Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Š. J. ir atsakovų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Š. J. ieškinį atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai dėl darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti: 1) už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio l d. iki 2010 m. balandžio 2 d. iš Valstybinės mokesčių inspekcijos 1 559,14 Lt darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčius) ir įpareigoti atsakovę iš šios sumos 1 184,90 Lt pervesti į pareiškėjo sąskaitą bei sumokėti 233,87 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 93,58 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 46,79 Lt socialinio draudimo įmokų; įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją sumokėti darbdavio mokėtinus mokesčius: 483,02 Lt įmokų į VSDF bei 3,12 Lt įmokų į garantinį fondą; 2) už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 5 d. iki 2011 m. gegužės 29 d. iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2 672,55 Lt darbo užmokesčio ir įpareigoti atsakovą iš šios sumos 2 031,09 Lt pervesti į pareiškėjo sąskaitą bei sumokėti 400,88 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 160,30 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 80,19 Lt socialinio draudimo įmokų, įpareigoti Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą sumokėti darbdavio mokėtinus mokesčius: 827,96 Lt įmokų į VSDF bei 5,35 Lt įmokų į garantinį fondą; 3) už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos priteisti 1 401,65 Lt darbo užmokesčio ir įpareigoti atsakovę iš šios sumos 1 065,19 Lt pervesti į pareiškėjo sąskaitą bei sumokėti 210,24 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 84,08 Lt privalomo sveikatos draudimo įmokų, 42,14 Lt socialinio draudimo įmokų, įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliariją sumokėti darbdavio mokėtinus mokesčius: 434,23 Lt įmokų į VSDF bei 2,80 Lt įmokų į garantinį fondą. Taip pat prašė spręsti, kad byloje nėra praleistas ieškinio senaties terminas, o jeigu būtų nuspręsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas, terminą atnaujinti. Nurodė, kad valstybės tarnyboje pradėjo dirbti 2006 m. birželio 1 d. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. birželio 2 d. dirbo Valstybinės mokesčių inspekcijos (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis 13 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė, 3 procentai priedas už stažą valstybės tarnyboje). Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme dirbo nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. sausio 3 d. (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis 13 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė, 3 procentų priedas už stažą valstybės tarnyboje); nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis 13 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė, 3 procentų priedas už stažą valstybės tarnyboje); už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 8 d. iki 2011 m. gegužės 29 d. buvo išmokėta vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. ieškovas dirbo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis 14 kategorija; iki 2012 m. birželio 30 d. - 3 procentų priedas už stažą, nuo 2012 m. liepos 1 d. - 6 procentų priedas už stažą valstybės tarnyboje). Sumažinus atskiros valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamosios dalies – priedo už kvalifikacinę klasę – dydį, sumažėjo dalies valstybės tarnautojų – turinčių kvalifikacines klases (aukštesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojų) darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad minėtu teisiniu reguliavimu pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu sumažinus valstybės tarnautojų darbo užmokestį, ieškovui nepagrįstai buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus DK 301 straipsnio nuostata byloje negali būti taikoma. Ieškinio senačiai apskaičiuoti yra aktuali ieškinio pateikimo teismui data, t.y. 2013 m. lapkričio 12 d. ir susižinojimo apie pažeistas teises data, t.y. 2013 m. spalio 1 d., kuomet oficialiai leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas. Konstatavus, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, yra visi pagrindai ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Atsakovas Lietuvos vyriausias administracinis teismas nesutiko su ieškiniu, prašė taikyti ieškinio senatį ir DK 301 straipsnį. Nurodė, kad atlyginimas ieškovui buvo mokamas, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu valstybės tarnautojų darbo užmokestį reguliuojantys įstatymai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai tiek, kiek juose įtvirtintu teisiniu reguliavimu tarnautojų atlyginimai buvo sumažinti neproporcingai. Ta apimtimi, kuria ieškovo atlyginimas buvo sumažintas proporcingai, atlyginimų mažinimas buvo teisėtas ir jo negalima priteisti. Bylos išsprendimui turi įtakos Konstitucinio Teismo išaiškinimas ar DK 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, 109 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Nusprendus ieškovui priteisti atitinkamas pinigų sumas, prašė teismo sprendimo vykdymo pradžią atidėti iki kitų kalendorinių metų sausio 1 d. po sprendimo įsiteisėjimo, o suėjus pastarajam terminui – visos mokėtinos sumos išmokėjimą išdėstyti dar ketveriems metams. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu išaiškino, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintu teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Šiuo metu Seimas nėra priėmęs neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo. Todėl, teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo tenkinimo, turėtų įvertinti, ar atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymas šiuo metu nėra teisėtai atidėtas protingam laikotarpiui. Bylos išsprendimui taip pat turi reikšmės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išvados administracinėse bylose Nr. A-1327/2014 ir A-1403/2014, kur bus pasisakyta dėl galimybės priteisti darbo užmokestį už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo po to, kai Konstitucinis Teismas paskelbė 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir DK 27 straipsnio 2 dalimi yra išaiškinęs, kad valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, taip pat DK nuostata, pagal kurią darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (DK 301 straipsnis), įtvirtina naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis nebegali būti priteisiamas. Dėl to ieškovui neturėtų būti priteista darbo užmokesčio nepriemoka, susidariusi anksčiau nei prieš trejus metus iki ieškinio padavimo teismui dienos. Mokėdama ieškovui mažesnį darbo užmokestį, atsakovė vadovavosi tuo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl atsakovės veiksmuose nėra kaltės. Prašymas dėl darbo užmokesčio priteisimo turi būti reiškiamas Lietuvos Respublikos Valstybei, nustačiusiai Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 1 384,10 Lt darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gegužės 29 d. (suma nurodyta neatskaičius mokėtinų mokesčių). Priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 1 447,98 Lt darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. (suma nurodyta neatskaičius mokėtinų mokesčių). Kitus ieškovo reikalavimus atmetė. Atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo atidėti sprendimo vykdymą netenkino. Priteisė iš atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Lietuvos valstybei 72 Lt žyminio mokesčio. Priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Lietuvos valstybei 72 Lt žyminio mokesčio. Priteisti iš atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos lygiomis dalimis Lietuvos valstybei 48,48 Lt pašto išlaidų procesinių dokumentų įteikimui.

