- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-06
- Bylos Nr.
- eA-1870-442/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05132-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- K. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39249 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 6K-2328 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė pateikęs konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis privalėjo bėgti iš (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė, kilmės šalis). Migracijos departamentas, atlikęs gan išsamų tyrimą apie pareiškėjo kilmės valstybę, nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjas turi realų pagrindą bijoti galimo persekiojimo kilmės šalyje. Šiuo atveju persekiojimas yra grindžiamas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga ir ten grįžti, bijodamas persekiojimo, nes kilmės šalies (duomenys neskelbtini).
3. Pareiškėjas teigė, kad savo elgesiu niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos Respublikos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvams nustatyti, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo paaiškinimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies.
4. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija netenkino jo prašymo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, nepasisakė dėl skunde išdėstytų motyvų, susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
5. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo paaiškinimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad (duomenys neskelbtini)) ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo bendro pobūdžio ir neišsamus. Pareiškėjas nežinojo tariamų persekiotojų vardų, pavardžių, negalėjo įvardinti jam grasinusios grupuotės pavadinimo. Konkrečių užpuolimo atvejų kilmės valstybėje ar kitose pareiškėjo nurodytose valstybėse detalių pareiškėjas negalėjo įvardinti, kalbėjo bendromis frazėmis, kad jam grasina, jam kilęs pavojus, kilmės valstybę paliko po grasinimo ar užpuolimo. Tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija suteikė pagrindą teigti, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas vertino, jog tai nesuponuoja išvados, kad tokie asmenys yra sistemiškai persekiojami. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jam kilmės valstybėje būtų pareikšti kokie nors kaltinimai ar, kad jam grasinama, todėl iš pareiškėjo abstraktaus paaiškinimo atsakovas nenustatė nei potencialaus persekiotojo, nei identifikavo jo motyvus, tikslus ir galimybes persekioti pareiškėją. Pareiškėjas, kurį laiką nebegyveno kilmės valstybėje, iš jos išvyko teisėtai, turėdamas kitos valstybės ((duomenys neskelbtini)) vizą, o tyrimo metu nenurodė, kad būtų dėtos pastangos neišleisti pareiškėjo iš kilmės valstybės.
8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl 5 metų draudimo laikotarpis atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas ir protingas. Nustatyto draudimo atvykti laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes taip pat šiuo atveju proporcingas.
9. Atsakovas nurodė, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.
10. Atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjas tik teismo posėdžio metu pateikė naujas aplinkybes (duomenys neskelbtini). Minėtų aplinkybių, pareiškėjas apklausos metu nenurodė. Pareiškėjas tiksliai nenurodė tariamo grasintojo, o tai įrodo, jog pareiškėjo paaiškinimas yra išgalvotas. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė bendra kilmės valstybės informacija, jokių įrodymų nepateikė.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo K. D. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
12. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
Šalies argumentai
12.1. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. 2021 m. rugsėjo 9 d. vyko pareiškėjo pirminė apklausa.
12.2. Pareiškėjas 2021 m. spalio 18 d. apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
12.3. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
12.4. Pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su skundu, prašydamas panaikinti Sprendimą, įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Komisija Komisijos sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento sprendimais, kreipėsi į teismą.
13. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1–2 dalimis, Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punktu ir, įvertinęs pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas pažymėjo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, vertino jo padėtį kilmės šalyje bei pareiškėjo paaiškinime nurodytas aplinkybes. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, iki išvykstant iš kilmės valstybės, gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, t. y. vietovėje, kurioje nevyksta karinis konfliktas.
15. Teismas nustatė, kad atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog asmenys, kurie (duomenys neskelbtini). Tačiau, atsižvelgęs į atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją bei pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybės dėl persekiojimų ir grasinimų, teismas nenustatė pagrindo manyti, kad pareiškėjas kilmės valstybėje buvo susidūręs ar susidurtų su valstybinio lygio pavojumi, t. y., kad jam būtų poreikis suteikti pagalbą tarptautiniu lygmeniu. Teismas pažymėjo, jog yra tikėtina, kad pareiškėjas yra susipažinęs su įvykiais kilmės šalyje, apklausos metu būtent juos ir nurodė, tačiau jų nesusiejo su savo asmeniniais išgyvenimais.
