Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M.-K., atstovaujamos advokatės R. B., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėja A. M.-K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti 2024 m. gegužės 27 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 24S130740.

Pareiškėja skunde nurodė, kad ji Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto nustatytu pagrindu ir užpildė Migracijos departamento klausimyną, kurį pildydama nurodė, kad 2001–2007 m. ji dirbo (duomenys neskelbtini) banke „(duomenys neskelbtini)“ vyresniuoju kontrolieriumi-kasininku.

2024 m. gegužės 27 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui Nr. 24S130740 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjos valstybės saugumui keliama grėsmė grindžiama jos praeities biografiniu faktu, t. y. kad ji 2001–2007 m. dirbo (duomenys neskelbtini) banke „(duomenys neskelbtini)“ vyresniuoju kontrolieriumi-kasininku.

Teigė, jog Sprendimas priimtas, vadovaujantis vien 2024 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – Valstybės saugumo departamentas) išvada Nr. 18-4623, neatlikus kitų su pareiškėjos asmeniu susijusių aplinkybių vertinimo, neindividualizavus jos situacijos, neįvertinus aplinkybės, kad ji Lietuvoje turi nuolatinio gyventojo statusą, čia gyvena nuo pat 2008 metų bei čia deklaruoja savo gyvenamąją vietą. Taip pat Migracijos departamentas neįvertino, jog pareiškėja – nuolatinė Lietuvos gyventoja jau dešimt metų, pirmasis leidimas nuolat gyventi išduotas prieš 10 metų, o nuo 2008 iki 2014 m. jai buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėja 2007 m. birželio 16 d. susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu jos duktė turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad Sprendimas turės neigiamų padarinių ne tik pareiškėjai, bet ir jos šeimos nariams, yra neproporcingas bei neadekvatus.

Akcentavo, jog Migracijos departamentas Sprendime neįvertino aplinkybių, jog darbas banke „(duomenys neskelbtini)“ truko neilgai - tik 6 metus, kad nuo darbo banke pabaigos praėjo net 17 metų, jos darbo metu bankui sankcijos taikomos nebuvo, geopolitinė situacija buvo kitokia, o pareiškėjos darbo funkcijos buvo techninės – jis buvo kasininkė, valdžios bei vadovybės pareiškėjo nepažinojo, jokių kontaktų po darbo nutraukimo neturėjo. Darbas nutrūko šalių susitarimu, bet pareiškėjos inciatyva.

Pažymėjo, jog turėjo būti nustatyta bei argumentuota, kad pareiškėja ne tik kelia ar gali kelti grėsmę valstybės saugumui, bet, kad ši grėsmė yra reali, akivaizdi ir pakankamai rimta.

Akcentavo, jog pareiškėjos šeimos narys – sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, tad šiuo atveju taikytinas ir Įstatymo 98¹ straipsnis, kuriame numatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu. Pareiškėja Lietuvoje turi sutuoktinį, todėl jos valstybės saugumui keliama grėsmė turėtų būti vertinama, atsižvelgiant tik į jos atitinkamą elgesį, o grėsmė turi būti reali, akivaizdi ir pakankamai rimta.

Nurodė, jog byloje nepateikta jokių duomenų, kokius konkrečius valstybės saugumui pavojingus veiksmus atliko pareiškėja, jos valstybės saugumui keliama grėsmė yra argumentuojama vieninteliu jos praeities biografiniu faktu, nenurodant jokio konkretaus elgesio, kuriuo būtų keliama reali bei rimta grėsmė valstybės saugumui.

Pažymėjo, kad be šeiminių, ekonominių, socialinių ryšių privalėjo būti vertinami pareiškėjos atsakymai į klausimyno 10, 11 klausimus (į 10 atsakė – Ne, į 11 – Ukrainai), taip pat kitos aplinkybės, kad pavyzdžiui pareiškėja ne tik nepalaiko karo, bet ir pati yra ukrainietė.

Nurodė, kad Sprendimas neabejotinai naikintinas kaip neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas, neproporcingas, neadekvatus.