Teismas nustatė, kad priedui už kvalifikacinę klasę apskaičiuoti buvo taikomos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir l priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. įstatymas Nr. XI-363) l straipsniu buvo pakeista Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis ir nustatyta, kad darbo užmokesčio dalis, t.y. priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos (iki pakeitimo buvo nustatyta 15 procentų), už antrą kvalifikacinę klasę - 20 procentų pareiginės algos (iki pakeitimo – 30 procentų), už pirmą kvalifikacinę klasę - 30 procentų pareiginės algos (iki pakeitimo – 50 procentų). Atsižvelgiant į šį pakeitimą buvo sumažintas priedas už kvalifikacinę klasę. Šia norma buvo faktiškai sumažintas valstybės tarnautojų, turinčių tam tikrą kvalifikacinę klasę, darbo užmokestis, nors kitų (neturinčių kvalifikacinės klasės) valstybės tarnautojų darbo užmokestis atitinkamu dydžiu nebuvo mažinamas. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad tai pažeidžia visų asmenų lygybės principą ir ieškovo teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, nes būtent tai konstatavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad jam priklausantis darbo užmokestis (priedas už kvalifikacinę klasę) buvo sumažintas nepagrįstai ir buvo skaičiuojamas pagal prieštaraujantį Konstitucijai įstatymą.

