- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-30
- Bylos Nr.
- e2-9037-457/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00533-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidmantas Gestautas
- Ieškovas
- L. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonei Turto bankui
- Advokatai
- Juta Kareivė
viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonei Turto bankui, dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo (duomenys neskelbtini) priklausė R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusiam (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota santuoka tarp jos ir R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) kuris mirė (duomenys neskelbtini). Santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-261-96. Ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini) įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtame teismo sprendime konstatuota, jog sutuoktiniai bendro gyvenimo nebeveda, jų turto padalijimo klausimas išspręstas nebuvo. Nutraukus santuoką, su R. G. pasirašė susitarimą pasidalinti turimą turtą be ginčų, t. y. susitarė, kad dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), atitenka R. G.. Dėl turto padalijimo, nutraukiant santuoką, ginčų kilę nebuvo, nes butą asmeniškai įsigijo R. G., tik jis buvo registruotas jos vardu. Ji minėtame bute niekada negyveno ir nesilankė, jame gyvenamosios vietos nedeklaravo, jokių darbų neatliko, mokesčių nemokėjo ir nieko iki šiol apie jį nežino. Tik mirus R. G., sužinojo, jog butas oficialiai nėra padalintas ir priklauso abiem buvusiems sutuoktiniams lygiomis dalimis. Nutraukiant santuoką, sutuoktiniai išsprendžia turto padalijimo klausimus, tačiau dėl neišprusimo, tuo metu galiojusių įstatymų, šiuo konkrečiu atveju tai atlikta nebuvo. Teismas nereikalavo nurodyti turimo turto ar pan. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašo teismo pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine mirusio R. G. nuosavybe.
Ieškovė L. G. teismo posėdyje ieškinį palaikė visiškai ir prašė jį patenkinti, paaiškino, kad ji (duomenys neskelbtini) susituokė su R. G., santuokoje pragyveno apie 16 metų ir (duomenys neskelbtini) išsituokė. Santuokos metu R. G. iš Joniškio rajono statybinės organizacijos (RSO) buvo gavęs bendrabutį, kurį 1992 m. už čekius buvo leista privatizuoti. Kadangi R. G. nemėgo tvarkyti dokumentų, tai liepė buto nuosavybę susitvarkyti jos vardu, taip ji ir padarė. Iki 1993 m. rugsėjo 1 d. ji su šeima gyveno minėtame bendrabutyje, o nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. ji su vaikais išvyko gyventi pas tėvelius į (duomenys neskelbtini), pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Santuokos nutraukimo metu turto padalijimo klausimas nebuvo sprendžiamas, ji nežinojo, kad nutraukiant santuoką reikia išspręsti santuokos metu įgyto turto padalinimo klausimą. Nutraukus santuoką, ji su R. G. pasirašė susitarimą, kad po santuokos nutraukimo butas atitenka R. G., nes jam šis butas ir buvo skirtas. Šis susitarimas buvo pasirašytas prieš santuokos nutraukimą arba tuoj pat po jos, gerai neatsimena. Šio susitarimo oficialiai neįformino ir buto R. G. nepersirašė savo vardu, nes vis neprisiruošdavo nuvykti pas notarą. Tai ne jos butas, ji jame nuo 1993 m. nėra buvusi. Kiek jai žinoma, už patį butą susidariusių skolų nėra. Butas yra R. G. nuosavybė, nes jie išsiskirdami sąžiningai jį pasidalijo, t. y. butas atiteko R. G.. Ji tikėjosi, kad R. G. susitvarkys buto nuosavybės dokumentus, tačiau jis to nepadarė. R. G. po jų santuokos nutraukimo liko gyventi bute, mokėjo komunalinius mokesčius ir visus kitus, susijusius su butu, mokesčius. Su kita šeima R. G. buvo susilaukęs sūnaus, minėjo, kad butą paliks sūnui. Nei vienas iš jos dviejų sūnų į tą butą nepretenduoja, be to, sūnūs žino apie susitarimą, pasirašytą tarp jos ir R. G., kad butas priklauso R. G.. Ji iki R. G. mirties jokių mokesčių už butą nemokėjo. Dėl to prašo teismo pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), asmenine R. G., mirusio (duomenys neskelbtini), nuosavybe.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos, atstovaujama valstybės įmonės Turto bankas, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ji nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjo R. G. palikimo perėjimą valstybei. Tuo atveju, jei visapusiškai ir pilnai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus teismas įsitikintų ieškovės ieškinio pagrįstumu, atsakovė neprieštaraus ieškinio patenkinimui. Taip pat, atsakovė prašė bylą nagrinėti atsakovės atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Ieškovės ir jos atstovės byloje duotais paaiškinimais, ieškiniu bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovė ir R. G. (duomenys neskelbtini) Akmenės rajono Civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), Akmenės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-261-96 ieškovės ir R. G. santuoka buvo nutraukta, ištuokos faktas užregistruotas (duomenys neskelbtini) (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) Akmenės rajono civilinės metrikacijos skyriuje. Santuokos metu, t. y. 1992 m. spalio 13 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-1773, ieškovė savo vardu įgijo butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė ir R. G. sudarė rašytinį susitarimą, kuriuo sutarė, kad po skyrybų, įvykusių (duomenys neskelbtini), turimą turtą pasidalinti be ginčų – esamas dviejų kambarių butas, (duomenys neskelbtini), atiteko R. G.. R. G. (duomenys neskelbtini) mirė, po jo mirties į Joniškio rajono notarų biurą dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė, Testamentų registre nėra įregistruotų R. G. palikimo priėmimo faktų ar sudarytų testamentų.
