- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-29
- Bylos Nr.
- A-248-1407-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Gintaras Kryževičius
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- V.Kušleikienės
- Trečiasis asmuo
- Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Raimundas Lideika
- Kategorijos
- 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.Kušleikienės prekybos įmonės „Vita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2000 m. spalio 24 d. patikrinimo aktu Nr.03-11/M333/615M45-00 nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 70900 Lt pridėtinės vertės mokestį (PVM) ir 7060 Lt PVM delspinigius. Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjas į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukė 70900 Lt PVM pagal UAB „Šiva - Ana“ vardu nuo 2000 m. vasario 29 d. iki 2000 m. gegužės 11 d. išrašytas aštuonias PVM sąskaitas - faktūras.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2004 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr.69-156 patvirtino 2000 m. spalio 24 patikrinimo akto nurodymus, o Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2004 m. birželio 15 d. sprendimu Nr.S-232-(7-180/2004) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sprendimą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2004 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr.69-156 taip pat pripažino teisėtu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. sausio 12 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimą bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sprendimą ir perdavė mokestinį ginčą iš naujo nagrinėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 12 d. nutartį, pakartotinai išnagrinėjo mokestinį ginčą ir 2005 m. kovo 10 d. sprendimu Nr.69-61 patvirtino Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2000 m. spalio 24 d. patikrinimo aktą.
Žemesnės instancijos teismas
Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2005 m. birželio 2 d. sprendimu Nr.S-259-(7-202/2005) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2005 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 69-61.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2005 m. birželio 2 d. sprendimą Nr.S-259-(7-202/2005) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2005 m. kovo 10 d. sprendimą Nr.69-61.
Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratoriai ir Mokestinių ginčų komisija savo sprendimus grindė išvadomis, jog pareiškėjo ir UAB „Šiva - Ana“ dyzelinio kuro pirkimo - pardavimo sandoriai realiai neįvyko, pareiškėjas elgėsi nesąžiningai ir nesiėmė protingų priemonių išsiaiškinti savo veiklos partnerio veiklos teisėtumą. Tačiau šios išvados yra nepagrįstos. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo ūkinės operacijos realiai įvyko, pareiškėjas gavo iš UAB „Šiva - Ana“ naftos produktus ir juos vėliau pardavė UAB „Gindana“. Įtarimų dėl UAB „Šiva - Ana“ neteisėtos veiklos pareiškėjui nekilo. Prieš sudarydamas sandorį su UAB „Šiva - Ana“ , pareiškėjas įsitikino, kad ši įmonė buvo registruota, kad ji buvo PVM mokėtoja ir kad jai legaliai buvo išduoti PVM sąskaitų - faktūrų blankai.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad pagal UAB „Šiva - Ana“ pareiškėjui išrašytas PVM sąskaitas – faktūras negali būti daroma pirkimo PVM atskaita. Atsakovas nurodė, kad ginčo PVM sąskaitas - faktūras pasirašęs asmuo bendrovėje „Šiva - Ana“ niekada nedirbo. Pagal pateiktus dokumentus neaišku, ką pareiškėjas pirko (dujas ar dyzelinį kurą). Sąskaitose – faktūrose nurodyta transporto priemone objektyviai nebuvo įmanoma transportuoti nurodyto kiekio kuro. Atsakovas nurodė, kad UAB „Šiva - Ana" nuo 1999 m. balandžio mėnesio PVM deklaracijų neteikia ir PVM nemoka. Pareiškėjas 2000 metais nesikreipė į mokesčių administratorių dėl informacijos apie UAB „Šiva – Ana“ suteikimo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2006 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2005 m. birželio 2 d. sprendimą Nr.S-259-(7-202/2005) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2005 m. kovo 10 d. sprendimą Nr.69-61.
Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2005 m. sausio 12 d. nutartimi perduodamas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos aptariamą mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo, pažymėjo, jog vien aplinkybė, kad ūkio subjekto vardu PVM sąskaitą - faktūrą išrašė bei ją pasirašė su šiuo ūkio subjektu darbiniais santykiais nesusijęs fizinis asmuo, dar nepatvirtina, kad ūkinė operacija nebuvo atlikta šio ūkio subjekto vardu bei interesais; vertinant, ar realiai įvyko ūkinės operacijos tarp UAB „Šiva - Ana“ ir pareiškėjo, pirmiausia turi būti nustatyta, ar iš tikrųjų UAB „Šiva – Ana“ pardavė prekes pareiškėjui; ir tik nustačius, kad tai realiai neįvyko, o prekes pareiškėjas įgijo iš kito asmens, kuris nėra nurodytas PVM sąskaitoje - faktūroje, galima daryti išvadą, kad ūkinė operacija neįvyko, kas atimtų iš pareiškėjo teisę į PVM atskaitą pagal ginčo PVM sąskaitas – faktūras. Tačiau centrinis mokesčių administratorius papildomai neatliko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytų aplinkybių tyrimo ir apsiribojo tik 2000 m. spalio 24 d. patikrinimo akte nustatytų faktinių aplinkybių konstatavimu, o Mokestinių ginčų komisija patvirtino šį sprendimą. Pareiškėjo skundžiamuose sprendimuose nėra nustatyta nei viena nauja aplinkybė, o padarytos išvados yra pagrįstos tik prielaidomis. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius neįrodė, jog UAB „Šiva – Ana“ realiai nepardavė prekių pareiškėjui, t. y. kad ūkinės operacijos neįvyko. Neįrodyta ir aplinkybė, kad pareiškėjas įgijo prekes iš kito asmens. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas neturėjo teisės į PVM atskaitą pagal ginčo PVM sąskaitas - faktūras. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo abejoti UAB „Šiva – Ana“ sąžiningumu, nes pastaroji įmonė buvo įregistruota, pateiktas jos PVM mokėtojo registracijos pažymėjimas, 1999 m. balandžio 14 d. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija šiai įmonei pardavė specialius apskaitos dokumentų blankus. Argumentas, kad pareiškėjas nesikreipė į mokesčių administratorių dėl informacijos apie UAB „Šiva – Ana“, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas elgėsi nesąžiningai. Kitų įrodymų, leidžiančių patvirtinti pareiškėjo nesąžiningumą, perkant dyzelinį kurą iš UAB „Šiva – Ana“, byloje nėra.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad tuo metu, kai buvo atliktos ginčo ūkinės operacijos, galiojo
1993 m. gruodžio 22 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Pagal šį įstatymą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje (Administracinė byla Nr.A(1)-355/2004) pateiktus išaiškinimus tam, kad asmuo įgytų teisę į PVM atskaitą, būtina juridinių faktų visuma: ūkinės operacijos tikras įvykdymas, jos įvykdymo aplinkybių patvirtinimas apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose - faktūrose) ir asmens, įgyjančio teisę į PVM atskaitą, sąžiningumas. Atsakovas nurodo, kad ginčo PVM sąskaitas - faktūras pasirašęs asmuo bendrovėje „Šiva - Ana“ niekada nedirbo. Pagal pateiktus dokumentus neaišku, ką pareiškėjas pirko (dujas ar dyzelinį kurą). Sąskaitose – faktūrose nurodyta transporto priemone objektyviai nebuvo įmanoma transportuoti nurodyto kiekio kuro. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, jog mokesčių administratorius, siekdamas paneigti ūkio subjekto teisę į PVM atskaitą dėl šio subjekto nesąžiningumo, turi nustatyti, ar pardavėjas sumokėjo PVM. Šioje byloje nustatyta, kad prekių, kurios buvo parduotos pareiškėjui, pardavėjas PVM nedeklaravo ir nesumokėjo. Mokesčių administratorius taip pat turi pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu. Nustatyta, kad pareiškėjas 2000 metais nesikreipė į mokesčių administratorių dėl informacijos apie UAB „Šiva – Ana“. Be to, Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr.1107 patvirtintų Prekybos naftos produktais Lietuvos Respublikoje taisyklių 23 numatė, kad didmeninės prekybos sąlygomis už parduodamus naftos produktus atsiskaitoma tik pavedimais arba kreditinėmis kortelėmis. Pažeisdamas šias nuostatas, pareiškėjas už ginčo kurą atsiskaitė grynaisiais pinigais. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad pareiškėjas domėjosi savo kontrahento veiklos teisėtumu, reikalavo informacijos, ją gavo ar jos negavo, o toks pareiškėjo neveikimas vertintinas kaip nesąžiningas elgesys.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinis skundas nėra konkretus, jame nėra aiškiai suformuluota, kokias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir teismo išvadas atsakovas ginčija. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo pateikti argumentai dėl ginčo ūkinių operacijų realumo patvirtina, jog buvo klastojami ar perkabinami automobilio, kuriuo buvo vežamas pareiškėjui dyzelinis kuras, numeriai ir klastojami kokybės pažymėjimai, tačiau tai nepaneigia realaus kuro įsigijimo ir pareiškėjo sąžiningumo. Šiuos klastojimo veiksmus atliko ne pareiškėjas. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nenurodė, kokios teisės normos 2000 metais įpareigojo mokesčių administratorių teikti informaciją apie ūkio subjektą kitam ūkio subjektui bei neįrodė, jog 2000 metais Lietuvoje egzistavo tokia praktika, kad vienas ūkio subjektas, prieš sudarydamas sandorį su kitu ūkio subjektu, kreipdavosi informacijos į mokesčių administratorių, o mokesčių administratorius tokią informaciją teikdavo. Pareiškėjas nurodo, kad jis ėmėsi visų protingų priemonių įsitikinti, jog UAB „Šiva – Ana“ veikė teisėtai. Pareiškėjas, prieš sudarydamas sandorį su UAB „Šiva – Ana“, įsitikino, kad ši įmonė buvo registruota, kad ji buvo PVM mokėtoja, kad jai legaliai išduoti PVM sąskaitų - faktūrų blankai. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas, pažeisdamas Prekybos naftos produktais taisyklių 23 punktą, atsiskaitė grynaisiais pinigais, neįrodo pareiškėjo nesąžiningumo. Pareiškėjas šį pažeidimą padarė dėl teisinio neišprusimo, o ne siekdamas padėti UAB „Šiva – Ana“ nesumokėti PVM.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, pakartodamas apeliacinio skundo argumentus ir nurodydamas, kad pareiškėjo pirkimai iš UAB „Šiva- Ana“ pagal vertinę išraišką sudarė didesnę dalį visų pareiškėjo pirkimų, todėl jis turėjo domėtis partnerio patikimumu.
Atsiliepimas
Pareiškėjo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti, dėstydamas tuos pačius argumentus, kurie nurodyti ir atsiliepime į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmė- pareiškėjo teisė į PVM atskaitą pagal UAB „Šiva- Ana“ 2000 m. vasario 29 d. - gegužės 11 d. išrašytas PVM sąskaitas- faktūras.
Sprendžiant ginčą šiuo atveju turi būti taikomos iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų teikimo procese sukurtos pridėtinės vertės ir importuojamų prekių, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, o 12 straipsnyje- kad PVM už prekes ir paslaugas apskaičiuojamas pardavėjui (paslaugos teikėjui) išrašius pirkėjui (paslaugos gavėjui) sąskaitą-faktūrą arba kitą dokumentą už parduodamas prekes (teikiamas paslaugas). Pagal šio įstatymo 15 straipsnį mokesčio laikotarpiui pasibaigus, PVM mokėtojai privalo sumokėti į biudžetą skirtumą tarp apskaičiuotos PVM sumos už parduotas prekes bei suteiktas paslaugas ir atskaitomos PVM sumos. Kas yra atskaitoma PVM suma, apibrėžta 16 straipsnyje: tai įtraukta į apskaitą PVM suma už tiekėjų pateiktas prekes, suteiktas paslaugas bei importuotas prekes, skirtas apmokestinamoms prekėms gaminti, parduoti ir apmokestinamoms paslaugoms teikti. Atskaitoma PVM suma nustatoma laikantis 18, 19 ir 20 straipsnių nuostatų. To paties įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad atskaityti kitiems PVM mokėtojams priklausančias sumokėti mokesčio sumas galima tik tuo atveju, kai jos išskirtos juridinę galią turinčiose PVM sąskaitose-faktūrose arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais kituose juridinę galią turinčiuose apskaitos dokumentuose.