Ieškovo, kaip valstybės tarnautojo, užimančio 13 ir 14 kategorijos pareigybes, pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir l priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. įstatymas Nr. XI-363) 3 straipsniu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnautojo, užimančio 13 kategorijos pareigybę pareiginės algos koeficientas iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo 6,3, o po šios datos – 6,2. Valstybės tarnautojo, užimančio 14 kategorijos pareigybę, pareiginės algos koeficientas iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo 7, o po šios datos – 6,86. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11-20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio teismo sprendimas yra pagrįstas tuo, kad toks darbo užmokesčio mažinimas, tik valstybės tarnautojams, kurių pareigybių kategorijos yra 11-20, pažeidžia visų asmenų lygybės principą ir teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Tokiu būdu pažeistos teisės gali būti atkurtos tik priteisiant ieškovui diskriminacinę nepriemoką. Todėl teismas pripažino pagrįstais ieškovo reikalavimus priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką.

Darbo užmokestis valstybės tarnautojui yra mokamas kiekvieną mėnesį, todėl apie tai, kad yra pažeidžiamos jo teisės, ieškovas galėjo suprasti negavęs viso jam priklausančio darbo užmokesčio už praeitą mėnesį. Atsižvelgiant į DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą, ieškovas yra praleidęs senaties terminą reikalauti darbo užmokesčio nepriemokos, neišmokėtos laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo nuo 2013 m. spalio 1 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas. Rūpestingas asmuo šioje situacijoje apie savo teisių pažeidimą galėjo suprasti tada, kai atsakovas realiai pradėjo netinkamai vykdyti prievolę, t.y. nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio, negavęs viso darbo užmokesčio už 2009 m. rugpjūčio mėnesį. Nuo tada ieškovas ir įgijo teisę kreiptis į teismą. Senaties terminui atnaujinti nėra svarbių priežasčių. Be to, ieškovas yra teisininkas ir turėjo žinoti kaip ginamos darbo teisės. Todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 2 d., remdamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ieškovas dirbo nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. gegužės 29 d. Per šį laikotarpį ieškovui buvo priskaičiuota ir išmokėta 44 409,39 Lt darbo užmokesčio, o netaikant prieštaraujančių Konstitucijai įstatymo nuostatų, turėjo būti išmokėta 47 122,38 Lt. Nepriemoka yra 2 712,99 Lt. Atsakovas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašė taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Šis prašymas yra pagrįstas, kadangi ieškovas į teismą kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 12 d. Ieškovas yra praleidęs paminėtą senaties terminą iki 2010 m. lapkričio 1 d. Terminui atnaujinti taip pat nėra svarbių priežasčių. Todėl teismas ieškovo reikalavimą tenkino iš dalies ir darbo užmokesčio nepriemoką priteisė už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gegužės 29 d. Pagal darbdavio pateiktą pažymą nepriemokos dydis šiuo laikotarpiu yra 1 384,10 Lt (neatskaičius mokėtinų mokesčių). Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje ieškovas dirbo nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. Per šį laikotarpį ieškovui buvo priskaičiuota ir išmokėta 68 724,05 Lt darbo užmokesčio, o netaikant prieštaraujančių Konstitucijai įstatymo nuostatų, turėjo būti išmokėta 70 172,03 Lt. Nepriemoka yra 1 447,98 Lt. Teismas priteisė šią sumą ieškovui.

Teismas pažymėjo, jog atsakovų argumentai, kad valstybė nėra nustačiusi neteisėtai neišmokėto darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo mechanizmo, nereiškia, kad ieškovui yra kokių nors apribojimų ginti savo darbo teises teisme. Taip yra konstatuota ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 6 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti gyventojų pajamų mokesčio, socialinio ir sveikatos draudimo mokesčių ir įmokų į garantinį fondą, mokėtinų nuo priteisto darbo užmokesčio, nes ieškovas neturi tokios reikalavimo teisės. Ieškovas nėra įgaliotas veikti šiuos mokesčius administruojančių institucijų vardu ir reikšti tokį reikalavimą už šias institucijas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį prieš atsakovą Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą atmesti arba, neatmetus ieškinio, teismo sprendimo vykdymo pradžią atidėti iki kitų metų sausio 1 d.

