Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2015 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) priimtą darbo byloje Nr. APS-2-1469, ir priteisė ieškovui iš atsakovės 48,90 Eur įsiskolinimą, 48,90 Eur (priskaitytina suma) už vėlavimo atsiskaityti laiką už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2015-11-09), po 2,33 Eur (priskaitytina suma) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo (2015-11-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusius ieškinio reikalavimus atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 676 Eur atstovavimo išlaidų.

Ieškinio reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas atmetė kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas nustatė, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas 2015 m. sausio 29 d. DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu. Reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pareiškė 2015 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdyje pateikdamas patikslintą ieškinį. Nurodė, kad pats ieškovas teigė, kad atleidimo iš darbo pagrindas jam tapo žinomu 2015 m. rugpjūčio 4 d. gavus Sodros pažymą. Akivaizdu, jog nuo šio dokumento gavimo dienos iki ieškinio pateikimo 2015 m. rugsėjo 8 d. praėjo daugiau nei 1 mėnuo (DK 300 str. 1 d.). Iš Darbo ginčų komisijai pateiktos 2015 m. vasario 17 d. pažymos turinio teismas nustatė, jog darbdavys jau tuomet buvo paskaičiavęs kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kas parodo, jog ieškovas jau tuo metu disponavo dokumentais, kuriuose buvo nurodytas ieškovo atleidimo iš darbo faktas. Teismas nurodė, kad 2015 m. kovo 17 d. teikdamas teismui ieškinį jokių reikalavimų, susijusių su darbo sutarties nutraukimo teisėtumu, ieškovas nepareiškė, 2015 m. rugpjūčio 4 d., kurią ieškovas gavo Sodros pažymą, jo teiktame teismui prašyme dėl termino pateikti papildomą poziciją pratęsimo taip pat nieko neužsimenama apie ketinimą ginčyti darbo sutarties nutraukimo teisėtumą. Net ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. ieškovui įgijus teisę į antrinę teisinę pagalbą (b. l. 84), 2015 m. rugpjūčio 17 d. dar kartą teiktame prašyme dėl termino pozicijai pateikti pratęsimo (b. l. 83) nieko neužsiminta apie darbo sutarties nutraukimo teisėtumą. Net ir po ieškovo nurodyto susitikimo su paskirtuoju advokatu 2015 m. rugpjūčio 28 d. buvo pateiktas procesinis dokumentas, kuriame pateikta pozicija dėl darbdavio atliktų su darbo santykiais susijusių sumų paskaičiavimo teisingumo, tačiau reikalavimo dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nepareikšta. Vėliau, 2015 m. rugsėjo 4 d., ieškovas dėl neaiškios priežasties pasirinko kitą atstovą ir sudarė su juo atstovavimo sutartį bei patikslintą ieškinį pateikė 2015 m. rugsėjo 8 d. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovas jau 2015 m. balandžio 18 d. įsidarbino kitoje darbovietėje, dirbo ten pilną darbo dieną, vykdavo į ilgalaikes komandiruotes, t. y. aiškiai žinojo, jog jo darbo santykiai su atsakove yra nutrūkę. Ieškovui nebuvo jokių kliūčių kreiptis į Sodrą dėl duomenų apie atleidimą iš darbo gavimo ir anksčiau. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teismas sprendė, jog anksčiau ieškinio reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nebuvo pareikštas dėl pasyvaus paties ieškovo požiūrio į savo teisių, susijusių su atleidimo iš darbo teisėtumu, gynimą, dėl ko nėra pagrindo CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teismas, atmetęs ieškinio reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu dėl praleisto ieškinio senaties termino atitinkamam reikalavimui pareikšti, ieškovo argumentų dėl atleidimo iš darbo aplinkybių papildomai nevertino, taip pat atmetė ir išvestinius reikalavimus dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teismas nurodė, kad ginčas dėl ieškovui mokėtinų dienpinigių už komandiruotę dydžio tarp šalių grindžiamas skirtingu susitarimo dėl mokėtinų dienpinigių dydžio vertinimu. Ieškovas nurodė nesitaręs su darbdaviu dėl mažesnio, nei nustatyta teisės aktuose, dienpinigių dydžio, nesirašęs į bylą pateikto darbo sutarties priedo, kuriame nurodytas 50% sumažintas dienpinigių dydis, nebuvęs supažindintas su darbdavio įsakymu dėl komandiruotės, kuriame pakartotinai nurodomas sumažintas mokėtinų dienpinigių dydis, tuo tarpu darbdavys akcentavo, kad dienpinigiai buvo apskaičiuoti ir išmokėti atsižvelgiant į šalių susitarimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1365 patvirtintos Išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos 6.1 punkte numatyta galimybė mokėti mažesnius, nei teisės aktuose nustatyto dydžio, dienpinigius, sąlyga dėl mažesnių dienpinigių mokėjimo turi būti įtvirtinta kolektyvinėje sutartyje, o jos nesant- darbo sutartyje. Aplinkybę, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl sumažintų dienpinigių nustatymo, patvirtino tiek atsakovės atstovai, tiek ir liudytoju apklaustas D. Ž.. Nors ieškovas pateikė duomenis apie ikiteisminio tyrimo dėl jo parašo darbo sutarties priede suklastojimo iniciavimą, tiek atsakovė pripažino, tiek ir liudytoju apklausiamas ieškovo tėvas V. M. patvirtino, jog šį dokumentą pasirašė ne pats ieškovas, bet kartu su juo darbinęsis ir su darbo santykių įforminimu susijusius dokumentus pasirašinėjęs V. M., todėl teismas vertino, jog ikiteisminio tyrimo eiga negali turėti jokios įtakos šios bylos rezultatui. Visų aplinkybių visuma teismui leido kaip labiausiai tikėtiną vertinti situaciją, jog šalys buvo susitarę dėl sumažintų dienpinigių mokėjimo, todėl vien faktas, kad ieškovo vardu darbo sutarties priedą pasirašė jo tėvas, teismo vertinimu, nepaneigia atitinkamo susitarimo galiojimo.

Teismas sprendė, kad išvada, jog šalys buvo pasiekę susitarimą dėl 50% sumažintų dienpinigių mokėjimo, paneigia ieškovo suinteresuotumą reikalavimo pripažinti neteisėtu 2014 m. spalio 22 d. įsakymą dėl komandiruotės (b. l. 126) patenkinimu. Teismas pabrėžė, jog ieškovas, reikšdamas atitinkamą reikalavimą, akcentavo būtent įsakymo dalį, kurioje numatyti sumažinti dienpinigiai. Kadangi įsakymo dalis dėl siuntimo į komandiruotę yra įvykdyta, teismas sprendė, kad ją naikinti nėra pagrindo. Be to teismas nurodė, kad darbdavys neginčijo aplinkybės, jog su šiuo įsakymu ieškovas nebuvo supažintinas, tačiau konstatavęs, kad dėl sumažintų dienpinigių buvo susitarta sudarant darbo sutartį, įsakymo dalį dėl sumažintų dienpinigių vertino kaip nurodymą buhalterei, kokio dydžio dienpinigiai turi būti paskaičiuoti ir išmokėti. Be to teismas pažymėjo, kad kaip ir reikalavimo dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atveju, aptariamą reikalavimą ieškovas pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą.

