- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2007-10-11
- Bylos Nr.
- 2-676/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Alė Bukavinienė, Vincas Verseckas
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio būstas“
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „IF draudimas“
- Advokatai
- Artūras Kalytis
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio būstas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, kuria patenkintas kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „IF draudimas“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. L2-399-544/2007 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „IF draudimas“ atstovo advokato Arturo Kalyčio pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Panevėžio būstas“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius „IF draudimas“ 2007 m. rugpjūčio 2 d. pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 201 324,67 Lt skolos, 6 procentų metinių palūkanų, 5 026 Lt žyminio mokesčio priteisimo iš skolininko UAB „Panevėžio būstas“. Kartu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 201 324,67 Lt sumai skolininko turtą ir (ar) lėšas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 28 d. išdavė teismo įsakymą ir tos pačios dienos nutartimi tenkino kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei areštavo skolininkui UAB „Panevėžio būstas“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas skolininką ar trečiuosius asmenis, 201 324,67 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti šiuo turtui, o neužtekus turto, nurodė areštuoti skolininkui UAB „Panevėžio būstas“ priklausančias lėšas, esančias pas skolininką, kredito įstaigų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis priimto teismo įsakymo ribose, išskyrus lėšų mokėjimą į valstybės, savivaldybės, VSDFV biudžetus privalomiems mokėjimams sumokėti, išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais, išmokėti bei atsiskaityti su UAB „IF draudimas“ pagal 2007 m. rugpjūčio 28 d. teismo įsakymą civilinėje byloje NR. L2-399-544-07. Teismas priėjo išvados, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.), nes skolininkas gera valia neatsiskaito, kreditoriaus prašoma priteisti suma yra didelė. Teismas prašymą nagrinėjo nepranešęs skolininkui, nes pripažino, kad yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sukliudys laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (CPK 148 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Atskirajame skunde skolininkas UAB „Panevėžio būstas“ prašo šią teismo nutartį panaikinti. Nurodė, jog teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nesant įrodymų, kad jų nepritaikius teismo įsakymo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas, arba kad skolininko vadovas ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas paslėpti ar sumažinti turtą. Teismo argumentas, kad skolininkas vengia gera valia atsiskaityti su kreditoriumi nėra pagrįstas jokiais įrodymais, o teismo išvados yra padarytos neištyrus jokių faktinių bylos aplinkybių. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės reiškia skolininko turtinių teisių suvaržymą, trukdymą jo ūkinei veiklai, dėl ko kreditorius įgyja tam tikrą pranašumą prieš skolininką, todėl teismas, siekdamas užtikrinti ginčo šalių interesų pusiausvyrą, turėjo pareikalauti iš kreditoriaus užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą skolininkui. Nors taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nesprendžia pareiškimo pagrįstumo, jis turėjo įsitikinti, kad yra pateikta dokumentų, kurių pagrindu būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kreditorius UAB „IF draudimas“ skolininko atskirąjį skundą prašo atmesti ir palikti Panevėžio apygardos teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad yra nepagrįstas skolininko atskirojo skundo argumentas, kad teismas visapusiškai neištyrė bylos aplinkybių, kadangi visos aplinkybės yra nustatomos ir įvertinamos teismui priimant galutinį sprendimą. Teismui, vertinant ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pakanka įsitikinti, kad yra grėsmė, jog sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Teismas pagrįstai nusprendė, kad didelė ieškinio suma sąlygoja realią riziką dėl vėlesnio teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo ar negalimumo. Tokia teismo išvada atitinka ir teismų formuojamą praktiką. Nors skolininkas teigia, kad ši suma nelaikytina didelė, tačiau nurodo, kad tokio masto areštas varžo jo teises ir gali turėti itin neigiamų pasekmių bendrovės veiklai. Be to, skolininkas, ginčydamas teismo nutartį, nepateikė jokių įrodymų, kad nėra jokios grėsmės, jog būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas padarys žalos skolininkui. Nors skolininkas skunde nurodė, kad teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, jog skolininkas gera valia nesutinka atsiskaityti, tame pačiame skunde pažymi, kad kreditoriaus reikalavimo jis nepripažįsta, todėl yra pagrindas abejoti, ar kreditoriaus reikalavimų tenkinimo atveju bus galima tinkamai įvykdyti teismo sprendimą. Teismas, išsprendęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atsakovui nepranešus, pasinaudojo savo diskrecijos teise nuspręsti, kada šį klausimą galima išspręsti šalims nepranešus, ir skolininko teisių nepažeidė. Pritaikytos laikinosios apaugos priemonės atitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir ekonomiškumo principus ir neriboja skolininko teisių labiau, nei būtina šių priemonių taikymo tikslams pasiekti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Teismas, remdamasis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Nagrinėjamoje byloje kreditoriaus reikalaujama priteisti iš skolininko 201 324,67 Lt suma yra didelė, dėl ko atsiranda pagrindas manyti, kad reikalavimo patenkinimo atveju palankaus kreditoriui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti (CPK 144 str. 1 d.). Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl realios grėsmės bei pakankamų motyvų nebuvimo. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė įrodymų dėl jo turtinės padėties, kurie suteiktų pagrindo išvadai, jog kreditoriaus nurodoma suma apeliantui nėra didelė ir jos išieškojimas, netaikant užtikrinimo, nekelia abejonių.
Kolegija atmeta apelianto argumentus, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pakankamai neištyręs ir neįvertinęs faktinių bylos aplinkybių ir neįsitikinęs kreditoriaus reikalavimo pagrįstumu. Pažymėtina, kad kreditorius UAB „IF draudimas“ kreipėsi į teismą su prašymu išduoti teismo įsakymą ir savo reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, formaliai įvertinęs byloje esančius įrodymus, 2007 m. rugpjūčio 28 d. išdavė teismo įsakymą, todėl turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad užtikrinti jo įvykdymą.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau nei būtina ieškinio užtikrinimui. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Kolegija pastebi, kad tuo atveju, jeigu būtų areštuoti skolininko pinigai ir tai suvaržytų jo veiklą, jis įgytų teisę prašyti pakeisti taikytą laikinąją apsaugos priemonę ir leisti jam disponuoti tam tikra pinigų dalimi (suma) (CPK 146 str.).
Apeliantas taip pat nurodė, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turėjo pareikalauti iš kreditoriaus skolininko galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Pažymėtina, kad LR CPK 147 straipsnyje yra numatyta laikinąsias apsaugos priemones taikančio teismo teisė, o ne pareiga pareikalauti iš kreditoriaus skolininko nuostolių užtikrinimo. Teismas, pasinaudodamas įstatymo leidėjo jam suteikta diskrecijos teise, turi teisę nuspręsti, ar konkrečiu atveju yra būtina spręsti tokį klausimą. Tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nereikalavo iš kreditoriaus skolininko nuostolių atlyginimo užtikrinimo, CPK 147 straipsnio pirmoji dalis suteikia teisę pačiam skolininkui prašyti teismo įpareigoti kreditorių užtikrinti skolininko galimų nuostolių atlyginimą, kadangi dėl laikinųjų apsaugos priemonių skolininkas gali jų patirti. Tokį prašymą su nuostolių sumą pagrindžiančiais įrodymais skolininkas privalo pateikti pirmosios instancijos teismui.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad nepranešimas skolininkui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą neturėjo esminės įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti šią nutartį (CPK 148 str. 1 d., 329 str. 1 d.).
Remiantis tuo, kas pasakyta, pagrindo naikinti skundžiamą nutartį nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutartį.