Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-03-16 · Administracinė byla Nr. I-3991-189/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-03-16
Bylos Nr.
I-3991-189/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02721-2014-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
S. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 72.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3991-189/2015Proceso Nr. 3-61-3-02721-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 72.1, 21., 15.2.3.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 16 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė būdamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Nurodė, kad gyvenimo sąlygos kamerų tipo palatoje buvo kritinės, tualetas atviras, neturėjo galimybės nueiti į dušą nusimaudyti. Sekančią dieną pareiškėją iškvietęs dantistas, net neapžiūrėjęs, pareiškėjui pasakė, kad jis yra sveikas ir jam gydimo nereikia, o dėl dantų nurodė kreiptis į Šiaulių TI-K dantistą, kai tuo tarpu Šiaulių TI-K dantistas pareiškėjui buvo paaiškinęs, kad suteikti gydimo negali, todėl ir buvo išrašęs siuntimą į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nurodė, kad atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę pareiškėjui nei okulisto, nei dantisto paslaugų nebuvo suteikta. Dėl dantisto nekompetentingumo ir nenoro dirbti patytė įvairius skausmus, psichologines emocijas bei kitus nepatogumus dėl ko pareiškėjui buvo padaryta didelė žala. Pažymėjo, jog prašomą priteisti žalą kildina dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, daktarų neveiklumo, nesuteikto gydymo.

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo (b. l. 47–50) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) buvo gydomas vieną kartą ir ligoninės Chirurgijos skyriaus palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m. (10 lovų) išbuvo dvi dienas, t. y. nuo 2014-02-18 iki 2014-02-20. Pažymėjo, kad nurodyti, kiek konkrečiai asmenų tuo metu kartu su pareiškėju buvo laikoma toje palatoje negali, nes tokių duomenų neturi, o jų kaupti teisės aktai nenumato. Pažymėjo, kad Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiui. Todėl neneigė aplinkybių susijusių su galimu ploto pažeidimu vienam asmeniui. Nurodė, kad Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitais inventoriais, kuris yra keičiamas ar remontuojamas; Ligoninės patalpos remontuojamos pagal poreikį; Ligoninės patalpos dezinfekuojamos kartą per mėnesį, kartais ir dažniau, dezinfekavimo darbų dažnis atitinka teisės aktų reikalavimams; Ligoninės palatose esantys sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus; Ligoninės pacientų maudymasis taip pat organizuojamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 p. nuostata.

Dėl pareiškėjo argumentų susijusių su netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų suteikimu nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nesilaikymas tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė jam gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Neturtinė žala pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninės kamerų tipo palatoje Nr. 25 (21,25 kv. m., 10 lovų) buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014-02-18 iki 2014-02-20 (dvi dienas). Pareiškėjas skunde jo buvimo Ligoninėje sąlygas apibūdino kaip nežmoniškas, nurodydamas, kad kamera buvo pilna, būklė kritinė, tualetas atviras, neturėjo galimybės nueiti į dušą nusimaudyti.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Šių Taisyklių 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Byloje nustatyta, kad palatos tipo kamera Nr. 25, kurioje buvo gydomas pareiškėjas 21,25 kv. m., 10 lovų. Atitinkamai vienam asmeniui tenkantis plotas tokioje kameroje tenka 2,12 kv. k. Atsakovę atstovaujanti Ligoninė teismui nepateikė duomenų, kiek ginčo laikotarpiu palatoje Nr. 25 buvo gydoma nuteistųjų/suimtųjų, nurodydama, jog teisės aktai tokios informacijos fiksuoti neįpareigoja. Tačiau atsiliepime atstovė pripažino, jog pareiškėjui gydantis Ligoninėje įstatymu nustatyta ne mažesnė kaip 5,1 kv. m. ploto norma galėjo būti ir viršyta. Įvertinus tai, kad Ligoninė konkrečių duomenų (ginčo laikotarpiu buvęs asmenų skaičius kameroje) apie pareiškėjo laikymą kameroje Nr. 25 nepateikė, tačiau ir nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad ginčo laikotarpiu plotas viena asmeniui galėjo neatitikti įstatymo reikalavimo, todėl aplinkybės dėl pareiškėjo argumentų, kad kamera Nr. 25 buvo pilna, vertinamos pareiškėjo naudai. Atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-02-18 iki 2014-02-20 buvo gydomas kameros tipo palatoje, kurioje visos vietos buvo užimtos, todėl minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m., pareiškėjui nebuvo užtikrintas. Atsakovės atstovės argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju, neturi teisinės reikšmės dėl valstybės atsakomybės. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Ta aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją Taisyklių reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės.