Teismas nurodė, kad atsakovė laikėsi pozicijos, kad ieškovas komandiruotėje išbuvo 60 dienų ir jam dienpinigiai paskaičiuoti taikant 50% sumažintus dienpinigius už komandiruotę į Prancūziją (195 Lt*60/2 = 5.850 Lt) (b. l. 119-120). Ieškovas dienpinigius skaičiavo už 66 dienas taikydamas dydį tos valstybės, kurioje atitinkamą dieną buvo (b. l. 89). Kaip matyti iš ginčijamo įsakymo turinio, komandiruotės pradžia ir pabaiga buvo susieta su darbo Prancūzijoje pradžia ir pabaiga, neatsižvelgiant į būtinybę nuvykti į paskirtąją vietą ir iš jos grįžti. Pačios atsakovės teismui pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (b.l. 139-141) pirmąja komandiruotės diena nurodoma 2014 m. spalio 22 d., o ne įsakyme numatytoji 2014 m. spalio 23 d., tuo tarpu paskutiniąja diena nurodoma 2014 m. gruodžio 22 d., o ne įsakyme numatyta 2014 m. gruodžio 21 d. Teismas pabrėžė, kad siekdamas, jog komandiruotės trukmė atitiktų numatytąją įsakyme, darbdavys dirbtinai 2014 m. spalio 31 d. ir 2014 m. lapkričio 30 d. nežymėjo kaip dienų, praleistų komandiruotėje. Atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, jog nurodytomis dienomis komandiruotė nutrūko ir ieškovas buvo grįžęs į Lietuvą. Todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovas komandiruotėje praleido ne mažiau nei 62 dienas. Kartu pabrėžė, kad šalių darbo sutartyje nurodoma darbo pradžios data - 2014 m. spalio 20 d. Įvertinęs įrodinėjimo pareigos paskirstymo darbo bylose tvarką ir principus, teismas padarė išvadą, jog darbdavys neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti, jog ieškovo komandiruotė prasidėjo vėliau, nei paties ieškovo nurodyta 2014 m. spalio 20 d. Analogiškai vertino ir situaciją, susijusę su komandiruotės pabaiga. Nurodė, kad nors darbdavys darbo laiko apskaitos žiniaraštyje neužfiksavo, kad ieškovas dirbo 2014 m. gruodžio 23-24 dienomis, iš elektroninės darbuotojo darbo laiko apskaitos dokumento, pateikto su Darbo ginčų komisijos medžiaga, teismas nustatė, kad iš komandiruotės ieškovas grįžo būtent 2014 m. gruodžio 24 d., dėl ko padarėi išvadą, jog ieškovo komandiruotė tęsėsi 65 dienas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir ieškovo pateiktus skaičiavimus bei faktą, kad dienpinigiai ieškovui turėjo būti mažinami per pusę, teismas sprendė, kad bendra mokėtina 6.384,25 Lt (12768,50/2) dienpinigių suma, kas yra 534,25 Lt (6.384,25 Lt – 5.850 Lt) arba 154,73 Eur daugiau, nei nurodė darbdavys.

Teismas nustatė, kad darbo sutartimi šalys susitarė, jog ieškovui bus mokamas 1.035 Lt darbo užmokestis, kuris 2014 m. lapkričio 1 d. padidintas iki 1.350 Lt. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, kiek faktiškai darbuotojas dirbo. Atsakovė darbo užmokestį ieškovui paskaičiavo pagal šalių darbo sutartyje numatytą darbo laiko trukmę. Darbdavio tvirtinimu, ieškovas 2015 m. spalio mėn. dirbo 10 dienų, už ką jam paskaičiuotas 130,33 Eur darbo užmokestis. Už lapkričio - gruodžio mėn. ieškovui paskaičiuotas darbo sutartyje numatytas 390,99 Eur (1.350 Lt) darbo užmokestis, už sausį (dvidešimt darbo dienų iki atleidimo iš darbo iš bendro 21 darbo dienų atitinkamą mėnesį skaičiaus) - 372,38 Eur. Teismas nurodė, kad vadovaujantis darbo sutarties (b. l. 5) 5 punktu, įsakymu dėl suminės darbo laiko apskaitos (b. l. 118), kurių turinys atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse (toliau- Ypatumai) 11 punkto reikalavimus, ieškovui buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita su ne ilgesne nei 48 val. darbo laiko savaite. Ypatumų 10 punkte pateiktos „kito buvimo darbo vietoje laiko“ ir „mobilaus darbuotojo darbo laiko“ sąvokos atskleidžia, jog mobiliems darbuotojams, vairuojantiems komandomis, sėdėjimo (buvimo) šalia vairuotojo arba miegamojoje vietoje laikas, kai transporto priemonė juda, laikomas kitu buvimo darbo vietoje laiku, kuris priskiriamas mobilaus darbuotojo darbo laikui. Be to, Ypatumų 10 punkte taip pat nurodyta, jog nakties laikas atitinkamiems darbuotojams yra nuo 0 val. iki 7 val., 11.5 punkte akcentuojama, kad už darbą nakties laiku