Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-07-02 · Civilinė byla Nr. 2A-622-611/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-02
Bylos Nr.
2A-622-611/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andžej Maciejevski (pran.), Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
E. R.
Ieškovas
E., E. D.
Kategorijos
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-622-611/2010Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.6.; 21.4.2.7.; 45.6.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. liepos 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,

kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės,sekretoriaujant Aleksui Navickui, vertėjaujant Olgai Vostrenkovai,

dalyvaujant E. D. ir trečiajam asmeniui ieškovo pusėje L. D., jų atstovei adv. Vilijai Viešūnaitei, atsakovei E. R., jos atstovei adv. Vilijai Gražulytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. D. ir trečiojo asmens ieškovo pusėje L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovei E. R. dėl sandorių nuginčijimo, tretysis asmuo ieškovo pusėje L. D., tretysis asmuo atsakovės pusėje notarė D. J..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas M. L. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis 2001-08-22 sutartį dėl garažo bei 194/1170 dalies žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), ir 2001-08-24 sutartį dėl viralinės, esančios ten pat, pardavimo atsakovei E. R. ir taikyti restituciją. Ieškovas 2007-08-01 mirė, jo procesines ieškovo teises perėmė E. D.. Nurodė, kad M. L. pagal 2001-08-22 ir 2001-08-24 sudarytas sutartis atsakovei už 4100 Lt pardavė garažą, 194/1170 dalį žemės sklypo ir viralinę, prašė šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais LR CK 1.90 str. ir 1.91 str. pagrindu. Pradinis ieškovas M. L. ieškinyje nurodė, kad dalies savo turto perleidimo sandorius sudarė, kaip padėką atsakovei už rūpinimąsi juo, taip pat manydamas, jog buvo su sąlyga, kad atsakovė ir ateityje rūpinsis juo bei gyvens kartu. Sandorio sudarymo metu pradinis ieškovas nesuprato, kad perdavė atsakovei savo turto dalį be jokio atsakovės įsipareigojimo dėl jo priežiūros. Nurodė, jog nemokėjo lietuvių kalbos, o atsakovė tyčia jį suklaidino. Sutartyse nurodyta, kad pinigus pradinis ieškovas M. L. gavo prieš pasirašant sutartis, tačiau atsakovė pinigų nesumokėjo. Pažymėjo, jog atsakovė siekė suklaidinti ir apgauti M. L., kadangi daiktai buvo parduoti už mažesnę nei rinkos kainą. Aplinkybę, kad atsakovė apgavo, M. L. sužinojo tik gavęs pareiškimą, kad ji ketina parduoti savo turtą.

Atsakovė E. R. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ji su pradiniu ieškovu M. L. nuo 1998 m. gyveno kaip sugyventiniai. Ieškovė persikėlusi gyventi pas M. L., 1998-09-09 pardavė jai priklausantį žemės sklypą su sodo namu ir ūkiniu pastatu. M. L. pasiūlė jai įsigyti dalį buto, kuriame kartu gyveno, todėl pagal 1998-11-12 sudarytą sutartį atsakovė iš pradinio ieškovo M. L. nusipirko 158 kv.m. žemės sklypo ir 455/1000 dalis buto, esančius (duomenys neskelbtini), šio sandorio M. L. neginčijo. 2001 m. M. L. pasiūlė įsigyti ginčijamą turtą, o atsakovė sutiko, nes turėjo santaupų. M. L. buvo sveikas, suvokė, kad turtą parduoda be jokių papildomų sąlygų. Gyvenant kartu M. L. pradėjo išgėrinėti, susitikinėti su kita moterimi, todėl jo santykiai su atsakove pašlijo. Atsakovė 2003 m. rugsėjį nutraukė santykius ir gyveno atskirai savo buto dalyje. Pradėjus gyventi atskirai, M. L. ir jo giminaičiai siekė sudaryti atsakovei kuo blogesnes sąlygas ir reikalavo parduoti iš M. L. įsigytą turtą, dėl daromo spaudimo kreipėsi į policiją. M. L. 2006-10-25 buvo paskirta administracinė nuobauda. Pažymėjo, jog pas notarą sutartys buvo garsiai perskaitytos rusų kalba, išaiškinta sudaromų sandorių prasmė ir pasekmės.