Pagal Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1969 m. liepos 16 d. įsaku Nr. VII-327 patvirtinto Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso (Dėl Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso patvirtinimo)“ (Vyriausybės žinios, 1969, Nr. 21-186) (toliau – SŠK) 40 straipsnį, santuoka buvo laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Remiantis teismo sprendimu, santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organas registruoja sutuoktinių arba vieno iš jų pareiškimu. Prie pareiškimo turi būti pridedamas įsiteisėjusio teismo sprendimo išrašas (SŠK 119 straipsnio 1 dalis). Pagal SŠK 23 straipsnio 3 dalį bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė gali būti padalijama tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu. Nebuvo nustatyta privalomo reikalavimo, sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą, kartu išspręsti ir kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, vienas iš kurių – sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas. Reikalavimams padalyti bendrąją jungtinę ištuoktų sutuoktinių nuosavybę nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas (SŠK 23 straipsnio 4 dalis). Taigi, to meto šeimos teisinių santykių įstatymų reglamentavimas kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus suteikė teisę spręsti pareiškiant teismui savarankišką ieškinį.
Tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, CK normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki CK įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija gali būti paneigta. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad ieškovė ir R. G. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, kuri Akmenės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu buvo nutraukta, ištuokos faktas užregistruotas (duomenys neskelbtini) Santuokos metu, t. y. 1992 m. spalio 13 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-1773, ieškovė savo vardu įgijo butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuris laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Santuokos nutraukimo metu santuokos metu įgytas turtas nebuvo padalintas, vadinasi, ir po santuokos nutraukimo butas ieškovei ir R. G. priklauso bendrosios nuosavybės teise. Visgi, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek ir ieškovės paaiškinimai patvirtina, jog iki 1992 m. spalio 13 d., kuomet Pirkimo-pardavimo sutartimi, ieškovė įsigijo šį butą, butas priklausė Joniškio rajono statybos organizacijai, kurioje dirbo R. G., ir butas buvo skirtas R. G., kaip Joniškio rajono statybos organizacijos darbuotojui, gyventi. 1992 m. ieškovė tiek už savo, tiek už R. G. turėtus čekius privatizavo butą ir užregistravo ieškovės vardu, nes atsakovas nenorėjo užsiimti dokumentų tvarkymu. 1993 m. rugsėjo 1 d. ieškovei su vaikais išsikrausčius iš buto ir išvykus gyventi į (duomenys neskelbtini), R. G. liko gyventi bute, mokėjo mokesčius ir pan. Nutraukus ieškovės ir R. G. santuoką, jie gera valia susitarė ir surašė susitarimą, kad po santuokos nutraukimo butas atitenka R. G.. R. G. po santuokos su ieškove nutraukimo ir toliau gyveno bute, iki mirties mokėjo mokesčius ir pan. Visos šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad butas buvo skirtas asmeniškai R. G., privatizuojant butą buvo apmokėta tiek iš ieškovės, tiek iš R. G. čekių, ieškovei ir atsakovui pradėjus gyventi skyrium, R. G. toliau gyveno bute ir mokėjo mokesčius, o nutraukus santuoką ieškovė ir R. G. aiškiai išreiškė valią, kad po santuokos nutraukimo butas atitenka R. G.. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai, t. y. pripažintina, jog nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), teisiškai registruotas L. G., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu, priklauso R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise.
Ieškovė byloje nereiškė reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl šis klausimas nenagrinėtinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais teismas
nusprendžia:
ieškinį patenkinti visiškai.
Pripažinti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), teisiškai registruotas L. G., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu, priklauso R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.