apmokama pagal DK 193 straipsnį. Pripažinęs, jog ieškovo komandiruotė prasidėjo 2014 m. spalio 20 d., nesant tikslių duomenų, kiek konkrečiai kiekvieną dieną truko ieškovo ir jo tėvo kelionė lengvuoju automobiliu į Prancūziją, teismas padarė išvadą, jog taikyti ilgesnę nei standartinė 8 val. per dieną darbo trukmę, nėra pagrindo. Teismas sprendė, kad bendra ieškovo darbo laiko trukmė (24 val. spalio 20-22 d. plius aptartam dokumente nurodytas bendras 382 val. 58 min. darbo laikas) sudaro 407 val. Darbdavys užfiksavo ieškovą dirbus ir darbo užmokestį jam paskaičiavo už 557 val. (b. l. 123), t. y. 150 val. daugiau. Be to teismas nurodė, kad kaip matyti prie Darbo ginčų komisijos pateiktos medžiagos pridėtame dokumente 1.4 Vairuotojo klaidų ataskaita už pasirinktą periodą, ieškovas netinkamai organizavo darbą, kas galėjo nulemti baudų darbdaviui skyrimą. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jis buvo gavęs nurodymus iš darbdavio dirbti viršvalandžius ar nakties laiku, pažeidinėti darbo laiko režimą. Priešingai, darbo sutarties priede Nr. 1 (b. l. 8) aiškiai įtvirtinta darbuotojo pareiga laikytis nustatytų reikalavimų, ieškovas neįrodinėjo informavęs darbdavį apie daromus pažeidimus, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad darbdaviui buvo žinoma apie ieškovo ir V. M. dirbamą laiką ir su tuo susijusius darbo laiko apskaitos duomenis. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teismas ieškovo reikalavimą dėl darbo užmokesčio už viršvalandžius ir darbą naktį jam priteisimo vertino kaip nepagrįstą.

Kilus nesutarimui dėl to, ar ieškovui išmokėta suma buvo padengtos visos jo patirtos išlaidos, teismas vertino darbdavio teismui pateiktą avanso apyskaitą (b. l. 128), kurioje nurodoma išlaidų suma - 1.064,44 Lt (308,28 Eur). Kartu darbdavys pateikė buhalterinę pažymą (b. l. 132), kurioje nurodė iš esmės sutinkantis su ieškovo argumentu dėl netiksliai į apskaitą įtraukto 2014 m. lapkričio 5 d. Ispanijos kelių mokesčių dydžio (b. l. 96-98) - vietoje 19,70 Eur įtraukta 0,30 Eur, kas sudaro 19,40 Eur skirtumą. Darbdavys taip pat nurodė, kad avanso apyskaitoje 2014 m. lapkričio 20 d. sąskaitą (b.l. 105-107) įtraukus į apskaitą taikant euro, o ne Didžiosios Britanijos svaro sterlingų kursą, gautas papildomas 5,22 Eur skirtumas, be to, netinkamai apskaityta 2014 m. lapkričio 7 d. išlaidų suma - vietoj 19,70 GBP įtraukta 30,30 GBP, dėl ko susidarė 10,60 Eur permoka. Šios pažymos pagrįstumo ieškovas neginčijo. Teismo vertinimu, ieškovo argumentas, jog darbdavys privalo atlyginti jo patirtas išlaidas, susijusias su Karalienės tilto kirtimu (b.l. 102-104), nėra paremtas jokiais buhalteriniais dokumentais. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog transporto priemonė faktiškai važiavo per šį tiltą, jog jis patyrė kokias nors su tuo susijusias išlaidas. Kartu pabrėžė, jog juridinis asmuo į apskaitą gali įtraukti, o vėliau darbuotojui išmokėti tik tokių išlaidų, kurie pagrįsti pirminiais apskaitos dokumentais, atlyginimą. Taip pat teismas ieškovo pateiktus 2014 m. lapkričio 29 d. duomenis (b. l. 99-101), kuriais jis grindė 300 GBP išlaidas akumuliatoriaus įsigijimui, nelaikė patvirtinančius išlaidas. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš pranešimo turinio, dokumentu tepatvirtintas prekių užsakymo faktas, kartu nurodant, kad prekės nebus išsiųstos, kol nebus gautas apmokėjimas. Jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad užsakymas buvo įvykdytas, ir, juolab, kad kažkokį mokėjimą atliko ieškovas, į bylą nepateikta. Be to, nurodytame dokumente nėra padarytų atžymų, patvirtinančių faktinių prekių perdavimą, nėra aiški ir dokumento išrašymo data, t. y. dokumentas nėra iki galo užpildytas (vertintinas kaip juodraštinis), jame teužfiksuotas sąskaitos išrašymo (2014 m. lapkričio 29 d.) ir vėlesnio užsakymo sustabdymo iki apmokėjimo faktas. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teismas sprendė, kad darbdavys privalo atlyginti ieškovui 343,50 Eur (308,28 Eur + 19,40 Eur + 5,22 Eur - 10,60 Eur) ieškovo turėtų išlaidų.

Iš į bylą pateiktų mokėjimo dokumentų (b. l. 70-82) teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 5 d. mokėjimo nurodymu ieškovui pervestas 409,50 Lt darbo užmokestis už spalio mėn., 2014 m. gruodžio 29 d. kasos išlaidų orderiu išmokėtas 1.097,85 Lt darbo užmokestis už lapkritį, 2014 m. gruodžio 16, 20 ir 22 d. mokėjimo nurodymais pervesta bendra 3.750 Lt suma, iš jos atėmus darbdavio nurodytą 1.097,85 Lt darbo užmokestį, mokėtiną V. M., sudaro 2.652,15 Lt. Ši suma darbdavio įtraukta į avanso apyskaitą, kas lemia, jog ji nepriskirtina prie darbo užmokesčio. Be to, per banką spalio 21 d. ieškovui pervesta 150 Lt, spalio 23 d.- 500 Lt, lapkričio 7 d.- 1.000 Lt, lapkričio 25 d.- 400 Lt, lapkričio 27 d.- 1.000 Lt, lapkričio 28 d.- 1.300 Lt, gruodžio 9 d.- 200 Lt. Bendra ieškovui avanso apyskaitos sudarymo dieną sumokėta suma, viršijanti jam už spalio - lapkričio mėn. priskaičiuotą darbo užmokestį - 7.202,15 Lt. Ieškovui komandiruotės išlaidoms kompensuoti papildomai gruodžio 29 d. kasos išlaidų orderiu perduota 1.297,15 Lt. Iš šios sumos atėmus ieškovui priklausantį 1.097,85 Lt darbo užmokestį už gruodžio mėn., gaunama 199,30 Lt suma (darbo užmokestis už sausio mėn. ieškovui priteistas neginčijama Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi). Viso ieškovui išmokėta darbo užmokestį viršijanti suma sudaro 7.401,45 Lt (2.143,61 Eur). Iš šios sumos atėmus 343,50 Eur išlaidų atlyginimą, gaunama 1.800,11 Eur suma. Teismui konstatavus, kad darbdavys privalėjo išmokėti ieškovui 6.384,25 Lt (1.849,01 Eur) dienpinigius, sprendė, kad gaunamas 48,90 Eur skirtumas priteistinas ieškovui iš atsakovės. Šią aplinkybę teismas pripažino pagrindu Darbo ginčų komisijos sprendimui pakeisti.

Vadovaudamasis CPK 417-418 straipsnių, DK 141 straipsnio 3 dalies kuriamu teisiniu reglamentavimu, pripažinęs, jog darbdavys laiku ir tinkamai neįvykdė pareigos atsiskaityti su ieškovu atleidžiant jį iš darbo, teismas sprendė klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio ieškovui už vėlavimo atsiskaityti laiką priteisimo. Iš darbdavio pateiktos pažymos (b. l. 122) teismas nustatė, kad ieškovui už 2014 m. spalio - gruodžio mėnesiais dirbtas 50 dienų paskaičiuotas 3.150 Lt darbo užmokestis, kas sudaro 63 Lt (18,25 Eur) per dieną. Vidutiniam penkias dienas per savaitę dirbusio asmens mėnesio darbo dienų skaičiui 2015 m. esant lygiam 21 (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. A1-646), ieškovo vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudarė 383,25 Eur. Teismas pabrėžė, jog šis dydis yra žymiai didesnis už šiuo sprendimu konstatuotą įsiskolinimo dydį, todėl vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui kaip pagrindu ėmė būtent 48,90 Eur dydį (2,33 Eur už vieną darbo dieną (48,90 Eur/21)). Nurodė, kad šį dydį taikant visam laikotarpiui gaunama 456,41 Eur (48,90 Eur * 9 + 2,33 Eur * 7 darbo dienos nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d.). Teismo vertinimu, tokio dydžio sankcijos darbdaviui taikymas laikytinas nepagrįstu tiek dėl to, jog ieškovas jau bylos nagrinėjimo metu kelis kartus tikslino reikalavimus, du parengiamieji posėdžiai neįvyko dėl jo išvykimo į komandiruotes, kas lėmė ilgą bylos