Pareiškėjo teigimu, kamera, kurioje buvo gydomas pareiškėjas buvo kritinė. Pažymėtina, jog šiuo aspektu (dėl kameros tipo palatos būklės) pareiškėjas apsiribojo išimtinai abstrakčiu teiginiu ir konkrečiai bei aiškiai neapibrėžė, kuo šiuo aspektu galėjo pasireikšti Ligoninės administracijos veiksmų neteisėtumas. Pabrėžtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodydamas, kad kamerų tipo palatų būklė kritinė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių skunde išdėstytus argumentus, ir leidžiančių nustatyti, ar pareiškėjui galėjo būti padaryta neturtinė žala. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovę atstovaujančios Ligoninės atsiliepimo argumentais dėl atliekamo patalpų remonto nepažeidžiant Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustatytų reikalavimų. Taip pat apie tai, kad Ligoninės patalpose atliekami patalpų valymo ir dezinfekcijos darbai, tvirtina byloje pateikta Skalbimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp Ligoninės ir UAB „Švaros etalonas“, taip pat Paslaugų teikimo sutartis sudaryta tarp Ligoninės ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarybos“. Tuo tarpu pareiškėjas tik abstrakčiai apibūdindamas patalpų būklę, kaip kritinę, savo argumentų jokiais įrodymais nepagrindė

Pareiškėjo teigimu, jam diskomfortą kėlė ir tai, kad kameros tipo palatoje tualetas buvo atviras. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Paminėta nuostata tvirtina, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Ligoninėje, atvirų sanitarinių patalpų buvimas neprieštarauja teisės aktų nuostatoms.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, <...>. Todėl pareiškėjas nėra teisus prieštaraudamas, kad iš karto grįžęs po etapo neturėjo galimybės nueiti į dušą nusimaudyti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ne tik iš netinkamų gydymo įstaigos sąlygų, tačiau ir dėl daktarų neveikimo. Pareiškėjas nurodė, kad dėl dantų gydytojo nekompetencijos, nenoro dirbti (pareiškėjui atvykus į Ligoninę dantų gydytojo paslaugos jam nebuvo suteiktos, nurodant, kad dėl dantų gydymo pareiškėjas turėtų kreiptis į Šiaulių TI-K), pareiškėjas patyrė neigiamas psichologines emocijas, dantų skausmą, o nesuteikus būtinojo gydymo nutrupėjo priekiniai dantys. Tai pareiškėjui sukėlė didelius skausmus ir nepatogumus, todėl, pareiškėjo teigimu, jam buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala sveikatai.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Minėto straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Taigi iš paminėtų nuostatų seka, kad pareiškėjas, siekdamas gauti žalos atlyginimą dėl netinkami suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, prieš kreipiantis į teismą pirmiausia turėjo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Nesutikus su šios komisijos sprendimu, pareiškėjas turėtų teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo ir toks ginčas turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-376/2014). Iš skundo argumentų ir byloje surinktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas dėl jam galimai padarytos žalos į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją nesikreipė, t. y. nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti, todėl skundas dalyje dėl reikalavimo priteisti neturinės žalos atlyginimą, kuris kildinamas iš galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, paliekamas nenagrinėtas ABTĮ 103 str. 1 punkto pagrindu (teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka).

Dėl pareiškėjo prašomo priteisti žalos dydžio pažymėtina, kad, kaip konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008). Taip pat pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Išnagrinėjus pareiškėjo skundo argumentus, darytina išvada, kad būtent pareiškėjo gydymas Ligoninės palatoje pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, laikytinas Ligoninės neveikimu, t. y. pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimu, CK 6.271 straipsnio prasme. Tuo tarpu kitos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, išskyrus argumentus dėl gydymo paslaugų netinkamo suteikimo, vertintinos, kaip neįrodytos. Taigi sprendžiant klausimą dėl žalos dydžio priteisimo, darytina išvada, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas tik dvi paras, o tai yra gana trumpas laikas per kurį, kaip teigia pareiškėjas, jam galėjo kilti depresija, ar kiti stiprūs dvasiniai išgyvenimai; pareiškėjas neįrodė, kad būtent gydymas Ligoninės palatoje pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pastarajam sukėlė tam tikrus sveikatos sutrikimus, šis pažeidimas, be kita ko, vertintinas tik kaip prielaida, kad ploto trūkumas pareiškėjui galimai galėjo sukelti neigiamus išgyvenimus bei nepilnavertiškumo jausmą; byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis Ligoninės palatoje būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Atkreiptina, kad žalos priteisimo klausimas, nagrinėjamu atveju, vertintinas tik aplinkybių, susijusių su ploto neužtikrinimu vienam asmeniui, kontekste.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, t. y. pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis Ligoninės palatos plotas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas. Dėl kitų skunde nurodytų aplinkybių (kritinių sąlygų, atviro tualeto, nusiprausimo po dušu) skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl aplinkybių susijusių su žalos priteisimu dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų išaiškintina, kad pareiškėjas turi teisę su skundu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, o nesutikdamas su šios komisijos sprendimu, turės teisę kreiptis į teismą (bendrosios kompetencijos).

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 1, 4 punktais, 103 str. 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo S. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo S. Ž. teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje palatos plotas.

Pareiškėjo S. Ž. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo S. Ž. skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, palikti nenagrinėtą.

Išaiškinti pareiškėjui teisę su skundu dėl galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kreiptis su skundu į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Nesutikus su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, pareiškėjas turės teisę kreiptis į teismą (bendrosios kompetencijos) dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo.

Kitoje dalyje pareiškėjo S. Ž. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėjas Bronius Januška