Atkreipė dėmesį, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento išvada, be to buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės (šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika). Nustatyta, kad pareiškėja savo gyvenamąją vietą nuo 2008 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis (Lietuvos Respublikos pilietis) ir nepilnametė dukra ((duomenys neskelbtini) pilietė). Taip pat buvo įvertintas pareiškėjos užpildytas klausimynas ir jo atsakymai. Pareiškėjos atsakymai į 11 ir 10 klausimus nepaneigia aplinkybės, kad ji 2001-2007 m. dirbo (duomenys neskelbtini) banke „(duomenys neskelbtini)“ vyresniuoju kontrolieriumi - kasininku ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys (duomenys neskelbtini) jėgos struktūroms. Akcentavo, kad pareiškėja iki šiol nėra nutraukusi ryšių su (duomenys neskelbtini), tai patvirtina jos periodiniai sienos kirtimai. Pati pareiškėja nepateikė įtikinamų paaiškinimų dėl dažnų vykimų.

Pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl atmestini pareiškėjos skundo argumentai šiuo klausimu.

Migracijos departamento duomenimis pareiškėjos sutuoktinis nėra pasinaudojęs laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise (tokiu duomenų nepateikė), todėl pareiškėja Įstatymo kontekste nėra laikytina Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu, todėl jai Įstatymo 98¹ straipsnio nuostatos netaikomos.

Nurodė, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Prašė skundą atmesti.

Valstybės saugumo departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia Valstybės saugumo departamentą atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2024 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 18-4623 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumo departamentas minėtame rašte nurodė, kad pareiškėja 2001–2007 metais dirbo (duomenys neskelbtini) banke „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini) banke „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini)valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Pažymėjo, kad 2022 m. vasario mėn. Europos Sąjunga, reaguodama į (duomenys neskelbtini) įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, (duomenys neskelbtini) bankui „(duomenys neskelbtini)“ įvedė sankcijas.

Valstybės saugumo departamento turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini), o tai kelia papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas priešiškų valstybių žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Valstybės saugumo departamentas, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.

Akcentavo, jog Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į Valstybės saugumo departamento pateiktą vertinimą, Sprendime išsamiai įvertino grėsmes valstybės saugumui, įskaitant ir pareiškėjos periodišką vykimą į (duomenys neskelbtini), atliko individualų pareiškėjos vertinimą bei nurodė argumentus, kodėl panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje, todėl Sprendimo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 24S130740 sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Leidimas pareiškėjai nuolat gyventi Nr. LT7465942 buvo išduotas 2019 m. balandžio 19 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Išduotas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2024 m. balandžio 19 d.

Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą Nr. 24S130740 panaikinti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

Sprendimas priimtas atsižvelgus į Valstybės saugumo departamento pateiktą vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamento sprendimas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pareiškėja 2001-2007 metais dirbo (duomenys neskelbtini) banke „(duomenys neskelbtini)“ vyresniuoju kontrolieriumi-kasininku ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys (duomenys neskelbtini) Respublikos jėgos struktūroms. Europos Sąjunga, reaguodama į (duomenys neskelbtini) įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, (duomenys neskelbtini) bankui „(duomenys neskelbtini)“, kuris yra didžiausias bankas (duomenys neskelbtini), užimantis pirmaujančias pozicijas (duomenys neskelbtini) bankų sistemoje pagal akcinį kapitalą, turtą, paskolas, indėlius, 2022 m. vasario mėnesį įvedė sankcijas. Valstybės saugumo departamentas pažymėjo, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos vyksta į (duomenys neskelbtini), todėl yra reali tikimybė, kad asmuo gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Migracijos departamento vertinimu, nustatyti asmens šeimyniniai ryšiai negali būti vertinami aukščiau už asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui ir negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo užtikrinimas.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (redakcija, galiojusi skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo metu), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (Įstatymo 4 straipsnio 7 dalis).

Leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Vadovaujantis Tvarkos aprašo 83 punktu, Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, privalo patikrinti, ar nėra Įstatymo 54 straipsnyje numatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, o jeigu nustatomas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ar 5 punktuose ar Įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas – priimti sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi. Tokiu atveju, vadovaujantis Tvarkos aprašo 90 punktu, kuriame nustatyta, kad pateikto prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas Tvarkos aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas nutraukiamas.

Pagal Tvarkos aprašo 104 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ar 5 punktuose ar Įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

Tvarkos aprašo 105 punkte numatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

Teismas pažymi, kad pagal minėtą reglamentavimą, Migracijos departamentas iš Valstybės saugumo departamento gavęs informaciją apie tai, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas nuolat gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, priima sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Skundžiamas Sprendimas priimtas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nustatančio, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagrindu.

Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą. Jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų į valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Be to, Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms.

