2013-11-21 iki 2014-12-23 Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
2. Pareiškėjas nurodo, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2013-11-21 iki 2014-12-23 gydėsi LAVL. Pareiškėjo teigimu, palatos LAVL buvo nuolat perpildytos, apleistos. Dėl pareiškėjo laikymo tokiomis nežmoniškomis sąlygomis buvo pažeistas jo orumas, pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, atsirado depresija.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime (b. l. 18–20) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:
LAVL pareiškėjas buvo gydomas: nuo 2013-11-21 iki 2013-12-05 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos; nuo 2014-05-20 iki 2014-06-03 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; ir nuo 2014-12-02 iki 2014-12-23 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja.
LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. LAVL privalo nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat laikytis izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis.
LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų. LAVL patalpų deratizacijos ir dezincekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau.
LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos reikalavimus.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto.
LAVL atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
1. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 2 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad jis atskirais laikotarpiais nuo 2013-11-21 iki 2014-12-23 LAVL buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
2. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
3. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2013-11-21 iki 2013-12-05 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 m², o nuo 2014-05-20 iki 2014-06-03 ir nuo 2014-12-02 iki 2014-12-23 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 m².
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11⁴ punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².
Pareiškėjas skunde nenurodo, kiek asmenų ginčo laikotarpiais buvo laikoma kartu su juo palatoje. Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Tačiau LAVL atsiliepime nurodė, kad kameros tipo palatoje Nr. 23 yra įrengtos 6 lovos, o kameros tipo palatoje Nr. 30 – 8 lovos. Taip pat neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012-01-10 sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją, 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovės atstovei. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso buvimo LAVL laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto norma. Palatose vienam asmeniui tenkantis plotas laikotarpiais nuo 2013-11-21 iki 2013-12-05, nuo 2014-05-20 iki 2014-06-03 ir nuo 2014-12-02 iki 2014-12-23 neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² plotą.
4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.
5. Pareiškėjas teigia, kad jo laikymas LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis pažemino jo orumą, pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas. Byloje nenustatytos aplinkybės, galėjusios kompensuoti santykinai mažą kameros plotą, pvz., suteikta papildoma judėjimo laisvė ar pan. Taigi byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Vadinasi, valstybė pagal teisės aktus 52 dienas neužtikrino pareiškėjui LAVL minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Atsakovės atstovas nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau nagrinėjamu atveju kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai, kad jo laikymas LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis, pareiškėjui sukėlė depresiją. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų sąlygų LAVL negrįžtamai būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata.
6. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad palatos LAVL buvo apleistos. Tačiau šie pareiškėjo argumentai laikytini abstrakčiais bei vertintini kritiškai, kadangi skunde pareiškėjas nedetalizavo, kuri iš dviejų kamerų tipo palatų buvo apleista ir kaip tai pasireiškė, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų bei paaiškinimų.
7. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą bei tai, kad pareiškėjas LAVL nebuvo laikomas nuolat, o atskiri jo laikymo LAVL laikotarpiai nebuvo ilgi (iki 22 dienų), taip pat į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 350 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 punktu, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo P. O. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui P. O. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.