16. Teismas pripažino tikimybę, kad pareiškėjas, kaip vienišas vyras, priskirtinas socialinėms grupėms, kurios, tikėtina, yra pažeidžiamesnės tiek ekonomiškai, tiek socialiai, tačiau pareiškėjo paaiškinimo abstraktumas ir neįtikinamumas nulėmė, kad individualiu pareiškėjo atveju diskriminaciniai ar panašaus pobūdžio pažeidimai nenustatyti.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jo kilmės valstybėje. Pareiškėjas nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo, nei nagrinėjimo Migracijos departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, jog pareiškėjas kilmės valstybėje bus persekiojamas, susidurs su grasinimais ir / ar kitais pavojais. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos objektyviais įrodymais. Teismas aptarė pareiškėjo apklausos metu nurodytą informaciją, vertino ją kaip abstrakčią bei stokojančią tikslumo, akcentavo, jog nei atsakovui, nei teismui nepateikė įrodymų (duomenys neskelbtini), kurie patvirtintų paaiškinime dėstomas aplinkybes. Teismas svarbiu faktu laikė aplinkybę, jog pareiškėjas sėkmingai išvyko (duomenys neskelbtini), jam niekas netrukdė (nebuvo sulaikytas oro uoste). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesugebėjo įvardyti tariamų persekiotojų. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), tačiau teismas nustatė, jog pareiškėjas neminėjo šių aplinkybių nei prieglobsčio prašymo pateikimo metu, nei apklausų metu, o teismo posėdžio metu nenurodė priežasčių, kodėl šio įvykio neminėjo anksčiau. Teismas nusprendė, kad abstraktūs pareiškėjo paaiškinimai nesuteikė galimybės atsakovui nei nustatyti potencialų persekiotoją, nei, atitinkamai, identifikuoti jo motyvus, tikslus ir galimybes persekioti pareiškėją.
18. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė ir tuo, kad (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, jog, tikėtina, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra asmeninio pobūdžio, geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas. Teismas nurodė, jog ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).
19. Teismas nenustatė, kad kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl sprendė, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio pareiškėjui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė.
20. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius, jog Komisija privalėjo organizuoti žodinį posėdį, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu.
21. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas pagrįstai buvo atmestas, atsižvelgęs į pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą bei kitas, asmenį apibūdinančias, aplinkybes, konstatavo, kad Sprendimo dalis, kurioje nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir teisėta.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui 5 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo. Teismas šį draudimo atvykti laikotarpį vertino kaip neproporcingą padarytam teisės pažeidimui ir jį sutrumpino iki 2 metų. Kadangi teismas sumažino Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas taip pat sprendė, jog yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas šį laikotarpį taip pat sumažino iki 2 metų, atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.
23. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
III.
24. Pareiškėjas K. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai vertino pareiškėjo paaiškinimą ir jį patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl priėjo nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.
26. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini).
27. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti pareiškėjo paaiškinimu, nenustatė jokių prieštaravimų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jo paaiškinimas yra išsamus, detalus. Šiuo atveju būtent atsakovas nesurinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės šalį, todėl nepagrįstai jo prašymą atmetė, neištyręs visų aplinkybių. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo realia situacija. Atsakovą surinkti aktualiausius, naujausius duomenis įpareigoja Tvarkos aprašas.
28. Pareiškėjas teigia, jog prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos, kaip vien tik ekonominės, nes gali būti nulemtos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos kilmės šalyje. Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste.
29. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.
