Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Marijampolės pataisos namų ir Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms tinkamai pranešta.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš Panevėžio apskrities VPK areštinės, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Marijampolės pataisos namų ir Alytaus pataisos namų administracijos veiksmų, draudžiant jam susirašinėti su asmenimis, laikomais kitose įkalinimo įstaigose, jo laikymo šiose įstaigose laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. sausio 1 d.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas:

Panevėžio apskrities VPK areštinėje laikotarpiais nuo 2012-08-30 iki 2012-09-05, nuo 2012-09-28 iki 2017-10-03, nuo 2012-10-22 iki 2012-10-26, nuo 2012-12-05 iki 2012-12-07, nuo 2012-12-17 iki 2012-12-28, nuo 2013-02-01 iki 2013-02-04, nuo 2013-02-25 iki 2013-02-27, nuo 2013-03-27 iki 2013-03-29, nuo 2013-04-19 iki 2013-04-22, nuo 2013-05-06 iki 2013-05-08, nuo 2013-05-22 iki 2013-05-27, nuo 2013-07-01 iki 2013-07-05, nuo 2013-08-05 iki 2013-08-07, nuo 2013-10-21 iki 2013-10-23, (b.l.113-115, 116),

Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais nuo 2009-08-27 iki 2011-03-29, nuo 2012-09-05 iki 2013-10-25, nuo 2014-06-25 iki 2014-11-27, nuo 2014-12-03 iki 2015-04-17 (b.l.157),

Alytaus pataisos namuose laikotarpiais nuo 2013-09-24 iki 2013-10-15, nuo 2013-10-29 iki 2014-02-12, nuo 2014-02-19 iki 2014-06-10, nuo 2014-07-15 iki 2014-08-05, nuo 2014-08-19 iki 2014-10-07, nuo 2014-11-04 iki 2014-11-25 (b.l.104).

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Panevėžio apskrities VPK, Šiaulių TI, Marijampolės pataisos namai, Alytaus pataisos namai prašė reikalavimams už laikotarpį iki 2014 m. spalio mėnesio taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 100-103, 113-115, 158-162, 169).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-3116/2011). CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė tik 2017 m. spalio 12 d., tai patvirtina žyma ant pašto voko (b. l. 5). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimu, asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013). Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo jo laikymo netinkamomis kalinimo sąlygomis Panevėžio apskrities VPK areštinėje, Šiaulių TI, Alytaus PN ir Marijampolės PN pradžios, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas sprendžia ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. spalio 12 d. atlyginimo ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį. Dėl šios priežasties Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. spalio 12 d. atmetama kaip nepagrįsta. Pažymėtina, kad į laikotarpį, kuriam taikomas ieškinio senaties terminas, patenka visas pareiškėjo laikymo Marijampolės pataisos namuose bei Panevėžio apskrities VPK areštinėje laikotarpis. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2014 m. spalio 12 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Ginčo laikotarpiu atskirais periodais pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI ir Alytaus PN.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1500/2013).

Iš N. Z. asmens bylos dosje matyti, kad ginčo laikotarpiu jo atžvilgiu buvo įsiteisėjęs Panevėžio miesto apylinkės teismo priimtas 2013-08-06 nuosprendis, o nuo 2014-12-23 – ir Akmenės rajono apylinkės teismo 2014-12-02 nuosprendis (b.l.104), jis Alytaus pataisos namuose atliko jam nuosprendžiais paskirtą laisvės atėmimo bausmę, t.y. ginčo laikotarpiu jis buvo nuteistasis, o į Šiaulių TI buvo perkeliamas teisės aktų nustatyta tvarka. Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 2 straipsnį, šio kodekso numatytais atvejais valstybės institucijos priima teisės aktus bausmių vykdymo klausimais, kurie nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką.

Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau- ir Suėmimo vykdymo įstatymas).

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes laikomi nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis perkelti iki penkių parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų teisėjo ar teismo nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi dėl bylų nagrinėjimo teisme. Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalis nustato, kad šio įstatymo 3 dalyje nurodytiems asmenims taikomos Bausmių vykdymo kodekso nuostatos.

Bausmių vykdymo kodekso (X skyriaus (laisvės atėmimo bausmių vykdymo tvarka ir sąlygos) šeštojo skirsnio (specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės ir pareigos)) 99 straipsnio 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija), galiojusi iki 2015-09-01, nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015 Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuriame konstatavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui: ,,<...> susirašinėjimas – tai viena iš galimybių turėti privatų gyvenimą; jeigu nuteistiesiems draudžiama susirašinėti, iš jų taip pat atimama galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su kitais asmenimis; nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susirašinėjimas galėtų būti laikomas resocializacijos elementu, ypač tais atvejais, kai laisvėje nesama asmenų, su kuriais nuteistasis galėtų susirašinėti; resocializacijos tikslas nėra apriboti nuteistųjų tarpusavio ryšius, jeigu šie ryšiai nekelia grėsmės bausmių vykdymo tikslams; susirašinėjimo kontrolė laikoma pakankamai veiksminga priemone visuomenei apsaugoti nuo nusikaltimų, jeigu tarp visuomenės saugumo ir būtinybės nuteistuosius reintegruoti į visuomenę išlaikoma pagrįsta pusiausvyra; asmens teisės būtų apribotos mažesniu mastu, jeigu pagal teisinį reguliavimą būtų galima įvertinti nuteistojo susirašinėjimo poveikį visuomenės saugumui, laisvės atėmimo vietos saugumui ir tvarkai, taip pat tai, ar susirašinėjimu nebūtų pažeisti bausmės vykdymo tikslai, ir jeigu kiekviena konkreti situacija ir aplinkybės galėtų būti vertinamos individualiai. <...> byloje ginčytas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo įtvirtintas nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimo draudimas neindividualizuotas pagal įstatymų nustatytus kriterijus, nebuvo socialiniu požiūriu būtinas, nes visuomenės saugumui užtikrinti galėjo būti numatytos švelnesnės priemonės, mažiau ribojančios asmens teisę į privatų gyvenimą“.

Pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu jis siekė susirašinėti su kitais įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, taip pat nenurodė jokių konkrečių su pareiškėju kokiais nors asmeniniais ryšiais susijusių asmenų, kuriems jis būtų norėjęs rašyti. Byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kad jis laisvės atėmimo ar kardomojo kalinimo įstaigai būtų pateikęs išsiuntimui, o šios įstaigos būtų nepriėmusios ir jam būtų grąžinusios kitam laisvės atėmimo vietoje laikomam asmeniui rašytus laiškus, t.y. nėra jokių duomenų, kad šios įstaigos būtų sukliudžiusios pareiškėjui pasinaudoti susirašinėjimo galimybe su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis. Konstatuotina, kad pareiškėjo skundas dėl draudimo susirašinėti ir palaikyti asmeninius ryšius yra grindžiamas tik deklaratyvaus pobūdžio aplinkybėmis. Todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis ir pareiškėjas laikytinas neįvykdžiusiu pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013).

Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodytąjį teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI bei Alytaus PN ir jų pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Teismas sprendžia, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų aukščiau nurodytų institucijų ir jų pareigūnų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius CK 6.246 straipsnyje nurodytos vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekyla. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo N. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Marijampolės pataisos namų ir Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.