nagrinėjimo trukmę, tiek dėl to, jog įsiskolinimo sumą nulėmė ne darbdavio vengimas atsiskaityti, bet skaičiavimo netikslumai, Darbo ginčų komisijos sprendimas taip pat galėjo suteikti darbdaviui lūkestį, kad jo pozicija yra pagrįsta. Nurodytas aplinkybes teismas pripažino kaip pagrindą vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti sumą už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo sumažinti iki vėluojamos atsiskaityti sumos dydžio - 48,90 Eur (priskaitytina suma). Taip pat sprendė, kad už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo (2015-11-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui priteistina po 2,33 Eur (priskaitytina suma) už kiekvieną darbo dieną esant 5 darbo dienų savaitei. Teismas vertino, kad tokios sankcijos parinkimas užtikrins abu DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus - taps kompensacija ieškovui už laiku negautus pinigus ir kartu skatins atsakovę finansinius įsipareigojimus įvykdyti kiek įmanoma greičiau.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas, atlikdamas paskaičiavimą dėl apeliantui priklausančių mokėtinų sumų vadovavosi LR Vyriausybės 2003-05-14 nutarimu Nr. 587 patvirtintais Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse (toliau - Ypatumai), o ne LR Darbo kodeksu. Tai yra naktinį laiką skaičiavo nuo 0 val. iki 7 val., o ne nuo 22 val. iki 6 val. Tai sąlygojo neteisingą teismo paskaičiavimą apie apeliantui priklausančias išmokas. Vadovaujantis Valstybinės darbo inspekcijos išaiškinimu, visiems vairuotojams taikomas vienodas darbo apmokėjimo už naktinį darbą principas, t. y. DK 193 str. nustatyta tvarka apmokamas darbas (faktinis laikas) nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, pagal nakties laiko sąvoką nustatytą DK 154 str. l d. Nakties laikas, minimas Ypatumų 10 p. – nuo 0 val. iki 7 val. - taikomas tik Ypatumų 11.4 p., kuris nusako, kad kai atliekamas naktinis darbas, kasdienis darbo laikas negali viršyti 10 valandų per kiekvieną 24 valandų laikotarpį, prasme. Todėl Ypatumų 1.7 p. įtvirtintas principas, kad DK 154 str. nuostatos dėl darbo naktį netaikomos transporte, apima tik DK 154 str. 2 d. ir 5 d. nuostatas, o 154 str. 1 d. nuostatą, kad nakties laikas yra kalendorinis laikas nuo 22 val. iki 6 val., tik tiek, kiek tai susiję su DK 154 str. 2 d. nuostatų taikymu. Todėl atlikti apmokėjimo už naktinį darbą paskaičiavimai atitinka apelianto pateiktoje skaičiuotėje (b. l. 88-89) nurodytas jam priklausančias išmokėti sumas. Atsakovė nepildė darbo laiko apskaitos žiniaraščio už periodą nuo 2014-10-20 iki 2014-10-23 ir nepaneigė ieškovo skaičiavimo už šitą periodą po 12 val. kas dieną. Abi šalys buvo susitarusios, dėl suminės darbo laiko apyskaitos, kurioje numatyta, kad dirba nedaugiau negu 12 val. per dieną. Darbdavys neįrodė, kad per šį periodą, butu pasirūpinęs abiejų darbuotojų poilsiu, viešbučiu nakties metu. Todėl įvertinus visas aplinkybės, už šias tris paras skaičiuojama po 12 val. per dieną. Apeliantui buvo apmokėta darbo užmokesčio už naktinį darbą ir viršvalandinį darbą 2605,20 Lt. Skirtumas sudaro 231,72 Lt (67,11 Eur). Taigi ši suma kartu su neišmokėta 50 proc. komandiruotės dienpinigių suma ir sudaro 2026,15 Eur.

3. Teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovės apeliantui 379,05 Eur sumą už įmonės automobiliui įgytus 2 vnt. akumuliatorių. 2014-11-19 būdamas darbinėje komandiruotėje Jungtinėje Karalystėje, Liverpulio mieste įmonės automobiliui Volvo v/n (duomenys neskelbtini) savomis lėšomis apeliantas nupirko 2 vnt. akumuliatorių, kadangi išėjus iš rikiuotės seniesiems, nebuvo įmanoma tęsti darbinės veiklos. Sumokėjo 300 svarų (379,05 Eur). Už tai atsakovė su apeliantu neatsiskaitė. Avansinėje apyskaitoje Nr. SM/12/23 yra nurodomas tik 2014-11-20 atliktas akumuliatoriaus remontas. Tačiau jokio akumuliatoriaus remonto 2014-11-20 atlikta nebuvo. 2014-11-20 buvo atlikta tik 15 min. trukmės automobilio padangų spaudimo patikra, kainavusi 20 svarų, o ne 20 Eur, kaip nurodoma apyskaitoje. Avansinėje apyskaitoje NR. SM/12/23 taip pat yra įtrauktas 2014-11-05 Ispanijos kelių mokesčių čekis, pagal kurį atsakovė nurodo, kad apeliantas sumokėjęs 0,30 Eur. Šį čekį išvertus į lietuvių kalbą matyti, kad už kelius realiai buvo sumokėta 19,70 Eur, o 0,30 Eur yra gauta grąža iš 20 Eur banknoto. Taigi atsakovė apeliantui iki šiol už šią operaciją nėra išmokėjusi 19,40 Eur, todėl teismas nepagrįstai atmetė ir šį ieškinio reikalavimą. Be to, atsakovė iki šiol neapmokėjo apelianto turėtų 10 JK svarų (12,61 Eur) išlaidų už Dartford Crossing kelio mokestį, todėl teismas nepagrįstai atmetė ir šį reikalavimą.

4. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti neteisėtu darbo sutarties nutraukimą su apeliantu bei priteisti iš atsakovės vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pritaikė ieškinio senatį ir nevertino apelianto argumentų dėl atleidimo iš darbo aplinkybių, nors atsakovė grubiai pažeidė Darbo kodekso reikalavimus, nutraukdama su apeliantu darbo sutartį. Darbo sutartyje Nr. 77 nurodoma, kad darbo sutartis su apeliantu buvo nutraukta 2015-01-29 pagal LR DK 107 str. 1 d. Darbo sutartis šiuo pagrindu buvo nutraukta nepagrįstai ir neteisėtai, nes LR DK 107 str. 1 d. nurodoma, kad šiuo pagrindu galima darbuotoją atleisti tik iki išbandymo termino pabaigos. 2015-01-29 išbandymo terminas buvo pasibaigęs, nes darbo sutartyje buvo nustatytas 3 mėn. išbandymo laikotarpis, o darbo sutartis Nr. 77 įsigaliojo 2014-10-14. Taigi darbo sutartį su apeliantu atsakovė turėjo teisę nutraukti tik bendraisiais pagrindais. Kadangi apie atleidimą iš darbo apeliantas sužinojo tik jau nagrinėjant darbo ginčą Darbo ginčų komisijoje, į kurią buvo kreipęsis savalaikiai, todėl laikytina, kad 1 mėnesio terminą dėl kreipimosi į teismą praleido dėl svarbių priežasčių ir šis terminas yra atstatytinas. Juo labiau, kad apie atleidimą iš darbo atsakovė apelianto nėra informavusi iki šiol. DGK sprendime nurodoma tik atleidimo iš darbo data, tačiau nenurodytas atleidimo pagrindas. Apie tai, kad iš darbo yra atleistas pagal LR DK 107 str. 1 d., apeliantas sužinojo tik išėmęs pažymą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus. 2015-08-30 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apeliantas pateikė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos su paskirtu advokatu J. L. nutraukimo, nes nesutapo pozicijos šioje civilinėje byloje. Taigi apeliantas nebuvo tinkamai atstovaujamas tuo momentu. Todėl atsisakymas atstatyti praleistą terminą, skaičiuojant senaties terminą nuo 2015-08-04 dienos iki patikslinto ieškinio su naujais reikalavimais pateikimo teismo posėdyje pagal iš anksto suderintą grafiką 2015-09-08 (t.y. praleista 4 dienos) vertintinas kaip formalus ir nepagrįstas.