Bylai precedento prasme taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(1)-355/2004, kurioje išsamiai išaiškinta PVM sistema, nurodytos teisės į PVM atskaitą atsiradimo sąlygos. Nutartyje konstatuota, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojo turima PVM sąskaita – faktūra turi formos trūkumų, dar pati savaime nepaneigia teisės į PVM atskaitą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose. Taip pat konstatuota, kad mokesčių mokėtojas neturi teisės į PVM atskaitą, jei atlikdamas ūkinę operaciją jis elgėsi nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad jo sutarties partneris ar ankstesnis prekių pardavėjas už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo ar nesumokės pridėtinės vertės mokesčio. Konstatuota, kad mokesčių administratorius, norėdamas paneigti teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija ir paprastai pasireiškiantį pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimu, taip pat turi būti ištirtos aplinkybės, leidžiančios spręsti, ar mokesčio mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie galimą jo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą.
Nors faktiniai santykiai šioje byloje yra susiklostę iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, tačiau aiškinant nacionalinio teisinio reglamentavimo prasmę kaip antriniai šaltiniai yra svarbūs ir ETT teisminiai precedentai. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas galimybę realizuoti teisę į PVM atskaitą aiškina iš esmės taip pat, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A(1)-355/2004: ūkinei operacijai realiai įvykus, apmokestinamajam asmeniui teisė į PVM atskaitą gali būti atimama tik tuo atveju, jei įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo sukčiavimo tikslais sudarytame sandoryje (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2006 m. sausio 12 d. preliminarus nutarimas sujungtose bylose Optingen Ltd (C-354/03), Fulcrum Electronics Ltd (C-355/03, Bond House Systems Ltd (C-484/03) prieš Commissioners of Customs & Excise, 2006 m. liepos 6 d. preliminarus nutarimas sujungtose bylose Axel Kittel (C-439/04) prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė (C-440/04) prieš Recolta Recycling SPRL).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. sausio 12 d. nutartimi grąžinęs mokestinį ginčą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui taip pat nurodė, jog būtina nustatyti, ar ūkinė operacija, atspindėta ginčijamose sąskaitose- faktūrose, realiai įvyko, o nustačius ūkinės operacijos realumą- vertinti pareiškėjo sąžiningumą, kitaip tariant, ar jis žinojo arba galėjo žinoti apie UAB „Šiva- Ana“ veiklos neteisėtumą. Centriniam mokesčių administratoriui šie nurodymai privalomi.
Atsakovas pripažino, kad nepakanka įrodymų konstatuoti, jog ūkinės operacijos (kuro pirkimas- pardavimas) tarp pareiškėjo ir UAB „Šiva- Ana“ realiai neįvyko, todėl laikytina, kad pagal prieš tai nurodytas sąskaitas- faktūras pareiškėjas įsigijo prekes sąskaitose- faktūrose nurodytomis sąlygomis.
Byloje nustatyta, kad UAB „Šiva- Ana“ pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjo, nuo 1999 m. balandžio mėnesio PVM deklaracijų neteikė. Šios bendrovės veiklos neteisėtumą rodo ir tai, kad parduodamų produktų kokybės pažymėjimuose įrašyti neteisingi duomenys, pažymėjimai neatitinka teisės aktų reikalavimų pagal savo turinį, sąskaitose- faktūrose nurodytas neteisingas transporto priemonės, kuria atvežtas kuras, valstybinis numeris. Tačiau įrodymų apie tai, kad pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti apie neteisėtą kitos sutarties šalies veiklą, byloje nėra. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas turėjo galimybę tai sužinoti, tačiau nesikreipė į mokesčių administratorių informacijos apie UAB „Šiva- Ana“ patikimumą. Tačiau įvertinant tai, kad UAB „Šiva- Ana“ buvo registruota įmonių registre, registruota PVM mokėtoju, iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių nustatyta tvarka įsigijusi PVM sąskaitų- faktūrų blankus, bei atsižvelgiant į tuo metu buvusį informacijos apie mokesčių mokėtoją teikimo teisinį reglamentavimą (Mokesčių administravimo įstatymo (1995 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. I-974 redakcija) 22 straipsnis) pripažintina, kad vien ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie tai, kad UAB „Šiva- Ana“ nesumokės pridėtinės vertės mokesčio.
Kolegija sutinka su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr.1107 23 punktas) reikalavimus, atsiskaitydamas su pardavėju grynais pinigais, tačiau šis faktas irgi savaime nereiškia, kad pareiškėjas žinojo apie pardavėjo ketinimus nemokėti PVM.
Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisė į PVM atskaitą nepaneigta ir pripažįsta, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.