Tretysis asmuo ieškovo pusėje L. D. prašė ieškinį tenkinti, nurodė, kad jos tėvas M. L. buvo apgautas.

Šalies argumentai

Tretysis asmuo atsakovės pusėje notarė D. J. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad detaliai sandorio sudarymo aplinkybių neprisimena, bet laisvai kalba rusų kalba, ir jeigu asmuo bendrauja šia kalba, jam notarė atsako ir toliau bendrauja taip pat rusų kalba. Bendraujant su ieškovu, apie rentos, išlaikymo iki gyvos galvos sutarčių esmines sąlygas, šių sandorių sudarymo pasekmes net nebuvo kalbama, o aptariamos esminės pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygos. Pažymėjo, jog kai kaina sumokama grynaisiais pinigais prieš sutarties pasirašymą ne notaro biure, vienintelis būdas notarui įsitikinti, kad viena iš esminių sutarties sąlygų įvykdyta, yra pardavėjo žodinis patvirtinimas, kad pinigus už parduodamą turtą ji gavo. Tik gavęs tokį patvirtinimą notaras sutartyje įrašo nuostatą, kad pardavėjas pinigus gavo prieš sutarties pasirašymą. Žodinis M. L. pareiškimas, kad pinigus jis gavo prieš pasirašydamas sutartis, leidžia teigti, kad ieškovas suvokė sudaromų sutarčių prasmę bei jų pasekmes.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 4000 Lt advokato pagalbai apmokėti. Teismas atmetė ieškovo argumentus, jog M. L., sudarydamas sandorius, suklydo dėl jų esmės. Iš šalių ir liudytojų paaiškinimų nustatė, kad ieškovas M. L. ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo sveikas, jam nereikėjo priežiūros ir išlaikymo, pats gamino maistą, mėgo daug bendrauti, kviestis į svečius kaimynus ir gimines. Teismas atkreipė dėmesį, jog M. L. ieškinį pareiškė tik dėl mažesnės dalies turto pardavimo sutarčių nuginčijimo, o sandorių dėl dalies buto už 22 000 Lt ir 352/1170 dalį žemės sklypo už 3000 Lt neginčijo, todėl nustatyta aplinkybė suponuoja išvadą, kad M. L. buvo žinoma nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių esmė, jų sudarymo procedūra ir įforminimas, jis norėjo dalį savo turto parduoti atsakovei ir tai vertino kaip normalų, atitinkantį jų santykius, veiksmą. Teismas atmetė argumentus, kad daiktai buvo parduoti už mažesnę nei rinkos kainą, pažymint, jog ginčo sutartyse nurodyta kaina atitiko UAB „Krivita“ turto vertės nustatymo pažymoje nurodytas 2001 m. rugpjūčio mėnesio turto rinkos kainas. Atmetė argumentą, kad ginčo sandoriai nebuvo išversti į suprantamą rusų kalbą. Notariato įstatymo 30 str. nustato notaro pareigą išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti, o ginčo sutartyse buvo nurodyta, kad sutarties šalys pareiškė, jog joms yra išaiškinta sutarties prasmė ir pasekmės, todėl teismas padarė išvadą, kad notaras tinkamai įvykdė Notariato įstatymo 30 str. reikalavimus. Taip pat teismas atmetė ieškovo teiginius, jog sutartyse nurodytų pinigų už parduotus daiktus M. L. negavo, kadangi pardavėjas sutartis pasirašė patvirtinęs, kad nurodytas pinigų sumas iš pirkėjos gavo prieš pasirašant sutartis, o priešingai įrodyta nebuvo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas E. D. ir tretysis asmuo ieškovo pusėje L. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas, taip pat priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, jog ieškovas suprato savo veiksmus sandorių sudarymo metu ir nesiekė sudaryti rentos ar išlaikymo iki gyvos galvos. Nurodo, jog byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia ieškinio argumentus ir sudaro pagrindą pripažinti sandorius negaliojančius LR CK 1.90 str. ir 1.91 str. pagrindu. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į ieškovo nurodytų liudytojų parodymus, taip pat L. D. paaiškinimus. Nesutinka su teismo konstatavimu, jog ieškovas M. L., pareikšdamas ieškinį tik dėl antraeilių dalykų, todėl gerai suprato nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo esmę. Nurodo, jog tarp sandorio, kuriuo buvo parduota dalis buto ir dalis žemės, ir sudarytų ginčijamų sandorių praėjo beveik trys metai, per kuriuos ženkliai pasikeitė faktinės aplinkybės, todėl šie sudaryti sandoriai negali būti laikomi tarpusavyje susijusiais. Tai, jog ginčijamais sandoriais buvo perleistas nedidelės vertės turtas, nepaneigia fakto, jog turtas buvo perleistas siekiant gauti rentą ar išlaikymą iki gyvos galvos. Atsakovė tyčia suklaidino ieškovą dėl sudaromų sandorių esmės, šį faktą patvirtina tai, kad iškart po sandorių sudarymo atsakovė pradėjo konfliktuoti su ieškovu M. L. ir jo giminėmis, kaimynais, jos išsikraustymui nebuvo jokių priežasčių. Prieštarauja teismo argumentams, jog ginčo turtas buvo perleistas už tuo metu buvusią rinkos kainą. Pažymi, jog UAB „Krivita“ turto vertinimo pažymą pateikė atsakovė, turto vertinimas buvo atliktas jos iniciatyva. Nurodo, jog pažymoje nurodytos vertės nėra objektyvios, kadangi teismui pateiktoje VĮ „Registrų centras“ pažymoje turto vertė nurodyta žymiai didesnė. Be to, daug didesnės parduodamo turto vertės nurodytos ir pačiose ginčo sutartyse. Todėl akivaizdu, kad tai, jog atsakovei turtas buvo perleistas vos už pusę pažymoje nurodytos sumos, paneigia teismo išvadą, jog šalių sudarytas sandoris buvo įprastinio pobūdžio, naudingas abiems šalims. Atsakovė nesumokėjo ieškovui M. L. sutartyje nurodytų pinigų, kadangi sutartį jis pasirašė dėl atsakovės apgaulės, nesuprasdamas sutarčių tikrųjų sąlygų. Be to, atsakovei realiai sumokėjus sutartyse numatytą sumą, ieškovui M. L. būtų kilęs įtarimas dėl tikrosios sutarčių esmės. Atsakovė M. L. nurodė, jog esminės sutarčių sąlygos prilygo rentos sutarčiai, o M. L. dėl lietuvių kalbos nemokėjimo buvo suklaidintas. Taip pat nėra jokių įrodymų, jog M. L. buvo išverstos sutartys į jam suprantamą kalba. Mano, jog teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą apklausti liudytojais nurodytus asmenis, kurie galėtų paliudyti apie ginčo sudarymo aplinkybes, M. L. bei atsakovės santykius, taip pat apie tai, kaip ieškovas suprato ginčo sutartis.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, o teismas sprendime dėl kiekvieno ieškinio argumento pasisakė išsamiai. Teismas nustatė, jog ginčas buvo perleistas už teisingą kainą, kad su ieškovu M. L. buvo atsiskaityta, kad notaras, tvirtinęs sandorį, išaiškino sandorio prasmę ir aplinkybes. Nesutina su apelianto argumentu, jog VĮ „Registrų centras“ pažyma nustatė teisingą vidutinę turto rinkos kainą, kadangi turtas buvo vertinamas masiniu būdu, o individualios turto vertės neregistruojamos. Faktą, jog atsakovė atsiskaitė su M. L. patvirtina ir ta aplinkybė, jog 2000-07-05 atsakovė pardavė savo turtą už 12 000 Lt, todėl turėjo pinigų atsiskaityti už ginčo turtą. Nurodė, jog M. L., pasirašydamas sutartis, turėjo visas galimybes pasikonsultuoti su teisininkais, užduoti papildomus klausimus notarui arba susilaikyti nuo sutarčių pasirašymo, tačiau jis elgėsi neatidžiai, neapdairiai ir prisiėmė galimus neigiamus savo veiksmų padarinius.