1) Vilniaus apygardos, Vilniaus miesto ir rajono apylinkės teismai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paprastai stabdo nagrinėjamas analogiškas civilines ir administracines bylas, kuriose ieškovais (pareiškėjais) yra esami ar buvę valstybės tarnautojai, iki bus priimtas galutinis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėse bylose Nr. A-1327/2014 ir A‑1403/2014. Todėl teismas netinkamai taikė Civilinio proceso kodekse įtvirtintus civilinės bylos sustabdymo pagrindus ir, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, priėmė neteisėtą sprendimą – pagal suformuotą teismų praktiką teismas turėjo civilinę bylą sustabdyti.

2) Teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei jų teisinius padarinius. Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas sudaro rimtą pagrindą manyti, kad įstatymų leidėjas gali atidėti atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymą protingam laikotarpiui. Be to, iki tol, kol atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymas yra teisėtai atidėtas protingam laikotarpiui, teismas negali priteisti neproporcingai sumažinto atlyginimo kompensacijos dėl to, kad nėra materialiųjų teisių pažeidimo – materialiosios teisės į neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimą pažeidimas gali atsirasti tik tokiu atveju, jei įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti kompensavimo mechanizmą arba nustatomas neteisingas kompensavimo mechanizmas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 377 pasiūlė Lietuvos Respublikos Seimui dar vieneriems metams atidėti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto parengimą. Šiuo klausimu buvo priimtas įstatymas, kuris įsigaliojo 2014 m. rugsėjo 20 d. ir numato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2015 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Faktinė situacija šiuo metu yra tokia, kad Lietuvos Respublikos Seimas nėra priėmęs neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo ir yra priėmęs įstatymą, pagal kurį įstatymo projektas dėl atlyginimų kompensavimo turėtų būti pateiktas Seimui tik iki 2015 m. gegužės 1 d. Todėl teismas turėjo įvertinti, ar atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymas šiuo metu nėra teisėtai atidėtas protingam laikotarpiui. Nes tik nustačius, kad atlyginimų kompensavimo mechanizmą nustatyti yra nepagrįstai delsiama, galima konstatuoti teisinį pagrindą ieškiniui patenkinti, t. y. ieškovo materialiosios teisės į neproporcingai sumažinto atlyginimo kompensavimą pažeidimą.

3) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra tinkamas atsakovas šioje byloje – ne teismas, bet įstatymų leidėjas turi nustatyti atlyginimų kompensavimo mechanizmą ir, atitinkamai, atlyginti žalą, jei neteisėtai minėto mechanizmo nenustato.

4) Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu valstybės tarnautojų darbo užmokestį reguliuojantys įstatymai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai tiek, kiek juose įtvirtintu teisiniu reguliavimu tarnautojų atlyginimai buvo sumažinti neproporcingai. Norint nustatyti, kokia apimtimi atlyginimas ieškovui buvo sumažintas neproporcingai, turi būti nustatyta, kokiu vienodu procentiniu dydžiu visiems tarnautojams atlyginimas galėjo būti sumažintas. Tik mažinimo apimtis, viršijanti dydį, kuriuo atlyginimai galėjo būti mažinami visiems tarnautojams vienodai, gali būti laikoma neproporcingu atlyginimo sumažinimu. Dydžio, kuriuo tarnautojų atlyginimai galėjo būti sumažinti, apskaičiavimo metodika aprašyta Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nustatomosios dalies III skyriuje ir parodo, kad valstybės politikų, valstybės pareigūnų, teisėjų ir valstybės tarnautojų atlyginimus buvo galima tolygiai (nediferencijuotai) mažinti 2009 metais – 2 procentais ir 2010-2013 metais – 4,5 procentais. Vadinasi, ieškovas gali reikalauti, kad jam būtų kompensuotas tik didesnis kaip 4,5 procentų (2010-2011 m.) atlyginimo sumažinimas.

