Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-09-13 · Civilinė byla Nr. e2-1213-516/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-13
Bylos Nr.
e2-1213-516/2018
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00022-2015-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „JM Haus“
Ieškovas
S. Z.
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „ST projektai“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1213-516/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00022-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.6. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „JM Haus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-354-781/2018 pagal ieškovo S. Z. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „JM Haus“ dėl sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais, pinigų sumos priteisimo, nuostolių atlyginimo ir netesybų priteisimo, bei pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „JM Haus“ priešieškinį ieškovui S. Z. dėl skolos priteisimo (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „ST projektai“), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovas S. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „JM Haus“ dėl sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais, pinigų sumos priteisimo, nuostolių atlyginimo ir netesybų priteisimo, o atsakovė su priešieškiniu ieškovui dėl skolos priteisimo.Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartimi atsakovei UAB „JM Haus“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovei priklausantis turtas, neviršijant bendros 93 880,76 Eur sumos. Minėta nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartimi palikta nepakeista.Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukė; nutartis įsiteisėjo 2018 m. gegužės 4 d. Šalys patvirtintoje taikos sutartyje klausimo dėl laikinųjų apsaugos galiojimo neaptarė.2018 m. gegužės 16 d. teisme gautas atsakovės UAB „JM Haus“ prašymas panaikinti teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė nurodė, kad teismui patvirtinus taikos sutartį ir nutraukus civilinę bylą liko neišspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.Ieškovas S. Z. 2018 m. gegužės 22 d. teismui pateiktame atsiliepime į atsakovės prašymą prašė jo netenkinti, paaiškindamas, kad vien taikos sutarties sudarymas ir patvirtinimas nesudaro pagrindo naikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau ieškovas neprieštarauja, kad laikinųjų apsaugos priemonių mastas būtų sumažintas iki taikos sutartyje nustatytos atsakovės ieškovui mokėtinos sumos, t. y. iki 30 000 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi atsakovės prašymą tenkino iš dalies – sumažino atsakovei UAB „JM Haus“ pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto – mastą nuo 93 880,76 Eur iki 30 000 Eur.Teismas, pritardamas ieškovo S. Z. pozicijai, nurodė, kad šalims sudarius taikos sutartį, kuria atsakovė prisiėmė įsipareigojimus išmokėti ieškovui pakankamai didelę pinigų sumą (30 000 Eur) per santykinai trumpą laiką (dvejus metus), reikalingas tokio įsipareigojimo vykdymo užtikrinimas.Teismas konstatavo, kad pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindai šiuo metu dar nėra išnykę. Taikos sutarties įvykdymo terminas – 2020 m. birželio 1 d. – nėra suėjęs, faktiškai jos vykdymas dar nėra prasidėjęs – pirmos įmokos sumokėjimo terminas nustatytas iki 2018 m. birželio 1 d., todėl, teismo vertinimu, ieškovo interesai, panaikinus pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nebūtų pakankamai užtikrinti.Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo reikalavimas taikos sutartimi buvo sumažintas nuo 93 880,76 Eur iki 30 000 Eur, teismas sprendė, jog yra pagrindas sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartimi taikyto atsakovės UAB „JM Haus“ turto arešto mastą nuo 93 880,76 Eur iki 30 000 Eur.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „JM Haus“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti atsakovės prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Teismas nepagrįstai paliko galioti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, vertindamas pateiktą taikos sutartį bei jos sukeliamas pasekmes, turi užtikrinti, kad taikos sutartis nesuteiktų per daug teisių vienai iš ginčo šalių bei įsitikinti, jog nėra išnykęs pagrindas taikyti šias priemones bei ar taikomos priemonės nepažeis šalių lygiateisiškumo, neapsunkins taikos sutarties vykdymo bei nesudarys pagrindo vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teisėmis. Ieškovas nepateikė jokių faktinių argumentų, kodėl turėtų būti paliekamos laikinosios apsaugos priemonės. Tik teisinės praktikos nurodymas negali būti laikomas tinkamu atsakovės nemokumo pagrindimu ar įrodymu, kad yra reali grėsmė, jog atsakovė neįvykdys nutartimi patvirtintos taikos sutarties. Teismas nutartyje neanalizuoja atsakovės mokumo bei galėjimo vykdyti sutartį. Atsakovė tinkamai ir laiku vykdo savo įsipareigojimus ir dar 2018 m. gegužės 18 d. buvo atlikusi ieškovui mokėjimą pagal šalių sutartą grafiką.Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ne tik daro žalą geram atsakovės vardui, bet ir sukelia realių sunkumų vykdant ūkinę komercinę veiklą, iš kurios atsakovė ir turi padengti skolinius įsipareigojimus ieškovui. Šalys sąmoningai išdėliojo mokėjimus dalimis, kad atsakovė, nuoširdžiai dirbdama, galėtų sumokėti skolą ieškovui, tačiau dabar, nepaisant nuolatinio skolos mažėjimo, dvejus metus bus areštuota didelė atsakovės turto dalis, kuri yra būtina mokesčiams, atlyginimams mokėti, medžiagoms pirkti. Akivaizdu, kad atsakovei yra sukeliama neproporcinga finansinė našta paliekant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nepaisant to, kad šalys yra iš esmės išsprendusios tarpusavio ginčus ir yra sparčiai mažinamas įsiskolinimas ieškovui.Ieškovas S. Z. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Panaikinti jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones galima tik tuo atveju, jeigu dėl pasikeitusių aplinkybių išnyksta jų taikymo faktinis pagrindas ir (ar) laikinosios apsaugos priemonės nebeatitinka proporcingumo ir (ar) ekonomiškumo principų reikalavimų. Nurodytus laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindus turi įrodyti jų panaikinimu suinteresuota ginčo šalis (šiuo atveju atsakovė). Atsakovė, grįsdama prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė nei kaip ieškovo bei atsakovės taikos sutarties sudarymas ir patvirtinimas teismo tvarka panaikino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, nei kad šių priemonių tolesnis galiojimas neatitinka proporcingumo ir (ar) ekonomiškumo principų. Be to, atsakovė jai tenkančią laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo poreikio įrodinėjimo naštą siekia perkelti bylą nagrinėjančiam teismui. Nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 149, nei 150 straipsnyje nėra numatyta, kad taikos sutarties sudarymas bei patvirtinimas sudaro pagrindą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi ieškovo ir atsakovės sudaryta bei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi patvirtina taikos sutartimi atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 30 000 Eur, laikytina, jog šioje dalyje ieškinys iš esmės buvo patenkintas. Kadangi ieškinys 30 000 Eur dalyje buvo patenkintas, vadovaujantis CPK 150 straipsnio 3 dalimi, atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės privalo galioti iki visiško Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutarties (tiksliau – joje numatytų taikos sutarties sąlygų) įvykdymo.Atsakovė atskirajame skunde pati nurodo, kad taikos sutartimi atsakovės mokėjimai ieškovui buvo išdėstyti dalimis, tam, jog atsakovė iš savo pelno galėtų sumokėti ieškovui sutartą sumą, o šiuo metu yra areštuota didelė atsakovės turto dalis. Akivaizdu, kad, jeigu atsakovės turtinė būklė būtų gera, atsakovė nebūtų nurodžiusi šių aplinkybių, o pačios atsakovės pateiktas patvirtinimas apie blogą jos turtinę padėtį tik dar kartą patvirtina atsakovės atskirojo skundo nepagrįstumą.Atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis atsakovės prašyme panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingu atveju būtų pažeistos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos. Prašymą atsakovė grindė išimtinai tik ieškovo ir atsakovės taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo teismo nutartimi faktu, o jokių aplinkybių apie atsakovės taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tariamą poveikį atsakovės turtinei būklei prašyme nenurodė. Be to, kadangi prašomos panaikinti laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos įsigaliojusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartimi, po šios nutarties priėmimo performuotos teismų praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nuostatos negali būti taikomos, sprendžiant atsakovės atskirojo skundo tenkinamumo klausimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl teismo atsisakymo panaikinti atsakovės turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, šalims pasirašius ir teismui patvirtinus taikos sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo.Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs šalių sudarytą taikos sutartį ir nutraukęs civilinę bylą, nepagrįstai paliko laikinąsias apsaugos priemones galioti, nors ieškovas, atsakovės nuomone, nenurodė jokių faktinių argumentų ir byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė neįvykdys nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygų. Be to, atsakovės teigimu, pritaikytomis priemonėmis jai sukeliama neproporcinga finansinė našta.