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Ieškiniu keliamas reikalavimas pripažinti negaliojančiomis 2001-08-22 ir 2001-08-24 sudarytas sutartis tarp M. L. ir atsakovės dėl dalies žemės sklypo, garažo ir viralinės perleidimo LR CK 1.90 str. ir 1.91 str. pagrindu, kaip sudarytus dėl suklydimo ir apgaulės. Pradinio ieškovo M. L. suklydimas grindžiamas tuo, kad M. L. dalies savo turto perleidimo sandorius sudarė, kaip padėką atsakovei už rūpinimąsi juo, taip pat manydamas, jog perleidžia su sąlyga, kad atsakovė ir ateityje rūpinsis juo bei gyvens kartu. Sandorio sudarymo metu jis nesuprato, kad perdavė atsakovei savo turto dalį be jokio atsakovės įsipareigojimo dėl jo priežiūros. Atsakovės apgaulę grindė tuo, kad M. L. nemokėjo lietuvių kalbos, o atsakovė tyčia jį suklaidino. Sutartyse nurodyta, kad pinigus pradinis ieškovas M. L. gavo prieš pasirašant sutartis, tačiau atsakovė pinigų nesumokėjo, be to, atsakovė siekė suklaidinti ir apgauti M. L., kadangi daiktai buvo parduoti už mažesnę nei rinkos kainą. Kad M. L. ginčijamus sandorius sudarė dėl suklydimo ir apgaulės, privalo įrodyti ieškovas (LR CPK 178 str.).

Pagal LR CK 1.90 str. 1 d. sandoris, sudarytas iš esmės suklydus, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal suklydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu, o suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba jį būtų sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (LR CK 1.90 str. 2, 4 d.). Pagal ieškinyje nurodytą faktinį pagrindą suklydimas pasireiškė tuo, kad M. L., sudarydamas ginčijamus turto perleidimo sandorius, manė, jog perleidžia turtą su sąlyga, kad juo atsakovė rūpinsis, t.y. siekė sudaryti rentos sutartis. Ši aplinkybė įrodinėjama iš esmės tik paties M. L. paaiškinimais, nurodytais ieškinyje. Byloje apklausti liudytojai ieškinyje nurodytų aplinkybių nepatvirtino. Jie iš esmės nurodė faktines aplinkybe apie tai, kad M. L. ir atsakovė kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, kad M. L. ieškovo pusės liudytojams skundėsi, jog gailisi dėl sudarytų sandorių, kad po ginčijamų sutarčių sudarymo jie pradėjo pyktis, atsakovė persikėlė gyventi į savo buto dalį ir M. L. nesirūpino. Visą informaciją liudytojai perteikė, sužinoję ją iš paties M. L., todėl jų parodymai esminės reikšmės ginčui neturi, nes jų parodymai tiesiogiai nepatvirtina ieškinyje nurodytų aplinkybių. Apeliantų nurodomi neapklausti liudytojai, anot pačių apeliantų, pasakotų apie tas pačias aplinkybes, kaip ir jau paklausti liudytojai, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą dėl kitų, byloje neapklaustų, liudytojų apklausos. Byloje apklaustų liudytojų parodymai apie M. L. lietuvių kalbos supratimą yra prieštaringi, nei vieni nėra reikšmingesni. Notarė D. J., patvirtinusi ginčijamas 2001-08-22 ir 2001-08-24 sutartis, nurodė, kad rusų kalbą ji puikiai moka, ir pradiniam ieškovui M. L. išaiškino sutarčių turinį ir prasmę jam suprantama kalba, tai patvirtino pats M. L. savo parašu sutartyse (b.l.5-7, 8-9). Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis LR notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (LR notariato įstatymo 2 str. 1 d.), neturintis tiesioginio teisinio suinteresuotumo byloje, byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujanti notarė D. J. nėra susijusi nei su viena iš šalių, todėl abejoti šios notarės paaiškinimais nėra pagrindo. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad M. L. suprato pasirašomas sutartis, jų turinį. Kadangi M. L. jau anksčiau buvo atsakovei perleidęs buto dalį ir žemės sklypo dalį, tai jis suvokė, ką reiškia pirkimo-pardavimo sutartis, jos prasmę bei esmę. Įrodymų, kad M. L. siekė būtent rentos sutarties, į bylą ieškovas nepateikė. Be to, M. L. notarei ginčijamų sutarčių pasirašymo metu patvirtino, kad pinigus už parduodamą turtą gavo, parduodamo turto vertė nėra didelė ir reikšminga, kad atitiktų teiktiną jam išlaikymą ir rūpybą. Pinigų pagal perleidimo sutartį gavimas paneigia rentos esmę. Pradinis ieškovas M. L. ieškinį pareiškė praėjus beveik šešiems metams nuo ginčijamų sutarčių sudarymo, įrodymų, kad per tą laiką būtų reikalavęs iš atsakovės rūpinimosi ar išlaikymo, nors atsakovė jo teigimu iš karto po sutarčių sudarymo nustojo juo rūpintis, nepateikė. Tai greta kitų įrodymų patvirtina, kad M. L. suprato, kad sudarė turto perleidimo nuosavybėn, o ne rentos sutartis. Be to, pagal bylos duomenis išlaikymo M. L. nebuvo reikalingas, pagal apklaustų liudytojų parodymus galėjo pats pasirūpinti savimi, ką ir darė iki pat mirties. Sandorio sudarymo motyvai, t.y. kad M. L. tikėjosi, jog atsakovė už tai juo rūpinsis ir kartu gyvens, norėjo jai atsidėkoti už jau teikiamą rūpinimąsi, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ginčui ir negali būti laikomi esminiu suklydimu dėl sandorio turinio ar esmės. Vienintelis įrodymas, kad M. L. negavo iš atsakovės pinigų pagal ginčijamus sandorius, yra paties M. L. paaiškinimai ieškinyje, tačiau jie yra nepakankami paneigti pinigų gavimo faktą, patvirtintą notarės. Duomenų, kad M. L. būtų verčiamas pripažinti pinigų gavimo faktą prieš savo valią, byloje nėra. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pinigų nesumokėjimo faktas yra pagrindas kreiptis į teismą dėl kainos priteisimo ar sutarties sąlygos apie pinigų gavimą panaikinimo, tačiau nėra pagrindas visai sutarčiai panaikinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir atsižvelgdama į aukščiau nurodytus motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog M. L. negavo pinigų. Byloje apklausti liudytojai iš esmės nieko negalėjo paaiškinti apie ginčijamų 2001-08-22 ir 2001-08-24 sutarčių sudarymo aplinkybes, nedalyvavo jas sudarant, nieko nežinojo apie M. L. ketinimą tokais sudaryti. Tai, kad M. L. niekam nepasakojo apie ketinimą sudaryti ginčijamas sutartis, neįrodo jų sudarymo dėl suklydimo ar apgaulės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, kad M. L. sudarydamas ginčijamas sutartis, suklydo dėl jų esmės, kad nesuprato, jog perleidžia atsakovei turtą nuosavybėn be atsakovės įsipareigojimo juo rūpintis, nes tokius ieškovo argumentus paneigiai byloje esamų įrodymų visuma.