5) Teismas atmetė prašymą atidėti ir išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, nurodydamas, kad priteista suma yra nedidelė. Teismas nepagrįstai neįvertino atsakovo nurodytos aplinkybės, kad tokio pobūdžio ieškinių prieš Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą yra žymiai daugiau. Todėl jei teismas vertins kiekvieną situaciją atskirai, t. y. kaip teismas padarė šiuo atveju, ir dėl nedidelės sumos atsisakys atidėti ir išdėstyti kitų sprendimų (jei jie bus palankūs ieškovams) vykdymą, bendra priteista iš atsakovo suma gali pasiekti 440 000 Lt. Tokio dydžio įpareigojimo teismas neturėtų galimybių įgyvendinti, nes valstybė neskiria biudžeto lėšų neproporcingai sumažintiems atlyginimams kompensuoti, todėl dėl tokios skolos, kurią reikėtų nedelsiant po sprendimų įsiteisėjimo įvykdyti, atsiradusi finansinė našta būtų labai didelė atsakovui ir keltų rimtą grėsmę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kaip teisingumą vykdančios institucijos funkcionavimui bei teisingumo vykdymo administracinių teisinių santykių srityje veiklai apskritai.

Ieškovas Š. J. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priteisti ieškovui iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos 1 547,67 Lt darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. ir papildomai iš atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 1 328,89 Lt darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2010 m. spalio 31 d., įpareigojant atsakovus priteistą darbo užmokestį pervesti į ieškovo banko sąskaitą.

1) Teismas visiškai nepagrįstai pritaikė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą dėl dalies ieškinio reikalavimų. VMI nepateikė reikalavimo taikyti ieškinio senaties termino, todėl teismas neturėjo teisės jo taikyti savo iniciatyva. Nors sprendime teismas nurodė, jog VMI prašė taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, tačiau VMI savo atsiliepime tik nurodė tam tikrą teisinį reglamentavimą šiuo klausimu, bet nereikalavo taikyti senaties termino bei prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

2) Teismas nustatė netinkamą datą, nuo kurios turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, kadangi visiškai nepagristai pažeidimo padarymo momentą sutapatino su momentu, kada ieškovas suvokė arba turėjo suvokti apie jo atžvilgiu daromą pažeidimą. Faktinėmis aplinkybėmis panašioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, tai yra pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė Kauno miesto savivaldybės administracijai mokant pareiškėjui darbo užmokesti teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas bei Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo nuostatas (LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A-520-1188/2013). Šioje nutartyje išaiškinta, jog pažeidimą padarė institucija, išmokėjusi sumažintą atlyginimą, ir pažeidimas buvo padarytas be institucijos kaltės, t. y. pastarajai nežinant ir negalint žinoti, jog aktualiu laikotarpiu buvo daromas pažeidimas. Šių išaiškinimų pagrindu darytina išvada, jog jeigu institucija, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais bei mokėdama sumažintą darbo užmokestį, tuo metu elgėsi teisėtai ir nežinojo, jog daro pažeidimą, atitinkamai ne visą darbo užmokestį gavęs asmuo juo labiau negalėjo žinoti, suvokti ar nuspėti, jog jo atžvilgiu daromas pažeidimas. Tai reiškia, kad ir ieškovas, kai jam buvo mokamas sumažintas atlyginimas, objektyviai negalėjo suvokti, jog jo atžvilgiu buvo daromi pažeidimai, kol to motyvuota nutartimi nekonstatavo Konstitucinis Teismas. Ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2013 m. spalio 1 d., kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas. Todėl apskritai nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškinio pateikimo terminas buvo praleistas, o jeigu ir buvo praleistas, jis neabejotinai turėtų būti atnaujintas.

Atsakovė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai atmesti.