Atsiliepimas
30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
31. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo, teikto į pareiškėjo skundą, argumentus, susijusius su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais, priežastimis, dėl kurių jam nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, pareiškėjo išsiuntimu bei draudimu atvykti, ir laikosi pozicijos, jog tiek Migracijos departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jam kilmės valstybėje būtų pareikšti kokie nors kaltinimai ar, kad jam grasinama, todėl jo abstraktus paaiškinimas savaime neleido nei nustatyti potencialų persekiotoją, nei identifikuoti jo motyvus, tikslus ir galimybes persekioti pareiškėją. Pareiškėjo teiginiai, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), pagrindžia, jog galimai pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra asmeninio pobūdžio, geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas. Atsakovas nurodo, kad ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) ir atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas negrindė savo prieglobsčio prašymo tuo, kad kilmės valstybė prieš jį naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais dėl jo priklausymo Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) išskirtiems padidintos rizikos asmenų profiliams, nes ESPA išskyrė padidintos rizikos profilius (duomenys neskelbtini) piliečiams, o pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl skunde minimi ESPA išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai pareiškėjui nėra aktualūs ir netaikytini.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
32. Pareiškėjas K. D. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjas nenurodo.
33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Todėl pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.
V.
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį pareiškėjui K. D. Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir laikosi pozicijos, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių.
37. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
38. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.
39. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).
41. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
42. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).
43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjo apeliacinis skundas.
44. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė (duomenys neskelbtini).
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo padėties kilmės valstybėje tyrimą ir priėjo pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo paaiškinimams dėl jo baimės būti persekiojamam (duomenys neskelbtini), trūksta esminių ir konkrečių detalių bei tikslumo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinių duomenų, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėjas, turėdamas pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti paaiškinimuose iškilusius neaiškumus bei prieštaravimus, nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių jo prieglobsčio prašymo motyvų tikrumą, nesuteikė galimybės identifikuoti nei tariamo persekiotojo (duomenys neskelbtini), nei persekiotojo tikslų ir motyvų.
46. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) yra visiškai tikėtina, kad jis patyrė persekiojimą (duomenys neskelbtini), tačiau šiems argumentams trūksta konkretumo (duomenys neskelbtini). Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei, nes (duomenys neskelbtini). Viena vertus, į ESPA išskirtus padidintos rizikos asmenų profilius atsižvelgiama priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiams, o pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl apeliaciniame skunde minimi ESPA išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai pareiškėjui nėra aktualūs ir taikytini. Kita vertus, nors byloje yra duomenų, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiškėjo pateikta informacija (duomenys neskelbtini) yra pernelyg bendro pobūdžio, o, atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimo turinio ir formos trūkumus, atsakovo tyrimo metu surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę (duomenys neskelbtini), nepatvirtina, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra pagrįsta. Pažymėtina ir tai, kad byloje yra duomenų, jog pareiškėjas jau kurį laiką nebegyveno savo kilmės valstybėje, iš jos išvyko teisėtai, turėdamas kitos valstybės vizą, apklausų metu neteigė, kad buvo susidūręs su pastangomis neišleisti jo iš kilmės valstybės. Šių išvadų niekaip nepaneigia ir kitos apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, dėl ko teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti Migracijos departamento, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl pareiškėjo paaiškinimų ir baimės grįžti į kilmės valstybę.
47. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta (Įstatymo 86 str. 1 d.). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–2 p.).
48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog atsakovas nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo realia situacija. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas gimė ir, prieš išvykdamas į (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini), didžiausiame kilmės valstybės mieste, sostinėje, pagrįstai vertino būtent šios gyvenamosios vietovės padėtį Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto aspektu, ir nustatęs, kad joje nevyksta karinis konfliktas, sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
49. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tam, jog tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie kilmės valstybę, tačiau tai savaime nereiškia Migracijos departamento pareigos informaciją rinkti visais pareiškėjo norimais aspektais. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo negrindė apeliaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis (kaimo ir genties tradicijomis, religiniais įsitikinimais, policijos ir valdžios institucijų neveiklumu, nusikalstamumu), todėl Migracijos departamentui nekilo pareiga surinkti informaciją šiais aspektais.
50. Nors pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Ne Migracijos departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, yra nepagrįstas. Dėl to, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.
51. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.
52. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.