Ieškovas nurodo, kad M. L. ginčijamas sutartis sudarė dėl atsakovės apgaulės (LR CK 1.91 str. 1 d.). Apgaulė gali būti suprantama kaip sandorio šalies tylėjimas, t.y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (LR CK 1.91 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėja, kad M. L. buvo atsakovės apgautas, nes ji nesumokėjo turto kainos, turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą, atsakovė išaiškino jam, kad sudarytos ginčijamos sutartys prilygsta rentos sutarčiai, pagal kurią atsakovė turėjo jį prižiūrėti iki gyvos galvos. Atsakovė pateikė pagal ginčijamas sutartis perleisto turto vertė nustatymo pažymą (b.l.173-195), pagal kurią pagal 2001-08-22 perleisti atsakovei dalis žemės sklypo ir garažas buvo įvertinti atitinkamai 2000 Lt ir 2500 Lt, o pagal 2001-08-24 sutartį atsakovei perleista viralinė įvertinta 130 Lt. Pagal 200-08-22 sutartį turtas (dalis žemės sklypo ir garažas) buvo perleistas už 4000 Lt, t.y. artimą turto vertintojo nustatytai rinkos kainai, pagal 2001-08-24 sutartį viralinė buvo perleista už 100 Lt, t.y. taip pat artimą turto vertintojo nustatytai rinkos kainai, todėl nepagrįstas apeliantų argumentas, kad turtas buvo perleistas žymiai pigiau nei rinkos vertė. Šalys yra laisvos sudaryti sutartį ir gali nustatyti kitokią nei rinkos turto kainą (LR CK 6.156 str.). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, turtas perleistas už artimą rinkos vertei kainą. Pagrindo abejoti į bylą pateikta turto vertės nustatymo pažyma nėra, pažymoje nurodoma pasirinkta ir taikyta metodika. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad viešame registre nurodyta kaina nustatoma masinio vertinimo būdu, nėra individualizuota, todėl gali neatitikti tikrosios rinkos vertės. Tuo tarpu turto vertintojo nustatyta kaina yra individualizuota, nustatyta atsižvelgiant į visas individualias vertinto turto savybes, todėl ji yra teisingesnė ir dėl šios priežasties jai teiktinas prioritetas. LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas nedraudžia nustatyti turto vertę tam tikru metu praeityje, taikomos vertinimo metodikos leidžia nustatyti turto kainą tam tikru momentu praeityje. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentą, kad turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą. Apie tai, kad ieškovas neįrodė, jog M. L. negavo pinigų pagal ginčijamas sutartis, teisėjų kolegija jau pasisakė aukščiau, todėl šiuo klausimu nesikartoja. Be to, net jeigu M. L. būtų įrodęs, kad negavo pinigų, neįrodo atsakovės apgaulės ir nebūtų pagrindas pripažinti negaliojančiomis ginčijamas sutartis visa apimtimi. Kaip jau minėta aukščiau ir teisingai pirmosios instancijos teismo konstatuota, notarė D. J. sutarčių sudarymo metu išaiškino M. L. pasirašomų sutarčių turinė ir esmę, todėl nepagrįsti ieškovo argumentai, kad atsakovė M. L. suklaidino, teigdama, kad sudarytos sutartys prilygsta rentos sutarčiai. Akivaizdu, kad gavęs pinigus, M. L. turėjo suprasti, jog pasirašė ne rentos, o pirkimo-pardavimo sutartis. Be to, ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kad M. L., sudarydamas ginčijamas 2001-08-22 ir 2001-08-24 pirkimo-pardavimo sutartis, manė, jog sudaro rentos sutartis, o byloje nustatytos aplinkybės paneigia tokius ieškovo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai dėl aukščiau nurodytų motyvų neturi teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau minėtais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo ir trečiojo asmens ieškovo pusėje apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus ieškovo ir trečiojo asmens apeliacinį skundą, iš jų lygiomis dalimis priteistinos į valstybės biudžetą 14,10 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d.1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo E. D. (duomenys neskelbtini) 7,05 Lt ir trečiojo asmens L. D. a.k. (duomenys neskelbtini) 7,05 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkas Andžej MaciejevskiTeisėjos Danutė KutrienėTatjana Žukauskienė