1) Konstitucinis Teismas įpareigojo įstatymų leidėją nustatyti tvarką, pagal kurią per protingą laikotarpį būtų kompensuojamos dėl neteisėto sumažinimo neišmokėtos darbo užmokesčio dalys. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į minėtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išvadas, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą. Todėl darytina išvada, kad šiuo metu dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų kompensacijos neturi (negali) būti mokamos, - jos galės būti mokamos tik leidėjui nustačius atitinkamą kompensavimo mechanizmą (tvarką), o kompensacijos turės būti mokamos pagal specialų Seimo priimtą įstatymą. Įstatymų leidėjui nepagristai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti ir teismine tvarka. Tokios nuostatos įtvirtintos ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Atsižvelgiant į ekonominę, finansinę situaciją, valstybės išgales, būtinumą laikytis viešųjų finansų tvaraus gerinimo tikslų, išlaikyti stabilumą, nepažeisti fiskalines drausmės, Vyriausybė pasiūlė Seimui atidėti sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimą iki 2015 m. gegužės 1 dienos. Seimas šiam pasiūlymui pritarė.

2) Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informaciją, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra sudarytos išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėse bylose Nr. A-1327/2014 ir A-1403/2014. Šiose bylose galutiniu ir neskundžiamu sprendimu turėtų būti pasisakyta dėl galimybės teismams šiuo metu priteisti darbo užmokestį iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo. Teisės taikymo požiūriu teismo sprendimai nurodytose administracinėse bylose turės autoritetingo precedento reikšmę, kurio pagrindu formuosis teismų praktika. Savo atsiliepime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašė apsvarstyti galimybę sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas minėtose bylose. Teismo sprendimas galimai neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, nes teismo nustatyta ieškovo praradimų kompensavimo tvarka gali nesutapti su valstybės nustatytuoju, reguliuojant bendrą praradimų kompensavimo tvarką. Tai atitinkamai apsunkintų asmenų, kuriems patirti praradimai bus kompensuojami bendra tvarka, padėtį.

3) Teismo sprendimas nevisiškai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr.992 „Dėl atstovavimo valstybei (vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nuostatų. Šio nutarimo 2 punkte numatyta, kad valstybei (Vyriausybei) Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose bylose dėl žalos, darbo užmokesčio dalies, neišmokėtos pagal priimtus teisės aktus, siejamus su sunkia valstybės ekonomine, finansine padėtimi, kai pagal pareikštus ieškinius (skundus, prašymus) atsakovu (trečiuoju asmeniu, trečiuoju suinteresuotu asmeniu) įtraukta valstybė (Vyriausybė), atstovauja valstybės institucijos (įstaigos), mokėjusios darbo užmokestį (atlyginimą). Darbo užmokestis ieškovui sumažėjo dėl valstybės veiksmų, nes atitinkamus sprendimus priėmė Seimas, todėl atsakovu bylose dėl darbo užmokesčio nepriemokos turėtų būti valstybė, atstovaujama valstybės institucijos, mokėjusios darbo užmokestį.

Ieškovas Š. J. atsiliepimu į atsakovų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinius skundus prašo skundus atmesti ir palikti galioti nepakeistą skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo dalį. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, jog aplinkybė, kad kitame teisme yra nagrinėjama savo esme panaši byla, tačiau dalyvaujant visiškai kitoms šalims, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą. Teismas tik galėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą, tačiau tokiam procesiniam veiksmui pakankamų pagrindų nenustatė ir bylą išnagrinėjo iš esmės. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo konstatuota, kad pareigines algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagristai, nes minėtas įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t. y. iš esmės buvo nustatyti pažeidimai, kurie lėmė ieškovo teisių pažeidimą – dalies darbo užmokesčio nepagrįstą nesumokėjimą, Taigi šis išaiškinimas reiškia, jog skubus poreikis nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą yra būtinas tam, kad būtų išvengta natūralaus asmenų kreipimosi į teismus dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau šis poreikis nustatyti tokį mechanizmą pats savaime negali būti pagrindu, užkertančiu kelią asmens teisei savo pažeistas teises ginti teisme. Analogiškai Lietuvos teismai yra pasisakę daugelyje kitų analogiškų arba panašių bylų. Be to, šiose bylose taip pat buvo nustatyta bei konstatuota, jog toks mechanizmas nebuvo sukurtas nepagrįstai ilgai. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo netiesioginis siūlymas laukti tik galimų įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmų, susijusių su specialaus kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančių teisės aktų priėmimu, reikštų ir tai, kad ieškinio pateikimo senaties termino pradžia taptų labai neapibrėžta ir galėtų būti interpretuota įvairiai, o ieškovas rizikuotų netiesiogiai būti apkaltintas delsimu ginti savo pažeistas teises bei dėl to ieškinio pateikimo senaties termino praleidimu.

Atsakovė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija atsiliepimu į ieškovo ir atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apeliacinius skundus nurodo, jog ginčą prašo spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsiliepimu į ieškovo ir atsakovės Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinius skundus prašo ieškovo apeliacinį skundą, kiek jis susijęs su Lietuvos vyriausiuoju administraciniu teismu, atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime, 2010 m. balandžio 20 d. sprendime yra pažymėjęs, kad konstitucinis proporcingumo principas reiškia, jog, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimo mažinimo mastą, kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos; pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai sumažinami neproporcingai, taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodinamas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai sumažinami, atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan.; tokiais atvejais ne tik paneigiami konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypstama nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Iš minėtos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos citatos matyti, kad oficialioji konstitucinė doktrina, kurios pagrindu įstatymai, remiantis kuriais ieškovui buvo mokamas atlyginimas, buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, egzistavo ir buvo paskelbta dar iki ieškovui Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išmokant pirmąjį atlyginimą už 2010 m. balandžio mėnesį. Ieškovas, būdamas kvalifikuotu teisininku, negalėjo nežinoti šių konstitucinės doktrinos nuostatų. Pirmiau paminėtos aplinkybės dar labiau patvirtina, kad ieškovas turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą nė vėliau kaip pirmojo atlyginimo išmokėjimo dieną, t. y. 2010 m. gegužės mėnesį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties terminas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susijusios su Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reguliavimu, prasideda nuo pirmosios nepriemokos išmokėjimo dienos. Atnaujinti senaties terminą, vadovaujantis vien ta aplinkybe, jog ieškovui taikytos darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pagrindo.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimais į ieškovo ir atsakovų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinius skundus prašo ieškovo skundą atmesti, o atsakovų skundus spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, jog pagal Konstitucinio Teismo nutarimą 2013 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą. Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsniu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlyta, rengiant Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, numatyti reikalingas lėšas Įstatymu įgyvendinamais įstatymais atkuriamai darbo užmokesčio (atlyginimo) daliai ir susijusioms išmokoms bei kitoms išmokoms, kurių dydis priklauso nuo darbo užmokesčio, taip pat teisės aktų nustatyto dydžio delspinigiams sumokėti, be to iki 2015 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Taigi jau yra numatyta, kad bus nustatytas neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, pagal kurį ir būtų kompensuojamas neišmokėtas darbo užmokestis. Be to, Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutarime numatyta, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėti, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Taip pat minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pasakyta, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl valstybės tarnautojo teisės reikalauti iš valstybės institucijų įstatymu, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, sumažintos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnis nustato bendrą taisyklę, jog apeliacinis procesas vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nustatytas išimtis. Pastarasis straipsnis nurodo, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė priimti galutinį sprendimą dėl proceso formos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmos instancijos teisme vykusių teismo posėdžių protokolus, daro išvadą, kad pagrindinis ginčas byloje yra kilęs dėl įstatymų normų bei teismų praktikos aiškinimo ir taikymo, visi pagrindiniai apeliacinių skundų motyvai yra grindžiami teisės normų ir byloje esančių rašytinių įrodymų aiškinimu, todėl ieškovo prašymas netenkintinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas: 1) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. dirbo Valstybinės mokesčių inspekcijos (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis, 13 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė); 2) nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. sausio 3 d. dirbo Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme dirbo (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis, 13 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė) ir nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. dirbo (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis 13 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė); 3) nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. dirbo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis, 14 kategorija; kvalifikacinė klasė nesuteikta). Ieškovo, kaip valstybės tarnautojo darbo užmokestis ginčo metu buvo apskaičiuojamas taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybą Lietuvos valstybei ir kvalifikacinę klasę. Ieškovui darbo užmokestis buvo sumažintas, priėmus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus, kuriais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę klasę. Šiuos pakeitimus Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentas dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo iki bus išnagrinėtos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamos administracinės bylos Nr. A-602-1327/2014 ir Nr. A-602-1403/2014 (dabartiniai bylų Nr. A-668-602/2016 ir A-669-602/2016) yra pagrįstas ir 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi sustabdė bylą iki įsiteisės procesiniai sprendimai minėtose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. priėmė sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kuriais buvo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. ir 30 d. sprendimai ir priimti nauji sprendimai, kuriais pareiškėjų skundai dėl neišmokėtos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalies priteisimo buvo atmesti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t.y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas). Lietuvos Respublikos Vyriausybė šio įstatymo 2 straipsnio 2 punkte buvo įpareigota iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Seimas 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu pakeitė Įgyvendinimo įstatymą, nustatydamas, kad Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 punkte numatyti veiksmai turi būti atlikti iki 2015 m. gegužės 1 d.

Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas šiame sprendime taip pat išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas).

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pripažino, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto parengimas, kai siekiama vien laikytis pirminio įstatyme nustatyto termino tam projektui parengti, t.y. iki 2014 m. gegužės 1 d. įvykdyti Seimo Vyriausybei nustatytą įpareigojimą, atsakingai nepagrindžiant siūlomo nustatyti kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo realiomis dėl minėtų ekonominių, finansinių, geopolitinių aplinkybių kintančiomis valstybės išgalėmis, būtų buvęs savitikslis ir sudaręs prielaidas pažeisti praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius gauti teisingą patirtų praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitomis esminėmis sąlygomis. Tokių praradimų kompensavimas pirmiausia yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Šiuo metu yra priimtas ir galioja Grąžinimo įstatymas, kuriuo numatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas įgyvendino savo konstitucinę pareigą ir nustatė asmenų, kuriems pagal Grąžinimo įstatymą turi būti sumokėta sumažintoji atlyginimo dalis, teisės gauti tą dalį įgyvendinimo būdą.

Sprendžiant šalių ginčą pirmosios instancijos teisme, dar nebuvo priimtas Grąžinimo įstatymas. Be to, nebuvo priimti ir šiai bylai reikšmingas Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo prašymą ir nesustabdė bylos nagrinėjimo iki kol bus išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kuriose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai. Taip pat pirmos instancijos teismas neatsižvelgė ir į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, jog įstatymų leidėjui kyla konstitucinė pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai (tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi) juos kompensuos. Taigi, teismas visų pirma turėjo įvertinti, jog patirtų praradimų kompensavimas pirmiausia yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Skundžiamame sprendime nebuvo vertinama, ar įstatymų leidėjas nepagrįstai uždelsė nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas iš karto suteikia teismui pagrindą ieškovo reikalavimą tenkinti.

Grąžinimo įstatymu yra nustatytas ieškovo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, t.y. įstatymu nustatyta tvarka, pagal kurią yra užtikrintos ieškovo teisės, dėl kurių gynimo jis kreipėsi į teismą. Įstatymu užtikrinus ieškovo teisę gauti nesumokėtą atlyginimo skirtumą, tokia teisė negali būti pripažinta pažeista vien dėl fakto, kad per kitokį, negu nustatytą įstatymu, laikotarpį ieškovui nėra sumokėtas reikalaujamas atlyginimo skirtumas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neginčija įstatymu nustatytos mokėjimo tvarkos. Nesant ieškovo nurodomo teisės gauti atlyginimą pažeidimo, ši teisė negali būti ginama teismine tvarka. Todėl atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas, o ieškovo – atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir išvadomis, naikina skundžiamą sprendimą ir priima naują sprendimą – atmesti ieškinį. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo.

Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą darbuotojai bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Todėl pagal CPK 96 straipsnio 1-4 dalis atsakovams nepriteistinas iš ieškovo jų sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinius skundus.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo Š. J. ieškinį atmesti.