Taigi, minėtos nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamu Sprendimu, teigia, jog jos darbas banke „(duomenys neskelbtini)“ truko neilgai – tik 6 metus, nuo darbo banke pabaigos praėjo net 17 metų, pareiškėjos darbo funkcijos buvo techninės, pareiškėja jau daug metų yra nuolatinė Lietuvos gyventoja, jos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, jos duktė turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Akcentuoja, jog Sprendimas priimtas vien vadovaujantis Valstybės saugumo departamento išvada, neatlikus kitų su pareiškėjos asmeniu susijusių aplinkybių vertinimo, neindividualizavus jos situacijos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos skundo argumentai nepaneigia Valstybės saugumo departamento nustatytų aplinkybių ir pateiktos išvados.

Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjos lojalumo (duomenys neskelbtini) valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

Valstybės saugumo departamento pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Toks vertinimas darytinas, atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, Valstybės saugumo departamento atliktą vertinimą. Teismo vertinimu, pareiškėjos asmeninis interesas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Valstybės interesas, kad Lietuvoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už pareiškėjos galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas vertino ne tik Valstybės saugumo departamento išvadą, bet ir visas kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje pareiškėja deklaruoja nuo 2008 m., pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, duktė (gim. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Tačiau teismas pažymi, kad šios aplinkybės nepaneigia ir nesumažina grėsmės valstybės saugumui. Teismas sutinka su Migracijos departamento vertinimu, kad šeimyninių ir socialinių ryšių negalima vertinti, kaip galinčių atsverti grėsmės valstybės saugumui svarbą, ir tai, kad pareiškėja gali būti potencialus verbavimo taikinys (duomenys neskelbtini) jėgos struktūroms.

Pareiškėja Sprendimo neteisėtumą taip pat grindžia tuo, jog Sprendime nenurodyta, kokius konkrečius valstybės saugumui pavojingus veiksmus atliko pareiškėja, nors atsakovas turėjo nustatyti bei argumentuoti, kad pareiškėja ne tik kelia ar gali kelti grėsmę valstybės saugumui, bet ir ši grėsmė yra reali, akivaizdi ir pakankamai rimta.

Tačiau teismas pažymi, jog reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Pareiškėja taip pat nurodo, jog jos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl šiuo atveju taikytinas Įstatymo 98¹ straipsnis ir pareiškėjos valstybės saugumui keliama grėsmė turėtų būti vertinama, atsižvelgiant tik į jos atitinkamą elgesį, o grėsmė turi būti reali, akivaizdi ir pakankamai rimta.

Pažymėtina, jog įstatymo V skyrius reglamentuoja Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Įstatymo 97 straipsnio 1 dalimi užsienietis, kuris yra vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietis, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje iki 3 mėnesių, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos. Pagal Įstatymo 97 straipsnio 2 dalį Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai gali atvykti į Lietuvos Respubliką kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba atvykti pas jį ir būti Lietuvos Respublikoje šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laiką.

Įstatymo 98 straipsnio 2 punkte numatyta, jog Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ir jo šeimos narys į Lietuvos Respubliką neįleidžiami, jeigu jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Įstatymo 98¹ straipsnio 1 dalis nustato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu.

Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog Įstatymo 98¹ straipsnio 1 dalies nuostatos taikytinos kartu su užsieniečiu, kuris yra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, į Lietuvos Respubliką atvykstantiems jo šeimos nariams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis (nėra užsienietis, pasinaudojęs laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise), todėl pareiškėjos atžvilgiu Įstatymo 98¹ straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos.

Be to, teismo vertinimu, aplinkybė, kad pildydama atsakovo pateiktą klausimyną, pareiškėja nurodė, kad nepalaiko Rusijos Federacijos politikos ir karinių veiksmų Ukrainoje bei laiko Krymą priklausančiu Ukrainai ar, kad ji pati yra ukrainiečių tautybės, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą.

Migracijos departamento Sprendimas yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjos šeiminių, socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Šiuo atveju yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Konstatavus, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teismo vertinimu, Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai panaikino leidimą nuolat gyventi.

Pasisakydama dėl skundo argumentų, susijusių su Migracijos departamento sprendimo proporcingumu, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti asmenims gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Įvertinus ginčijamo sprendimo turinį, daroma išvada, kad Sprendime atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus. Iš ginčijamo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai bei aktuali teismų praktika. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 24S130740.

Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – atstovavimo išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. M.-K. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.