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą ir šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, neturi pagrindo sutikti su apeliantės UAB „JM Haus“ pozicija.Nei CPK 149 straipsnyje, reglamentuojančiame pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, nei 150 straipsnyje, reglamentuojančiame laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą įvairiais bylos išsprendimo iš esmės atvejais, nėra įtvirtinta teismo pareiga savo iniciatyva spręsti įsiteisėjusia teismo nutartimi byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (galiojimo) klausimą tuo atveju, kai šalys sudarė taikos sutartį byloje, tačiau joje neišsprendė laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimo. Minėtuose straipsniuose, kaip visiškai pagrįstai akcentavo ieškovas, taip pat nėra numatyta, kad taikos sutarties sudarymas bei patvirtinimas teismo nutartimi pats savaime sudaro pakankamą pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms panaikinti, juolab kai taikos sutartimi atsakovas įsipareigoja sumokėti tam tikrą sumą ieškovui, t. y. faktiškai pripažįsta visą ar dalį ieškinio reikalavimų.Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, priešingai nei samprotauja atsakovė, ieškovas, sudaręs su atsakove taikos sutartį, neturi jokios pareigos iš naujo įrodinėti įsiteisėjusia nutartimi jau pritaikytų, t. y. ieškovui jau įrodžius CPK 144 straipsnyje nustatytas sąlygas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ar aplinkybę, jog šis pagrindas neišnyko. Būtent atsakovė, suinteresuota jai pritaikyto arešto panaikinimu, turi įrodinėti, kad dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas, arba jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų.Nagrinėjamu atveju atsakovė, pateikusi pirmosios instancijos teismui prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pirmiau nurodytų aplinkybių visiškai neįrodinėjo, savo prašymą grįsdama išimtinai tik pačios taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo faktu, kuris, kaip minėta pirmiau, savaime nepatvirtina pagrindo areštui taikyti išnykimo, be kita ko ir grėsmės, kad teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygos gali būti neįvykdytos ar jų vykdymas gali būti apsunkintas, nebuvimo. Todėl šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs taikos sutarties turinį – aplinkybę, kad taikos sutartimi atsakovė prisiėmė įsipareigojimus išmokėti ieškovui pakankamai didelę pinigų sumą (30 000 Eur) per santykinai trumpą laiką (dvejus metus), visiškai pagrįstai paliko laikinąsias apsaugos priemones, sumažinęs jų mastą iki taikos sutartimi sulygtos atsakovės įsipareigojimo ieškovui sumos, galioti.Pastebėtina, kad atsakovė, atskirajame skunde apeliuodama į tai, jog pirmosios instancijos tesimas, atsisakęs panaikinti atsakovei pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, neanalizavo atsakovės mokumo bei galėjimo vykdyti sutartį, pati jokių įrodymų, leidžiančių teismui įvertinti apeliantės finansinę situaciją šiuo metu, nei su prašymu, nei su atskiruoju skundu (išskyrus 3 000 Eur sumos pervedimą ieškovui patvirtinantį mokėjimą, kuris neatspindi atsakovės bendros finansinės padėties ir nėra pakankamas konstatuoti, kad nėra jokios grėsmės teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties vykdymui) nepateikė.Atsakovė taip pat nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, pagrindžiančių jos atskirajame skunde dėstomą naują argumentą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neva daromos neproporcingos žalos apeliantės ūkinei komercinei veiklai, jos finansinei padėčiai, todėl šie argumentai, kaip visiškai deklaratyvūs, taip pat atmestini. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.Ieškovas pateikė prašymą priteisti jam iš atsakovės jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 225,51 Eur, sumokėtus advokatui už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą. Vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais ir atsižvelgiant į tai, kad prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.16 punkte nurodyto maksimalaus atlyginimo už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą dydžio, ieškovui iš atsakovės priteistinas visas 225,51 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui S. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „JM Haus“ (juridinio asmens kodas 302427235) 225,51 Eur (du šimtus dvidešimt penkis eurus 51 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėja Rasa Gudžiūnienė